Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė: „Liūdna sakyti, tačiau istorija kartojasi“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Savaitgalį minime Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Prieš 85 metus birželio 15-ąją į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, o po metų – 1941-ųjų birželio 14-ąją – prasidėjo birželio trėmimai.
Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ šių atmintinų dienų kontekste R. Driaučiūnaitė akcentuoja, kad kalbant apie birželio 15-ąją, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, pirmieji suėmimai prasidėjo tą pačią dieną, o netrukus visose gyvenimo sferose išplito agresyvus sovietinės ideologijos grūdimas.
Pasak pašnekovės, suimamiems gyventojams buvo reiškiami absurdiškiausi kaltinimai. „Žmonės gal ir bandė ieškoti pasiteisinimų, kad yra nekalti, bet okupantams reikėjo ne pasiteisinimo, o tik preteksto apkaltinti“, – tikina R. Driaučiūnaitė.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus įsikūręs pastate, kuriame buvo planuojami ir vykdomi žiauriausi sovietų nusikaltimai prieš nekaltus Lietuvos gyventojus. „1940 metų rudenį sovietai čia įsteigė savo kalėjimą, kuriame veikė NKVD ir KGB valdybos. Būtent šiame pastate gimė visi Lietuvos gyventojų trėmimų, susidorojimo su partizanais planai“, – pasakoja ji.
„Istorijos ratas, deja, apsisuko. Kad ir kaip liūdna tai sakyti, tačiau istorija kartojasi“, – apgailestauja istorikė ir tvirtina, kad šiandien Ukrainoje fiksuojami Rusijos karo nusikaltimai savo brutalumu nesiskiria nuo tų, kuriuos kadaise patyrė lietuvių tauta.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Evgenios Levin / Benardinai.lt nuotrauka
Prieš 85-erius metus birželio 15-ąją į Lietuvos valstybės teritoriją Sovietų Sąjunga įvedė savo kariuomenę ir taip pradėjo šalies okupaciją. Gyventojai imti persekioti, įprastą gyvenimą pakeitė nerimas ir areštai. Ką kalbėdama apie šį laikotarpį akcentuotumėte Jūs?
Birželio 15-ąją buvo suimtas nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Suėmimai ir žmonių dingimai tapo kasdienybe – tai visuomenėje kėlė didžiulę įtampą.
Metai buvo paženklinti nerimo. Ypač sunku buvo tiems, kurių artimieji buvo suimti ir tardomi – buvo neaišku, kodėl tai vyksta. Visose gyvenimo sferose prasidėjo agresyvus sovietinės ideologijos grūdimas. Po 1940 metų rugpjūčio 3 dienos, kai Lietuva buvo „priimta“ į Sovietų Sąjungą, ideologijos brukimas įgavo legalią formą. Įtampoje gyvenantys žmonės su nerimu laukė: kas bus toliau?
Mes žinome, kad toliau buvo dar baisiau, nes atėjo 1941 metų birželio 14-oji. Okupantai tam iš anksto intensyviai ruošėsi – labai slapti parengiamieji darbai ėmė vykti dar gegužę. Birželio 14-osios rytą prasidėjo veržimasis į žmonių namus, masiniai suėmimai ir vežimai į geležinkelio stotis.
Gedulo ir vilties diena, žyminti 1941-ųjų trėmimų pradžią, šiandien skatina prisiminti tai, ką Lietuva patyrė prieš 84 metus. Kaip turėjo jaustis žmonės, kai vieną dieną aplinkui neliko dalies draugų, pažįstamų, o mokyklose – klasiokų?
Sovietinio saugumo struktūros veikė labai klastingai, į kolektyvus jos stengėsi infiltruoti savo žmones, tad riba tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjimo tapo labai plona. Žmonės pasidarė uždaresni, ėmė nepasitikėti vieni kitais, kalbėtis tik artimame rate.
Sunkiausia buvo tiems, kurie buvo laikomi čia, Lietuvos kalėjimuose. Jie buvo tardomi dėl absurdiškų kaltinimų. Pavyzdžiui, dėl tam tikrų pareigų ėjimo nepriklausomos Lietuvos institucijose arba priklausymo Lietuvos šaulių organizacijai. Dėl visiškai nekaltų dalykų, ką darė normalų gyvenimą turintys žmonės. Staiga jų veikla tapo kaltinimų pagrindu.
Buvo daug sumišimo, nebuvo galimybės pasiteisinti, kai tavęs klausdavo, kodėl dirbai tam tikrą darbą, priklausei šauliams ar religinei organizacijai. Žmonės gal ir bandė teisintis, kad yra nekalti, bet okupantams reikėjo ne pasiteisinimų, o tik preteksto apkaltinti.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Ar šis laikotarpis Jums pačiai siejasi su asmenine šeimos ar giminės istorija?
Laimė – ne. Niekas iš šeimos nebuvo represuotas ar ištremtas, negyveno lageriuose. Tačiau antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu vietinį terorą patyrė tiek vieni, tiek kiti seneliai. Ypač sunkus buvo kolektyvizacijos procesas, kai iš daugiavaikės senelio šeimos viską atėmė.
Senelis buvo gabus kalvis – turėjo kalvę, savo rankomis pasidarė visus žemės ūkio padargus, laikė nemažai gyvulių. Visa tai atėmus, jis buvo įdarbintas kolūkio kalvėje, o uždarbį nustatydavo jo pirmininkas. Senelio žemė buvo nacionalizuota, gyvenimas pasidarė be galo sunkus, lydimas nepritekliaus. Buvo ir persekiojimų, kai ateidavo ir sakydavo: „Kitu vežimu tai tikrai važiuosi.“ Suprask – į Sibirą. Tokiais grasinimais buvo bauginami dešimtys tūkstančių žmonių, jie, nors ir nebuvo ištremti, visą laiką gyveno įtampoje.
Dar mokydamasi mokykloje žinojau, kad norėsiu dirbti darbą, susijusį su istorija, tačiau negalvojau, jog nagrinėsiu būtent šį laikotarpį. Tik atėjusi dirbti čia supratau, kiek nedaug apie tai žinojau. Reikėjo gerokai įsigilinti ir susipažinti su tema. Geriausi mokytojai ir dėstytojai buvo partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai. Susitikimai su šiais žmonėmis ir dalyvavimas jų organizuojamuose renginiuose mane išmokė labai daug.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kokias traumas paveldėjome iš to laikotarpio? Ar kaip traumą įvardintumėte viešojoje erdvėje dažnai minimą lietuvių nepasipriešinimą sovietams?
Tai, kad mes nesipriešinome, yra istorinis faktas – toks buvo tuometės Vyriausybės sprendimas. Buvo sakoma, kad reikia ramiai sutikti į Lietuvos teritoriją įžengiančią Raudonąją armiją ir sovietų administraciją. Tačiau labai greitai, 1941-aisiais, dalis tautos atsibudo – įvyko birželio sukilimas, kurio tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Be abejonės, jėgos buvo nelygios, tikslas nebuvo pasiektas, bet idėja niekur nedingo. 1944-aisiais prasidėjo partizaninis karas – organizuotas pasipriešinimas truko dešimt metų, o pavieniai partizanai kovojo dar ilgiau.
Antrosios sovietinės okupacijos metais represuoti partizanai, jų rėmėjai, ūkininkai ir pogrindinių organizacijų nariai laisvos Lietuvos idėjos neatsisakė, ji vis dar buvo gyva. Tą mums liudija streikai ir sukilimai, rengti Sovietų Sąjungos lageriuose. Po 1954 metais Kazachstano lageryje vykusio Kengyro sukilimo pradėjo eižėti visa lagerių sistema, jos galiausiai buvo atsisakyta.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kaip manote, ar jaunajai kartai pakankamai aiškiai perteikiame, kodėl minime Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas? Kaip tą laikotarpį prisiminti jautriai, tačiau nenueiti tik minėjimų keliu?
Darbas šioje vietoje įpareigoja saugoti istoriją ir kuo daugiau apie ją pasakoti. Su jaunąja karta svarbu kalbėti, nes jai tai yra seniai įvykęs istorinis faktas. O kaip tą faktą paversti gyvu – tai ir yra vienas svarbiausių muziejaus tikslų.
Įdomiausias objektas šiame pastate yra kalėjimas. Dauguma mokytojų, registruodami moksleivius į ekskursiją, klausia: „Ar pamatysime kalėjimą?“ Šių laikų jaunimas nori gyvos patirties, sausu pasakojimu jo neįkvėpsi ir nesudominsi, todėl kalėjimo kamerų lankymas, galimybė atsisėsti ant metalinės lovos, praeiti koridoriumi ir pajusti kvapą yra asmeninė patirtis, kuri, tikime, moksleiviams palieka įspūdį.
Okupacija, traukiniai, pilni žmonių, vežamų į kalėjimus, netikri referendumai – scenarijus, kurį Lietuva patyrė prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius, šiandien vėl kartojasi. Nejaugi mūsų žmonių skausmingos patirtys prarado reikšmę?
Jau daugiau nei 35 metus esame laisva ir nepriklausoma valstybė, bet Ukrainoje prasidėjęs karas mus sugrąžino į 1940 metus. Matome, kad rusai su ukrainiečiais elgiasi taip pat, kaip ir sovietai su lietuviais. Buvę belaisviai pasakoja, kad jiems buvo nubraukti vardai ir pavardės, o vietoj jų suteikti numeriai. Lygiai taip pat buvo ir gulago sistemoje – politiniai kaliniai prarasdavo savo vardus ir vietoj jų gaudavo raidžių bei skaičių kombinaciją.
Išvežami ukrainiečių vaikai, o kad pamirštų gimtąją kalbą – jiems brukama rusiškoji ideologija. Taip pat buvo ir su lietuvių tremtinių vaikais: mokyklose jie negalėjo kalbėti gimtąja kalba, turėjo viską mokytis rusiškai.
Istorijos ratas, deja, apsisuko. Kad ir kaip liūdna tai sakyti, tačiau istorija kartojasi. Dabar turime padaryti viską, kad šis procesas neužtruktų dešimtmečius, kad vyktų kuo greičiau.
Istorikė, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kasmet minime šias dvi atmintinas dienas ir pagerbiame aukas. Kokios mintys Jūsų galvoje šiemet?
Šias dienas pasitinku su didele pagarba tiems žmonėms, kurie tai išgyveno, yra tarp mūsų ir viską prisimena. Labai norisi dalyvauti visuose renginiuose, į kuriuos jie kviečia, kad dar ir dar kartą būtų galima išgirsti išgyventas istorijas. Susitinkame su žmonėmis, kurie tremtyje buvo dar vaikai. Tų vaikų patirtys nesuvokiamos protu. Lieka tik žavėtis, kad šie žmonės sugebėjo išsaugoti dvasios stiprybę, užaugo dori, daug padarė ir toliau stengiasi veikti dėl tų, kurie nebesugrįžo.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Evgenios Levin / Benardinai.lt nuotrauka
Prieš 85-erius metus birželio 15-ąją į Lietuvos valstybės teritoriją Sovietų Sąjunga įvedė savo kariuomenę ir taip pradėjo šalies okupaciją. Gyventojai imti persekioti, įprastą gyvenimą pakeitė nerimas ir areštai. Ką kalbėdama apie šį laikotarpį akcentuotumėte Jūs?
Birželio 15-ąją buvo suimtas nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Suėmimai ir žmonių dingimai tapo kasdienybe – tai visuomenėje kėlė didžiulę įtampą.
Metai buvo paženklinti nerimo. Ypač sunku buvo tiems, kurių artimieji buvo suimti ir tardomi – buvo neaišku, kodėl tai vyksta. Visose gyvenimo sferose prasidėjo agresyvus sovietinės ideologijos grūdimas. Po 1940 metų rugpjūčio 3 dienos, kai Lietuva buvo „priimta“ į Sovietų Sąjungą, ideologijos brukimas įgavo legalią formą. Įtampoje gyvenantys žmonės su nerimu laukė: kas bus toliau?
Mes žinome, kad toliau buvo dar baisiau, nes atėjo 1941 metų birželio 14-oji. Okupantai tam iš anksto intensyviai ruošėsi – labai slapti parengiamieji darbai ėmė vykti dar gegužę. Birželio 14-osios rytą prasidėjo veržimasis į žmonių namus, masiniai suėmimai ir vežimai į geležinkelio stotis.
Gedulo ir vilties diena, žyminti 1941-ųjų trėmimų pradžią, šiandien skatina prisiminti tai, ką Lietuva patyrė prieš 84 metus. Kaip turėjo jaustis žmonės, kai vieną dieną aplinkui neliko dalies draugų, pažįstamų, o mokyklose – klasiokų?
Sovietinio saugumo struktūros veikė labai klastingai, į kolektyvus jos stengėsi infiltruoti savo žmones, tad riba tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjimo tapo labai plona. Žmonės pasidarė uždaresni, ėmė nepasitikėti vieni kitais, kalbėtis tik artimame rate.
Sunkiausia buvo tiems, kurie buvo laikomi čia, Lietuvos kalėjimuose. Jie buvo tardomi dėl absurdiškų kaltinimų. Pavyzdžiui, dėl tam tikrų pareigų ėjimo nepriklausomos Lietuvos institucijose arba priklausymo Lietuvos šaulių organizacijai. Dėl visiškai nekaltų dalykų, ką darė normalų gyvenimą turintys žmonės. Staiga jų veikla tapo kaltinimų pagrindu.
Buvo daug sumišimo, nebuvo galimybės pasiteisinti, kai tavęs klausdavo, kodėl dirbai tam tikrą darbą, priklausei šauliams ar religinei organizacijai. Žmonės gal ir bandė teisintis, kad yra nekalti, bet okupantams reikėjo ne pasiteisinimų, o tik preteksto apkaltinti.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Ar šis laikotarpis Jums pačiai siejasi su asmenine šeimos ar giminės istorija?
Laimė – ne. Niekas iš šeimos nebuvo represuotas ar ištremtas, negyveno lageriuose. Tačiau antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu vietinį terorą patyrė tiek vieni, tiek kiti seneliai. Ypač sunkus buvo kolektyvizacijos procesas, kai iš daugiavaikės senelio šeimos viską atėmė.
Senelis buvo gabus kalvis – turėjo kalvę, savo rankomis pasidarė visus žemės ūkio padargus, laikė nemažai gyvulių. Visa tai atėmus, jis buvo įdarbintas kolūkio kalvėje, o uždarbį nustatydavo jo pirmininkas. Senelio žemė buvo nacionalizuota, gyvenimas pasidarė be galo sunkus, lydimas nepritekliaus. Buvo ir persekiojimų, kai ateidavo ir sakydavo: „Kitu vežimu tai tikrai važiuosi.“ Suprask – į Sibirą. Tokiais grasinimais buvo bauginami dešimtys tūkstančių žmonių, jie, nors ir nebuvo ištremti, visą laiką gyveno įtampoje.
Dar mokydamasi mokykloje žinojau, kad norėsiu dirbti darbą, susijusį su istorija, tačiau negalvojau, jog nagrinėsiu būtent šį laikotarpį. Tik atėjusi dirbti čia supratau, kiek nedaug apie tai žinojau. Reikėjo gerokai įsigilinti ir susipažinti su tema. Geriausi mokytojai ir dėstytojai buvo partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai. Susitikimai su šiais žmonėmis ir dalyvavimas jų organizuojamuose renginiuose mane išmokė labai daug.
Turbūt nė viena tauta neišvengs to, kad turi ir kovotojų už laisvę, ir išdavikų, kurie su okupantais eina koja kojon. Nė vienas į svetimą teritoriją įžengęs okupantas nebus stiprus, jeigu neatsiras tų, kurie jam pagelbėtų.Sovietų, o vėliau ir nacių okupacijos – tai nusikaltimai žmoniškumui, sugriauti gyvenimai. Dažnai viešojoje erdvėje kalbėdami apie šį laikotarpį aptariame ir tuos, kurie kolaboravo ar prisidėjo prie šių nusikaltimų. Kaip manote, ar šiandien jau esame pakankamai įsigilinę į šį laikotarpį? Turbūt nė viena tauta neišvengs to, kad turi ir kovotojų už laisvę, ir išdavikų, kurie su okupantais eina koja kojon. Nė vienas į svetimą teritoriją įžengęs okupantas nebus stiprus, jeigu neatsiras tų, kurie jam pagelbėtų. Reikia pripažinti, kad tokių pagalbininkų buvo ir Lietuvoje. Kol vieni kovojo ir kentėjo už savo įsitikinimus, kiti talkino okupantams, prisidėjo prie ne vienos padorių žmonių netekties bei represijų. Apie tai būtina kalbėti – tai faktai, kurių nenuslėpsi. Tai, kad šiandien šia skaudžia tema vis dar diskutuojama aštriai, rodo, jog praeityje apie tai kalbėta per mažai. Ši tema – lyg pūlinys: jei žaizda nepratrūksta, jei neįvyksta pripažinimas, niekam nuo to nebūna geriau.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kokias traumas paveldėjome iš to laikotarpio? Ar kaip traumą įvardintumėte viešojoje erdvėje dažnai minimą lietuvių nepasipriešinimą sovietams?
Tai, kad mes nesipriešinome, yra istorinis faktas – toks buvo tuometės Vyriausybės sprendimas. Buvo sakoma, kad reikia ramiai sutikti į Lietuvos teritoriją įžengiančią Raudonąją armiją ir sovietų administraciją. Tačiau labai greitai, 1941-aisiais, dalis tautos atsibudo – įvyko birželio sukilimas, kurio tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Be abejonės, jėgos buvo nelygios, tikslas nebuvo pasiektas, bet idėja niekur nedingo. 1944-aisiais prasidėjo partizaninis karas – organizuotas pasipriešinimas truko dešimt metų, o pavieniai partizanai kovojo dar ilgiau.
Antrosios sovietinės okupacijos metais represuoti partizanai, jų rėmėjai, ūkininkai ir pogrindinių organizacijų nariai laisvos Lietuvos idėjos neatsisakė, ji vis dar buvo gyva. Tą mums liudija streikai ir sukilimai, rengti Sovietų Sąjungos lageriuose. Po 1954 metais Kazachstano lageryje vykusio Kengyro sukilimo pradėjo eižėti visa lagerių sistema, jos galiausiai buvo atsisakyta.
Sakyti, kad tautos ir jų žmonės buvo pasyvūs ir su viskuo susitaikę, tikrai negalime, nes pasipriešinimas buvo, tuo mes turime didžiuotis ir tai vertinti.Sakyti, kad tautos ir jų žmonės buvo pasyvūs ir su viskuo susitaikę, tikrai negalime, nes pasipriešinimas buvo, tuo mes turime didžiuotis ir tai vertinti. Iš tremčių grįžę žmonės neatsisakė savo idėjų, nors sovietinėje Lietuvoje įsikurti buvo labai sunku. Esate Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vadovė, čia pat ir kalbamės. Tai vieta, kurioje nuo 1940 iki 1991 metų sovietinės represinės institucijos kūrė ir vykdė Lietuvos gyventojų trėmimų, suėmimų, kitaminčių persekiojimo planus. Taip pat siekė žlugdyti tautos siekį atkurti Nepriklausomybę. Ar galite plačiau papasakoti apie šį pastatą? 1940 metų rudenį sovietai čia įsteigė savo kalėjimą, kuriame veikė NKVD ir KGB valdybos. Būtent šiame pastate gimė visi Lietuvos gyventojų trėmimų, susidorojimo su partizanais planai. Čia suimtieji buvo tardomi, o daugiau kaip tūkstantis žmonių – sušaudyti. Didžioji dauguma palaikų užkasti netoli mums žinomo Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso. Ten buvo rasti daugiau kaip 700 žmonių palaikai. Tai memorialinė vieta, kurioje lankosi čia kalinti ir tardyti žmonės. Jų prisiminimai yra nepaprastai sunkūs, dauguma prarado savo artimuosius, bendražygius. Prisiminę savo tardymus ir tardytojų žiaurumą, žmonės dažnai susigraudina. Kartais manoma, kad tardytojai moterims būdavo atlaidesni, tačiau tai – klaidingas įsivaizdavimas. Brutaliai kankinami buvo tiek vyrai, tiek moterys – buvo ne tik mušama, bet ir taikomos specialios priemonės informacijai išgauti ir nuteisti. Matydamas susijaudinusius lankytojus supranti, kaip giliai įaugusi į jų vidų yra ši patirtis. Tokie žmonės žavi, nes neturi savyje neapykantos. Turbūt tai yra gerai, nes rodo, kad okupantai nieko nepasiekė. Taip, tuo metu žmonės buvo suimti, ištremti, kalinti lageriuose, marinti badu, kankinti sunkiu darbu, iš jų buvo tyčiojamasi. Tačiau jie nebuvo nugalėti – šie žmonės, viską ištvėrę, sugrįžo namo ir šiandien yra su mumis.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kaip manote, ar jaunajai kartai pakankamai aiškiai perteikiame, kodėl minime Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas? Kaip tą laikotarpį prisiminti jautriai, tačiau nenueiti tik minėjimų keliu?
Darbas šioje vietoje įpareigoja saugoti istoriją ir kuo daugiau apie ją pasakoti. Su jaunąja karta svarbu kalbėti, nes jai tai yra seniai įvykęs istorinis faktas. O kaip tą faktą paversti gyvu – tai ir yra vienas svarbiausių muziejaus tikslų.
Įdomiausias objektas šiame pastate yra kalėjimas. Dauguma mokytojų, registruodami moksleivius į ekskursiją, klausia: „Ar pamatysime kalėjimą?“ Šių laikų jaunimas nori gyvos patirties, sausu pasakojimu jo neįkvėpsi ir nesudominsi, todėl kalėjimo kamerų lankymas, galimybė atsisėsti ant metalinės lovos, praeiti koridoriumi ir pajusti kvapą yra asmeninė patirtis, kuri, tikime, moksleiviams palieka įspūdį.
Okupacija, traukiniai, pilni žmonių, vežamų į kalėjimus, netikri referendumai – scenarijus, kurį Lietuva patyrė prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius, šiandien vėl kartojasi. Nejaugi mūsų žmonių skausmingos patirtys prarado reikšmę?
Jau daugiau nei 35 metus esame laisva ir nepriklausoma valstybė, bet Ukrainoje prasidėjęs karas mus sugrąžino į 1940 metus. Matome, kad rusai su ukrainiečiais elgiasi taip pat, kaip ir sovietai su lietuviais. Buvę belaisviai pasakoja, kad jiems buvo nubraukti vardai ir pavardės, o vietoj jų suteikti numeriai. Lygiai taip pat buvo ir gulago sistemoje – politiniai kaliniai prarasdavo savo vardus ir vietoj jų gaudavo raidžių bei skaičių kombinaciją.
Išvežami ukrainiečių vaikai, o kad pamirštų gimtąją kalbą – jiems brukama rusiškoji ideologija. Taip pat buvo ir su lietuvių tremtinių vaikais: mokyklose jie negalėjo kalbėti gimtąja kalba, turėjo viską mokytis rusiškai.
Istorijos ratas, deja, apsisuko. Kad ir kaip liūdna tai sakyti, tačiau istorija kartojasi. Dabar turime padaryti viską, kad šis procesas neužtruktų dešimtmečius, kad vyktų kuo greičiau.
Istorikė, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kasmet minime šias dvi atmintinas dienas ir pagerbiame aukas. Kokios mintys Jūsų galvoje šiemet?
Šias dienas pasitinku su didele pagarba tiems žmonėms, kurie tai išgyveno, yra tarp mūsų ir viską prisimena. Labai norisi dalyvauti visuose renginiuose, į kuriuos jie kviečia, kad dar ir dar kartą būtų galima išgirsti išgyventas istorijas. Susitinkame su žmonėmis, kurie tremtyje buvo dar vaikai. Tų vaikų patirtys nesuvokiamos protu. Lieka tik žavėtis, kad šie žmonės sugebėjo išsaugoti dvasios stiprybę, užaugo dori, daug padarė ir toliau stengiasi veikti dėl tų, kurie nebesugrįžo.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
