Nepriklausomybės diena, su kuria nebepasveikinsime. Laiškas bičiuliui rusui
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Laiškas buvo tarytum nepalaužtų, laisvos ir vieningos Europos trokštančių europiečių rašytas kreipimasis, skirtas tuometės nacių Vokietijos politiką palaikantiems vokiečių kariams ir civiliams. Tada atrodė – bergždžia. Dabar skaitant – stipru.
O ką mes galėtume (ir ar sugebėtume) parašyti menamam, o gal ir egzistuojančiam bičiuliui Rusijos gyventojui? Galbūt atrodys nereikalinga, gal net įžūlu, nes net laiškui patekus eiliniam Rusijos gyventojui į rankas Rusija dėl to nepaleistų mažiau šachedų į mokyklas ir ligonines ir Rusijos vadovą remiančių rusų skaičius nesumažėtų. Vis dėlto...
Audrius Sabūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Šiemet Rusija, didesnė dalis jos visuomenės, birželio 12-ąją mini Rusijos dieną, arba 35 metų sukaktį nuo tada, kai Rusijos SFSR deputatai nubalsavo už šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Tuo metu net 907 deputatai balsavo „už“, balsavusiųjų „prieš“ ar susilaikiusiųjų buvo atitinkamai tik trylika ir devyni. Kitaip tariant – tai Rusijos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos diena.
Taip pat 1991-ųjų birželio 12-ąją Rusijos demokratų lyderis Borisas Jelcinas prezidento rinkimuose įveikė komunistinės nomenklatūros vertybes gynusį Nikolajų Ryžkovą ir juodašimtišką ultranacionalizmą įkūnijusį Vladimirą Žirinovskį, ir atrodė, kad Rusija pasuks kitokiu keliu.
Praėjus 35 metams mūsų visuomenėms susikalbėti tapo sunkiau nei bet kada iki šiol. Dabar Rusijos Federacija aktyviai kovoja su Europos idėja, bandydama sėti rusiškojo pasaulio (rašizmo) užkratą, o Europą ir jos laisvės ir demokratijos vertybes gina rašizmo auka tapusi Ukraina.
Jau trisdešimt penkerius metus gyvename laisvi nuo Sovietų Sąjungos, lietuviai švęsdami Kovo 11-ąją, rusai – birželio 12-ąją. Tačiau kadaise išvien su sovietine imperija kovojusias lietuvių ir rusų visuomenes skiria milžiniška praraja. Ją išryškina ir atminties politika – kol mes, lietuviai, bandome išsikalbėti ir pamiršti vergovės laikus, išsikuopti nuo su sovietiniais laikais susijusių simbolių (tiesa, kartais ir persistengdami), jūsų aikštėse ir metro kyla vis daugiau paminklų ir obeliskų tironams, vis stiprėja ilgesys sovietmečiui ir dar didesnei valstybei, draudžiama žmogaus teises ginanti ir totalitarizmo nusikaltimus viešinanti organizacija „Memorial“, persekiojami žmogaus teisių gynėjai, disidentai sodinami į kalėjimus (Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas Rusijoje skaičiuoja, kad politinių kalinių skaičius 2025-aisiais viršija 2 tūkst., t. y. daugiau nei Baltarusijoje, Irane ar pačioje SSRS perestroikos pradžioje).
Visai kitaip nei sunkiais pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai mes, lietuviai, jautėme didelės dalies rusų visuomenės visokeriopą palaikymą – per Kovo 11-ąją, ypač – per ekonominę blokadą, per Sausio 13-osios įvykius ir galų gale – nepavykusio pučo metu.
Dar ir dabar archyvuose galima rasti palankių lietuvių kovai to meto Rusijos televizijos reportažų, kuriuose daugiau nei šimtas tūkstančių Maskvoje ir daugybė rusų Sankt Peterburge žygiuoja protestuodami prieš Michailo Gorbačiovo agresiją Vilniuje. Praėjus porai dešimtmečių minios virto besidžiaugiančiomis atimtu Krymu 2014-aisiais ar „Nemirtingame pulke“ žygiuojančiomis su transparantais „Možem povtorit“ („Galime pakartoti“).
Vilties spindulys užgeso, idėjas kurti atviresnį ir geresnį pasaulį po ilgų siaubo metų sovietmečiu pribaigė taip ir neįveikta imperializmo bacila. Būtent dėl to matome Rusijos visuomenėje atgimstant pavojingą ilgesį ne tik SSRS, bet ir carinei Rusijai – abu šiuos iš pirmo žvilgsnio diametraliai priešingus darinius vienijo mesianistinės svajonės.
Minint Sausio 13-ąją. Vilnius, 2025 m. sausio 13 d. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Didelė dalis jūsų esate abejingi tam, ką Rusija ir jos pirmtakai padarė kitoms, mažesnėms, tautoms, arba kartojate mantrą: „Padarė ir mums.“ Tai, kad birželio 15-ąją sukanka 85 metai, kai SSRS neišprovokuota užpuolė ir okupavo Lietuvą, nuo pirmosios dienos pradėjo represijas – tik viena iš detalių. Bet ir blogus laikus bei dideles skriaudas galima pamiršti, jei ir jūs, nesidairydami į praeitį, prisidėtumėte prie statybos pasaulio, kuriame viešpatauja teisės viršenybė.
Nuo Michailo Gorbačiovo perestroikos 1988 m. iki pat praeito šimtmečio pabaigos dar galėjome kalbėtis skaudžiais mums klausimais, bet tai buvo per trumpas laikas. Vilties spindulys Rusijai tapti demokratiška ir klestinčia valstybe netruko vis labiau trauktis – pirma konstitucinės krizės sprendimas jėga 1993-iųjų spalį (po jos Rusijos trispalvė įgijo dabartinį sodrų mėlį), vėliau – Čečėnijos karo kampanijos ir galop Vladimiro Putino atėjimas į valdžią. Tad ar čia Vakarai atstūmė Rusiją, kaip jūs teigiate, ar įvyko priešingai?
Juk ne tokia jau ir maža dalis visuomenės Vakaruose iki pat 2022 m. tikėjo jei ne kultūringa, tai bent racionalia Rusija. Tuo, ką eufemistiškai vadinate specialiąja karine operacija, atstūmėte ir paskutinius sveiko proto iki galo nepraradusius rėmėjus. Kai apie rašizmą įspėjo čečėnai, o jų tuometis prezidentas Džocharas Dudajevas 1995-aisiais įvardino, kad Rusija supranta tik galios kalbą ir negerbia susitarimų – didesnė dalis įspėjimo neišgirdo arba nevertino jo rimtai.
Būtent Čečėnijos karo išvakarėse padaryta apmaudi klaida – pasirašytas Budapešto memorandumas. O ženklų buvo ir dar anksčiau – Rusijos vadovybės palaimintas Padniestrės atplėšimas nuo Moldovos, kruvino karo Abchazijoje rėmimas. Bet net ir nemažai daliai lietuvių reikėjo išvysti Rusijos karo prieš Ukrainą pradžią 2014-aisiais, kad suvoktų, jog su Rusija nėra pakeliui, ir sulaukti 2022-ųjų, kad būtų imtas spręsti pavojingai didelis ekonominės (ypač energetinės) priklausomybės nuo Rusijos klausimas.
Audriaus Sabūno nuotrauka
Tokiems rusams visada matau prasmę kalbėti. Ir pasveikinti su birželio 12-ąja. Tačiau kaskart nuviliate, kai net demokratinės opozicijos lyderiai nedrįsta pripažinti okupuotų teritorijų Ukrainai ir kalba aptakiai ten, kur mes norėtume vieningo fronto. Priešingai nei tai, ką girdėdavome iš nužudytojo Boriso Nemcovo, ką kartoja Garis Kasparovas, nepabūgęs pareikšti, jog Rusija privalo karą pralaimėti, kad visuomenė pasikeistų.
Kokią žinutę norėčiau nusiųsti rusams, nors, kaip parodė drąsi eilinių rusų sąžinę tikrinusi akcija „Paskambink Rusijai“, didelės dalies jūsų visuomenės požiūrį geriausiai apibūdina epitetas „abejingi“? Kodėl išvis keliu šį klausimą apie Rusijos nepriklausomybės dieną? Iš dalies dėl to, kad sutapo, jog su dabartine Rusija esame beveik bendraamžiai, tą pačią dieną minėdami gimtadienius.
Kol kas toks šleifas nėra malonus. Kita vertus, nors dabar ši sukaktis Rusijos valdžios išnaudojama propagandoje, ypač okupuotuose Ukrainos žemėse, norėčiau, kad kiekvienas Rusijos pilietis permąstytų birželio 12-osios prasmę. Tam, kad istorijos ratui apsisukus Rusija sugebėtų darkart sugrįžti prie pasirinkimų kryžkelės ir pasukti kryptimi, galop įprasminančia birželio 12-osios idealus. Mes tai žinome, norime, kad žinotumėte ir jūs, – tik patyrus pralaimėjimą toks sugrįžimas išvis įmanomas.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Audrius Sabūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Šiemet Rusija, didesnė dalis jos visuomenės, birželio 12-ąją mini Rusijos dieną, arba 35 metų sukaktį nuo tada, kai Rusijos SFSR deputatai nubalsavo už šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Tuo metu net 907 deputatai balsavo „už“, balsavusiųjų „prieš“ ar susilaikiusiųjų buvo atitinkamai tik trylika ir devyni. Kitaip tariant – tai Rusijos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos diena.
Taip pat 1991-ųjų birželio 12-ąją Rusijos demokratų lyderis Borisas Jelcinas prezidento rinkimuose įveikė komunistinės nomenklatūros vertybes gynusį Nikolajų Ryžkovą ir juodašimtišką ultranacionalizmą įkūnijusį Vladimirą Žirinovskį, ir atrodė, kad Rusija pasuks kitokiu keliu.
Praėjus 35 metams mūsų visuomenėms susikalbėti tapo sunkiau nei bet kada iki šiol. Dabar Rusijos Federacija aktyviai kovoja su Europos idėja, bandydama sėti rusiškojo pasaulio (rašizmo) užkratą, o Europą ir jos laisvės ir demokratijos vertybes gina rašizmo auka tapusi Ukraina.
Jau trisdešimt penkerius metus gyvename laisvi nuo Sovietų Sąjungos, lietuviai švęsdami Kovo 11-ąją, rusai – birželio 12-ąją. Tačiau kadaise išvien su sovietine imperija kovojusias lietuvių ir rusų visuomenes skiria milžiniška praraja. Ją išryškina ir atminties politika – kol mes, lietuviai, bandome išsikalbėti ir pamiršti vergovės laikus, išsikuopti nuo su sovietiniais laikais susijusių simbolių (tiesa, kartais ir persistengdami), jūsų aikštėse ir metro kyla vis daugiau paminklų ir obeliskų tironams, vis stiprėja ilgesys sovietmečiui ir dar didesnei valstybei, draudžiama žmogaus teises ginanti ir totalitarizmo nusikaltimus viešinanti organizacija „Memorial“, persekiojami žmogaus teisių gynėjai, disidentai sodinami į kalėjimus (Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas Rusijoje skaičiuoja, kad politinių kalinių skaičius 2025-aisiais viršija 2 tūkst., t. y. daugiau nei Baltarusijoje, Irane ar pačioje SSRS perestroikos pradžioje).
Visai kitaip nei sunkiais pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai mes, lietuviai, jautėme didelės dalies rusų visuomenės visokeriopą palaikymą – per Kovo 11-ąją, ypač – per ekonominę blokadą, per Sausio 13-osios įvykius ir galų gale – nepavykusio pučo metu.
Dar ir dabar archyvuose galima rasti palankių lietuvių kovai to meto Rusijos televizijos reportažų, kuriuose daugiau nei šimtas tūkstančių Maskvoje ir daugybė rusų Sankt Peterburge žygiuoja protestuodami prieš Michailo Gorbačiovo agresiją Vilniuje. Praėjus porai dešimtmečių minios virto besidžiaugiančiomis atimtu Krymu 2014-aisiais ar „Nemirtingame pulke“ žygiuojančiomis su transparantais „Možem povtorit“ („Galime pakartoti“).
Vilties spindulys užgeso, idėjas kurti atviresnį ir geresnį pasaulį po ilgų siaubo metų sovietmečiu pribaigė taip ir neįveikta imperializmo bacila. Būtent dėl to matome Rusijos visuomenėje atgimstant pavojingą ilgesį ne tik SSRS, bet ir carinei Rusijai – abu šiuos iš pirmo žvilgsnio diametraliai priešingus darinius vienijo mesianistinės svajonės.
Minint Sausio 13-ąją. Vilnius, 2025 m. sausio 13 d. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Didelė dalis jūsų esate abejingi tam, ką Rusija ir jos pirmtakai padarė kitoms, mažesnėms, tautoms, arba kartojate mantrą: „Padarė ir mums.“ Tai, kad birželio 15-ąją sukanka 85 metai, kai SSRS neišprovokuota užpuolė ir okupavo Lietuvą, nuo pirmosios dienos pradėjo represijas – tik viena iš detalių. Bet ir blogus laikus bei dideles skriaudas galima pamiršti, jei ir jūs, nesidairydami į praeitį, prisidėtumėte prie statybos pasaulio, kuriame viešpatauja teisės viršenybė.
Nuo Michailo Gorbačiovo perestroikos 1988 m. iki pat praeito šimtmečio pabaigos dar galėjome kalbėtis skaudžiais mums klausimais, bet tai buvo per trumpas laikas. Vilties spindulys Rusijai tapti demokratiška ir klestinčia valstybe netruko vis labiau trauktis – pirma konstitucinės krizės sprendimas jėga 1993-iųjų spalį (po jos Rusijos trispalvė įgijo dabartinį sodrų mėlį), vėliau – Čečėnijos karo kampanijos ir galop Vladimiro Putino atėjimas į valdžią. Tad ar čia Vakarai atstūmė Rusiją, kaip jūs teigiate, ar įvyko priešingai?
Juk ne tokia jau ir maža dalis visuomenės Vakaruose iki pat 2022 m. tikėjo jei ne kultūringa, tai bent racionalia Rusija. Tuo, ką eufemistiškai vadinate specialiąja karine operacija, atstūmėte ir paskutinius sveiko proto iki galo nepraradusius rėmėjus. Kai apie rašizmą įspėjo čečėnai, o jų tuometis prezidentas Džocharas Dudajevas 1995-aisiais įvardino, kad Rusija supranta tik galios kalbą ir negerbia susitarimų – didesnė dalis įspėjimo neišgirdo arba nevertino jo rimtai.
Būtent Čečėnijos karo išvakarėse padaryta apmaudi klaida – pasirašytas Budapešto memorandumas. O ženklų buvo ir dar anksčiau – Rusijos vadovybės palaimintas Padniestrės atplėšimas nuo Moldovos, kruvino karo Abchazijoje rėmimas. Bet net ir nemažai daliai lietuvių reikėjo išvysti Rusijos karo prieš Ukrainą pradžią 2014-aisiais, kad suvoktų, jog su Rusija nėra pakeliui, ir sulaukti 2022-ųjų, kad būtų imtas spręsti pavojingai didelis ekonominės (ypač energetinės) priklausomybės nuo Rusijos klausimas.
Nors dabar ši sukaktis Rusijos valdžios išnaudojama propagandoje, ypač okupuotuose Ukrainos žemėse, norėčiau, kad kiekvienas Rusijos pilietis permąstytų birželio 12-osios prasmę. Tam, kad istorijos ratui apsisukus Rusija sugebėtų darkart sugrįžti prie pasirinkimų kryžkelės ir pasukti kryptimi, galop įprasminančia birželio 12-osios idealus.Tuo tarpu jūs mums sakote – reikia atskirti politiką nuo kultūros, sporto, mokslo. Nuo pastarojo ir aš norėčiau atskirti, nes prarandame daug laiko, kai nesišnekame temomis, nuo kurių priklauso, kiek ilgai galėsime dalintis šia planeta, ar susinaikinsime, ar įveiksime godumą ir po savęs paliksime ją geresnę, nei radome. Deja, bet ir mokslas gali būti išnaudojamas politinei propagandai. Pats tai savo akimis kartą mačiau konferencijoje Singapūre, kur kaip Krymo aneksiją teisinanti platforma buvo panaudotas pranešimas apie mikroplastiko taršą Juodojoje jūroje. Tad jei net mokslas politizuojamas, ar išvengsime meno politizavimo? Taip, menas turi galią kalbėti universalia kalba. Kita vertus, kaip A. Camus rašė – „Menas išrastas ne tam, kad neštų pasauliui blogį.“ Deja, dabartinėmis sąlygomis ir pats nekalčiausias rusų meno kūrinys gali būti panaudotas tam blogiui nešti, taip, kaip nuo rusiškojo pasaulio kasdien miršta kariai ir civiliai Ukrainoje. Ar tiltai sugriauti amžiams? Ir čia vilties, gožiamos tamsumų, rasti galima. Tai ir ukrainiečių pusėje kovojantys rusų batalionai (net jei nemaža dalis karių tai daro vien iš pragmatinių sumetimų), ir antikariniai pavienių rusų protestai užsienyje ar net pačioje Rusijoje, ir pavieniai pilietiški rusai, kuriuos sutikau savanoriaujančius padedant ukrainiečių pabėgėliams, baltą, žydrą, baltą (vietoj teroristinės valstybės simboliu tapusios rusiškos trispalvės) vėliavą namų languose keliantys politiniai emigrantai, vieniši disidentai, išdrįsę nepaklusti ir sodinami į kalėjimus, labai aiškią poziciją viešų gatvės apklausų metu išsakantys rusai (pavyzdžiui, Daniilo Oraino jutubo kanale).
Audriaus Sabūno nuotrauka
Tokiems rusams visada matau prasmę kalbėti. Ir pasveikinti su birželio 12-ąja. Tačiau kaskart nuviliate, kai net demokratinės opozicijos lyderiai nedrįsta pripažinti okupuotų teritorijų Ukrainai ir kalba aptakiai ten, kur mes norėtume vieningo fronto. Priešingai nei tai, ką girdėdavome iš nužudytojo Boriso Nemcovo, ką kartoja Garis Kasparovas, nepabūgęs pareikšti, jog Rusija privalo karą pralaimėti, kad visuomenė pasikeistų.
Kokią žinutę norėčiau nusiųsti rusams, nors, kaip parodė drąsi eilinių rusų sąžinę tikrinusi akcija „Paskambink Rusijai“, didelės dalies jūsų visuomenės požiūrį geriausiai apibūdina epitetas „abejingi“? Kodėl išvis keliu šį klausimą apie Rusijos nepriklausomybės dieną? Iš dalies dėl to, kad sutapo, jog su dabartine Rusija esame beveik bendraamžiai, tą pačią dieną minėdami gimtadienius.
Kol kas toks šleifas nėra malonus. Kita vertus, nors dabar ši sukaktis Rusijos valdžios išnaudojama propagandoje, ypač okupuotuose Ukrainos žemėse, norėčiau, kad kiekvienas Rusijos pilietis permąstytų birželio 12-osios prasmę. Tam, kad istorijos ratui apsisukus Rusija sugebėtų darkart sugrįžti prie pasirinkimų kryžkelės ir pasukti kryptimi, galop įprasminančia birželio 12-osios idealus. Mes tai žinome, norime, kad žinotumėte ir jūs, – tik patyrus pralaimėjimą toks sugrįžimas išvis įmanomas.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
