Du asilus, karves, antis, avis, bites ir vištas auginantys Tiberiados vienuoliai: būtų gaila produktus pirkti tik iš parduotuvės
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
1979 m. Belgijoje įkurtos kongregacijos vienuoliai į Lietuvą atkeliavo 2001-aisiais, kai jų širdis užvaldė ne užburiančia architektūra garsėjantis Vilniaus senamiestis, bet Baltriškių kaimas.
Tiberiados brolių Lietuvos bendruomenės vyresnysis IVANAS DEMEURE dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako, kad apie tai būtų galima parašyti ilgą romaną. Jis pasakoja apie brolių atvykimo į Lietuvą detales, daug jaunimo pritraukiančias vasaros stovyklas, vienuolių puoselėjamą ūkį ir darbą jame.
Jūs kartu su kitais Tiberiados broliais gyvenate Baltriškėse, tačiau daugelis galėjo jus sutikti Vilniuje per Kaziuko mugę. Buvote prie Bernardinų bažnyčios pasistatę stalą, ant kurio buvo sudėti įvairūs rankų darbo suvenyrai, o šalia stovėjo asilas. Paaiškinkite, iš kur ištraukėte tą asilą ir kam ten jį pastatėte.
Asilas yra belgas – kaip aš. Ramus – kaip aš. Iš tikrųjų ten buvome, nes pradėjome statyti naują vienuolyną ir Vasario 16-ąją pašventinome didelį kryžių, žymintį jo statybų pradžią. Tada pas mane atėjo viena draugė ir paklausė: „Kaip galime jums padėti? Paremti neišgalime, bet gal įmanoma prisidėti kitaip?“ Aš atsakiau: „Būkite mūsų pasiuntiniai ir pasiekite tuos žmones, kurių mes patys nepasiekiame.“ Tuomet bičiulė sugalvojo, kad reikia įkurti stendą Kaziuko mugėje.
Kaziuko mugė Vilniuje 2025 m. Brolio Ivano Demeure asmeninio archyvo nuotrauka
Ši mintis sulaukė šeimų ir jaunimo palaikymo, buvo suplanuotas viso šventinio savaitgalio budėjimo grafikas. Su mumis bendravo daug žmonių, o asilas buvo fantastiškas kontaktinis raktas – iškart visiems pažadino paprastumą ir jaukumą. Buvo labai gražu, kadangi per šį renginį ir surinkome paramos vienuolyno statybai, ir vykdėme evangelizaciją. Dalyvavusios šeimos sakė, kad tai būtinai reikės pakartoti ir kitais metais.
Tiberiados broliai yra katalikiška vienuolinė bendruomenė. Lyginant su kitomis brolijomis, galima sakyti, kad esate gana jauni, nes bendruomenė įkurta 1979 m. Belgijoje. Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Lietuvoje?
Būtų galima parašyti ilgą romaną... (juokiasi). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Paryžiuje vyko didelis krikščioniškas suvažiavimas, ir mūsų broliai susidraugavo su lietuviais ateitininkais. Jie primygtinai kvietė Tiberiados brolius atvykti į Lietuvą. Tuo metu Bažnyčiai Lietuvoje reikėjo atsinaujinimo. Broliai buvo paliesti šio uolumo ir priėmė kvietimą – dalyvavo ateitininkų stovyklose. Tuomet jie vis girdėdavo priegiesmį, kad Tiberiados broliai privalo įsikurti Lietuvoje, – taip dažnai, kad pasakė: jeigu gausime kurio nors vyskupo kvietimą ir vietą, atvyksime, kai tik bendruomenė Belgijoje bus pakankamai gausi.
Ieškojome vietos Lietuvoje ir radome (arba ji mus surado) Baltriškių kaime. Pasiūlė šio kaimo parapijos klebonas Algirdas Dauknys, kalbantis prancūziškai. Broliai, pamatę Baltriškes, kaimu susižavėjo, tada dešimt metų čia vasarojo.
2001-aisiais Baltriškėse apsigyveno pirmieji keturi Tiberiados broliai.
Jūsų bendruomenė Lietuvoje, kaip pats sakote, yra gana maža – aštuoni broliai. Jums tai yra privalumas ar trūkumas?
Aštuoni broliai bendruomenėje jau yra geras skaičius. Galima pasiskirstyti įvairius darbus, kad visiems būtų panašus krūvis. Mažoje bendruomenėje labai gerai pažįstame vieni kitus, privalome bendradarbiauti, čia gražiai reiškiasi mūsų charizma, pastebime, kad esame ne tokie anonimiški.
Tiberiados broliai. Brolio Ivano Demeure asmeninio archyvo nuotrauka
Nesipykstate?
Pykstamės, bet du kartus per metus. Tačiau turime atleidimo dieną, kai galime vienas su kitu pasikalbėti, atsiprašyti ir visų brolių akivaizdoje nusilenkti, kad buvo sulaužyta bendruomenės darna.
Kokie yra pagrindiniai Tiberiados brolijos bruožai?
Pas mus atvykę žmonės iš karto atkreipia dėmesį į mūsų paprastumą, kad čia jaučiasi kaip namuose. Tai tikrai mūsų brolijos bruožas. Broliškumas taip pat reiškia ir atvirumą. Nors aš nesu lietuvis, bet lietuviai jau yra mano broliai ir šeima.
Bendruomenė išsiskiria ir savo maldingumu. Kai žmonės atvažiuoja pas mus, jie neatvyksta pas brolį Ivaną ar kurį kitą – jie atvyksta pas brolius, įsitraukia į visos bendruomenės ir maldos gyvenimą.
Mūsų paprastumas – kad gyvename kaip kaimo žmonės, daug darbo atliekame savo rankomis: kapojame malkas, prižiūrime daržą. Rankų darbo nerasime kiekviename vienuolyne, bet jis svarbus, nes suteikia atgaivos žmonėms, atvažiuojantiems iš miesto.
Brolio Ivano Demeure asmeninio archyvo nuotrauka
Jeigu neklystu, jūs dar drožiate kryželius ir užsiimate gyvulininkyste – išvardinkite, kokius gyvulius laikote.
Turime du asilus, laikome bites, vištas, antis, karves ir avis.
Ar spėjate viską prižiūrėti?
Ne visada. Mūsų antidė šiuo metu patyrė daug nuostolių. Renkamės kuo atsparesnes augintinių rūšis, kad reikėtų mažiau priežiūros. Šie gyvūnai – kaip evangeliniai palyginimai – jie taip pat kalba ir evangelizuoja.
Auginate gyvulius, kuriuos anksčiau būdavo galima pamatyti beveik kiekviename Lietuvos kaime, tačiau šiandien situacija yra kiek kitokia, nes gyvulininkystė nebėra tokia populiari. Kodėl jūs pasirinkote laikyti, pavyzdžiui, karves?
Man atrodo, laikyti gyvulius – gyvenimo kaime dalis. Kadangi gyvename kaime, būtų labai gaila viską pirkti tik iš parduotuvės – trūktų prasmės. Rankų darbas turi ir pedagoginę vertę – suprakaituosi, susipurvinsi, skaudės rankas, bet matysi teigiamą rezultatą, išbandysi ištikimybę ir tapsi ištvermingas.
Daug svečių, kurie pas mus atvažiuoja ir padeda dirbti darbus, išsiugdo reikalingas vertybes. Rankų darbas yra labai sena vienuolystės tradicija. Benediktinai turi regulą Ora et labora (liet. „Melskis ir dirbk“), nes žmogus negali visą parą melstis. Dieną reikia ką nors veikti, ir tada darbas tave atpalaiduoja nuo maldos, o malda – nuo darbo.
Tiberiados brolių vienuolynas Baltriškėse. Andriaus Daubaro nuotrauka
Stereotipiškai žmonės vienuolį yra pratę matyti su maldaknyge rankose, o jūs, pavyzdžiui, jose laikote ir kirvį. Ar pridera vienuoliui tokie ūkiniai darbai?
Taip, jie padaro mūsų gyvenimą sveikesnį. Manau, maldaknygę su susikaupimu laikyti galėsiu tik kitoje rankoje palaikęs kirvį.
O mokate melžti karvę?
Nemoku, bet mūsų karvės nemelžiamos. Jas laikome dėl mėsos. Puoselėjame gyvulininkystę, bet negalime vergauti gyvuliams – jeigu laikytume melžiamas karves, turėtume įsipareigoti du kartus per dieną jas melžti, o šito daryti tikrai negalime. Turime priimti pas mus atvykstančius žmones – jie yra mūsų pirmosios avys.
Ar nenorėtumėte apsikeisti vietomis su tais vienuoliais, kurie gyvena mieste? Karvių auginti nereikės, malkų kapoti taip pat nereikės – galėsite vaikščioti ir grožėtis senamiesčio vaizdais.
Tą aš ir dariau, kai atvykau į Lietuvą. Iš pradžių pusę metų gyvenau pas jėzuitus ir mokiausi lietuvių kalbos Vilniaus universitete. Galėjau grožėtis senamiesčiu. Kai atėjo laikas kraustytis į kaimą – nenuliūdau. Man atrodo, kaimas yra mano vieta. Džiaugiuosi balansu, kad galiu apsilankyti Vilniuje, kituose miestuose ir kartu gyventi gamtoje, dirbti ir priimti žmones. Tai man yra labai svarbu. O apie gamtos tylą aš net nekalbu...
Broli Ivanai, dar viena Tiberiados bendruomenės veikla – stovyklų organizavimas, ir ne išimtis yra vaikų stovyklos – būtent jos susilaukia tiek dėmesio, kad tenka riboti dalyvių skaičių. Kokia yra jaunimo pritraukimo paslaptis?
Nežinau, kodėl trauka į mūsų stovyklas yra tokia stipri. Vaikams tikėjimas yra kažkas akivaizdaus. Jie nemaištauja ir tiki spontaniškai. Vėliau galbūt ateina maišto laikas.
Gal mūsų paslaptis ta, kad broliai yra įsitraukę į šias stovyklas, palaiko kokybišką ryšį su jaunimu. Stovyklos siūlo gausią programą: maldą, gamtą ir žaidimus.
Tiberiados brolių organizuojama jaunimo stovykla. Andriaus Daubaro nuotrauka
Jeigu siūlytume tik maldą, stovyklos žmonių turbūt nesudomintų, reikia, kad būtų ir žaidimų, bendravimo, kitų malonių dalykų. Taip Dievas gali prie žmogaus priartėti, įsiskverbti, ir žmogus, patyręs Viešpaties meilę, Jo malonę – pas mus vėl sugrįžta.
Savo interneto puslapyje skelbiate, kad Baltriškių bažnyčioje neteikiate Krikšto ir Santuokos sakramentų. Kodėl?
Mūsų misija kitokia. Sakramentai yra teikiami visose parapijose, bet mūsų evangelizacinė veikla didelė, todėl nenorime konkuruoti su parapijomis teikdami sakramentus. Mums pirmenybė – evangelizacinės stovyklos. Pas mus žmonės gali priimti Atgailos ir sutaikinimo sakramentą bei Eucharistiją.
Taip pat savo interneto puslapyje esate detaliai aprašę pažeidžiamų asmenų apsaugos gaires. Kiek tikrinau, to nėra padariusios kitos brolijos. Kodėl manote, kad tai yra svarbu?
Džiaugiuosi, kad kas nors pastebėjo ir skaitė gaires mūsų puslapyje. Manau, turime jas viešinti. Bendruomenėje patys skaitėme ir analizavome šiuos orientyrus, svarstėme, kaip turime elgtis su jaunimu, pažeidžiamais žmonėmis. Apmąstėme savo pastoracinę veiklą, kad viskas vyktų saugiai.
Nusprendėme paviešinti šias gaires, kad žmonės žinotų mūsų vertybes ir, jeigu reikėtų, visada galėtų užduoti klausimų. Norime, kad mūsų aplinka būtų saugi.
Autorius: Tomas Kemzūra, Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
