Suprasti Pranciškų, prisiminti Leoną. Apie galimą požiūrį į Rusiją

Publikacijos tezė pastatyta ant popiežiaus Pranciškaus testamento pamato – „paskutinėje gyvenimo dalyje patirtas kančias aukoju Viešpačiui už taiką pasaulyje ir tautų brolybę“, taip ne tik nurodydama bendrą, abstrakčią katalikiško politinio veikimo linkmę, bet ir leisdama dar kartą iškelti klausimą apie popiežiaus elgseną rusų ir Rusijos atžvilgiu karo Ukrainoje kontekste.

Man rūpi ne tiek aptarti konkrečią politiką, strategijas, kiek žengti žingsnį atgal nuo konkretybės, šalkauskiškai sakant – momento reikalų, prie principų, kuriais turėtų remtis kuriama politika ar strategijos.

Tai darydamas iš esmės ginsiu vieną tezę – popiežius Pranciškus, kalbėdamas su Rusija taip, kaip tai darė, yra tikroji europinė, turiu omenyje krikščioniška ir nuosaikumo nepraradusi, dešinė. Pasisakantis apie Rusiją popiežius Pranciškus buvo nesuprastas, blogai interpretuojamas ar, dar labiau tikėtina, sąmoningai iškreipiamas, o jo žodžiai yra ne (atkartojant kritikų epitetus) argentiniečio, mūsų pasaulio, marksisto ir radikalios kairės, naivuolio, pataikaujančio, KGB sumanipuliuoto ar Rusijos propagandos skleidėjo kalbėjimas, bet tradicinis katalikų ganytojo suvokimas, kaip šnekėti su pasaulietine valdžia ir apie ją, net jei ši valdžia yra tironiška.

Tuo tarpu pas mus atkartojamas Rusijos amžinosios grėsmės ir nuolatinės išnykimo baimės pasakojimas stumia prie dešiniojo etnocentristinio nacionalizmo.

Momento aplinkybės

Iš visų kritikuotų ir apkalbėtų Pranciškaus ištarų turbūt geriausiai atmenama ir daugiausia kritikuojama yra toji, kai Rusijos katalikų jaunimo suvažiavime jis leptelėjo: „Jūs esate didžiosios Rusijos įpėdiniai – didžiosios šventųjų, valdovų Rusijos, didžiosios Petro I, Jekaterinos II Rusijos, tos imperijos, didingos kultūros, didingo žmogiškumo. Jūs esate didžiosios motinos Rusijos įpėdiniai. Eikite pirmyn.“

Kilus pasipiktinimo bangai dėl Rusijos šlovinimo popiežius ir jo aplinka kaip pasiaiškinimo taktiką užėmė poziciją, kad kalbėta tik apie Rusijos kultūrą, o ne jos imperinę politiką.

Žinoma, čia nesunku nugirsti seną, visuotinai gana įprastą įsitikinimą, kad Rusija ir jos valdžia blogos, bet rusai iš esmės nuoširdūs ir geri, o jų kultūra – didinga. Tai sudera su tuo, kad politika – nešvari, o kultūra ar mokslas – tyri, nekalti politikos paklydimų demaskuotojai ir teisingų politinių vertybių skiepytojai.

Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka

Ir iš tiesų kuo gi kaltas koks Dmitrijus Mendelejevas, kad jam teko sapnuoti savo lentelę, kai buvo imtasi kryptingų priemonių rusifikuoti lietuvius? Kas gi geriau gali išmokyti mylėti tėvynę, jei ne privalomos liaudies dainos ir herojiškos istorijos įskiepiai? Ironizuoju. Akivaizdu, kad kultūra gali būti susitepusi ir naudojama kaip propaganda (kaip čia neprisiminus Friedricho Nietzschės: „Pikti žmonės nedainuoja“ – tad kodėl dainuoja rusai?“); mokslas, ypač Rusijoje, dažnai yra integrali karo industrijos dalis. Kultūra yra politiška, ir valstybės proteguojama kultūra gali būti agresyvi kitų kultūrinių praktikų bei įsitikinimų atžvilgiu.

Todėl, manau, šią Pranciškaus ištarą galima ir reikia suvokti iš esmės kitaip – pareiškimas apie pagarbą savai kultūrai yra politiškas. Ir tai išties yra kvietimas Rusijos jaunimui atsigręžti į savo kultūrą, taip pat į savo valstybę, net ir imperinę. Tačiau savo intencija tai yra ne Rusijos balinimas prieš katalikišką pasaulį, bet pirmiausia (gal net išimtinai) kvietimas katalikiškajam Rusijos jaunimui keisti savo valstybę. Šis raginimas kyla ne iš aklumo Rusijos politikai, bet iš ganėtinai įprasto, net simpatiško supratimo apie asmens, tautos ir jos istorijos santykį.

To pagrindas buvo išsakytas ir Pranciškaus vizito metu Lietuvoje 2018-aisiais: „Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai. Nėra nei laboratorinės, nei distiliuotos, nei grynakraujės tapatybės – tokių nėra. Yra keliavimo kartu, kovojimo kartu, mylėjimo kartu tapatybė. Yra priklausymo šeimai, tautai tapatybė. Yra tapatybė, kuri tau suteikia meilę, švelnumą, rūpinimąsi kitais. Tapatybė, kuri duoda jėgų kovoti ir kartu švelnumo paglostyti. Kiekvienas pažįstame grožį ir nuovargį – gražu, kai jaunimas pavargsta, tai ženklas, kad jis dirba, – o dažnai net ir skausmą dėl priklausymo tautai, jūs tai žinote. Čia įleidusi šaknis mūsų tapatybė, mes nesame žmonės be šaknų!“

Kalbėdamas Rusijos jaunimui popiežius atsispiria nuo šio lietuviams išsakyto, bet, manau, bendro įsitikinimo – jie, Rusijos katalikai, jaunieji rusai, turi būti žmonės, turintys šaknis, ir, nori to ar ne, priklauso Rusijos kultūrai bei istorijai su visais jų pasiekimais ar nusikaltimais. Deja, tos istorijos riboženkliais dažnai tampa valdovai, kaip kad Prancūzijoje – diktatorius Napoleonas, Jungtinėje Karalystėje – imperialistė karalienė Viktorija, Lietuvoje – autoritarinis prezidentas Antanas Smetona.

Nė vienas iš jų nėra šventasis, nė viena valstybė nėra šventųjų bendravimo įkūnijimas, bet kiekvienas iš jų yra savo visuomenės, savo epochos kūrėjas, su kuriuo tos tautos atstovai turėtų sieti ir sieja asmeninį pasakojimą.

Geranoriškas popiežiaus išklausymas reikalautų ne smerkti, bet bent jau paklausti, ko toje imperinėje praeityje kviečia ieškoti Pranciškus – paviršutiniško blogio ar sutvirtinančio ir auginančio gėrio? Kokią politiką Rusijos atžvilgiu iš tiesų implikuoja popiežius ir katalikiškas socialinis mokslas?

Rusijos jaunieji katalikai, jei nori veikti Rusijoje, turi save matyti kaip Rusijos istorijos dalį, ne mokėti ją mylėti dėl jos ydų ir nuodėmių, bet iš meilės savo bendruomenei pripažinti jas, kovoti su jomis ir puoselėti tai, kas yra gera.

Šio popiežiaus Pranciškaus pasisakymo intencija buvo ieškoti viltingo ir keičiančio santykio, ir tai jo gana aiškiai teigta tą pačią nelemtą dieną. Jaunimui sakytoje kalboje (oficialioje kalboje, ne improvizuotoje paskutinėje remarkoje), be priminimo, kad Bažnyčia kyla iš Dievo meilės ir yra visiems, primygtinai kartota, jog būtina kalbėti su savo tėvais ir seneliais, nes gyvenama panašiomis svajonėmis – „demokratija, tautų vienybe“, o jaunimas „yra pašauktas būti [šios] aplinkos ir taikos kūrėjais […] būkite taikos kūrėjais tarp daugelio konfliktų, tarp daugelio susiskaldymų, kurie yra visur“.

Mažai kas šitą citatą girdėjo ar skaitė, ji tikrai nepasirodė Lietuvos viešojoje erdvėje, bet, akivaizdu, ji nevienareikšmiškai kalba apie tai, kas Rusija nėra ir kokia turėtų būti šio jaunimo pastangomis – demokratinė, vienijanti, taikinga.

Galima sakyti, kad Pranciškui pagrindinis pavojus yra mąstyti atvirkščiai – būti be istorinės atminties ir susisaistymo su savąja bendruomene. Čia, jei galima, pasiskolinsiu Nerijaus Šepečio knygoje „Holokausto postsekuliarumas“ kelis kartus primintą Hannah Arendt blogio kaip grybelio metaforą.

Suprask, blogis kaip grybelis neturi gelmės, yra paviršinis, bešaknis, galbūt dėl to greitai plintantis ant pasaulio veido. O kaip priešstata tam iškyla gėrio gilumas, kuris nestokoja prisiminimų ir įaugimo į tikrovę: „Jei tai [asmuo] yra mąstanti būtybė, kuri šaknijasi savo mintyse ir prisiminimuose, taigi žino, kad turės gyventi su savimi, tai turės rastis ir ribos tam, ką jis gali sau leisti daryti […], tačiau beribis, ekstremalus blogis yra įmanomas tik ten, kur visiškai nebelieka šių įsidaigintų ir išaugusių šaknų, automatiškai apribojančių galimybes.“

Popiežius Pranciškus Kaune. Gintaro Česonio nuotrauka

Tad negali būti smerktina, kad Rusijos katalikiškasis jaunimas yra įleidęs šaknis į ją, taip pat į imperiją kaip tos Rusijos istorinę tikrovę, nes tik čia įaugus gali atsirasti noras ne bėgti, ne atsiriboti, bet keisti. Juk kaip priešpriešą šiam norui galima matyti būtent Putino armiją, kurioje yra tūkstančiai išvietinto pelėsio: rusijėnų (tuviečių, buriatų, čečėnų...), šiaurės korėjiečių ir iš kasdienės visuomenės išstumtų kalinių.

Tad geranoriškas popiežiaus išklausymas reikalautų ne smerkti, bet bent jau paklausti, ko toje imperinėje praeityje kviečia ieškoti Pranciškus – paviršutiniško blogio ar sutvirtinančio ir auginančio gėrio? Kokią politiką Rusijos atžvilgiu iš tiesų implikuoja popiežius ir katalikiškas socialinis mokslas?

Atožvalga į kartotę

Nesunku prisiminti ir tai, kad minėtasis trumpas popiežiaus Pranciškaus pasisakymas piktavališkas intencijas implikuojančiose interpretacijose pasiekė retai matomą vienijančią galią.

Pas mus popiežių pasmerkė katalikai ir pasauliečiai; odioziniai „Būkim vieningi“ ir nacionaldemokratinė „Pro Patria“; kairieji, dešinieji ir neutralieji žurnalistai. Tada ir po to pasikartojanti kritika, kad ir po pasakymo apie baltos vėliavos iškėlimą ar atsargių užuominų apie galimus žmonių persekiojimus dėl priklausymo Bažnyčiai, užsikabindavo už iš kontekstų išimamų frazių, darydavo iš jų toli siekiančias išvadas apie palankumą Rusijai, analizėse nutylėdavo Katalikų Bažnyčios iniciatyvas Ukrainoje.

Tai darant, žinoma, nereferuota į Bažnyčios mokymą ar paties Pranciškaus Rusiją smerkiančius ir nevienareikšmiškai Ukrainą palaikančius pasisakymus – šie nekontroversiški, teisingi, neabejotinai ne tokie „klikbaitiški“.

Ir šioje reakcijoje istorija pradeda rimuotis: 1894 m., po vadinamųjų Kražių skerdynių, pasirodė popiežiaus modernizatoriaus Leono XIII enciklika „Caritatis. Apie Bažnyčią Lenkijoje“. Ji lietuviškoje viešojoje erdvėje sulaukė kritikos ir tapo ginčų tema, taip primenančia šių dienų įvykius. Ta pati Rusija, tas pats bandymas pažaboti kitą tautą, tas pats žiaurumas ir smurtas, net kontekstai tarsi šios dienos įvykių aprašymai.

Štai kaip Kražių įvykius 1894 m. pristato „Varpas“: „Dvigalvis šiaurių erelis, pripratęs maitintis gyva mėsa savo priklausančiųjų ir gaivinti troškimą nekaltųjų krauju, turbūt buvo labai išalkęs ir ištroškęs, nes, nesigėdėdamas nė civilizuotos Europos, nė iš arti žiūrinčio XX amžiaus, suruošė sau [...] kruviną pokylį […]. Kas jaučia jūsų kančias ir užtaria už jus? Nieks – nė žemė [caras], nė... dangus! O varge! Ir tokis atsitikimas dedasi gadynėse humanitarizmo, visokių tolerancijų, kada steigiamos draugystės saugoti medžius nuo laužymo, apginti žemesnius Europos gyvulius nuo kankinimo...“

Leonas XIII padarė tą pačią „klaidą“ – kalbėjo ne taip, kaip lietuviai norėjo, kad jis kalbėtų: minėtoje enciklikoje nepaminėjo Kražių, neapgailėjo lietuvių, nepasmerkė caro, bet bandė apeliuoti į monarcho sąžinę ir susitarimus.

Leonas XIII padarė tą pačią „klaidą“ – kalbėjo ne taip, kaip lietuviai norėjo, kad jis kalbėtų: minėtoje enciklikoje nepaminėjo Kražių, neapgailėjo lietuvių, nepasmerkė caro, bet bandė apeliuoti į monarcho sąžinę ir susitarimus. Už tai kritiką popiežiui Leonui XIII išsakė ne tik varpininkai – būsimi socialistai, proto liberalai, tautininkai, bet ir kai kurie labiau tautiškai nusiteikę katalikai.

„Kaip popiežius gali pagarbiai kalbėti su Rusija ir apie Rusiją? Kaip galima nutylėti apie kankinamus žmones?“ – klausė jie. Ir iš karto primygtinai kartojo savo atsakymą: tik dėl to, kad būdamas toli, Italijoje, kitatautis nesuvokia, kokia tikroji padėtis čia, Rusijos paunksmėje; ir galimai dėl to, kad yra apsuptas Rusijos agentų; apskritai katalikiškas nuosaikumas, noras kalbėtis yra silpnumo požymis ir klaida, ypač kai kalbamasi su Rusija.

Kaip galima kalbėti pagarbiai ir apie susitaikymą, kaip apskritai galima kalbėti, klausė Motiejus Lozoraitis, „jeigu ji [Rusijos vyriausybė] laužo įgytas tiesas be jokio reikalo, jeigu ji mindžioja teisingumo reikalavimus – visuomenė turi tiesą priešintis ir ginkluota ranka reikalauti, kad gerbtų jos šventas tiesas“ („Varpas“, 1986 m.).

Arba štai Vincas Kudirka: „Ką čia išdarinėja Vatikanas? Ir ta Europa, atsiprašant – davatkėlė, stoja dabar gint armėnus – labai gerai; taip reikia – o dėl ko lietuvius gint nepasijudino? [...] Man kražiečių kraujas brangesnis už Vatikano diplomatiją [...] geriau su teisybe laimėt priešininką, ne kaip su melu – draugą“ [išskirta tekste] („Varpas“, 1895 m.).

Pakeiskime pagrindinius nukentėjusiuosius, nusikaltėlius, vertinimus ir gausime labai panašų į šių dienų paveikslą. Net jei mastas ne tas, toli gražu ne tas, istoriškai tai tapo visos tautos kovos su Rusijos imperialistine politika simboliu.

Popiežius Leonas XIII. Wikipedia.org nuotrauka

Ko pritrūko šiandien pas mus, bet ką verta prisiminti, – su savo teisybe ateinančio tokios nuostatos kritiko, kuriuo tuo metu tapo kitas Pranciškus – Būčys. Tuomet dar tik jaunas Seinų seminaristas, kuris bus pirmosios Lietuvių krikščionių demokratų partijos programos rengėjas, vienas Didžiojo Vilniaus Seimo pirmininkų, kartu su bičiuliu pal. Jurgiu Matulaičiu marijonų atkūrėjas, Lietuvos universiteto rektorius, Popiežiaus komisijos Rusijai patarėjas, Rytų apeigų katalikų vyskupas, Vatikano radijo programos lietuvių kalba kūrėjas. Bet 1895 m., kai jis pradėjo polemiką su varpininkais, visa tai dar tik bus.

Tada jis pateikė kitą popiežiaus veiksmų interpretaciją nei pasauliečiai varpininkai. Pirmiausia skyrėsi jo išeities pozicija: kalbant apie popiežių, jam būdinga savotiška pasitikėjimo hermeneutika – P. Būčio įsitikinimu, popiežius nori gero. Dėl to, antra, nuosaikumas, pagarbus tonas yra strategija, kuria nenorima sukelti dar daugiau grėsmių visiems Rusijoje gyvenantiems katalikams. Trečia, atkreipiamas dėmesys į tai, kas kritikų nutylėta – platesnį Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą ir enciklikos vietas, kurios sustiprinant savo argumentą praleidžiamos.

Tarp jų svarbiausias akcentas gali būti tai, kad kviečiant klausyti valdžios reikia neužmiršti, jog ir ji turi prievoles Dievui, o įstatymas negali dieviškiems įstatymams prieštarauti: jis turi būti teisingas, mėgdžiojantis dieviškąjį, atsižvelgiantis į tėvišką gerumą (kitaip sakant, ne per sunkus), žiūrintis tik į valstybės naudą. Galiausiai išvada atvirai kitokia nei varpininkų kvietimas kovoti, tai (dabar sakytume) nesmurtinio pilietinio pasipriešinimo skatinimas – P. Būčys kviečia mylėti ir savo priešus: „[...] o už priešus skriaudikus tiktai tas negal melstis, kas visai nemoka melstis, kas niekad nekalba „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame saviems kaltiems“ („Varpas“, 1895 m.).

Krikščioniškos dvasios dėlei čia prašyte prašosi nuoroda į Evangeliją pagal Matą: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą“ ir neapkęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai [...]. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys?“ (Mt 5, 43–48).

Ir vienas, ir kitas Pranciškus kalba šia dvasia.

Nežinomas fotografas, vyskupas Pranciškus Būčys XX a. 3 deš. Žemaičių vyskupystės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Pasitikėjimo hermeneutika

Tad pabandykime pritaikyti šią pasitikėjimo hermeneutikos analogiją. Pirma – popiežius Pranciškus nori gero, ir tai tarptautiniuose santykiuose yra taika. Tai sakant reikėtų žengti už įprasto pergalės ir pralaimėjimo diskurso, nes tikslas yra ne sutriuškinti kitą asmenį, o žmogaus asmenybėms padedantis valstybių sugyvenimas ir solidarumas. Gal taikos siekio tezei galima būtų priekaištauti ir prašyti teisingos taikos, bet vėlgi taikos nėra be teisingumo, o ir teisingumas susijęs ne tiek su vienos iš pusių pergale ir atitinkamai kitos pralaimėjimu bei repatriacijomis, kiek su paties mąstymo apie amžinos santaikos prielaidas – be jos pasmerkimas bus tik dar vieno konflikto priežastis.

Antra – pasitikėjimo hermeneutika neleidžia abejoti, kas šioje pusėje yra laikomas agresoriumi, nes būtent į Rusiją kreipiamasi kaip į pikta darančią, kurią reikia sudrausti. Tačiau net kalbantis su ja prisimenama, kad nediplomatiškas sudraudimas pirmiausia gali dar labiau pakenkti Rusijos katalikams. Kitaip sakant, nuosaikumas gali būti matomas kaip Šventojo Sosto rūpinimasis Katalikų Bažnyčios nariais, kurie dėl neatsargių žodžių gali būti lengviausiai pažeidžiami (tai, žinoma, nereiškia menkesnio rūpinimosi Ukrainos žmonėmis ir mažesnės pagalbos jiems).

Trečia – reikia matyti popiežių kaip Katalikų Bažnyčios vadovą ir klausti, kuo jis turi remtis formuodamas Vatikano politiką, kas yra jo konstitucija, kuri įpareigoja veikti. Ir atsakymo galima ieškoti Katekizme, kuris, mūsų vargui, menkai skaitomas, neapmąstomas ir nesuprastas.

„Nežudyk“ ir žmogaus gyvybės šventumo pripažinimas kare yra ypač sunkus įsakymas, kurį reikia priminti net vykdant savigyną. Bet popiežius ne tik turi prisiminti – jis turi juo vadovautis. Kaip ir turi vadovautis Katekizme išdėstytu požiūriu į teisingą karą ir leistiną savigyną, kurią bent jau šiuo atveju apriboja priminimas, kad kariauti verta, kai „yra rimto pagrindo tikėtis sėkmingos baigties“. Kai ta sėkminga baigtis yra abejotina (o Rusijos karo Ukrainoje atveju tai, deja, matyti kaip labai tikėtinas scenarijus), karas nėra tikslingas.

Ir vienas, ir kitas Pranciškus yra skausmingai nuosaikūs ir principingi savo tikėjime, bet ne dėl Rusijos mylėjimo ir aukų nepaisymo, o todėl, kad valstybės pralaimėjimas yra mažesnis praradimas nei konkrečių gyvenimų ir socialinių saitų žlugimas. Eitina net dar toliau – iš meilės kylanti misija reikalauja ne tik padėti Ukrainai, bet ir rūpintis bei norėti atversti rusus. Todėl katalikai turi mylėti rusus; padėti jiems kurti savo įprastą gyvenimą, taip rodydami katalikiškų vertybių, kurių taip maža Rusijos erdvėje, svarbą – bendrojo gėrio, pagarbos asmeniui ir kitoms bendruomenėms, ne nuo žmogaus užgaidų priklausančio teisingumo, solidaraus rūpinimosi žmogumi. Tik tai gali būti pranašumas prieš rusišką myrį – nusispjovimą ant pasaulio, agresyvų patriotinį šovinizmą, prievartavimą vardan nusikaltėlių diktuojamo „gerumo“, bendrojo blogio.

Mylėti kaip Pranciškus reiškia nebūti kaip Rusijos nacionalistai, socialistai, anarchistai, mylintys įsivaizduotą ateitį ir dėl jos naikinantys konkrečią dabartį. Mylėti reiškia norėti atversti – neužmiršti evangelinės misijos.

Principiniai pagrindai

Nusakydamas šiuos principus prisimenu dar vieną posmelį iš Lietuvos istorijos, kuris sukėlė ne ką menkesnę diskusiją. Tai buvo Stepono Kairio kvietimas, išsakytas po Antrojo pasaulinio karo, jau po Stalino mirties – nebijoti Lietuvos išeiviams atsigręžti visu veidu į sovietinę Lietuvą. Jo išvada tokia: „Yra daug mokslinių, kultūrinių ir profesinių organizacijų, kuriose narių dauguma išlaikė bolševikinio režimo nesužalotą dūšią. Ar kontaktavimas ir tokių organizacijų [...] jau būtų nuodėmė? [...] Šiandien mums privalu labiau nei bet kada praeityje panaudoti kiekvieną progą įsiklausyti į Lietuvą, kad išgirstume, kuo ji alsuoja, džiaugiasi ir dejuoja.“

Net ir S. Kairio nuostatoje neskatinama bendrauti su okupacinės valdžios atstovais, tačiau ji eina toliau nei to meto „nusigręžusiųjų“ raginimas nebendrauti ar bendrauti tik su giminėmis, tikint, kad visa visuomenė ir visos organizacijos iš esmės yra sovietizuotos.

Žiūrėjimas į veidą

Manding būtent šiame raginime išryškėja dvi ir dabar būdingos žiūrėjimo į Rusijos veidą perspektyvos. Viena varpininkiška-kudirkiška-tautinė – kovojančio boksininko. Toks ikoniškas dar prieš bet kokią kovą vykstantis rūstus žiūrėjimas vienas kitam į akis, bandant įbauginti ir pačiam nenusukti žvilgsnio. Paskui, žinoma, kova, kur veidas tampa pagrindiniu taikiniu – kito, kai į jį taikausi; paties, kai į jį taikosi. Šiuo atveju į Rusiją įdėmiau žiūrima tik tam, kad jai būtų smūgiuojama į labiausiai atidengtas vietas, kartu suvokiant, jog ji taip pat darys šį veiksmą bet kuria pasitaikiusia proga.

Antroji žiūrėjimo į veidą perspektyva yra būčiška-krikdemiška-pranciškiška – artumo ieškančio mylinčiojo. Mylintysis – tai ne geismo apakintas įsimylėjėlis, kuris alpėja nuo savo geismo objekto ir leidžiasi būti manipuliuojamas, mušamas, prievartaujamas (manau, tokią perspektyvą matėme ir 2024-ųjų Seimo rinkimų kampanijoje visokių „taikos koalicijų“ pavidalu ar užsieniuose, „Gruzijos svajonės“ pasirinkimuose). Mylintysis yra tas, kuris yra aktyvus – trokšta gero tam, kuris egzistuoja šalia. Mylėti reiškia nebūti kaip pagonys, negyventi nepagrįstu įsitikinimu, kad žemėje yra paskutinė kova, kuri galutinai perkeis pasaulio veidą, dėl to sukursime amžinąjį rojų.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotrauka

Mylėti kaip Pranciškus reiškia nebūti kaip Rusijos nacionalistai, socialistai, anarchistai, mylintys įsivaizduotą ateitį ir dėl jos naikinantys konkrečią dabartį. Mylėti reiškia norėti atversti – neužmiršti evangelinės misijos. Ir ji šiame ginče ne tik religinė, bet ir politinė bei kultūrinė – Bažnyčios bendruomenė turi tarnauti žmonėms, kiekvienas katalikas turi tarnauti žmonėms, katalikiška valdžia turi tarnauti žmonėms. Ir tarnauti nepaisant jų religinės, tautinės ar valstybinės priklausomybės.

Mylėti reiškia rodyti save ne kaip pagrindinius putiniškos Rusijos puolėjus, bet kaip ištikimiausius alternatyvios, nefašistinės, demokratinės, išties krikščioniškos Rusijos puoselėtojus.

Žiūrėti į Rusijos žmones su viltimi

Pasakęs tai, ką, manau, turėjo omenyje popiežius Pranciškus – žiūrėti į Rusijos žmones su viltimi, išmintingu pasitikėjimu, neklastinga meile – girdžiu priekaištus: ar taip nepriartėjama prie vadinamosios taikos koalicijos požiūrio – siekime taikos ir normalizuokime santykius su Rusija? Ne, nes, skirtingai nei įvairių Rusijos mylėtojų, popiežiaus kvietimas brolystei pirmiausia pažįsta ir smerkia agresoriaus veiksmus, kad ir taip: „Jėzus niekada neskatino smurto ir netolerancijos. Jis atvirai smerkia jėgos naudojimą siekiant primesti galią kitiems“, arba „Širdyse tų, kurie rengia piktą, slypi apgaulė, o duodančių taikingą patarimą džiaugsmas“ (Pat 12, 20).

Visgi yra siekiančiųjų sprendimų karu, kurį dažnai lydi santykių griovimas, hegemoninės ambicijos, valdžios neteisingas naudojimas, kitų baimė. Galiu tik pakartoti Pranciškaus žodžius iš enciklikos Fratelli tutti: „Karas yra visų teisių paneigimas ir skausmingas išpuolis prieš aplinką. Jei visiems linkime tikro pilnutinio žmogaus išsivystymo, mes turime nepailstamai siekti išvengti karo tarp tautų ir žmonių.“

Ar Pranciškus čia klysta, nėra per daug naivus ir turėtų kalbėti griežčiau? Taip, jei tikimės iš jo būti Kirilu Vakaruose – valstybei tarnaujančiu, savus karius ir ginklus šventinančiu pareigūnu. Ne, jei norime, kad jis būtų ištikimas savo sąžinei ir Evangelijai. Jo katalikiška socialinė nuostata buvo paremta nepasaulietine, gal net kiek ekstravagantiška etika – iš tiesų mylėti savo priešą, įveikti susipriešinimą, kurio radikaliausia išraiška yra karas, ieškoti sąlyčio, padaryti priešą bendrojo gėrio kūrėju. Draugu tiesoje.

Žinoma, tokia nuostata nepadės karo mūšio lauke. Bet Pranciškus nėra karininkas, jis nėra politikas – jis ganytojas, kuris kvietė kantriai statyti pasaulinę Bažnyčią ir siekti atversti kiekvieną – save, draugą, priešą. Juk viskas, tiesą sakant, be galo paprasta (ir be galo sunku): „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Justinas Dementavičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama