Pilietybė kalbos pagrindu

 O gal ir gerai, kad su demografija blogai?

Akimis semdamas pokario šaltinius, nesyk susidūriau su graudžiais savaeigės vaikystės paveikslais. Tai tėvus lagerin uždarė už tai, kad Leningrade obuolius pardavė, tai šiaip gimdytojai lakė galvos nepakeldami. O vaikai ką? Vaikai vieni kitus prižiūrėjo (VTATas dar nebuvo išrastas) ir žaisdavo kuo papuola – degtukais ar granatų sprogdikliais. Bet su demografija tada buvo labai gerai.

Bet ar gyventi buvo labai gerai?

Nebuvo. Žinoma, visokių pavyzdžių esama – ir šeimos itin darnios daugiavaikės, ir atvirkščiai. Bet koreliacija aiški. Kokybė pergalėjo kiekybę. Su demografija blogai ne dėl to, kad lietuvės užmiršo, kaip gimdyti. Su demografija blogai dėl to, kad lietuvės – ir lietuviai – nori gyventi kokybiškai – ir vaikams to paties linki. Todėl negimdo jų dešimtimis. Todėl su demografija blogai.

Čia galima aibė aklakelin vedančių sprendimų. Pinigais užverst – tarytum tikintis, kad valstybė gali nusipirkti vaisių iš motinos. Atostogas galima penkmečiui kokiam – bet ir tai nežinia kur nuves. Ir žostkiau galima – uždrausti: abortus, kontracepciją, dar ką nors. Tik dėl tokio draudimo sėkmingai padažnės vizitų į kaimynines šalis: užsipirkti ar kitais tikslais.

Istorijos rato atgal neatsuksi. Pasirinkome europietišką gyvenimo būdą, kokybinėmis vertybėmis grįstą kelią. Šis sprendimas byloja aiškiai – natūraliu reprodukciniu keliu Lietuvos gyventojų skaičius niekada nebeaugs. Tik mažės. Kokybė augs, kiekybė – nebe.

Tai įsisąmoninus galima pradėti ieškoti kūrybingų sprendimų. O kam tų sprendimų išvis ieškoti? Tam, kad mūsų gyvenimo kokybės siekis nepradėtų šlubuoti – kad būtų kas dirba, kad būtų iš ko pensijas mokėti ir t. t., ir pan. Taigi, ką daryti?

Atsakymas teksto pavadinime. Mums reikia iš esmės pakeisti požiūrį į Lietuvos pilietybę. Mums – kaip valstybei – būtina teikti pilietybę kalbos pagrindu. Paprasčiau kalbant – gimei Mozambike, su Lietuva nieko bendro iš prigimties neturi, bet išmokai lietuvių kalbą, sakykim, B1 lygiu („žemesnysis pažengęs vartotojas“), ir tu turi teisę į Lietuvos pilietybę.

Kas nors piktai pasakytų – bet ir dabar taip yra. Ne, nėra. Remiantis LR Pilietybės įstatymo 18-uoju straipsniu, LR pilietybė asmeniui natūralizacijos tvarka gali būti suteikiama, jei jis „pastaruosius 10 metų teisėtai nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje“, o toliau ir kiti – daug logiškesni – reikalavimai (išlaikė valstybinės kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminus, turi teisėtą pragyvenimo šaltinį, taip pat atsisako ankstesnės turėtos pilietybės). Mano piktas retorinis klausimas – o kodėl ne 20 ar 50 metų?

Šitą nesąmoningą punktą – apie būtinybę 10 metų pragyventi Lietuvos Respublikoje iki įgyjant jos pilietybę – išbraukus, iš esmės atsivertų kelias tam, ką byloja šio teksto pavadinimas – pilietybei kalbos pagrindu. Atverti kelią – dar ne viskas. Lietuva sąmoningai ir tikslingai turėtų per pasaulį paskleisti žinią (Gedimino laiškų XXI a. versija), kad mes – moderni, teisinė, europietiška ir į kokybę orientuota valstybė, kuri noriai suteiks bet kuriam šios žemės gyventojui Lietuvos Respublikos pilietybę, jei tik šis sugebės per tam tikrą – gana neilgą – laiko tarpą įrodyti mokantis lietuvių kalbą. 

Labai paprastai kalbant – jei kalbi lietuviškai, tu esi lietuvis.           

Teatleidžia skaitytojai man už liberalumą, bet visai vienodai, kokia žmogaus odos spalva, prigimtinė tautybė ar religija. Visai vienodai. Jei tas žmogus motyvuotas ir nusiteikęs tapti Lietuvos piliečiu – o tam reikia išmokti lietuvių kalbą – tebūnie jis Lietuvos pilietis.

O tada jie išvažiuos į Vokietiją ir Švediją – burbėtų kažkas. Žinoma. Ir lietuviai tikrieji – nuo Plungės ar Pasvalio – lygiai taip pat važiuoja į minėtas šalis. Žmonės turi tam teisę ir ieško kokybės. Ir mes turim teisę – teisę ženkliai padidinti lietuviškai kalbančių ir Lietuvos pilietybę turinčių žmonių skaičių.

Ir tik nereikia pasakoti, kad visi jie išvažiuos į Vakarus: jei žmogus geba perskaityti Maironio ar Kajoko eilėraštį ir žino, kad vagis vogė (o ne vogis vagė) – jo saitai su Lietuva, plaukiantys iš vidaus, iš noro savo pastangomis – išmokstant tą sunkią lietuvių kalbą – gauti vienos iš Europos Sąjungos šalių pilietybę, bus stiprūs.

Ir mes turėsim daug lietuvaičių ir lietuviukų, kurių šaknys bus ne tik iš Rokiškio bei Vilkaviškio, o bet tačiau ir iš Pakistano, Zambijos ar Peru.

Ir viskas bus labai gerai.

(Žinoma, aukščiau išsakytoms hiperliberalioms mintims niekaip negalima duoti valios, taigi, geriau ką nors uždrauskim ir tikėkim, kad dėl to lietuvės moterys pradės gimdyti daugiau vaikų.)

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama