„Kai piktnaudžiavimas patiriamas bažnytinėje aplinkoje, vilties nebelieka“: ekspertai apie solidarumą su išnaudojimo aukomis
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kartu su ekspertais iš Lietuvos ir Prancūzijos jis dalyvavo konferencijoje „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: tyrimų iššūkiai ir galimybės“, vykusioje gegužės 29 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, ir pristatė pranešimą „Piktnaudžiavimo galia Bažnyčioje tyrimų iššūkiai: Lenkijos atvejis“.
Pasak T. Terlikowskio, Lenkijoje jau sukurtos nepilnamečių apsaugos Bažnyčioje struktūros, yra pranešimų apie piktnaudžiavimą Bažnyčioje sistema ir kompensuojamos psichoterapijos išlaidos aukoms, tačiau dar stokojama realaus solidarumo su nukentėjusiaisiais. Dauguma Lenkijos katalikų laikosi nuomonės, kad problema pernelyg išpūsta žiniasklaidos, vis dar vyrauja įsitikinimas, jog už aukų kančias svarbesnis geras Bažnyčios kaip institucijos vardas.
Konferencija „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: tyrimų iššūkiai ir galimybės“. Filosofas, rašytojas ir žurnalistas dr. Tomaszas Terlikowskis. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Svarbus reikalas Lietuvoje
Lietuvoje taip pat pradėta kalbėti apie piktnaudžiavimą galia Katalikų Bažnyčioje. Prieš dvejus metus grupė Lietuvos katalikų, susirūpinusių kai kurių dvasininkų į viešumą iškilusiais piktnaudžiavimo atvejais, parengė kreipimąsi į Lietuvos vyskupus. Jį pasirašė daugiau nei 150 asmenų. Po šio laiško atsirado įvairių veiklų ir iniciatyvų: 2024-aisiais įvyko konferencija, surengtos apskritojo stalo diskusija, radijo laidos. Paaiškėjo, kad ši tema yra aktualesnė daug didesniam žmonių būriui, nei atrodė iš pradžių – susirūpinę atsiliepė įvairūs medikai, sielovadininkai, dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai.
Neabejingų žmonių pastangomis netrukus gimė iniciatyva „Svarbus reikalas“. Ji jau turi logotipą ir svetainę, kurioje skelbiama visa, kas susiję su piktnaudžiavimo ir išnaudojimo tema Lietuvoje, ypač Katalikų Bažnyčioje. Iniciatyva „Svarbus reikalas“ ir joje esantis klausimynas buvo pristatyti gegužės 29 d. vykusioje konferencijoje.
„Ši iniciatyva nėra nei gėdos, nei garbės lenta. Tai būdas į vieną vietą sudėti viską, ką šia tema kalbame ir, tikiuosi, veiksime ateityje“, – konferencijoje sakė VERONIKA KIMBRYTĖ, viena šio projekto iniciatorių. Norint išsiaiškinti esamą padėtį, reikalingas išsamus tyrimas, ir jam pasitelktas klausimynas.
Iniciatyvos „Svarbus reikalas“ viena iš narių Veronika Kimbrytė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
„Reikia išsiaiškinti, kiek yra išnaudojimo ar piktnaudžiavimo, netinkamo elgesio bažnytinėje aplinkoje atvejų, – pristatydama klausimyną sakė dr. GABRIELĖ GAILIŪTĖ-BERNOTIENĖ. – Tokiam tyrimui, savaime suprantama, reikia daug finansinių, intelektualinių resursų, reikia ir rankų, ir galvų, ir sugebėjimo, ir kompetencijų.
Dvejus metus kalbėjome, ką ir kaip reikėtų daryti, ir nusprendėme pradėti nuo to, kas yra labai paprasta ir kam beveik jokių išteklių nereikia. Nutarėme surinkti istorijas, kas ką tiksliai žino ir apie ką šneka. Kartu su profesore Danute Gailiene parengėme klausimyną. Užtikriname visišką respondentų anonimiškumą, atsakymus matys trys žmonės – profesorė Gailienė, Veronika Kimbrytė ir aš. Prašome nurodyti elektroninį paštą, vienintelį kontaktą, kuriuo būtų galima susisiekti su respondentais esant poreikiui.
Antras svarbus dalykas – mes neturime nei kompetencijos, nei įgaliojimų ką nors nubausti ar apginti kieno nors garbę. Kaip Bažnyčios narėms mums svarbu, kad problemos būtų sprendžiamos, bet itin svarbu, kad žmonės mumis galėtų pasitikėti.
Mes prašome papasakoti, ką žmonės yra patyrę ar matę savo akimis. Klausiame apie netinkamą seksualinį, fizinį, psichologinį ir finansinį elgesį. Šis klausimynas iki šiol viešai nebuvo skelbtas, tačiau jau turime vienuolika istorijų, iš kurių dvi susijusios su fiziniu ir seksualiniu smurtu. Dabar klausimynas bus įdėtas į „Svarbaus reikalo“ svetainę, ir kiekvienas, jaučiantis poreikį jį pildyti, galės tai daryti.“
Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Piktnaudžiavimo galia Bažnyčioje: Lenkijos atvejis
Beveik visi per pastarąjį dešimtmetį Vakarų Europos šalyse atlikti tyrimai, kuriais siekta išsiaiškinti seksualinio išnaudojimo atvejų Bažnyčioje paplitimą, aprėpė ilgą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki mūsų dienų. Dėl šios priežasties istorinė bažnyčių ir valstybės archyvuose esančių šaltinių analizė buvo jų dalis.
Nors dažniausiai tyrėjai konstatuodavo, kad dėl skirtingos seksualinio išnaudojimo atvejų ir būtinybės juos tirti sampratos visam vaizdui atskleisti neužtenka įvairių dokumentų saugojimo ir naikinimo praktikos archyvinio tyrimo, geranoriškas savo dokumentų saugyklas atvėrusių bažnytinių institucijų bendradarbiavimas padėjo išsklaidyti kalbas apie ten neva slepiamus nusikaltimų pėdsakus.
Prancūzijos vyskupų konferencijos įsteigta komisija nustatė, kad 70 metų laikotarpiu 3 tūkst. kunigų ir vienuolių seksualiai išnaudojo 216 tūkst. nepilnamečių. Pasak T. Terlikowskio, jei tokie duomenys yra Prancūzijoje, galima būtų teigti, kad Lenkijoje, atsižvelgiant į didesnį lenkų religingumą ir katalikų kunigų skaičių, stipresnę tylos kultūrą, kurią paskatino komunistų kova su Bažnyčia, šie skaičiai gali būti panašūs, o gal net didesni. Tai reiškia, kad 300 tūkst. ar net pusė milijono moterų ir vyrų gyvena slėpdami savo traumą.
Gydytoja psichoterapeutė, viktimologė dr. Isabelle Chartier-Siben. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tik sugriovę piktnaudžiavimo galia metodus pasieksime tiesą
Pranešimą „Piktnaudžiavimo problema kaip iššūkis krikščionims“ konferencijoje skaičiusi psichoterapeutė, viktimologė dr. ISABELLE CHARTIER-SIBEN teigė, kad piktnaudžiavimo atveju patenkama į kitą pasaulį, kur susivokti ne visada lengva, tačiau pasekmės gali būti tokios pat ar net sunkesnės, nei iškart atpažinus, kas vyksta.
„Jauna vienuolė man papasakojo, kad jos dvasinis palydėtojas daro jai nesuprantamus dalykus. Viskas prasidėjo prieš kelerius metus. Iš pradžių jis tiesino jai laikyseną, sakė, kad krikščionis yra ne tik mintimis ar siela, bet ir kūnu. Taigi jis patiesindavo jai pečius, paskui masažuodavo nugarą, kad ji atsipalaiduotų, tada – pilvą ir krūtis, kad ji pajustų savo moteriškumą. Toliau nepasakosiu, bet kai susipažinau su šia jaunąja vienuole, ji jau turėjo lytinių santykių su tuo kunigu, tačiau šis ją tikino, kad tokie santykiai yra nuostabus dvasinės vienybės su Dievu patyrimas. Jei kunigas būtų iš karto ant jos užšokęs, ji būtų suvokusi, kas vyksta, bet šiuo atveju ji nuo pat pradžių buvo įžūliai klaidinama“, – pabrėžė psichoterapeutė.
Pasak I. Chartier-Siben, piktnaudžiavimą galima apibrėžti trimis etapais: poveikio darymą (piktnaudžiavimą galia), patį nederamą veiksmą ir tylėjimą šių veiksmų atžvilgiu. Poveikio darymas pasireiškia tuo, kad žmogus pamažu praranda minčių aiškumą, įžvalgumą, gebėjimą savarankiškai mąstyti ir yra persmelkiamas kito asmens arba sistemos mąstymo.
„Popiežius Pranciškus yra kalbėjęs apie seksualinį piktnaudžiavimą, piktnaudžiavimą galia ir piktnaudžiavimą sąžine. Kalbant apie piktnaudžiavimą galia pabrėžiamas kaltininko vaidmuo, o apie piktnaudžiavimą sąžine – tai, ką patiria auka. Kaip matome, piktnaudžiavimą galima apibrėžti minint tiek kaltininką, tai yra piktnaudžiautoją, tiek asmenį, patiriantį piktnaudžiavimą, tai yra auką. Piktnaudžiavimas sąžine paveikia asmens vidų, pačią jo gelmę, kurią galėtume pavadinti sielos šventove“, – tvirtino ekspertė.
Konferencija „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: tyrimų iššūkiai ir galimybės“. Viešnia iš Prancūzijos, gydytoja psichoterapeutė, viktimologė dr. Isabelle Chartier-Siben (dešinėje). Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Piktnaudžiavimo yra visur: šeimose, porose, ten, kur bendraujama, visoje visuomenėje, tačiau Bažnyčioje jis sunkesnis dėl dviejų priežasčių.
„Pastebėjau, kad mano pacientai, net ir netikintys, patyrę piktnaudžiavimą išsaugo viltį ko nors didingesnio, aukštesnio, gražesnio. Tačiau jei piktnaudžiavimas patiriamas Bažnyčios aplinkoje, vilties nebelieka. Tarsi būtų prisiliesta prie paties Dievo, ir jis dingtų iš aukų regėjimo lauko. Piktnaudžiavimas Bažnyčios aplinkoje gali nutraukti žmogaus santykį su Dievu, – pabrėžė I. Chartier-Siben. – Kita priežastis, kodėl piktnaudžiavimas Bažnyčioje sunkesnis, yra ši: jei mes, tikintieji, skelbiame išgelbėjimą Jėzuje Kristuje, kalbame apie Dievo vaikų laisvę, bet įkaliname žmones kančiose ir gniuždome juos piktnaudžiaudami galia, tada darome visiškai nesuderinamus dalykus. Absurdiška jau tai, kad elgiamės kaip įprasta pasaulyje, o jei savo tikėjimą dar pasitelkiame piktnaudžiaudami, tai yra baisu.“
Piktnaudžiavimo pasekmės yra sunkios. Blogis ardo žmogų iš vidaus ir gali sprogti praėjus mėnesiams, metams ar net dešimtmečiams po įvykio. Sprogęs nušluoja viską, kas pasitaiko kelyje. Tai vadinama psichine trauma, jos simptomai būdingi teroristinių išpuolių ar lėktuvų katastrofų aukoms. Pasak psichoterapeutės, religinėje aplinkoje žinoma disociacija, kai viena asmens pusė iš pažiūros normali, kita – emocionali.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Konferencija „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: tyrimų iššūkiai ir galimybės“. Filosofas, rašytojas ir žurnalistas dr. Tomaszas Terlikowskis. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Svarbus reikalas Lietuvoje
Lietuvoje taip pat pradėta kalbėti apie piktnaudžiavimą galia Katalikų Bažnyčioje. Prieš dvejus metus grupė Lietuvos katalikų, susirūpinusių kai kurių dvasininkų į viešumą iškilusiais piktnaudžiavimo atvejais, parengė kreipimąsi į Lietuvos vyskupus. Jį pasirašė daugiau nei 150 asmenų. Po šio laiško atsirado įvairių veiklų ir iniciatyvų: 2024-aisiais įvyko konferencija, surengtos apskritojo stalo diskusija, radijo laidos. Paaiškėjo, kad ši tema yra aktualesnė daug didesniam žmonių būriui, nei atrodė iš pradžių – susirūpinę atsiliepė įvairūs medikai, sielovadininkai, dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai.
Neabejingų žmonių pastangomis netrukus gimė iniciatyva „Svarbus reikalas“. Ji jau turi logotipą ir svetainę, kurioje skelbiama visa, kas susiję su piktnaudžiavimo ir išnaudojimo tema Lietuvoje, ypač Katalikų Bažnyčioje. Iniciatyva „Svarbus reikalas“ ir joje esantis klausimynas buvo pristatyti gegužės 29 d. vykusioje konferencijoje.
„Ši iniciatyva nėra nei gėdos, nei garbės lenta. Tai būdas į vieną vietą sudėti viską, ką šia tema kalbame ir, tikiuosi, veiksime ateityje“, – konferencijoje sakė VERONIKA KIMBRYTĖ, viena šio projekto iniciatorių. Norint išsiaiškinti esamą padėtį, reikalingas išsamus tyrimas, ir jam pasitelktas klausimynas.
Iniciatyvos „Svarbus reikalas“ viena iš narių Veronika Kimbrytė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
„Reikia išsiaiškinti, kiek yra išnaudojimo ar piktnaudžiavimo, netinkamo elgesio bažnytinėje aplinkoje atvejų, – pristatydama klausimyną sakė dr. GABRIELĖ GAILIŪTĖ-BERNOTIENĖ. – Tokiam tyrimui, savaime suprantama, reikia daug finansinių, intelektualinių resursų, reikia ir rankų, ir galvų, ir sugebėjimo, ir kompetencijų.
Dvejus metus kalbėjome, ką ir kaip reikėtų daryti, ir nusprendėme pradėti nuo to, kas yra labai paprasta ir kam beveik jokių išteklių nereikia. Nutarėme surinkti istorijas, kas ką tiksliai žino ir apie ką šneka. Kartu su profesore Danute Gailiene parengėme klausimyną. Užtikriname visišką respondentų anonimiškumą, atsakymus matys trys žmonės – profesorė Gailienė, Veronika Kimbrytė ir aš. Prašome nurodyti elektroninį paštą, vienintelį kontaktą, kuriuo būtų galima susisiekti su respondentais esant poreikiui.
Antras svarbus dalykas – mes neturime nei kompetencijos, nei įgaliojimų ką nors nubausti ar apginti kieno nors garbę. Kaip Bažnyčios narėms mums svarbu, kad problemos būtų sprendžiamos, bet itin svarbu, kad žmonės mumis galėtų pasitikėti.
Mes prašome papasakoti, ką žmonės yra patyrę ar matę savo akimis. Klausiame apie netinkamą seksualinį, fizinį, psichologinį ir finansinį elgesį. Šis klausimynas iki šiol viešai nebuvo skelbtas, tačiau jau turime vienuolika istorijų, iš kurių dvi susijusios su fiziniu ir seksualiniu smurtu. Dabar klausimynas bus įdėtas į „Svarbaus reikalo“ svetainę, ir kiekvienas, jaučiantis poreikį jį pildyti, galės tai daryti.“
Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Piktnaudžiavimo galia Bažnyčioje: Lenkijos atvejis
Beveik visi per pastarąjį dešimtmetį Vakarų Europos šalyse atlikti tyrimai, kuriais siekta išsiaiškinti seksualinio išnaudojimo atvejų Bažnyčioje paplitimą, aprėpė ilgą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki mūsų dienų. Dėl šios priežasties istorinė bažnyčių ir valstybės archyvuose esančių šaltinių analizė buvo jų dalis.
Nors dažniausiai tyrėjai konstatuodavo, kad dėl skirtingos seksualinio išnaudojimo atvejų ir būtinybės juos tirti sampratos visam vaizdui atskleisti neužtenka įvairių dokumentų saugojimo ir naikinimo praktikos archyvinio tyrimo, geranoriškas savo dokumentų saugyklas atvėrusių bažnytinių institucijų bendradarbiavimas padėjo išsklaidyti kalbas apie ten neva slepiamus nusikaltimų pėdsakus.
Prancūzijos vyskupų konferencijos įsteigta komisija nustatė, kad 70 metų laikotarpiu 3 tūkst. kunigų ir vienuolių seksualiai išnaudojo 216 tūkst. nepilnamečių. Pasak T. Terlikowskio, jei tokie duomenys yra Prancūzijoje, galima būtų teigti, kad Lenkijoje, atsižvelgiant į didesnį lenkų religingumą ir katalikų kunigų skaičių, stipresnę tylos kultūrą, kurią paskatino komunistų kova su Bažnyčia, šie skaičiai gali būti panašūs, o gal net didesni. Tai reiškia, kad 300 tūkst. ar net pusė milijono moterų ir vyrų gyvena slėpdami savo traumą.
Atsisakymas mokėti kompensacijas ir bylinėjimasis iki Aukščiausiojo Teismo ne tik griauna pasitikėjimą Bažnyčia, bet ir veda iki teismų praktikos įsigalėjimo, kuria vadovaujantis vyskupijos bus įpareigotos mokėti pinigus.Dėl Vatikano spaudimo ir Bažnyčios atstovų veiklos Lenkijoje jau atskleista nemažai piktnaudžiavimo galia atvejų. Tačiau kai kurie tyrimai stringa. Prieš daugiau nei dvejus metus Lenkijos vyskupai žadėjo sudaryti istorinių tyrimų komisiją, tačiau jau būta bandymų šią iniciatyvą atšaukti. Tokius mėginimus sustabdė žiniasklaida ir T. Terlikowskio atskleista slapta Lenkijos vyskupų konferencijos Teisės tarybos nuomonė. Kol kas stringa tyrimai Poznanės, Krokuvos, Vroclavo arkivyskupijose, o dvi veikiančios komisijos nesulaukia Lenkijos vyskupų palaikymo. Pasak T. Terlikowskio, Lenkijos Bažnyčia dar nepasirengusi akistatai su popiežiaus Jono Pauliaus II autoritetu – jis paskyrė į svarbias Bažnyčios pozicijas dvasininkus, įsivėlusius į seksualinio piktnaudžiavimo skandalus. Tai yra problema. „Lenkijos vyskupų konferencija prieštarauja, kad būtų mokamos kompensacijos aukoms, motyvuodama tuo, jog vyskupijos negali būti atsakingos už seksualinių nusikaltėlių, dėvinčių sutanas, veiksmus, – atkreipė dėmesį T. Terlikowskis. – Prasidėjus kompensacijų lavinai galimi vyskupijų bankrotai, kaip nutiko JAV. Tačiau atsisakymas mokėti kompensacijas ir bylinėjimasis iki Aukščiausiojo Teismo ne tik griauna pasitikėjimą Bažnyčia, bet ir veda iki teismų praktikos įsigalėjimo, kuria vadovaujantis vyskupijos bus įpareigotos mokėti pinigus. Tokio elgesio pasekmės bus visiškai priešingos tam, ko jos siekia.“
Gydytoja psichoterapeutė, viktimologė dr. Isabelle Chartier-Siben. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tik sugriovę piktnaudžiavimo galia metodus pasieksime tiesą
Pranešimą „Piktnaudžiavimo problema kaip iššūkis krikščionims“ konferencijoje skaičiusi psichoterapeutė, viktimologė dr. ISABELLE CHARTIER-SIBEN teigė, kad piktnaudžiavimo atveju patenkama į kitą pasaulį, kur susivokti ne visada lengva, tačiau pasekmės gali būti tokios pat ar net sunkesnės, nei iškart atpažinus, kas vyksta.
„Jauna vienuolė man papasakojo, kad jos dvasinis palydėtojas daro jai nesuprantamus dalykus. Viskas prasidėjo prieš kelerius metus. Iš pradžių jis tiesino jai laikyseną, sakė, kad krikščionis yra ne tik mintimis ar siela, bet ir kūnu. Taigi jis patiesindavo jai pečius, paskui masažuodavo nugarą, kad ji atsipalaiduotų, tada – pilvą ir krūtis, kad ji pajustų savo moteriškumą. Toliau nepasakosiu, bet kai susipažinau su šia jaunąja vienuole, ji jau turėjo lytinių santykių su tuo kunigu, tačiau šis ją tikino, kad tokie santykiai yra nuostabus dvasinės vienybės su Dievu patyrimas. Jei kunigas būtų iš karto ant jos užšokęs, ji būtų suvokusi, kas vyksta, bet šiuo atveju ji nuo pat pradžių buvo įžūliai klaidinama“, – pabrėžė psichoterapeutė.
Pasak I. Chartier-Siben, piktnaudžiavimą galima apibrėžti trimis etapais: poveikio darymą (piktnaudžiavimą galia), patį nederamą veiksmą ir tylėjimą šių veiksmų atžvilgiu. Poveikio darymas pasireiškia tuo, kad žmogus pamažu praranda minčių aiškumą, įžvalgumą, gebėjimą savarankiškai mąstyti ir yra persmelkiamas kito asmens arba sistemos mąstymo.
„Popiežius Pranciškus yra kalbėjęs apie seksualinį piktnaudžiavimą, piktnaudžiavimą galia ir piktnaudžiavimą sąžine. Kalbant apie piktnaudžiavimą galia pabrėžiamas kaltininko vaidmuo, o apie piktnaudžiavimą sąžine – tai, ką patiria auka. Kaip matome, piktnaudžiavimą galima apibrėžti minint tiek kaltininką, tai yra piktnaudžiautoją, tiek asmenį, patiriantį piktnaudžiavimą, tai yra auką. Piktnaudžiavimas sąžine paveikia asmens vidų, pačią jo gelmę, kurią galėtume pavadinti sielos šventove“, – tvirtino ekspertė.
Konferencija „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: tyrimų iššūkiai ir galimybės“. Viešnia iš Prancūzijos, gydytoja psichoterapeutė, viktimologė dr. Isabelle Chartier-Siben (dešinėje). Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Piktnaudžiavimo yra visur: šeimose, porose, ten, kur bendraujama, visoje visuomenėje, tačiau Bažnyčioje jis sunkesnis dėl dviejų priežasčių.
„Pastebėjau, kad mano pacientai, net ir netikintys, patyrę piktnaudžiavimą išsaugo viltį ko nors didingesnio, aukštesnio, gražesnio. Tačiau jei piktnaudžiavimas patiriamas Bažnyčios aplinkoje, vilties nebelieka. Tarsi būtų prisiliesta prie paties Dievo, ir jis dingtų iš aukų regėjimo lauko. Piktnaudžiavimas Bažnyčios aplinkoje gali nutraukti žmogaus santykį su Dievu, – pabrėžė I. Chartier-Siben. – Kita priežastis, kodėl piktnaudžiavimas Bažnyčioje sunkesnis, yra ši: jei mes, tikintieji, skelbiame išgelbėjimą Jėzuje Kristuje, kalbame apie Dievo vaikų laisvę, bet įkaliname žmones kančiose ir gniuždome juos piktnaudžiaudami galia, tada darome visiškai nesuderinamus dalykus. Absurdiška jau tai, kad elgiamės kaip įprasta pasaulyje, o jei savo tikėjimą dar pasitelkiame piktnaudžiaudami, tai yra baisu.“
Piktnaudžiavimo pasekmės yra sunkios. Blogis ardo žmogų iš vidaus ir gali sprogti praėjus mėnesiams, metams ar net dešimtmečiams po įvykio. Sprogęs nušluoja viską, kas pasitaiko kelyje. Tai vadinama psichine trauma, jos simptomai būdingi teroristinių išpuolių ar lėktuvų katastrofų aukoms. Pasak psichoterapeutės, religinėje aplinkoje žinoma disociacija, kai viena asmens pusė iš pažiūros normali, kita – emocionali.
Prakalbama tik apie seniai nutikusias istorijas arba tik tada, kai smurtautojas miršta. Taip yra todėl, kad seksualumas ir dvasingumas yra intymūs, asmeniški dalykai, apie kuriuos visada sunku kalbėti.„Iš pažiūros atrodo, kad tokiems žmonėms viskas gerai, jie daug šypsosi, tačiau viduje jaučia visiškai kitas emocijas ir neranda, su kuo jas susieti. Tarp to, ką žmogus jaučia, ir to, kaip save parodo, nebėra vienovės. Taip yra dėl to, kad neanalizuojamos situacijos, galima sakyti, nebeveikia duomenų integravimo sistema. Lyg viduje būtų dvi tarpusavyje nederančios mąstymo sistemos. Tarsi asmuo pamažu save išsiurbtų, ir į jį būtų įšvirkščiamas kažkieno kito mąstymas“, – aiškino I. Chartier-Siben. Žmonės ilgus metus nesiryžta kalbėti apie patirtą traumą. Prakalbama tik apie seniai nutikusias istorijas arba tik tada, kai smurtautojas miršta. Taip yra todėl, kad seksualumas ir dvasingumas yra intymūs, asmeniški dalykai, apie kuriuos visada sunku kalbėti. O vaikas dar nevartoja tam reikiamų sąvokų. Taip pat gali pasireikšti trauminė amnezija, tai yra dalinis arba visiškas nesugebėjimas prisiminti svarbių trauminio įvykio detalių. Ji dar vadinama disociacine amnezija. Šį reiškinį patvirtina neuromokslų duomenys. Galiausiai aukos tylėjimą gali lemti ir nurodymas laikytis slaptumo: „Aš tai darau tau, nes esi mano išrinktoji, bet niekas neturi to žinoti“, „Jėzus yra patenkintas tuo, ką darome, mes abu esame Jo išrinktieji...“ Tylėjimą skatina ir bendruomenės bei Bažnyčios institucijų tyla. Prancūzijoje žmonės, dirbę Nepriklausomoje komisijoje seksualiniams piktnaudžiavimams Bažnyčioje tirti (CIASE), įskaitant jos pirmininką Jeaną-Marcą Sauvé, patyrė stiprų sukrėtimą ir dabar patys turi gauti psichologinę pagalbą. Jie nebuvo deramai pasirengę, o tai svarbu. „Taip pat labai svarbu, kad išklausymo tarnybos būtų visiškai nepriklausomos, – atkreipė dėmesį psichoterapeutė. – Jei aukoms kyla bent menkiausia abejonė dėl nepriklausomumo, jos nekalbės. Arba prabils tik nebijantys ir palaikantys piktnaudžiavimo sistemą. Visiška nepriklausomybė reiškia, kad išklausymo tarnybos žmonės nebus nei bylos teisėjai, nei bylos šalys. Kitas įpareigojimas – liudijimų anonimiškumas. Pamatėme, kad yra didžiulis skirtumas (maždaug dešimt kartų), jei liudytojai gali būti atpažinti ir jei lieka visiškai anonimiški. Norėdami spręsti anonimiškumo klausimą, naudojame klausimyną, kuriame kuo tiksliau teiraujamasi apie galimus nukrypimus grupėje ir pasekmes ar žalą asmenims. Ir šis klausimynas turi būti anonimiškai grąžintas tyrimą atliekantiems asmenims.“ 2025 m. gegužės 29 d. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje buvo surengta konferencija „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: tyrimų iššūkiai ir galimybės“. Pranešimus joje skaitė ir patirtimi dalijosi Lietuvos ir užsienio ekspertai: istorikas, VU profesorius Arūnas Streikus, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė, Lenkijos filosofas, rašytojas ir žurnalistas dr. Tomaszas Terlikowskis, gydytoja psichoterapeutė, viktimologė dr. Isabelle Chartier-Siben.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rasa
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
