Kunigas A. Gudaitis SJ: Sutvirtinimo sakramentas – ne magija, o Šventosios Dvasios dovana
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Mums, vaikams iš Prienų rajono, važiuoti iš kaimo į Kauną buvo egzotika. Katedroje susirinko labai daug žmonių, pamenu vyskupą, kuris mane patepė. Paskui galvojau, ar tikrai viską padariau gerai ir ar dabar suveiks tas sakramentas“, – taip savo Sutvirtinimo sakramentą prisimena Vilniaus universiteto kapelionas, kunigas jėzuitas ALDONAS GUDAITIS SJ.
Dienraščiui „Bernardinai.lt“ jis pasakoja apie šio sakramento populiarumą tarp jaunimo, aiškina jo svarbą ir atskleidžia, kodėl Sutvirtinimo sakramentą turi suteikti vyskupas.
Kunige, anksčiau buvote Kauno jėzuitų gimnazijos kapelionas, vėliau – gimnazijos direktorius, o dabar esate Vilniaus universiteto kapelionas. Kaip dažnai jaunuoliai klausia apie Sutvirtinimo sakramentą?
Manau, Lietuvos Bažnyčios gyvenime įvyko pokytis, kai Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) nusprendė, kad Sutvirtinimo sakramentui ruoštis bus galima nuo penkiolikos metų. Pavyzdžiui, aš šį sakramentą priėmiau iškart po Pirmosios Komunijos. Po LVK pakeitimų atsirado jaunuolių susidomėjimas, o kai dar pasakoma, kad Sutvirtinimo sakramentas yra svarbus Santuokos sakramentui, domėtis pradeda ir vaikai, ir sužadėtiniai.
Dar sugrįšime prie jūsų minėtų reikalavimų, bet dabar paaiškinkite, kas apskritai yra Sutvirtinimo sakramentas – kaip jį reikėtų suprasti netikinčiajam?
Žvelgiant bibliškai, Jėzui Kristui įžengus į Dangų, apaštalai keliavo po įvairius kraštus, dėdavo rankas žmonėms ant galvų ir taip suteikdavo jiems Šventąją Dvasią – kaip buvo prisakęs Kristus. Remiantis Biblija, reikėtų matyti, kad pačioje krikščionybės pradžioje egzistuoja Šventosios Dvasios dovanos, kurios suteikiamos uždedant rankas žmogui ant galvos. Tai darė pirmieji apaštalai, kurie skelbė Evangeliją. Vėliau šią teisę, taip pat uždedant rankas, jie perdavė vyskupams.
Sutvirtinimo sakramentas yra Šventosios Dvasios sakramentas, kurį, kaip ir kitus sakramentus, vadiname Dievo dovanos ženklu. Šiuo atveju tai Šventosios Dvasios dovanos konkrečiam asmeniui. Jos yra tokios: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas, Dievo baimė. Taip Bažnyčia atpažino ir įvardijo Šventosios Dvasios dovanas.
Kokia yra Sutvirtinimo sakramento svarba tikinčio žmogaus gyvenime?
Šis sakramentas yra vienas iš septynių. Vieni svarbiausių sakramentų yra Krikštas ir Eucharistija (Komunija – aut. past.). Sutvirtinimo sakramentas, anot Katekizmo, yra Krikšto užbaigimas. Jis glaudžiai susijęs su Krikštu ir Eucharistija. Per Krikštą mes tampame Dievo vaikais, o Sutvirtinimo sakramentas yra Krikšto sakramento pilnatvė.
Sutvirtinimo sakramento teikimas. Andriaus Švitros nuotrauka
Ar žmogus gali save vadinti tikinčiu, jeigu nėra priėmęs Sutvirtinimo sakramento?
Žinoma, nes esmė yra Krikštas. Mes sakramentus priimame ne kaip magiją. Kiekvienas keliaujame savo kelionę, kartais ir sakramentą priėmusiajam sunku gyventi krikščioniškai. Tačiau mes šiuos sakramentus vadiname ženklais. Šiuo atveju ženklas yra uždedama ranka ir patepimas šventuoju aliejumi – krizma.
Fiziniam asmeniui reikia ženklų, kad Dievas mus globoja. Krikščionis yra tas, kuris pakrikštytas. Sutvirtinimo sakramentas suteikia pilnatvę, tačiau jeigu šio sakramento žmogus nėra priėmęs, tai nereiškia, kad jis nebėra krikščionis.
Kokie šiandien nustatyti reikalavimai priimti Sutvirtinimo sakramentą?
Skirtingose konfesijose reikalavimai truputį skiriasi. Pavyzdžiui, Rytų Bažnyčioje Sutvirtinimo sakramentas teikiamas kūdikiams iškart po Krikšto. O lotynų apeigose, Katalikų Bažnyčioje, nutarta, kad šis sakramentas turi būti priimamas sąmoningai. Bažnyčia laikosi nuostatos, kad paauglys – Lietuvoje nuo penkiolikos metų amžiaus – turi sąmoningai suprasti, ką priima.
Sakramentui priimti reikia deramai pasirengti, kad žmogus aiškiai suprastų, ką priima. Yra patvirtinta programa, ir pagal ją besiruošiantieji Sutvirtinimo sakramentui lanko specialius kursus. Vėliau numatytą dieną vyskupas suteikia šį sakramentą.
Patepimas – tai Šventosios Dvasios dovanų gavimo ženklas. Fizinis prisilietimas – laiminanti vyskupo ranka.
Kaip atrodo šio sakramento teikimo apeigos?
Įprastai tai vyksta per šv. Mišias. Kaip minėjau, Krikšto, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentai yra susiję, tad visi teikiami per šv. Mišias. Po žodžio liturgijos vyksta apeigos, per kurias sutvirtinamieji – kaip ir per Krikštą – išpažįsta savo tikėjimą, atsižada piktosios dvasios ir meldžiasi kartu su vyskupu. Vėliau ganytojas sakramentą suteikia uždėdamas rankas sutvirtinamajam ant galvos, patepdamas kaktą šventintu krizmos aliejumi ir tardamas: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną.“
Patepimas – tai Šventosios Dvasios dovanų gavimo ženklas. Fizinis prisilietimas – laiminanti vyskupo ranka.
Kodėl tepamas aliejus? Iš Biblijos matome, kad aliejus buvo dažnai naudojamas – jis buvo maistas, vaistas ir kosmetika. Aliejų naudojo kūnui, žaizdoms gydyti. Tai atitinka patepimą aliejumi per Sutvirtinimo sakramentą: Šventoji Dvasia duoda naują gyvenimą, skatina sveiką gyvenimo būdą, mylint kitus žmones. 
Sutvirtinimo sakramento teikimas. Andriaus Švitros nuotrauka
Vienas esminių dalykų – Sutvirtinimo sakramentą teikia vyskupas, o kunigas tai gali daryti tik išimtiniais atvejais. Kodėl?
Šį sakramentą patartina teikti vyskupui, nes vyskupas taip pat yra Kunigystės sakramento pilnatvė. Pirmasis šventimų laipsnis – diakonas, antrasis – kunigas, o trečiasis laipsnis, kunigystės sakramento pilnatvė – vyskupystė. Todėl ir šį pilnatvės, Sutvirtinimo, sakramentą rekomenduojama teikti vyskupui.
Tačiau krikščionybės istorijos eigoje pastebėta: jeigu vyskupams Sutvirtinimo sakramentą reikia teikti, pavyzdžiui, iškart po Krikšto, jie visur sunkiai spėja. Todėl yra išimtinių atvejų, kai vyskupas Sutvirtinimo sakramentui teikti gali skirti kunigą. Beje, mirties atveju kiekvienas kunigas taip pat turi teisę suteikti šį sakramentą.
Egzistuoja tradicija per Krikštą pasirinkti globėjo vardą. Tad dar vieną vardą galima pasirinkti ir priimant Sutvirtinimo sakramentą. Pagal tradiciją gali likti tas pats krikšto vardas – naujo galima ir nesirinkti, bet kai kurie vis dėlto taip padaro.
Įprastai sutvirtinamasis – norintis priimti Sutvirtinimo sakramentą – turi pasirinkti ir papildomą šventą vardą. Kam to reikia?
Atsakant spontaniškai, reikia duoti darbo šventiesiems, kad jie globotų. Kita vertus, egzistuoja tradicija per Krikštą pasirinkti globėjo vardą. Tad dar vieną vardą galima pasirinkti ir priimant Sutvirtinimo sakramentą. Pagal tradiciją gali likti tas pats krikšto vardas – naujo galima ir nesirinkti, bet kai kurie vis dėlto taip padaro.
Nereikėtų to laikyti tik formalumu. Galima pasiskaityti norimo šventojo biografiją ir nuspręsti, kuo jis žmogui brangus. Tada galima specialų pamaldumą praktikuoti kartu su, tarkime, šventuoju Petru ar kitu šventuoju. Mes Tikėjimo išpažinime sakome: „Tikiu šventųjų bendravimą“, ir tai nėra tik abstrakcija, tai – konkretus šventasis, kuris man tampa brangiu draugu.
Ar yra vardo pasirinkimo taisyklės? Kai kurie žmonės šventus vardus renkasi pagal mėgstamus filmų herojus, atlikėjus, nuomonės formuotojus...
Ne, nėra tokių taisyklių. Būtų gerai rinktis šventojo vardą, o ne kaip mano – Aldonas. Tokio šventojo dar nėra, tad gal geriau nesirinkite Aldono vardo (juokiasi). Esmė yra rinktis sau brangų šventąjį.
Kokį vardą esate pasirinkęs jūs?
Iki dvidešimties metų gyvenau kartu su broliu dvyniu, tai mes per Sutvirtinimą pasirinkome apaštalų Petro ir Povilo vardus: brolis Algimantas pasirinko Petro vardą, o aš – Povilo. Kai buvau krikštijamas, prie Aldono dar ir Klemensą pridėjo.
Gudaičių šeima su kunigu Juozu Zdebskiu Sigito Pirmosios Komunijos dieną. Šeimos archyvo nuotrauka
Kaip prisimenate savo Sutvirtinimo sakramento priėmimą?
Tai buvo daugiau formalumas, bet gerai pamenu, kad iš Prienų važiavome į Kauno katedrą, nes tarybiniais laikais visos vyskupijos buvo sujungtos – vienas vyskupas joms vadovavo, o kitur buvo tik valdytojai.
Mums, vaikams iš Prienų rajono, važiuoti iš kaimo į Kauną buvo egzotika. Katedroje susirinko labai daug žmonių, pamenu vyskupą, kuris mane patepė. Paskui galvojau, ar tikrai viską padariau gerai ir ar dabar suveiks tas sakramentas. Išliko tokie prisiminimai.
Bet jums tada dar nebuvo penkiolikos?
Ne. Pirmąją Komuniją priėmiau dešimties, o vienuolikos važiavome priimti Sutvirtinimo sakramento. Pasiruošimas buvo toks – manęs paklausė, ar moku poterius, ir viskas. Nebuvo taip, kaip rengiamasi dabar. Tais laikais džiaugdavomės galėdami pamatyti vyskupą. Susirinkdavo keli šimtai jaunų žmonių ir laukdavo priimti Sutvirtinimo sakramentą.
Ar pasiruošime labai gerai, ar labai prastai – vis tiek pirmiausia yra Dievo veikimas. Pažįstu daug žmonių, kurie mažai ruošėsi sakramentams, tačiau tapo kunigais ar vyskupais – tai nereiškia, kad Dievo malonė neveikia.
Esate matęs ir tuos, kurie Sutvirtinimo sakramentą priėmė būdami dešimties, ir tuos, kurie pagal pakeitimus priima tik sulaukę penkiolikos. Jūsų nuomone, ar gerai, kad šiandien yra amžiaus limitas, nuo kada žmogus gali priimti Sutvirtinimo sakramentą?
Gali būti įvairių išimčių. Pirmiausia mes tikime Dievo veikimu. Ar pasiruošime labai gerai, ar labai prastai – vis tiek pirmiausia yra Dievo veikimas. Pažįstu daug žmonių, kurie mažai ruošėsi sakramentams, tačiau tapo kunigais ar vyskupais – tai nereiškia, kad Dievo malonė neveikia.
Tačiau tikrai geriau sakramentui pasiruošti sąmoningai ir pačiam suprasti, kas čia vyksta. Šventoji Dvasia yra asmuo – tai nėra tik kokia jėga, aura, čakrų atsidarymas, tai yra asmuo, kuriam, kaip ir Jėzui, galiu sakyti „Tu“, Jį pažinti ir su Juo draugauti.
Kiekvienas sakramentą priimantis žmogus turi turėti Sutvirtinimo globėją. Ką jis simbolizuoja?
Tai ryšys su Krikšto sakramentu. Šiais laikais tas pats krikšto tėtis ar mama gali būti Sutvirtinimo globėjas ar globėja. Jie prisiima atsakomybę padėti jaunam žmogui augti jo tikėjime.
Aš esu daugelio krikšto ar sutvirtinimo tėtis ir ne pas visus nuvažiuoju, bet už juos meldžiuosi. Tikėjimo kelionėje žmogui reikia pagalbos. Ne vien šventųjų, globojančių Danguje, bet ir žemės žmonių – tų pačių Sutvirtinimą priėmusių krikščionių. Jie gali būti mano bendrakeleiviai, kurie padeda keliauti tikėjimo kelionėje.
Ko palinkėtumėte šiais metais priimsiantiems Sutvirtinimo sakramentą?
Sutvirtinimo sakramentas nėra atskiras nuo Bažnyčios dalykas – tai yra Bažnyčia. Šiemet, Bažnyčiai paskelbus Vilties metus, linkėčiau gyventi viltimi. Pasaulyje matome aibę iššūkių: klimato kaita, nesibaigiantys karai, sunkumai apsispręsti, kuo būti gyvenime...
Linkiu turėti vilties, kad Dievas žmogaus neapleidžia. Viešpats palieka įvairiausių ženklų, kad yra su mumis. Ypač per Sutvirtinimo sakramentą siunčiamas ženklas, kad Šventoji Dvasia ir visa Trejybė yra tavo gyvenime, tavo tamsiose naktyse, tavo džiaugsmuose.
Linkiu būti Vilties žmonėmis ir šypsotis, nes Dievas Danguje nėra sutrikęs ir už galvos susiėmęs. Dievas žino tavo gyvenimo planą.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Tomas Kemzūra
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
