Už proto žlugimo slypi dvasinė krizė

V. Putinas, įkalintas savo posovietinio imperinio projekto, negali sau leisti pralaimėti Ukrainoje nesukeldamas grėsmės savo išlikimui valdžioje. Bet koks atsitraukimas ar silpnumo ženklas būtų laikomas nepakeliama gėda ir jam, ir visai jo suformuotai sistemai. Todėl karas tęsiasi, nors ir sekina Rusiją ekonomiškai bei kultūriškai.

B. Netanyahu savo politinį išlikimą susiejo su karu prieš „Hamas“ ir pažadu – aiškiu ar numanomu – „pašalinti“ palestiniečių grėsmę bet kokia kaina. Po 2023 m. spalio 7-osios siaubo Izraelio atsakas buvo neproporcingas, aklas, naikinantis. Ištisi kvartalai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, dešimtys tūkstančių žmonių žuvo, tarp jų – daugybė vaikų. Izraelio vyriausybės veiksmus, regis, lemia ne strateginis mąstymas, o užsispyrėliškas keršto, dominavimo ir visiškos kontrolės impulsas.

Abiem atvejais jau peržengtos ribos, kai kelio atgal nebėra. Grįžimas pareikalautų moralinės ir politinės drąsos, kurios šie lyderiai neturi arba nenori turėti. Tuo tarpu pasaulis skaičiuoja vis daugiau prarastų, nutrūkusių, pažemintų gyvenimų.

Bejėgiškumo aklavietė

Šių tragedijų akivaizdoje pasaulis atrodo bejėgis. Tarptautinė bendruomenė yra susiskaldžiusi, pavargusi, įstrigusi prieštaraujančių interesų kryžkelėje. Niekas, regis, neturi nei drąsos, nei vizijos, nei autoriteto pasiūlyti išeitį.

Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios visada buvo pasaulio politikos centras, išgyvena gilią vidinę krizę. Amerikos užsienio politika svyruoja tarp jėgos demonstravimo ir chaotiško atsitraukimo. Stinga nuoseklumo, strategijos, o svarbiausia – gebėjimo kalbėti pasauliui kaip moraliniam autoritetui, kaip taiką kuriančiai jėgai.

Kinija – savo neoimperinių ambicijų įkaitė. Jos tylėjimas karo Ukrainoje akivaizdoje ir dviprasmiška retorika apie Gazos Ruožą byloja, kad jos vadovybę labiau domina ekonominiai ir strateginiai interesai nei teisingesnės tarptautinės sistemos kūrimas.

O Europa – galbūt labiausiai nuvilianti iš visų veikėjų. Pernelyg silpna, išsiblaškiusi, susitelkusi į save. Nepajėgi kalbėti vienu balsu, apsiribojanti atsargiais pareiškimais ir neįtaigiomis iniciatyvomis. Ir vis dėlto būtent Europa, turinti istorinę tarpininkavimo patirtį, kultūrą ir geografinį bei egzistencinį artumą konfliktams, galėtų imtis lemiamo vaidmens.

Lyderystės vakuumas

Šiame kontekste skaudžiausia krizė – tai pasaulinės lyderystės vakuumas, nesugebėjimas nutraukti smurto spiralę ir pasiūlyti pasauliui alternatyvią viziją. Neturint tokios atramos, karai tampa nesibaigiantys, konfliktų daugėja, žmoniškumas nyksta dideliu pagreičiu.

Kaip iš to išsivaduoti? Laukti, kol paaiškės „nugalėtojas“? Bet juk akivaizdu, kad tokioje tarpusavyje susijusių pasaulio kraštų realybėje „pergalės“ momentas – jei kada nors ir ateis – tik pakurstys neapykantos, keršto ir pykčio grandinę?

Tradiciniai atsakymai – diplomatinės derybos, tarpininkavimas, tarptautinis spaudimas – būtini, tačiau vien jų nepakanka. Smurto mašina veikia sklandžiai, karo refleksai įsišakniję. Reikia ko nors radikalesnio. Reikia, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, vidinio lūžio – atvirumo kitokiai logikai, gebėjimo sustabdyti teisimą, požiūrio pokyčio.

Dvasinio atgimimo būtinybė

Derybos būna vaisingos, kai atsiranda kas nors, pasiryžęs nutraukti keršto ratą, pasakyti „gana“, net jei turi galią smogti. Šiandien šios vidinės jėgos stinga. Gal pirmas žingsnis ją atgauti – sustoti, klausytis, melstis?

Mes stovime proto žlugimo akivaizdoje. Ši užsitęsusi krizė atskleidžia mūsų laikmečio tuštumą. Nesuvokdami trapumo ir mirtingumo, žmonės puola į visagalybės iliuzijas. Ši krizė pirmiausia yra dvasinė. Ir nuo to reikia pradėti.

Saugumas negali būti paremtas baime, o teisingumas – neapykanta. To istorija mus mokė šimtus kartų. Šaukime tai nuo stogų. Mums to žūtbūt reikia.

Mauro Magatti – italų sociologas, ekonomistas, katalikų mąstytojas, Milano Katalikiškojo universiteto profesorius. Jo tyrimų laukas apima globalizaciją, socialinę rinką, bendrojo gėrio sampratą ir tikėjimo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. M. Magatti garsėja savo įžvalgomis apie atsakingą laisvę, ekonomikos humanizavimą ir Bažnyčios socialinio mokymo aktualizavimą.

Šis komentaras publikuotas Italijos vyskupų konferencijos dienraštyje „Avvenire“ 2025 m. birželio 1 d. Autorius – Mauro Magatti. Visos teisės priklauso „Avvenire“. Versta ir publikuota „Bernardinai.lt“ gavus leidimą.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama