Protas politikoje

Gilbertas Keithas Chestertonas XX a. rašė apie tuomečio žmogaus praeities baimę – apie nutrūktgalvišką lėkimą į priekį. Šiandien XXI a. trečio dešimtmečio žmogus, per XX a. pamatęs, ką reiškia lėkti į utopijas, ko gero, praeities jau nesibaimina. Jeigu staiga nutiktų taip, kad žmonija nebesukurtų naujų knygų, filmų ar muzikos, pasaulis gal ir būtų ne toks įdomus, bet nebūtų neįdomus. Tikrai būtų galima išgyventi, lavintis ir dvasiškai turtėti iš to, kas jau parašyta, surežisuota ir sukomponuota.

Tokios atsidūsimo nuotaikos lydėjo neseniai skaitant ilgesnį tekstą apie Zbigniewo Brzezińskio ir Henry Kissingerio intelektualinę konkurenciją. Dviejų valstybininkų – skirtingų prezidentų nacionalinio saugumo patarėjų, o H. Kissingerio atveju – ir valstybės sekretoriaus. Šaltojo karo valstybininkai, turėję iš esmės skirtingas konflikto su Sovietų Sąjunga strategijos sampratas – artikuliuotas, žmogiška patirtimi pagrįstas – ir nepaliovę nuolat savęs intelektualiai stimuliuoti.

Z. Brzezińskis manė, kad Sovietų Sąjunga yra fundamentaliai iškreipta valstybė, okupuotų tautų nematoma kaip legitimi, todėl JAV gali ir turi kaip įmanoma spausti Maskvą. Z. Brzezińskio oponento H. Kissingerio mąstymas buvo grįstas kitokiomis kategorijomis. Jis pripažino nesutaikomus Amerikos ir sovietų pasaulėvokos (jeigu norite – ideologijos) skirtumus, tačiau, jo manymu, atradus tinkamą galios balansą, nuolatinio galia grįsto dialogo platformas, JAV ir SSRS drauge gali išlaikyti stabilumą ir taiką pasaulyje.

Vizijos, kaip matyti, buvo iš esmės skirtingos. Savo mąstymą apie tarptautinę politiką Z. Brzezińskis ir H. Kissingeris plėtojo tuzinuose knygų ir straipsnių, rašytų per kelis Šaltojo karo dešimtmečius, jiems esant aktyvioje politikoje, taip pat žlugus Sovietų Sąjungai. Vartant šiuos puslapius matyti, kaip konceptualiai ir antidogmatiškai kasdienę politiką siekė suvokti Z. Brzezińskis ir H. Kissingeris.

Per keletą dešimtmečių aktyvios veiklos, eidami įvairias politines ar analitines pareigas, juodu nuolatos aktyviai bendravo, palaikė ryšį ir vienas kitą intelektualiai provokavo.

Lengva visa tai romantizuoti – apie ribotus, kaip šiandien matyti, rimtas sprendimų klaidas padariusius žmones kalbėti lyg apie šventuosius. Tačiau norisi matyti kontrastą su šia diena. Matyti dabartinius protus šalia JAV prezidento.

Politologas, sociologas Zbigniewas Brzezińskis. Tobiaso Kleinschmidto / Wikipedia.org nuotrauka Politikas Henry Kissingeris. Marshos Miller / Wikipedia.org nuotrauka

Steve’as Witkoffas, Donaldo Trumpo siųstas į Maskvą kalbėtis su Vladimiru Putinu. Kaip S. Witkoffas išsišiepęs prieš kameras spaudžia ranką ir giria Rusijos prezidentą, kokiomis banaliomis kategorijomis kalba apie tarptautinę politiką.

Jake’as Sullivanas, anksčiau prezidento Joe Bideno dešinioji ranka nacionalinio saugumo ir užsienio politikoje. Tragiškos Vašingtono diplomatijos autorius pačioje 2022 m. pradžioje, kai JAV vis kartojo, kad negins Ukrainos, netieks ginklų ir kitko nedarys, jeigu Rusija pradės invaziją į Ukrainą.

Arba dar anksčiau – buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas, prezidento Baracko Obamos žymiojo santykių su Rusija perkrovimo autorius.

Tokių kontrastų šiandien, o ir per pastaruosius kelis dešimtmečius Vašingtone nesunkiai rastume ir daugiau. Nebūtina smulkiai analizuoti šių žmonių programų ir vizijų – kartais užtenka pasižiūrėti į laikyseną ir pasitikėjimo savimi stoką, kurią priešininkui (ar Rusijai, ar Kinijai) spinduliuoja žmonės, esantys labai arti JAV prezidentų.

Šiandien nėra kaip rimtai kalbėti apie vienokią ar kitokią Amerikos strategiją ar net taktiką didžiausių užsienio politikos krizių – Ukrainoje ir Izraelio bei Palestinos konflikte, ar bręstančios krizės Taivano sąsiauryje atžvilgiu. Yra tik chaotiškas Browno dalelių judėjimas.

Štai ir priartėjome prie klausimo – kodėl arba kas gi atsitiko, kad nuo Z. Brzezińskio ir H. Kissingerio priėjome iki S. Witkoffo ir M. McFaulo? Meluotų tas, kuris turėtų atsakymą į šį klausimą. Pokyčių pasaulyje vyko ir vyksta per daug, kad rastume atsakymą ar atsakymus. Galėtume sakyti: koks Akropolis, tokie ir Šiaurės Atėnai. Bet galime kalbėti ir apie pastarųjų dešimtmečių universitetinio išsilavinimo padėtį, politikos technokratizaciją, o galbūt svarbiausia objektyvi aplinkybė – tiesiog turime kitą kartą žmonių, esmingai besiskiriančią nuo intelektualiai subrendusiųjų laikais po Antrojo pasaulinio karo.

Prieš mirtį 2017 m. Z. Brzezińskis paskutinėje žinutėje tuometiniame tviteryje rašė: „Išmintinga JAV lyderystė yra būtina stabilios pasaulio tvarkos sąlyga. Tačiau mums trūksta pastarosios, o antroji vis prastėja.“ H. Kissingeris 2018 m. vasarą, išsyk po labai draugiško D. Trumpo ir V. Putino susitikimo Helsinkyje, interviu teigė: „Gyvename labai labai grėsmingu laikotarpiu.“

Ir visgi. Pirma, vilties turime, nes protas ir išmintingi sprendimai geriau matomi retrospektyviai – juk žinome, kad visa šviesa, kurią matome, ateina iš praeities. Antra, turime daryti labai paprastą ir malonų dalyką – skaityti jau parašytas knygas.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Teodoras Jonas Žukas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama