V. V. Landsbergis: „Iš tėvo paveldėjau, kad reikia būti šalia vaiko ir nelaikyti jo mažu bei kvailu“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ Tėvo dienos proga jis dalijasi vaikystės akimirkomis ir mintimis iš tėvystės kelio. Penkias atžalas užauginęs rašytojas atviras – sūnus Gabrielius savo meile neleido jam priimti neteisingų sprendimų.
„Jis taip mylėjo ir leido man būti nelabai gražiu žmogumi, kad man pačiam pasidarė negera, gėda prieš savo vaiką. Po to pradėjau žiūrėti į vaikus kaip į aukštesnės rūšies mokytojus ir dvejoti – ar mes privalome juos mokyti? O gal reikia tik žiūrėti, kokią išmintį jie turi iš prigimties?“ – retoriškai klausia V. V. Landsbergis.
Itin artimą santykį jis puoselėja su savo tėvu – profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojai dažnai gali susipažinti su jųdviejų pašnekesiais įvairiomis temomis – ciklu „Pokalbiai su tėvu“. Kaip sako rašytojas, retsykiais su tėvu jis kalbasi ir apie tėvystę.
„Kartais nugrimztame į laikus, kai buvau jaunas ir tėvas mane ugdė. Visų tėvų ir vaikų santykiuose nebūna viskas labai gražu, todėl tam, kad toliau galėtum auginti gražų santykį, turi papasakoti, kas tau skaudėjo. Buvo ir toks pokalbis su tėvu – pagarba jam, kai jis išgirdo ir pasakė: „Atsiprašau, apgailestauju, kad taip elgiausi, negalvojau, kad tau taip skaudės“, – pasakoja V. V. Landsbergis.
Rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Pradėsiu pokalbį nuo paprasto klausimo. Šiandien Tėvo diena – Jūs ją švenčiate?
Švenčiame. Šią dieną stengiamės susitikti ir pabendrauti.
Kiekvienas gimdamas kaip dovaną paveldime giminės pavardę. Ką Jums reiškia būti Landsbergiu?
Tai ir palaiminimas, ir prakeikimas. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad esu Landsbergis. Iš kitos pusės, matau, kiek gyvenime tenka patirti kvailysčių, susidurti su netikėtumais, su kuriais nesusidurtum, jeigu būtum Kazlauskas. Kartais tiesiog nusijuoki ir gūžteli pečiais.
Šiuo metu kuriu filmą, ir vienas prekybos centro vadovas norėjo paremti jo kūrimą, tačiau sužinojęs mano pavardę atsisakė. Teigė, kad jį pradės pulti, jeigu išgirs, kad parėmė Landsbergio filmą.
Gimėte menininkų šeimoje – Jūsų šviesaus atminimo mama buvo pianistė, tėvas taip pat skambina fortepijonu. Ar vaikystėje Jums dažnai grodavo? Mikalojų Konstantiną Čiurlionį pažinote nuo mažens?
Grojama buvo nuolat, net nežinau, kiek valandų per parą. Tėvai grodavo ne tik kūrinius, bet ir gamas, kad pirštus pramankštintų. Fortepijonas skambėjo ir skambėjo, tai man sukėlė tam tikrą atmetimo reakciją. Aš ir seserys turėjome mokytis muzikos, tačiau gyvendamas tokioje muzikinėje aplinkoje pradėjau protestuoti. Dabar dėl to, aišku, gailiuosi. Vėliau susiradau gitarą ir su šiuo instrumentu susidraugavau.
Čiurlionio kūriniai buvo girdimi namuose kaip kasdienės gamos, tai man būdavo buitiškai paprastas ir aiškus dalykas – keista buvo Čiurlionį girdėti salėse, kai namuose jis skambėdavo kaip fonas. Tik suaugęs supranti, kokią prabangą turėjai augdamas girdėti Čiurlionį.
Pas mamą ateidavo ir dainininkių, todėl girdėdavau ir vokalinių kūrinių.
Profesorius Vytautas Landsbergis su žmona Gražina Ručyte-Landsbergiene ir vaikais. Asmeninio archyvo nuotrauka
Profesorius Vytautas Landsbergis su anūku. Asmeninio archyvo nuotrauka
Jūsų ryšys su tėvu – ypatingas, skaitant judviejų pokalbius susidaro įspūdis, kad jis Jums labai artimas ir kartu – autoritetas. Koks pirmasis ryškus prisiminimas apie tėvą?
Prisiminimų yra daug ir įvairių. Įsiklausantis ir pagarbus mūsų santykis egzistuoja ilgai, tai turbūt leido nesidalyti vaidmenimis, kuris žino daugiau. Tiek man įdomu, ką jis galvoja, tiek jam įdomu, ką aš darau; tėvas dalyvauja visose mano premjerose. Jausti jo palaikymą, išgirsti pasiūlymus ir kartais parodyti net nebaigtą filmą yra didelė malonė.
Pirmieji prisiminimai susiję su drausminimais – paprastai gerus dalykus mažai prisimeni. Turbūt vienas ryškiausių prisiminimų – kai būdamas septynerių sugalvojau paveikti kiemo draugus, kad jie su manimi draugautų. Jiems pasakiau, kad mano tėvas yra žmogėdra, vakarais gaudo vaikus ir juos valgo. Dar pridūriau, kad mano draugų nevalgo. Visi pradėjo su manimi draugauti, bet kartais, kai tėvas vakare grįždavo namo, kažkodėl visi išsilakstydavo.
Vytautas Landsbergis ir Vytautas V. Landsbergis. Gintaro Česonio nuotrauka
Pats tėvu tapote prieš 43 metus, kai gimė sūnus Gabrielius. Ką perdavėte vaikams iš savo patirties su tėvais?
Tuo metu tai buvo savaiminis auklėjimas neturint jokių kanonų ar metodų. Iš tėvo paveldėjau, kad reikia būti šalia vaiko ir nelaikyti jo mažu bei kvailu. Su vaiku reikia kalbėti rimčiausiomis temomis – apie mirtį, kelti filosofinių klausimų. Vaikas pajėgus tai suprasti, o jeigu ne – jis tą nešiosis, ir po kurio laiko jam pasidarys įdomu.
Tarkime, man nuo vaikystės likęs pokalbis su tėvu apie laikinumo prasmę, kokia malonė, jog esi įspraustas ir turi sukaupti tiek jėgų, kad padarytum svarbius dalykus.
Kai susilaukiau Gabrieliaus, buvau dvidešimties. Kartais būdavo, sutrinki, ar čia tavo vyresnis brolis, ar sūnus. Tad kartu darėme labai daug dalykų.
Viešojoje erdvėje dalijatės pokalbiais su tėvu, esate išleidęs ir jų knygą. Keliuose dialoguose kalbėjotės, kad stinga stiprių ir valstybei atsidavusių žmonių, tokių, kokių buvo Nepriklausomybės aušroje. Kaip tėvas gali tokius išugdyti?
Nežinau, kaip atsitinka, kad tokie užauga ir ateina Sąjūdžio žmonių spiečius. Buvo Dievo dovana, kad užaugo, subrendo motyvuota grietinėlė gerąja žodžio prasme, žmonės, kuriems Lietuvos laisvės idėja buvo brangiau už viską.
Dabar bandau įsivaizduoti, ar atsirastų keturiasdešimtmečių–penkiasdešimtmečių, kurie mestų savo kūrybinius darbus ir eitų į politinį sambūrį kurti geresnės Lietuvos. Turbūt ne, nes Lietuva jau yra, o eiti ją gerinti reiškia gauti kibirus srutų. Turi žinoti, kad moralės, padorumo nebus, ateis tam tikri veikėjai ir pils tuos kibirus be jokios atsakomybės už savo žodį. Žmonės nebeina į politiką, nes tai yra melo, netiesos ir šmeižto zona. Lietuvai pragaištis vidutinybės, menkaverčiai žmonės, kurie meluoja ir kuriems nerūpi, ką apie juos kalba. Tokią politiką mes auginamės ir greitai Valdą Adamkų ar Dalią Grybauskaitę prisiminsime kaip mamutus.
Vytautas V. Landsbergis, Vytautas Landsbergis, Gabrielius Landsbergis. Antano Sutkaus nuotrauka
Rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis su sūnumi politiku Gabrieliumi Landsbergiu. Asmeninio archyvo nuotrauka
Esate sakęs, kad augindamas penkis vaikus įpranti būti sunkumų kilnotojas. Penki vaikai, būrelis anūkų ir dar daugybė mažųjų, kurie skaito Jūsų knygas, dalyvauja stovyklose. Ko vaikai Jus išmokė?
Galėčiau daug ir ilgai kalbėti, tai jaudinama tema. Atsiradęs Gabrys išgelbėjo man gyvybę: buvau jaunas ir linkęs į kraštutinumus, tik vėliau supratau, kad jis man neleido priimti neteisingų sprendimų – nusigerti ar panašiai. Jis taip mylėjo ir leido man būti nelabai gražiu žmogumi, kad man pačiam pasidarė negera, gėda prieš savo vaiką. Po to pradėjau žiūrėti į vaikus kaip į aukštesnės rūšies mokytojus ir dvejoti – ar mes privalome juos mokyti? O gal reikia tik žiūrėti, kokią išmintį jie turi iš prigimties?
Stovyklose būdamas su vaikais suprantu, kad jų nereikia mokyti, jie viską žino. Tereikia išsklaidyti tas klišes „esi mažas ir nieko nesupranti“. Jeigu vaikui pasakai: „Esi genijus, kaip sukūrei šį filmą?“, jis atsako, ir jame tarsi įsijungia aukštesnė programa. Stovyklose sukurti vaikų filmai kartais būna stebuklai, tiesiog žiūri ir mokaisi, kaip kurti filmus, iš vaiko, kuris tai darė pirmą kartą.
Man vienas gražiausių vaikų sukurtų filmų yra „Devyni paukščiai“ – apie tremtį. Nors vaikai tremties yra nepažinę, tačiau sugebėjo iš poros liudininkų pasakojimų ją atkurti, susijaudinti, kitiems perteikti šią tiesą.
Ko palinkėtumėte Tėvo dienos proga?
Geras tėvas dažniausiai įsivaizduojamas kaip rūpestingas – gebantis savo karjerą ar veiklą derinti su vaikais, kad jiems būtų gera, kad nereikėtų situacijų aiškinti ašarojant vaikams suaugus. Man atrodo, naujoji pedagogika be dirželio, išsikalbant yra be galo svarbi, tik reikia rasti tam laiko.
Tėvams dažnai patariu – eikite, nes eidami viską išsiaiškinsite ir nereikės kalbėti. Tad tėvams linkiu eiti su vaikais.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Pradėsiu pokalbį nuo paprasto klausimo. Šiandien Tėvo diena – Jūs ją švenčiate?
Švenčiame. Šią dieną stengiamės susitikti ir pabendrauti.
Kiekvienas gimdamas kaip dovaną paveldime giminės pavardę. Ką Jums reiškia būti Landsbergiu?
Tai ir palaiminimas, ir prakeikimas. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad esu Landsbergis. Iš kitos pusės, matau, kiek gyvenime tenka patirti kvailysčių, susidurti su netikėtumais, su kuriais nesusidurtum, jeigu būtum Kazlauskas. Kartais tiesiog nusijuoki ir gūžteli pečiais.
Šiuo metu kuriu filmą, ir vienas prekybos centro vadovas norėjo paremti jo kūrimą, tačiau sužinojęs mano pavardę atsisakė. Teigė, kad jį pradės pulti, jeigu išgirs, kad parėmė Landsbergio filmą.
Gimėte menininkų šeimoje – Jūsų šviesaus atminimo mama buvo pianistė, tėvas taip pat skambina fortepijonu. Ar vaikystėje Jums dažnai grodavo? Mikalojų Konstantiną Čiurlionį pažinote nuo mažens?
Grojama buvo nuolat, net nežinau, kiek valandų per parą. Tėvai grodavo ne tik kūrinius, bet ir gamas, kad pirštus pramankštintų. Fortepijonas skambėjo ir skambėjo, tai man sukėlė tam tikrą atmetimo reakciją. Aš ir seserys turėjome mokytis muzikos, tačiau gyvendamas tokioje muzikinėje aplinkoje pradėjau protestuoti. Dabar dėl to, aišku, gailiuosi. Vėliau susiradau gitarą ir su šiuo instrumentu susidraugavau.
Čiurlionio kūriniai buvo girdimi namuose kaip kasdienės gamos, tai man būdavo buitiškai paprastas ir aiškus dalykas – keista buvo Čiurlionį girdėti salėse, kai namuose jis skambėdavo kaip fonas. Tik suaugęs supranti, kokią prabangą turėjai augdamas girdėti Čiurlionį.
Pas mamą ateidavo ir dainininkių, todėl girdėdavau ir vokalinių kūrinių.
Profesorius Vytautas Landsbergis su žmona Gražina Ručyte-Landsbergiene ir vaikais. Asmeninio archyvo nuotrauka
Profesorius Vytautas Landsbergis su anūku. Asmeninio archyvo nuotrauka
Jūsų ryšys su tėvu – ypatingas, skaitant judviejų pokalbius susidaro įspūdis, kad jis Jums labai artimas ir kartu – autoritetas. Koks pirmasis ryškus prisiminimas apie tėvą?
Prisiminimų yra daug ir įvairių. Įsiklausantis ir pagarbus mūsų santykis egzistuoja ilgai, tai turbūt leido nesidalyti vaidmenimis, kuris žino daugiau. Tiek man įdomu, ką jis galvoja, tiek jam įdomu, ką aš darau; tėvas dalyvauja visose mano premjerose. Jausti jo palaikymą, išgirsti pasiūlymus ir kartais parodyti net nebaigtą filmą yra didelė malonė.
Pirmieji prisiminimai susiję su drausminimais – paprastai gerus dalykus mažai prisimeni. Turbūt vienas ryškiausių prisiminimų – kai būdamas septynerių sugalvojau paveikti kiemo draugus, kad jie su manimi draugautų. Jiems pasakiau, kad mano tėvas yra žmogėdra, vakarais gaudo vaikus ir juos valgo. Dar pridūriau, kad mano draugų nevalgo. Visi pradėjo su manimi draugauti, bet kartais, kai tėvas vakare grįždavo namo, kažkodėl visi išsilakstydavo.
Tėvas pasakė: „Tu labai gerai meluoji, žmonės tavimi tiki, ir tai yra dovana. Bet su ta dovana gali pakliūti į kalėjimą arba tapti rašytoju.“ Jis man pasiūlė rinktis antrą variantą ir sūnų melagį pakreipė kūrybinio melo pusėn.Tada kaimynai paskambino tėvui ir pasakė, kad vaikai jo bijo. Buvau iškviestas ant kilimėlio ir supratau, kad esu įklimpęs. Tačiau tai buvo labai gražus pokalbis, visam gyvenimui nukreipęs į rašytojo profesiją. Tėvas pasakė: „Tu labai gerai meluoji, žmonės tavimi tiki, ir tai yra dovana. Bet su ta dovana gali pakliūti į kalėjimą arba tapti rašytoju.“ Jis man pasiūlė rinktis antrą variantą ir sūnų melagį pakreipė kūrybinio melo pusėn. Kaip pasikeitė Jūsų šeimos gyvenimas, kai tėvas tapo aukščiausiu valstybės vadovu? Pasikeitė iš esmės. Jau buvau pakankamai ūgtelėjęs, kad man nereikėtų tėtės kasdien pasitarti ar pasimatyti. Buvau paauglys, turėjau savo kompaniją, ir man nieko gyvenime netrūko. Mūsų bendri su tėvu interesai būdavo plaukiojimas baidarėmis, lydekų gaudymas, grybavimas – tai mus labai siejo. Man tai buvo sakrali zona – išeiti į mišką, išplaukti su tėvu ten, kur galima pakalbėti. Tad tokio tėvo netekome, bet pamatėme kitą tėvą – esantį politikoje, ryžtingą, nieko nebijantį, gudrų gerąja diplomatine prasme. Ar su tėvu dažnai kalbate apie tėvystę? Jeigu juokais – dažnai kalbame. Kartais nugrimztame į laikus, kai buvau jaunas ir jis mane ugdė. Visų tėvų ir vaikų santykiuose nebūna viskas labai gražu, todėl tam, kad toliau galėtum auginti gražų santykį, turi papasakoti, kas tau skaudėjo. Buvo ir toks pokalbis su tėvu – pagarba jam, kai jis išgirdo ir pasakė: „Atsiprašau, apgailestauju, kad taip elgiausi, negalvojau, kad tau taip skaudės.“ Kai nebebijai būti atviras, tokie dalykai labai suartina. Nebijojau būti atviras tėvams, nors jaunystėje santykiai su jais buvo konfliktiški.
Vytautas Landsbergis ir Vytautas V. Landsbergis. Gintaro Česonio nuotrauka
Pats tėvu tapote prieš 43 metus, kai gimė sūnus Gabrielius. Ką perdavėte vaikams iš savo patirties su tėvais?
Tuo metu tai buvo savaiminis auklėjimas neturint jokių kanonų ar metodų. Iš tėvo paveldėjau, kad reikia būti šalia vaiko ir nelaikyti jo mažu bei kvailu. Su vaiku reikia kalbėti rimčiausiomis temomis – apie mirtį, kelti filosofinių klausimų. Vaikas pajėgus tai suprasti, o jeigu ne – jis tą nešiosis, ir po kurio laiko jam pasidarys įdomu.
Tarkime, man nuo vaikystės likęs pokalbis su tėvu apie laikinumo prasmę, kokia malonė, jog esi įspraustas ir turi sukaupti tiek jėgų, kad padarytum svarbius dalykus.
Kai susilaukiau Gabrieliaus, buvau dvidešimties. Kartais būdavo, sutrinki, ar čia tavo vyresnis brolis, ar sūnus. Tad kartu darėme labai daug dalykų.
Viešojoje erdvėje dalijatės pokalbiais su tėvu, esate išleidęs ir jų knygą. Keliuose dialoguose kalbėjotės, kad stinga stiprių ir valstybei atsidavusių žmonių, tokių, kokių buvo Nepriklausomybės aušroje. Kaip tėvas gali tokius išugdyti?
Nežinau, kaip atsitinka, kad tokie užauga ir ateina Sąjūdžio žmonių spiečius. Buvo Dievo dovana, kad užaugo, subrendo motyvuota grietinėlė gerąja žodžio prasme, žmonės, kuriems Lietuvos laisvės idėja buvo brangiau už viską.
Dabar bandau įsivaizduoti, ar atsirastų keturiasdešimtmečių–penkiasdešimtmečių, kurie mestų savo kūrybinius darbus ir eitų į politinį sambūrį kurti geresnės Lietuvos. Turbūt ne, nes Lietuva jau yra, o eiti ją gerinti reiškia gauti kibirus srutų. Turi žinoti, kad moralės, padorumo nebus, ateis tam tikri veikėjai ir pils tuos kibirus be jokios atsakomybės už savo žodį. Žmonės nebeina į politiką, nes tai yra melo, netiesos ir šmeižto zona. Lietuvai pragaištis vidutinybės, menkaverčiai žmonės, kurie meluoja ir kuriems nerūpi, ką apie juos kalba. Tokią politiką mes auginamės ir greitai Valdą Adamkų ar Dalią Grybauskaitę prisiminsime kaip mamutus.
Kiekvieną vasarą dabar pasiimu anūkus, ir važiuojame į kalnus, gamtoje ieškome tarpusavio santykių džiugesio. Jeigu tik pusvalandžiui susibėgi pabūti tarp darbų, vaikams tai nebūna patrauklu, ypač paauglystėje. Tad reikia bendro, gražaus ir didesnio įvykio.Viename iš judviejų pokalbių profesorius teigė, kad vaikuose mato švarių ir gražių žmoniškumo dalykų, tačiau svarbu, jog jų nesugadintų nusišalinimas ir mokyklų sistema. Žvelgiant į mūsų nuolat skubančią visuomenę, tikrai ne visi tėvai gali pasakyti, kad pakankamai laiko skiria vaikams. Jūs jų užauginote net penkis. Kaip pavyko nenusišalinti? Nepavyko. Turi daug dirbti, kad tokią šeimą išaugintum ir išlaikytum. Nebuvau idealus tėvas, bet keli dalykai buvo paveldėti – šeimoje turi atsirasti ritualai. Kalbu apie akimirkas, kai būtina viską palikti, susirinkti visiems ir būti kartu, dėmesingai leisti laiką. Mums tai buvo slidinėjimas arba vasaros sezonu laipiojimas kalnuose. Tuo metu geriausiai pažįsti vaikus, ir kartu kalbėdamasis bei išsikalbėdamas vaikas pajunta, kad gali saugiai keistis nieko neverčiamas, iš džiaugsmo. Kiekvieną vasarą dabar pasiimu anūkus, ir važiuojame į kalnus, gamtoje ieškome tarpusavio santykių džiugesio. Jeigu tik pusvalandžiui susibėgi pabūti tarp darbų, vaikams tai nebūna patrauklu, ypač paauglystėje. Tad reikia bendro, gražaus ir didesnio įvykio.
Vytautas V. Landsbergis, Vytautas Landsbergis, Gabrielius Landsbergis. Antano Sutkaus nuotrauka
Rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis su sūnumi politiku Gabrieliumi Landsbergiu. Asmeninio archyvo nuotrauka
Esate sakęs, kad augindamas penkis vaikus įpranti būti sunkumų kilnotojas. Penki vaikai, būrelis anūkų ir dar daugybė mažųjų, kurie skaito Jūsų knygas, dalyvauja stovyklose. Ko vaikai Jus išmokė?
Galėčiau daug ir ilgai kalbėti, tai jaudinama tema. Atsiradęs Gabrys išgelbėjo man gyvybę: buvau jaunas ir linkęs į kraštutinumus, tik vėliau supratau, kad jis man neleido priimti neteisingų sprendimų – nusigerti ar panašiai. Jis taip mylėjo ir leido man būti nelabai gražiu žmogumi, kad man pačiam pasidarė negera, gėda prieš savo vaiką. Po to pradėjau žiūrėti į vaikus kaip į aukštesnės rūšies mokytojus ir dvejoti – ar mes privalome juos mokyti? O gal reikia tik žiūrėti, kokią išmintį jie turi iš prigimties?
Stovyklose būdamas su vaikais suprantu, kad jų nereikia mokyti, jie viską žino. Tereikia išsklaidyti tas klišes „esi mažas ir nieko nesupranti“. Jeigu vaikui pasakai: „Esi genijus, kaip sukūrei šį filmą?“, jis atsako, ir jame tarsi įsijungia aukštesnė programa. Stovyklose sukurti vaikų filmai kartais būna stebuklai, tiesiog žiūri ir mokaisi, kaip kurti filmus, iš vaiko, kuris tai darė pirmą kartą.
Man vienas gražiausių vaikų sukurtų filmų yra „Devyni paukščiai“ – apie tremtį. Nors vaikai tremties yra nepažinę, tačiau sugebėjo iš poros liudininkų pasakojimų ją atkurti, susijaudinti, kitiems perteikti šią tiesą.
Ko palinkėtumėte Tėvo dienos proga?
Geras tėvas dažniausiai įsivaizduojamas kaip rūpestingas – gebantis savo karjerą ar veiklą derinti su vaikais, kad jiems būtų gera, kad nereikėtų situacijų aiškinti ašarojant vaikams suaugus. Man atrodo, naujoji pedagogika be dirželio, išsikalbant yra be galo svarbi, tik reikia rasti tam laiko.
Tėvams dažnai patariu – eikite, nes eidami viską išsiaiškinsite ir nereikės kalbėti. Tad tėvams linkiu eiti su vaikais.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
