Kunigas A. Končius: dvasinė tėvystė – skelbti Evangeliją ir gimdyti naujus Dievo vaikus
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Apie dvasinę tėvystę ir tikinčiojo palydėjimą dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbina Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvą, Kristaus Prisikėlimo parapijos rezidentą kunigą, teologijos daktarą ANDRIŲ KONČIŲ.
Kiekvienos tėvystės esmė – rūpinimasis savo vaikais. Tikriausiai tėvą, kuris vaikais nesirūpina, vadintume nekokiu. Tačiau tėvystė yra duota ne tik biologine prasme. Juk neretai į dvasininkus kreipiamės „broli“ arba „tėve“. „Dvasininkų pašaukimas kartu yra ir pašaukimas rūpintis savo bendrakeleiviu, broliu, draugu, sese, krikščioniu.
Dvasinė tėvystė yra ne autoritetas, bet tarnystė. Panašiai kaip ir šeimoje. Tėčio ir mamos pareiga, bet kartu ir pašaukimas yra rūpintis savo vaikais. Tam, kad atžala augtų, reikia ir žmogiškų dalykų – pavalgydinti, aprengti, prižiūrėti, auklėti, suruošti į mokyklą. Rūpestis ir palydėjimas reikalingas ir tam, kad žmogus augtų dvasiniame gyvenime“, – apie dvasinę tėvystę pasakoti pradeda kunigas A. Končius.
Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau (plg. Gal 4, 19)
Viskas kyla iš Jėzaus. Pasak kunigo, dvasininkų tarnystė atsirado, kai Kristus pašaukė savo mokinius ir pasiuntė juos skelbti Evangeliją. Ką mums apie dvasinę tėvystę kalba Biblija? Juk visų aukščiausiasis Tėvas yra Dievas. „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės turtų suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis“ (Ef 3, 14–15).
„Apaštalas Paulius meldžiasi klaupdamasis prieš Tėvą ir išpažįsta tėvystės rūpinimosi vienas kitu apraiškas žemėje ir Danguje. Angelai yra paženklinti pašaukimu rūpintis kūrinija. Kiekviena tėvystė kyla iš vieno Dievo, kurio prigimtis yra Tėvas. Toks, kuris mumis rūpinasi ir duoda ramybę susidūrus su stoka. Neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, nes jūsų Tėvas rūpinasi jumis. Pažvelkite į paukščius – kaip jais rūpinasi, žvilgtelėkite į leliją – kokia ji graži. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės (plg. Mt 6, 25–33)“, – Biblijos citatą aiškina dvasininkas.
Pasak kunigo A. Končiaus, dvasinė tarnystė Bažnyčioje pagal Dievo žodį įgyja gilesnę prasmę, kai mes palydime ir tampame vienas kitam tėvu. Anot kunigo, taip yra ne tik dėl palydėjimo, bet ir dėl dvasinės gyvybės davimo. Panašiai kaip tėvas ir mama duoda gyvybę vaikui, taip Dievas panaudoja žmones, kad jie kitiems suteiktų dvasinę gyvybę. „Aš tai rašau ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus savo vaikus. Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“ (1 Kor 4, 14–15).
Unsplash.com nuotrauka
„Apaštalas Paulius skelbė Evangeliją keliaudamas po pasaulį, ir tie, kurie priėmė Jėzų per jo skelbiamą žodį ir maldą, tapo jo dvasiniais vaikais. Skelbdamas Evangeliją korintiečiams, kurie priėmė Kristų, pasikrikštijo ir ėjo tikėjimo keliu, jis tapo tėvu jų dvasiniam gimimui. Kaip yra fizinis žmogaus gimimas, taip yra ir dvasinis sielos atgimimas, priimant Kristų ir tikėjimą“, – dvasinio atgimimo reikšmę įvardija seminaristų dvasios tėvas A. Končius.
Nikodemas nesuprato Jėzaus žodžių, kad reikia atgimti iš aukštybių: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 4–5).
Dvasinis gimimas vyksta per Jėzaus mokinių misionierystę, Evangelijos citatą aiškina kunigas: „Mokiniai skelbia Evangeliją, meldžiasi už kitus ir suteikia sakramentų dovanas. Krikštas yra pagrindinis dvasinio gimimo šaltinis. Tarnai, kurie tarpininkauja atgimimui, tampa dvasiniais tėvais su pašaukimu rūpintis dvasinių vaikų tolesniu gyvenimu. Panašiai kaip ir vaiko susilaukę tėvai iškart jo nepaleidžia į gyvenimą, nes rūpinasi, kad jis užaugtų. Dvasinė ir žmogiška tėvystė yra panašios.“
Unsplash.com nuotrauka
Ką daryti, jei noriu dvasinio tėvo palydėjimo?
Pasak kunigo A. Končiaus, palydėjimo tarnystę gali atlikti bet kuris žmogus, kuriuo pasitiki tikintysis. Į dvasios tėvą ar motiną turime kreiptis laisvai, santykyje negali būti prievolės. Palydėjimas yra ieškančio žmogaus laisvė, sako pašnekovas, o jeigu asmuo neieško, tai irgi yra laisvė neieškoti. Kiekviena dvasinė tėvystė ir motinystė kyla iš Dievo, todėl pirmiausia turime ieškoti paties Viešpaties.
Kunigas tikina, kad gražią dvasinio palydėjimo tarnystę yra išplėtoję jėzuitai, benediktinai, bet kartu kiekvienas žmogus gali būti dvasios mama arba tėvas ir per paprastą bendravimą leisti kitam atrasti Jėzų. Tai svarbiausias dvasinės tėvystės momentas. Neretai per vedimą prie Jėzaus priartėja ne tik tikintysis, kurį veda, bet ir tėvas, kuris veda.
Pasak kunigo, norint atrasti dvasinį palydovą svarbu įsivardinti, kodėl aš noriu lydėjimo. Kartais žmogus įsivelia į gundymus ir dvasinį palydėjimą supainioja su kažkuo kitu. Kunigas dalijasi savo patirtimi, kad retsykiais žmogus iš tikrųjų siekia ne dvasinio palydovo, o klausytojo. Jei asmuo jaučiasi neišklausytas ir nori dėmesio, palydėtojas tampa tarsi psichologu, kuris patenkina poreikį būti išklausytam.
Kita kunigo A. Končiaus patirtis byloja, kad kartais tikintysis palydėjimą supainioja su noru pasijausti ypatingas. Pavyzdžiui, žmogus ieško žymių dvasininkų, kad galėtų įgyti statusą ir pareikšti, jog jo dvasios tėvas yra ne bet kas. Reikia aiškiai ištirti savo širdį – ar tikrai ieškai Jėzaus ir nori sekti tik Juo.
Ištyrus savo vidinius siekius, pirmas žingsnis yra visai ne paties žmogaus paieškos, bet malda. „Šventoji Dvasia ir Dangiškasis Tėti, atrodo, kad šiuo metu man reikalingas palydėjimas, prašau ir meldžiuosi, kad atsiųstum ar parodytum, į ką galėčiau kreiptis“, – maldos pavyzdį sukalba pašnekovas.
Pexels.com nuotrauka
Neretai ieškomas žmogus jau yra mūsų gyvenime ir tam tikra prasme lydi mus. Pavyzdžiui, tai gali būti krikščionis draugas, su kuriuo gera nuoširdžiai pasikalbėti ir pasidalinti, kuo gyveni. Pasak kunigo, tokią draugystę galima užauginti iki palydėjimo, paklausiant, ar žmogus sutiktų palydėti dvasinėje kelionėje kaip dvasios tėvas ar motina. Tai gali būti kunigas, vienuolis ar pasaulietis, svarbu tik tai, kad žmogus turėtų tam tikros patirties, kuria galėtų atliepti dvasinę draugo kelionę.
Pašnekovas primena kelias labai svarbias taisykles – privataus gyvenimo saugojimą ir laisvą valią. Palydovas gali tik pasiūlyti ir pakviesti, o sprendimą priima jau pats tikintysis.
„Pati didžiausia, iškilmingiausia ir viso dėmesio verta tėvystė yra Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus santykis. Jėzus ne kartą meldėsi kreipdamasis į Tėvą, o Jo paskutiniai žodžiai buvo „Tėve, į Tavo rankas pavedu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Dvasinė tėvystė yra ne tik žemiško gyvenimo kokybės pagerinimas, tai nukreipta į viltį išvysti Tėvo veidą amžinybėje ir Jį šlovinti kartu su visais angelais bei šventaisiais“, – užversdamas Bibliją sako kunigas A. Končius.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Unsplash.com nuotrauka
„Apaštalas Paulius skelbė Evangeliją keliaudamas po pasaulį, ir tie, kurie priėmė Jėzų per jo skelbiamą žodį ir maldą, tapo jo dvasiniais vaikais. Skelbdamas Evangeliją korintiečiams, kurie priėmė Kristų, pasikrikštijo ir ėjo tikėjimo keliu, jis tapo tėvu jų dvasiniam gimimui. Kaip yra fizinis žmogaus gimimas, taip yra ir dvasinis sielos atgimimas, priimant Kristų ir tikėjimą“, – dvasinio atgimimo reikšmę įvardija seminaristų dvasios tėvas A. Končius.
Nikodemas nesuprato Jėzaus žodžių, kad reikia atgimti iš aukštybių: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 4–5).
Dvasinis gimimas vyksta per Jėzaus mokinių misionierystę, Evangelijos citatą aiškina kunigas: „Mokiniai skelbia Evangeliją, meldžiasi už kitus ir suteikia sakramentų dovanas. Krikštas yra pagrindinis dvasinio gimimo šaltinis. Tarnai, kurie tarpininkauja atgimimui, tampa dvasiniais tėvais su pašaukimu rūpintis dvasinių vaikų tolesniu gyvenimu. Panašiai kaip ir vaiko susilaukę tėvai iškart jo nepaleidžia į gyvenimą, nes rūpinasi, kad jis užaugtų. Dvasinė ir žmogiška tėvystė yra panašios.“
Pati didžiausia, iškilmingiausia ir viso dėmesio verta tėvystė yra Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus santykis.Šventajame Rašte apaštalas Paulius kreipėsi į galatus, kurie atsitraukė nuo tikėjimo ir ėmė sekti netikru dvasingumu. Dvasininkas lygina galatų situaciją su šiuolaikiniais žmonėmis, kurie įsitraukia į ezoteriką ir tampa dvasiškai sužeisti, atsiskyrę nuo Kristaus. Kunigas atsiverčia Bibliją ir paskaito jos ištrauką: „Anie jus vilioja ne kilniais sumetimais. Jie norėtų jus atitraukti, kad prisirištumėte prie jų. Gražu patirti taurų prisirišimą visada, o ne vien kai esu pas jus, mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 17–19). Apaštalo Pauliaus dvasinis tarnystės žvilgsnis yra skelbti Evangeliją ir gimdyti naujus Dievo vaikus. Šį laišką jis rašo per atstumą, ir tai reiškia, kad jis meldžiasi už juos ir patiria sielvartą, skausmą dėl jų nuodėmės ir atsitraukimo nuo Jėzaus. Kunigas A. Končius teigia, kad šis apaštalo Pauliaus skausmas yra panašus į sielvartą tėvų, išgyvenančių dėl savo vaikų, kurie tampa išdidūs ir ima niekinti tėvus arba tampa nusikaltėliais ir sėda į kalėjimą. Kiekvienam savo vaiką mylinčiam tėvui skauda širdį, ir jis daro viską, kad padėtų savo vaikui. Pavojus vadintis tėvu Kunigas įsitikinęs – žodis „tėvas“ nėra autoritetas ar ypatingas titulas, tai verčiau tarnystė su atsakomybe. „Kauno kunigų seminarijoje einu dvasios tėvo tarnystės pareigas. Galiu sakyti, kad aš esu dvasinis tėvas, o seminaristai yra mano dvasiniai vaikai. Tačiau čia kyla pavojus susiskirstyti vaidmenimis ir puoselėti santykį pagal pareigas. Eidamas šias pareigas aš išgyvenau sunkumą, nes labiau jaučiuosi pašauktas būti broliu, o ne tėvu seminaristams. Mano manymu, brolystėje užsimezga glaudesnis ryšys, todėl prašau seminaristų vadinti mane ne dvasios tėvu, o dvasios broliu. Kad būtų lengviau, ant pakabos, kur zakristijoje yra pakabinta mano alba, pakeičiau pavadinimą iš dvasios tėvo į brolį. Tai padeda palaikyti paprastesnį santykį“, – savo patirtimi dalijasi dvasininkas. Jėzus kalbėjo apie pavojų vadintis tėvu ir šio titulo sureikšminimą. „O jūs nesivadinkite „rabi“, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje“ (Mt 23, 8–9). Šiuos žodžius Jėzus sakė fariziejams, kurie tėvystės pašaukimą išpūtė kaip autoritetą, ir jis tapo išdidumo priežastimi. Kunigas perpasakoja teologo ir filosofo šv. Tomo Akviniečio mintį, kad Jėzaus žodžiai nėra draudimas apskritai vadinti žmogų tėvu, tai yra perspėjimas nesusireikšminti ir nebūti išdidžiam. Turime budėti ir titulais neaukštinti nei savęs, nei kitų, pabrėžia dvasininkas ir priduria, kad visi esame broliai ir nusidėjėliai. Negalime žvelgti vienas į kitą taip kaip į Tėvą Danguje, nes kiekvienas turime savo ribotumą.
Unsplash.com nuotrauka
Ką daryti, jei noriu dvasinio tėvo palydėjimo?
Pasak kunigo A. Končiaus, palydėjimo tarnystę gali atlikti bet kuris žmogus, kuriuo pasitiki tikintysis. Į dvasios tėvą ar motiną turime kreiptis laisvai, santykyje negali būti prievolės. Palydėjimas yra ieškančio žmogaus laisvė, sako pašnekovas, o jeigu asmuo neieško, tai irgi yra laisvė neieškoti. Kiekviena dvasinė tėvystė ir motinystė kyla iš Dievo, todėl pirmiausia turime ieškoti paties Viešpaties.
Kunigas tikina, kad gražią dvasinio palydėjimo tarnystę yra išplėtoję jėzuitai, benediktinai, bet kartu kiekvienas žmogus gali būti dvasios mama arba tėvas ir per paprastą bendravimą leisti kitam atrasti Jėzų. Tai svarbiausias dvasinės tėvystės momentas. Neretai per vedimą prie Jėzaus priartėja ne tik tikintysis, kurį veda, bet ir tėvas, kuris veda.
Pasak kunigo, norint atrasti dvasinį palydovą svarbu įsivardinti, kodėl aš noriu lydėjimo. Kartais žmogus įsivelia į gundymus ir dvasinį palydėjimą supainioja su kažkuo kitu. Kunigas dalijasi savo patirtimi, kad retsykiais žmogus iš tikrųjų siekia ne dvasinio palydovo, o klausytojo. Jei asmuo jaučiasi neišklausytas ir nori dėmesio, palydėtojas tampa tarsi psichologu, kuris patenkina poreikį būti išklausytam.
Kita kunigo A. Končiaus patirtis byloja, kad kartais tikintysis palydėjimą supainioja su noru pasijausti ypatingas. Pavyzdžiui, žmogus ieško žymių dvasininkų, kad galėtų įgyti statusą ir pareikšti, jog jo dvasios tėvas yra ne bet kas. Reikia aiškiai ištirti savo širdį – ar tikrai ieškai Jėzaus ir nori sekti tik Juo.
Ištyrus savo vidinius siekius, pirmas žingsnis yra visai ne paties žmogaus paieškos, bet malda. „Šventoji Dvasia ir Dangiškasis Tėti, atrodo, kad šiuo metu man reikalingas palydėjimas, prašau ir meldžiuosi, kad atsiųstum ar parodytum, į ką galėčiau kreiptis“, – maldos pavyzdį sukalba pašnekovas.
Pexels.com nuotrauka
Neretai ieškomas žmogus jau yra mūsų gyvenime ir tam tikra prasme lydi mus. Pavyzdžiui, tai gali būti krikščionis draugas, su kuriuo gera nuoširdžiai pasikalbėti ir pasidalinti, kuo gyveni. Pasak kunigo, tokią draugystę galima užauginti iki palydėjimo, paklausiant, ar žmogus sutiktų palydėti dvasinėje kelionėje kaip dvasios tėvas ar motina. Tai gali būti kunigas, vienuolis ar pasaulietis, svarbu tik tai, kad žmogus turėtų tam tikros patirties, kuria galėtų atliepti dvasinę draugo kelionę.
Pašnekovas primena kelias labai svarbias taisykles – privataus gyvenimo saugojimą ir laisvą valią. Palydovas gali tik pasiūlyti ir pakviesti, o sprendimą priima jau pats tikintysis.
„Pati didžiausia, iškilmingiausia ir viso dėmesio verta tėvystė yra Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus santykis. Jėzus ne kartą meldėsi kreipdamasis į Tėvą, o Jo paskutiniai žodžiai buvo „Tėve, į Tavo rankas pavedu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Dvasinė tėvystė yra ne tik žemiško gyvenimo kokybės pagerinimas, tai nukreipta į viltį išvysti Tėvo veidą amžinybėje ir Jį šlovinti kartu su visais angelais bei šventaisiais“, – užversdamas Bibliją sako kunigas A. Končius.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
