Blaivybę ir tikėjimą Antazavėje atradęs M. Lucka – apie laukiančią tėvystę, džiaugsmą keliančias vištas ir medžioklės stebuklą

Mariaus gyvenimas primena filmo scenarijų: pavojinga vaikystė nusikalstamos veiklos šešėlyje Kaune, per plauką baigti mokslai, projektas „Aplink pasaulį per 5 metus“, populiaraus festivalio „Pudra“ organizavimas Leonido Brežnevo viloje Palangoje, traukiantis visą šalies auksinį jaunimą. Gyvenimas, primenantis nesibaigiantį vakarėlį, arba, kaip Marius sako, kazino, – šiandieną atrodo kitaip. Prieš trejus metus iš sostinės į Zarasų rajoną persikėlęs gyventi Marius su mylimąja kuria šeiminį gyvenimą, augina vištas ir svajoja apie šiltnamį. Ištisus metus į medinę sodybą ant Zalvio ežero kranto atvyksta būrys draugų, o vasaromis minios suguža į jo rengiamas „Draugystės“ stovyklas. Įžengėme į senos statybos mūrinį pastatą, nuo šiol vadinamą Menininkų ir gamtininkų namais. Marius užkaitė mėtų arbatos, ir prisėdę prie senos liepos stalo pradėjome pokalbį. Kūrybininkas Marius Lucka. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Tavo gyvenimas susideda iš labai skirtingų etapų: nuo geidžiamiausių vakarėlių Lietuvoje organizavimo, keliavimo po pasaulį ir buvimo tarp sostinės elito iki gyvenimo kaime tarp vištų ir miškų. Netrukus prasidės dar vienas etapas, tikiu, svarbiausias iki šiol – tėvystė. Kaip jautiesi šiuo laukimo laikotarpiu? Visą gyvenimą galvojau, kad šis etapas bus labai intensyvus, nuolat jaučiant įtampą ir nerimą, bet dabar – viskas ramu ir aišku. Turbūt dėl to, kad man ne devyniolika, o trisdešimt dveji, esu suaugęs vyras. Tikiu, kada gimus dukrai jausiuosi kitaip, bet kol kas esu nustebęs dėl tokio užtikrintumo. Ar pagalvojai, koks norėsi būti tėtis? Negalima lyginti, bet beveik prieš ketverius metus įsigijau šunį – Totoro. Buvo įdomu, kaip reikia užauginti gerą šunį, kuris tavęs klausytų, pakviestas ateitų, kaip išlaikyti pagarbą vienas kitam. Per šunį, atrodo, patyriau tėvystės jausmą su visa atsakomybe ir baime. Totoro buvo partrenkusi mašina, tada išgyvenau tokį liūdesį, kokio dar nebuvau patyręs, jaučiausi kaip paralyžiuotas. Noriu būti tėvas, kuris turi laiko stebėti ir galvoti apie nutiksiantį stebuklą. Dabar daug mąstau apie laiką. Prieš kokius ketverius metus, miške bėgiojant krosą, sukukavo gegutė. Neturėjau monetų, todėl pabaksnojau į laikrodį ir pagalvojau: velniai nematė tų pinigų, svarbu, kad būtų laiko. Ar šiuo laikotarpiu dažniau negu įprastai galvoji apie savo vaikystę? Galbūt natūraliai pradedi lyginti, kaip tave auklėjo tėvai ir kaip norėtum pats auklėti vaikus? Kai gimiau, mamai buvo devyniolika metų, tėvui – panašiai. Man atrodo svarbu, kuriuo metu pas tave ateina vaikas. Biologiškai tai lyg turėtų įvykti kuo anksčiau, kita vertus, kad sąmoningai suvoktum tėvystę, reikia laiko pagyventi, pamąstyti, pakeliauti. Mano tėvai turėjo nemažai laiko, bet vis tiek buvo labai jauni, todėl ir mano vaikystė – gana chaotiška. Kaip atrodė devyniolikmečių tėvų auklėjimas? Mane auklėjo griežtai. Vėl grįžtu prie šunų – tam tikriems šunims reikia tam tikrų šeimininkų. Jeigu šeimininkas supranta, koks tai šuo, jis gali nuspręsti, kaip su juo būti. Džiaugiuosi, kad mano tėvai buvo tokie. Buvau sunkus vaikas, pamenu, pavydėdavau draugams, kurių tėvai išsiskyrę. Jie gyveno tik su mamomis, tai reikšdavo visišką laisvę, o man tėvo buvimas reiškė įtampą ir nerimą. Tačiau jeigu ne jo griežtumas, šiandieną manęs čia nebebūtų. O mamos meilė, jaučiu, mane išsaugojo. Neseniai žiūrėjau serialą „Paauglystė“ ir prisiminiau, kiek baisių įvykių buvo mano kieme: kažkas kažką subadė, nuolatinės muštynės... Atrodė, visi taip gyvena, bet ne – tik tam tikras sluoksnis, kuriam mes priklausėme. Kūrybininkas Marius Lucka. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Viename iš pokalbių prisipažinai, kad jeigu nebūtum ištrūkęs iš tokios aplinkos, šiandien arba sėdėtum kalėjime, arba apskritai šioje žemėje tavęs nebebūtų. Kaip manai, kokia tavo stiprybė padėjo atsilaikyti, netgi tapti sėkmės istorijos herojumi? Prieš porą savaičių apie tai kalbėjau su mama ir klausiau: kodėl taip įvyko? Vardijau jai žmones, kurie dabar sėdi kalėjime, dingo be žinios užsienyje, dar kitokius dalykus: tai buvo kaimynas, vienas, antras ir trečias draugai, klasiokai... Pateikiau paprastus pavyzdžius, ir nežinodamas, kaip atrodė mano vaikystė, galvotum, kad neįtikėtina, jog tiek žmonių nuėjo blogais keliais. Daug atsidūrė tamsoje, buvo ir daug bendraamžių vaikų, kurie patyrė smurtą, patyčias, neturėjo galimybės susiformuoti kaip asmenybės, galinčios ką nors pasiekti. Man gaila ne bendražygių, patekusių į kalėjimus, o tokių vaikų, gyvenusių pragare. O aš štai važiuoju automobiliu, kalbuosi su mama. Nežinau, tai stebuklas, likimas ar Dievas. Gerai pasakei, kad tai ir sėkmės istorija, apie tai nepagalvojau. Neslepi, kad praeityje visai nejautei baimės, ne kartą buvai arti mirties. Ar tokia beatodairiška drąsa vis dar liko? O gal, turėdamas ką prarasti, gyveni atsargiau? Prieš gerą mėnesį gavau pasiūlymą filmuotis filme „Lietuvos parašiutizmo istorija“. Ten yra keli veikėjai, vienas jų, neturintis nieko bendro su parašiutais, per pusantrų metų išeina treniruočių programą, šokinėja iš lėktuvo, atlieka du šuolius nuo uolos ir tilto. Jeigu man tai būtų pasiūlę prieš aštuonerius metus, būčiau iš karto sutikęs. O dabar... Kam man to reikia? Dėl žinomumo, kad parodys kine, dėl pinigų? Pinigų gal ir reikia, bet ne tiek, kad dėl jų daryčiau tai, ko nenoriu. Tada pradėjau svarstyti, kas tai yra – gal baimė? Ir iki tol nebuvau bebaimis. Drąsių žmonių nebūna, bijo visi. Man taip pat buvo baisu vienam keliauti, miegoti palapinėje, eiti į kalnus, bet neleisdavau šiam jausmui manęs valdyti. Visi sakydavo: „Gerai, kad tu nieko nebijai, aš irgi taip keliaučiau, jeigu nebijočiau.“ O aš manau, jeigu atiduočiau tą jausmą kitam žmogui, jis, pajutęs mano baimę, kurią jausdamas vis tiek darau įvairius dalykus, pamanytų, kad esu nesveikas. Šiuo metu gyvenu komforto zonoje, nelabai turiu motyvacijos tokiems dalykams kaip anksčiau, kai neturėjau namų, vaikų, šeimos. Dabar man įdomu stebėti vištas, jas lesinti, atidaryti gardą ir žiūrėti, kaip išbėga. Turbūt senstu. (Juokiasi.) Antazavė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Ar būtum prieš penkerius metus patikėjęs, kad vištos kels tiek džiaugsmo? Nebūčiau. Kita vertus, visą laiką jaučiau tokį potraukį, tik jis buvo užgožtas kitų dalykų. Mano tėvas ir senelis yra Lietuvos garbės medžiotojai, todėl ir aš visą gyvenimą važiuodavau į medžiokles, statydavau kurapkoms namelius žiemą, vaikščiodavau miškais, o pavasarį klausydavau, kaip čiulba paukščiai. Vištos visą laiką buvo toje pačioje kišenėje. Kai atsikraustei į Antazavę, tavo gyvenime atsirado ir Dievas – apie tai dar nesi plačiau kalbėjęs. Papasakok, kaip pavyko iš naujo atrasti tikėjimą. Išvažiavęs iš miesto ir atsikraustęs į kaimą jaučiausi įklimpęs į alkoholio liūną. Lyg ir viskas gerai, pasiekiau, ką norėjau, bet pritrūko vaizduotės, ką daryti toliau. Buvo nuobodu, niekas nemotyvavo. Vieną dieną daržinėje pamačiau ženkliuką: nupieštas velnias nešasi ant peties butelį, ant kurio parašyta „Velnio lašai“. Žinojau tokį apibūdinimą, bet tuo momentu įvyko prašviesėjimas. Sėdėjau mašinoje ir galvojau – alkoholis yra velnio lašai, kazino – velnio lošimas. Nors nelošiau, visas mano gyvenimas priminė kazino. O kazino pradžioje visą laiką laimi. Supratau, kad nenoriu būti su velniu, noriu atstovauti šviesai, todėl reikia susitvarkyti. Mintyse pradėjau melsti Dievą jėgų ir žadėti, kad nenuvilsiu. Vieną dieną važiavau į Vilnių darytis tatuiruotės, sugalvojau išsitatuiruoti šventąjį Luką. Visą kelią nuo Antazavės visu garsu klausiausi Marijos radijo, per kurį kalbėjo rožinį, ir aš kalbėjau kartu. Klausiau aštuonias valandas ir visą laiką galvojau – man reikia jėgų, esu pasiruošęs būti pavyzdžiu, noriu padėti kitiems. Grįžęs namo pasakiau, kad daugiau niekada negersiu, nerūkysiu ir nevartosiu narkotikų. Ryte išėjus į kiemą net juokas imdavo, kad aplankė jausmas, kokio dar nebuvau jautęs. Tai buvo tikėjimas, žydra dangaus spalva. Vėliau išvažiavau į Papua Naująją Gvinėją. Mažyčiame autobusų stoties dydžio oro uoste mane pasitiko draugas, sako: „Žinau vietelę, kur šiąnakt nakvosime.“ Patekome į misionierių namus, o mano kambario sienos buvo iškaltos Šventojo Rašto citatomis. Nuo to laiko, kai tik reikėdavo patvirtinimo, jį gaudavau tą pačią sekundę. Taip tikėjimas ir išaugo, neliko jokių abejonių. Bus jau trečia blaivi vasara. Kaip praėjo šis laikas? Ar daug prireikė pastangų keisti įpročius? Jau pirmą dieną nebeturėjau noro rūkyti ar išgerti alaus, be to, pasinėriau į sportą. Vieną priklausomybę pakeičiau kita. Visuose gyvenimo etapuose suvokiau save kaip sportininką, už tai esu dėkingas tėvams, kurie mane vos ketverių nuvedė į baseiną. Net jei kartais apsileisdavau, vis tiek žinojau, ką daryti, jeigu noriu jaustis gerai. Prieš tai, kai nustojau gerti ir rūkyti, galvojau, kad niekada nebeturėsiu tiek jėgų ir neatrodysiu taip gerai, kaip būdamas dvidešimties. Man tai pavyko paneigti, nes dabar, trisdešimt dvejų metų, esu pačiame jėgų žydėjime. Net ir būdamas paauglys nesijaučiau toks gyvas, ir tai labai motyvuoja. Atrodo, dar prasiplėtė gero gyvenimo trukmės suvokimas. Tuo metu eina pro šalį keturiasdešimtmetis kaimynas ir į mano kvietimą kartu pasportuoti atsako: „Eik tu, pažiūrėk, kiek man metų...“ Žmonės mažai tiki gera savijauta, todėl blaivybę reikia skatinti tuo, kad ilgiau būsi jaunas.

Kitokią žmonių aplinką pajutau persikėlęs į Antazavę – dalis žmonių čia manęs aplankyti jau neatvažiavo. Dar kartą tai pajutau nustojęs gerti. Tačiau atsiskyrimo ar netekties nejuntu. Taip, pasiilgstu kai kurių žmonių, bet žinau, kad elgiuosi gerai, esu teisingame kelyje.

O kaip pasikeitė tavo aplinka pasirinkus blaivybę? Kitokią žmonių aplinką pajutau persikėlęs į Antazavę – dalis žmonių čia manęs aplankyti jau neatvažiavo. Dar kartą tai pajutau nustojęs gerti. Tačiau atsiskyrimo ar netekties nejuntu. Taip, pasiilgstu kai kurių žmonių, bet žinau, kad elgiuosi gerai, esu teisingame kelyje. Jeigu dėl to šalia manęs ko nors nėra – tai ne praradimas. Ar žiūrėdamas senas nuotraukas, prisimindamas pašėlusius festivalio „Pudra“, kurio etiketė, tikiu, vis dar persekioja, laikus nesiilgi buvusio savęs? Nesiilgiu. Vieną dieną žiūrėjau nuotraukas savo telefone ir galvojau – nieko sau... Atrodo, kad visą laiką veiki tą patį: tūkstančiai nuotraukų, nesibaigiantis vakarėlis, visur daugiau mažiau apsinešęs. Dabar net kraupu žiūrėti ir negaliu suvokti, kad tiek laiko taip praleidau. Suprantu, ką ir kiek man tai davė, bet iš dabartinės perspektyvos žiūrint – gaila laiko. Atradai ne tik tikėjimą, blaivybę, bet ir medžioklę – valgai tik tokią mėsą, kurią pats sumedžioji. Dar vienas žingsnis sveikos gyvensenos link? Penkerius metus buvau vegetaras – nevalgiau mėsos ir niekaip nesuvokiau, kaip žmogus, galintis valgyti bet ką, vis tiek renkasi mėsą. Atrodė, kokie beširdžiai visi, kaip jiems į viską nusispjauti... Galiausiai pradėjau pats valgyti mėsą. Pirkdavau ją iš parduotuvės, pykdavau ant savęs ir galvodavau: Mariau, ką išdarinėji? Vieną kartą tėtis manęs paklausė, kodėl pats nemedžioju. Tokia archajiška mintis mane užkabino, ir nusprendžiau – jeigu jau valgysiu mėsą, tik savo sumedžiotą. Jeigu nesugebėsiu to padaryti, nevalgysiu. Gavau leidimus ir lygiai prieš metus pirmą kartą išėjau į medžioklę. Pamatęs pirmąjį stirniną, kurį galėjau sumedžioti, nesugebėjau iššauti. Grįžęs namo vis programavau savo smegenyse, kodėl tai darau. Sumedžioti pavyko antrą kartą. Buvo dramatiška: prisėlinęs kaupiausi šauti, šoviau – tada didžiulis siaubingas sprogimas, stirna pakyla ant dviejų kojų, pasipila kraujas, ir gyvūnas krenta. Priėjęs pritūpiau, paglosčiau, uždėjau ant šautinės vietos prasprogusių varpelių ir galvojau, kaip atrodau iš šono – konkretus psichopatas. Namuose viską sutvarkiau, išviriau sultinį, valgiau ir galvojau, kad tai turbūt vienas įdomiausių patyrimų gyvenime. Kūrybininkas Marius Lucka. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Rudenį sumedžiojau briedį. Kol viską sutvarkiau, praėjo trys paros. Paskui nebenorėjau šauti į nieką – skaudėjo nugarą, pirštus, visą parą dariau paštetą, tačiau nebenorėjau jo valgyti. Pradėjau daug galvoti apie tai, jog šį procesą reikia patirti kiekvienam vyrui, kad suvoktų, kaip maistas ateina iki tavo lėkštės, kiek reikia įdėti darbo, laiko. Nuėjęs į parduotuvę to nesupranti. Gaila, kad medžioklė nuo vaikystės dažnam asocijuojasi su girtu medžiojančiu kaimynu, todėl mums tai suvokiama kaip blogis. Bet medžioklėje yra daug dalykų, kuriuos vis dar atrandu. Mano tyli misija yra parodyti medžioklės esmę. Gal tai idėja kitai „Draugystės“ stovyklai? Neįsivaizduoju, kaip tai paveiktų žmogų. Tai sunkus dalykas, dauguma šiuolaikinių jaunų žmonių, jei dalyvautų tame procese, turbūt niekada nebevalgytų mėsos. Pasakytų, kad tai per žiauru. Daug domėjausi Tado Ivanausko gyvenimu, jis buvo pirmasis lietuvis, įvedęs taisyklingos medžioklės principą. Jeigu į medžioklę ir mišką nežiūri kaip į ūkį, medžioji bet kaip, ateityje ten nieko neliks. O tinkamai medžiodamas gali reguliuoti skirtingų gyvūnų prieaugį. Medžioklė man pasirodė nuostabus dalykas, nes suvokiau, kad šūvis yra paskutinė dalis, o iki jo dar yra labai daug. Įdomu, žmonės veržiasi į priekį, auga vartotojiškumas, technologijų pažanga, bet štai tu atsigręži į pradmenis.   Kažkur skaičiau, kad dabar taip ir bus: išnyks vidurys, daug žmonių gyvens pažangiai, naudosis technologijomis, atsiskirs nuo gamtos, o kita dalis pasirinks gyventi be elektros. Tai yra pamatiniai žmogaus dalykai, dėl to jie taip smarkiai veikia. Pavyzdžiui, kaip susilaikyti nuo šūvio. Medžioklė moko pažinti žvėrį savyje ir kiek jis tave kontroliuoja. Kūrybininkas Marius Lucka. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Gyveni Antazavėje, tačiau organizatoriaus amplua vis tiek išliko: įkūrei Šviesių žmonių parkelį, organizuoji stovyklas, kultūros renginius. Kaip vietiniai žiūri į šias naujoves? Mano močiutė kilusi iš Antazavės, todėl nebuvo taip, kad atvažiavau čia prieš kelerius metus ir pasakiau: „Sveiki, dabar gyvensime kitaip.“ Kaip ir visur, žmonių yra visokių, bet su dauguma bendradarbiaujame, sutariame. Noriu, kad kaimo žmonėms būtų kuo įdomiau, todėl visi renginiai, koncertai, spektakliai, kinas yra nemokami. Būna, prieš atveždamas kokį nors spektaklį pagalvoju, kad jis turėtų patikti, pavyzdžiui, Antazavės mokyklos mokytojams. Bendrystė yra, nors nesu smarkiai įsitraukęs į kasdienius kaimo reikalus. Kaimo gyvenimas, kad ir bendruomeniškas, vis tiek asmeniškas. Pakalbėkime apie Šviesių žmonių parkelį. Paprastai paminklus statome jau mirusiems, tarsi istoriniams herojams. Bet štai parkelyje stovi plaukikė Rūta Meilutytė, keliautojas Danas Pankevičius, muzikantas Šarūnas Joneikis-Šarukas ir kiti. Kaip gimė tokia netradicinė idėja? Matai, vis atšaukiame senąsias asmenybes, todėl reikia kuo greičiau visus pastatyti, kad būtų laiko pasidžiaugti, kol nenukelti (juokiasi). Po vienos iš stovyklų liko pinigų, ėmiau galvoti, ką galėčiau už juos padaryti, kad būtų visiems smagu. Susipažinau su tapytoju Šarūnu Sauka, jis man papasakojo apie savo sūnų skulptorių – sugalvojome sukurti skulptūrą Jonui Mekui. Skulptūra iš karto tapo labai populiari: pradėjo skambinti iš Kultūros ministerijos, savivaldybių, klausdami, ar aš – Meko giminaitis, kodėl tai pastačiau. Net nežinojau, kad tais metais Mekui sukako šimtas. Vėliau pagalvojau, kad nuobodu skulptūras daryti tik mirusiems, reikia kam nors gyvam. Kaip pasirinkai, kokius žmones įamžinti? Tuos, kuriems esu labiausiai dėkingas. Skaičiau daug Meko kūrybos, jis man leido patikėti savo neapibrėžtu talentu, buvo šviesulys tamsiais etapais. Šarukas – mano supertalentingas draugas, kuriam norėjau parodyti, koks jis yra kietas. Nesuprantu, kaip jis dar nerengia koncertų šimtui tūkstančių žmonių. Rūtą pažinojau iš seniau ir suvokiau, kad ji yra ne tik plaukimo čempionė. Ji – taip pat šviesus žmogus, perėjusi didžiulius dalykus. Skulptūrą pastačiau ne dėl to, kad ji plaukikė, o dėl to, kad ji – Rūta Meilutytė. Norėjau, kad visi tie žmonės primintų, kas yra svarbu. Kūrybininkas Marius Lucka prie keliautojo Dano Pankevičiaus skulptūros. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Jono Meko skulptūra Šviesių žmonių parkelyje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Prieš šešerius metus išleidai knygą „Jaunystė“. Atrodo, būtų laikas antrai daliai, tiek dalykų pasikeitę. Šiuo metu rašau eilėraščius ir romaną. Bandau įsijausti į romano rašytojo vaidmenį, bet vis grįžtu prie poezijos. Esu tinginys, man sunku susikaupti. Vien „Jaunystę“ parašyti reikėjo tiek daug jėgų, kad pasakiau sau – gyvenime neberašysiu knygos. Turiu draugų, kurie klaviatūra spausdina, lyg fortepijonu grotų, bet man taip nėra. Kai nusprendžiu, kad dabar imsiu ir rašysiu, niekas nepavyksta, o kartais užtenka pamatyti tris raides, ir viskas, rašosi. Įdomu, kad aš galiu vizualiai, net neskaitydamas matyti, ar eilėraštis yra geras, – gal tai klaida smegenyse, o gal stebuklas žvilgsnyje. Galiu pasakyti, kad poezijos ar prozos knyga per metus penkerius tikrai pasirodys. Turiu mintį parašyti ir romaną „Jėgų žydėjimas“ (juokiasi). Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama