Ne kartą gatvėje evangelizavęs V. Charkovas: „Vien žiūrintis į gražius pavyzdžius žmogus negali būti išgelbėtas“

Ne vienus metus krikščioniškoje misijoje „Agapė“ tarnavęs VLADAS CHARKOVAS šiandien toliau skelbia Evangeliją gatvėse ir mano, kad tokiu būdu galima paskatinti ne vieną žmogų pasirinkti krikščioniškomis vertybėmis grįstą gyvenimo kelią.

Lietuvoje, ypač protestantiškame pasaulyje, dar prisimenami dešimtojo dešimtmečio pradžioje „Tikėjimo žodžio“ narių išėjimai į gatves. Kaip dabar atrodo Evangelijos skelbimas prabėgus trisdešimt penkeriems Nepriklausomybės metams?

Eiti į gatves nėra blogai. Viskas priklauso nuo to, kaip tai darai – kokios krikščioniškos dvasios vedamas, su kokia nuostata prieini prie žmogaus. Ar jį myli? Ar tau jo gaila? Ar nuoširdžiai trokšti jo išgelbėjimo?

Svarbu, kaip bendraujame, kokius žodžius sakome, kiek esame pasiruošę. Ar tik mėtome krikščioniškas frazes ir klišes, kurios šiuolaikiniam žmogui, galbūt neskaičiusiam Biblijos, yra visiškai nesuprantamos? Net žodžiai „atgailaukite“ ir „tikėkite Jėzumi“ turi būti paaiškinti.

Krikščionis turi skirti laiko išsiaiškinti, kas yra Evangelijos žinia ir kaip ją suprantamai pateikti žmogui. Viešai skelbti reikia, nes reikalingi įvairūs kanalai. Kai kuriuos žmones tai gąsdina, tačiau yra tokių, kuriems tai – geras priėjimas. Gal jie neturi krikščionių draugų, gal vienintelė galimybė jiems išgirsti apie Jėzų yra tada, kai kas nors gatvėje juos užkalbina.

Gyvenant individualizmo laikais, kokių atgarsių sulaukia viešas Evangelijos skelbimas?

Nedaug turiu tokios patirties, kad sakyčiau – tai tikrai veiksminga. Tačiau kartais priėjęs gatvėje prie žmogaus ir bendraudamas matau, kad jam įdomu – jis leidžiasi į pokalbį, klauso, užduoda klausimų.

Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad pagrindinis kanalas yra asmeninis santykis. Pirmosios bažnyčios augo dėl to, kad giminaitis, kaimynas, bendradarbis matė krikščionių gyvenimą ir girdėjo Evangelijos žinią. Juk būtent dėl liudijimo, maldų ir švento gyvenimo žmonės galiausiai ateidavo į bažnyčią ir pažindavo Dievą.

Santykis yra visa ko pagrindas. Klausydamas žmonių liudijimų dažnai išgirstu, kad jų pasirinkimui tapti krikščionimis didelę įtaką turėjo kolegų, senelių ar tėvų kelias.

Kiek svarbu, kas evangelizuoja? Daugumos evangelinių bažnyčių santykis su visuomene Lietuvoje yra problemiškas. Mažosios valstybės pripažinimo neturinčios bendruomenės dažnai bijo viešosios erdvės, žiniasklaidos, taip pat pastebimas įtarus žmonių požiūris į charizminius judėjimus. Kaip su tuo dirbti?

Reikėtų atsiriboti nuo to, kaip mus mato visuomenė. Kiekvienam reikia prisiimti asmeninę atsakomybę: ką aš galiu padaryti būdamas bažnyčios narys? Dėl žmonių aplink mane – kaimynų, draugų, giminaičių. Ką galiu padaryti savo mieste, darbovietėje?

Galbūt pakviesti į bažnyčią, dovanoti Bibliją, padaryti gerą darbą, pasakyti, kad meldžiuosi už žmogų, dovanoti skrajutę, gerdamas kavą pakreipti pokalbį apie Evangeliją.

Nereikia bijoti, ką pasaulis galvoja apie evangelikus. Reikia susikaupti dėl vienos sielos: ką galiu dėl šios vienos sielos padaryti? Šiandien yra proga eiti ir laimėti tą vieną sielą.

Sekėjų ieško ne tik krikščionys, bet ir kitos religinės grupės. Ar įžvelgiama kova dėl dėmesio ir ar apie tai kalbama tarp Evangelijos skelbėjų?

Derėtų atsiriboti nuo minčių apie konkurencinę kovą. Tiesiog reikia būti ištikimam mažame, melstis už žmogų, kurį pažįsti, tarnauti kartu su Bažnyčia.

Jei bažnyčioje yra žmogus, gerai viešai kalbantis per jutubą ar kitas medijas – puiku, tegul kalba. Bet net tam viešai kalbančiajam nereikėtų galvoti, kaip išsiskirti. Tiesiog reikia būti nuoširdžiam, skelbti Dievo žodį, tai, kas parašyta Biblijoje.

Dievas pridės rezultatą, duos nišą, duos žmonių. Tikslas jų pritraukti neturėtų būti vienintelis.

Mes dažniau esame linkę galvoti, kaip praeiviai reaguoja į Evangelijos skelbėjus. O ką jaučia žmonės, skelbiantys gatvėse Dievo žodį?

Dažniausiai jiems būna nedrąsu, baisu. Tenka išeiti iš komforto zonos, šiek tiek „apsikvailinti“. Esu girdėjęs patarimą, kad reikia melsti ne drąsos, o meilės.

„Kristų liudyti kasdien“ yra ne tik viltingas ir prasmingas, bet ir daugelį krikščionių gąsdinantis įpareigojimas. Kaip tai tinkamai daryti?

Suprantu, kad kartais tai gali atrodyti kaip akmuo ant kaklo. Vis dėlto tokie raginimai – skelbkite Evangeliją kasdien, melskitės daugiau, šventėkite, darykite gera – mane graudina ir kartu teikia pakylėjimą. Reikia to raginimo. Štai tavo klausimas mane ragina išsikelti tikslą – šiandien dar vieną žmogų supažindinti su Kristumi. Tai mūsų esminis pašaukimas.

Pastorius Johnas MacArthuras yra pasakęs, kad vienintelis tikslas, dėl kurio Dievas krikščionį palieka žemėje, – kad jis padarytų visų tautų žmones Jo mokiniais. Būti evangelistais – tokia mūsų gyvenimo paskirtis žemėje.

Yra tekę išgirsti pamąstymų, kad aukščiausia evangelizacijos forma yra tada, kai žmogus sugeba tai daryti neminėdamas Dievo vardo. Ką apie tai galvoji?

Manau, tai klaidinga. Žmogus išgelbėjamas tik girdėdamas žinią apie Jėzų Kristų. Apie tai aiškiai kalbama Laiške romiečiams.

Tik supratęs žinią apie Jėzų – kas yra Jėzus, kodėl atėjo, ką padarė ant kryžiaus, koks turi būti atsakas (pasitikėjimas Kristumi, atgaila), žmogus gali būti išgelbėtas. Tuos dalykus reikia išaiškinti. Puikus pavyzdys yra apaštalas Paulius, kuris aiškindavo Raštus, Senąjį Testamentą ir Jėzaus gyvenimą. Vien žiūrintis į gražius pavyzdžius žmogus negali būti išgelbėtas.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama