S. Maslauskaitė-Mažylienė: Pranciškus skatino nesisvaidyti akmenimis su tais, kurie pasaulį mato kitaip, jis ragino pradėti nuo savęs
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Balandžio 21-osios, antrosios šv. Velykų dienos, rytą pasaulį apskriejo žinia, kad eidamas 89-uosius gyvenimo metus mirė Jorge Mario Bergoglio – popiežius Pranciškus. Pasak dienraščio „Bernardinai.lt“ pašnekovės, itin simboliška, kad dieną prieš tai jam pavyko pasveikinti tikinčiuosius Šv. Petro aikštėje ir paskutinį kartą ją apvažiuoti papamobiliu.
Ambasadorė šiltai prisimena susitikimus su Pranciškumi. „Esu tapytoja, tad kai pasitaikė menka proga ir trumpai su popiežiumi susitikome, jis manęs paklausė, kaip sekasi kūryba gyvenant Romoje. Jis buvo be galo žmogiškas, tačiau pabrėžiu – jo atmintis buvo fenomenali“, – kalba ambasadorė.
Ji akcentuoja popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje reikšmę. „Manau, mes to vizito vertę dar ne visai iki galo suvokiame“, – svarsto S. Maslauskaitė-Mažylienė.
Popiežius Pranciškus per „Urbi et orbi“ palaiminimą po Velykų Mišių Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. balandžio 20 d. EPA-EFE nuotrauka
Po popiežiaus Pranciškaus mirties praėjo mėnuo. Įvykių buvo daugybė. Kas labiausiai įsiminė?
Atrodo, kad pastarasis mėnuo prabėgo kaip metai, nes išgyvenome istorinius įvykius. Man labiausiai įsiminė didžiulis pasaulio dėmesys ir vienybė. Esu kalbėjusi su keliais dvasininkais, kurie dalyvavo ne vienoje konklavoje, ir jie sakė, kad pastaroji konklava buvo išskirtinė žurnalistų skaičiumi. Vien naujojo popiežiaus Leono XIV inauguracijos šv. Mišiose jų buvo apie šešis tūkstančius, o per Pranciškaus laidotuves – dar daugiau.
Manau, ypatingas dėmesys ir nuoseklus įvykių sekimas rodo vilties paieškas, nes gyvename siaubingų karų laikotarpiu – talžoma Ukraina, Gazos Ruože žūsta žmonės. Tai protu nesuvokiamos žaizdos. Tas dėmesys kyla iš smalsumo, kas bus toliau, ir vilties troškimo. Cituodama Leoną XIV, manau, kad tikrai šiame pasaulyje blogis nenugalės.
Gyvenate Romoje, koks miesto ritmas buvo pastarąjį mėnesį? Ar tvyrojo daugiau liūdesio, o gal kaip tik viską užgožė minios turistų?
Liūdesys buvo skaidrus, jutau euforiją ir vienybę. Jau ne kartą kalbėta, kad Pranciškus iškeliavo labai simboliškai – Velykų sekmadienį. Jis sunkiai kalbėdamas pasveikino tikinčiuosius su švente, jo kalbą perskaitė pagalbininkas, ir po gero pusvalandžio miniai skirstantis jis išvažiavo papamobiliu į Šv. Petro aikštę, pasiekė Via della Conciliazione gatvės vidurį. Dabar tai atrodo kaip atsisveikinimas tiesiogine žodžio prasme, nes kitą rytą sužinojome, kad jis iškeliavo. Buvusieji aikštėje matė tai kaip ženklą – tai buvo šviesus iškeliavimas atsisveikinus su piligrimais, tikinčiaisiais.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas Šv. Petro bazilikoje prieš popiežiaus Pranciškaus laidotuvių Mišias Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. balandžio 26 d. Ukrainos prezidento spaudos tarnybos / EPA-EFE nuotrauka
Po gedulo prasidėjo konklava. Pasaulio dėmesys tikrai nesumažėjo, buvo meldžiamasi tiek už Pranciškų, tiek už naują popiežių. Buvo juntama skaidri rimtis, tada pradėjo kilti dūmai, ir antrosios dienos vakare pasirodė baltas dūmas.
Laukiant dūmų neįtikėtina matyti, kaip romiečiai itin susidomėję skuba į Šv. Petro aikštę sužinoti, ar jau išrinktas naujasis popiežius. Kaip ir bet kokio didelio miesto gyventojai, romiečiai nedažnai lankosi Šv. Petro bazilikoje ir jos prieigose, Koliziejuje ar kitoje turistinėje, piligriminėje vietoje. Tačiau šiuo atveju buvo bėgama į aikštę – jiems buvo labai įdomu.
Gegužės 8-osios vakarą mus pasiekė džiaugsmas – išmušė ypatinga valanda, kai pasaulis sužinojo, kas yra naujasis popiežius. Tai nepakartojami įvykiai – manau, tą galėjo jausti ne tik viešintieji Romoje, tačiau ir kitais kanalais konklavos procesą stebintieji visame pasaulyje.
Prisimenant Pranciškų – asmenybę ir popiežių, kokias jo savybes pavadintumėte laikmečio dovanomis Bažnyčiai, jos atsinaujinimui?
Pirmiausia norėčiau akcentuoti popiežiaus Pranciškaus žmogiškumą, spontaniškumą – tai savybės, kurios nėra apdengtos sustabarėjusiais protokolais ir kaukėmis.
Popiežius Pranciškus atvyksta į savaitinę bendrąją audienciją Šv. Petro aikštėje Vatikane 2024 m. balandžio 17 d. EPA-EFE nuotrauka
Žvelgiant iš Jūsų pareigų perspektyvos – koks popiežiaus Pranciškaus palikimas Šventojo Sosto diplomatijoje?
Pirmiausia Pranciškus šiek tiek supaprastino protokolą, nors tai neesminis dalykas, tačiau jis suteikė paprastumo. Ritualizavimas ir pasitempimas neišnyko, tačiau formalumai, pavyzdžiui, moterų galvos apdangalai, yra supaprastinti, suteikiama daugiau laisvės. Tačiau esmė yra bendravimas ir klausimų kėlimas, santykio su žmonėmis kūrimas. Pranciškus turėjo fenomenalią atmintį ir nepamiršdavo tautoms svarbių detalių, jis jas laikė galvoje.
Pavyzdžiui, kredencinių raštų teikimo proga jis puikiai prisiminė lietuviškas pavardes ir lietuvių bendruomenę Buenos Airėse, Argentinoje. Didžiulę nuostabą ir džiaugsmą kėlė tai, kaip jis tarė lietuviškus vardus, kaip prisiminė lietuvių bendruomenę ir girdėtas jos dainas.
Esu tapytoja, tad kai pasitaikė menka proga ir trumpai su popiežiumi susitikome, jis manęs paklausė, kaip sekasi kūryba gyvenant Romoje. Jis buvo be galo žmogiškas, tačiau pabrėžiu – jo atmintis buvo fenomenali.
2018 metais jis per apaštališkąją kelionę apsilankė Baltijos šalyse, meldėsi Vilniuje esančiame Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje. Šį apsilankymą jis yra akcentavęs ir vėlesniuose susitikimuose su Lietuvos vadovais, nes jam mūsų šalis buvo kaip aktyvios, gyvos atminties žemė. Gyvoji atmintis neleidžia būti abejingiems dabar skriaudžiamų žmonių atžvilgiu ir skatina trokšti teisybės. Tokią jo mintį girdėjau pastaraisiais metais ir Rusijos karo Ukrainoje fone.
Popiežius Pranciškus meldžiasi prie paminklo Lietuvos laisvės gynėjams Vilniuje, prie buvusių KGB rūmų, 2018 m. rugsėjo 23 d. Laimos Penek / Popieziausvizitas.lt nuotrauka
Apie naująjį popiežių – dalyvavote ambasadoriams skirtame susitikime su Leonu XIV. Koks jis Jums pasirodė? Popiežius savo kalbomis jau spėjo įrodyti, kad Pranciškaus kelias bus tęsiamas?
Dvi dienas prieš inauguracijos šv. Mišias vyko Leono XIV susitikimas su diplomatinio korpuso nariais, ten turėjome progą išklausyti popiežiaus kalbą, kurios raktiniai žodžiai buvo „taika“, „teisingumas“ ir „tiesa“. Jis užkabino žmogaus prigimties trapumą, jo kalbos buvo korektiškos, trumpos, tačiau gyvos ir su asmeniniais pavyzdžiais. Tąkart pirmą sykį pasisveikinau su naujuoju popiežiumi – mačiau gyvą, šiltą žmogų, kuris šypsosi. Nuostabu, kad nuo pirmųjų žingsnių Leonas XIV uždega žmonių širdyse simpatiją ir viltį.
Mums ypač rūpi Rusijos karas prieš Ukrainą, labai svarbu, kad Leonas XIV kartoja Pranciškaus tezę, jog turi būti tvari ir teisinga taika. Jis taip pat parodė svarbų gestą: pirmasis valstybės vadovas, kuriam paskambino naujasis popiežius, buvo Volodymyras Zelenskis.
Dalyvavau ir popiežiaus Leono XIV inauguracijos šv. Mišiose, kuriose jis gavo palijų ir žiedą. Jose taip pat dalyvavo daug pasaulio valstybių vadovų delegacijų, jie su popiežiumi susitiko po liturgijos. Tai nebuvo tik rankų paspaudimai – tai buvo trumpi ir gražūs pokalbiai. Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda gana ilgai pasikalbėjo su popiežiumi ir pakvietė jį į Lietuvą.
Popiežiaus Leono XIV inauguracijos Mišios Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. gegužės 18 d. EPA-EFE nuotrauka
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Popiežius Pranciškus per „Urbi et orbi“ palaiminimą po Velykų Mišių Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. balandžio 20 d. EPA-EFE nuotrauka
Po popiežiaus Pranciškaus mirties praėjo mėnuo. Įvykių buvo daugybė. Kas labiausiai įsiminė?
Atrodo, kad pastarasis mėnuo prabėgo kaip metai, nes išgyvenome istorinius įvykius. Man labiausiai įsiminė didžiulis pasaulio dėmesys ir vienybė. Esu kalbėjusi su keliais dvasininkais, kurie dalyvavo ne vienoje konklavoje, ir jie sakė, kad pastaroji konklava buvo išskirtinė žurnalistų skaičiumi. Vien naujojo popiežiaus Leono XIV inauguracijos šv. Mišiose jų buvo apie šešis tūkstančius, o per Pranciškaus laidotuves – dar daugiau.
Manau, ypatingas dėmesys ir nuoseklus įvykių sekimas rodo vilties paieškas, nes gyvename siaubingų karų laikotarpiu – talžoma Ukraina, Gazos Ruože žūsta žmonės. Tai protu nesuvokiamos žaizdos. Tas dėmesys kyla iš smalsumo, kas bus toliau, ir vilties troškimo. Cituodama Leoną XIV, manau, kad tikrai šiame pasaulyje blogis nenugalės.
Gyvenate Romoje, koks miesto ritmas buvo pastarąjį mėnesį? Ar tvyrojo daugiau liūdesio, o gal kaip tik viską užgožė minios turistų?
Liūdesys buvo skaidrus, jutau euforiją ir vienybę. Jau ne kartą kalbėta, kad Pranciškus iškeliavo labai simboliškai – Velykų sekmadienį. Jis sunkiai kalbėdamas pasveikino tikinčiuosius su švente, jo kalbą perskaitė pagalbininkas, ir po gero pusvalandžio miniai skirstantis jis išvažiavo papamobiliu į Šv. Petro aikštę, pasiekė Via della Conciliazione gatvės vidurį. Dabar tai atrodo kaip atsisveikinimas tiesiogine žodžio prasme, nes kitą rytą sužinojome, kad jis iškeliavo. Buvusieji aikštėje matė tai kaip ženklą – tai buvo šviesus iškeliavimas atsisveikinus su piligrimais, tikinčiaisiais.
Filosofine prasme popiežiaus mirtis kažką atvėrė, mes dar nežinome, kuo tai baigsis – tikimės, kad baigsis gėriu ir bus pasiekta taika. Tokių ženklų yra, verta prisiminti liaudies posakį – mirtis išlygina ir susodina prie stalo.Pranciškaus laidotuvės prasidėjo greitai – delegacijos, piligrimai suplūdo į Romą, vyko laidotuvių liturgija, ji buvo šiek tiek trumpesnė nei Jono Pauliaus II. Tačiau viską vainikavo pasaulį apskriejusi Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo ir Ukrainos vadovo Volodymyro Zelenskio nuotrauka iš Šv. Petro bazilikos, kurioje jie užfiksuoti besikalbantys apie karo Ukrainoje užbaigimą. Ne vienas religijos komentuotojas minėjo, kad tai gali būti Pranciškaus darbas iš anapus. Filosofine prasme popiežiaus mirtis kažką atvėrė, mes dar nežinome, kuo tai baigsis – tikimės, kad baigsis gėriu ir bus pasiekta taika. Tokių ženklų yra, verta prisiminti liaudies posakį – mirtis išlygina ir susodina prie stalo. Pranciškaus ranka jaučiama – šviesių laidotuvių fone tu pajunti savo trapumą ir laikinumą.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas Šv. Petro bazilikoje prieš popiežiaus Pranciškaus laidotuvių Mišias Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. balandžio 26 d. Ukrainos prezidento spaudos tarnybos / EPA-EFE nuotrauka
Po gedulo prasidėjo konklava. Pasaulio dėmesys tikrai nesumažėjo, buvo meldžiamasi tiek už Pranciškų, tiek už naują popiežių. Buvo juntama skaidri rimtis, tada pradėjo kilti dūmai, ir antrosios dienos vakare pasirodė baltas dūmas.
Laukiant dūmų neįtikėtina matyti, kaip romiečiai itin susidomėję skuba į Šv. Petro aikštę sužinoti, ar jau išrinktas naujasis popiežius. Kaip ir bet kokio didelio miesto gyventojai, romiečiai nedažnai lankosi Šv. Petro bazilikoje ir jos prieigose, Koliziejuje ar kitoje turistinėje, piligriminėje vietoje. Tačiau šiuo atveju buvo bėgama į aikštę – jiems buvo labai įdomu.
Gegužės 8-osios vakarą mus pasiekė džiaugsmas – išmušė ypatinga valanda, kai pasaulis sužinojo, kas yra naujasis popiežius. Tai nepakartojami įvykiai – manau, tą galėjo jausti ne tik viešintieji Romoje, tačiau ir kitais kanalais konklavos procesą stebintieji visame pasaulyje.
Prisimenant Pranciškų – asmenybę ir popiežių, kokias jo savybes pavadintumėte laikmečio dovanomis Bažnyčiai, jos atsinaujinimui?
Pirmiausia norėčiau akcentuoti popiežiaus Pranciškaus žmogiškumą, spontaniškumą – tai savybės, kurios nėra apdengtos sustabarėjusiais protokolais ir kaukėmis.
Labiausiai padarė įspūdį Pranciškaus empatija ir impulsyvus veikimas, nes jis buvo kaip iššovęs šampano kamštis – jo veikimo pobūdis, manau, įsiminė visiems.Labiausiai padarė įspūdį Pranciškaus empatija ir impulsyvus veikimas, nes jis buvo kaip iššovęs šampano kamštis – jo veikimo pobūdis, manau, įsiminė visiems. Dabartinis popiežius tikrai nesiruošia tos Pranciškaus srovės sutramdyti ar užkimšti ir palikti rūgti. Naujasis popiežius aiškiai ir daug kartų pasakė, kad tęs Pranciškaus kelią pridėdamas savo autentiškų detalių. Jei reikėtų išskirti svarbiausius Pranciškaus pontifikato elementus – tai tikrai būtų sinodiškumas, keliavimas kartu, krikščioniško mokymo išleidimas iš zakristijų, bažnyčių. Taip pat žiūrėjimas į laiko ženklus, ypatingas dėmesys žmonėms, kurie yra visuomenės paraštėse, – atstumtiesiems, pabėgėliams, našlaičiams, benamiams, vienišiems seneliams, žmonėms, kenčiantiems nuo priklausomybių. Popiežius tam skyrė dėmesį savo darbais, apaštališkosiomis kelionėmis – ir matyti, kad Leonas XIV tą kelią tikrai tęs.
Popiežius Pranciškus atvyksta į savaitinę bendrąją audienciją Šv. Petro aikštėje Vatikane 2024 m. balandžio 17 d. EPA-EFE nuotrauka
Žvelgiant iš Jūsų pareigų perspektyvos – koks popiežiaus Pranciškaus palikimas Šventojo Sosto diplomatijoje?
Pirmiausia Pranciškus šiek tiek supaprastino protokolą, nors tai neesminis dalykas, tačiau jis suteikė paprastumo. Ritualizavimas ir pasitempimas neišnyko, tačiau formalumai, pavyzdžiui, moterų galvos apdangalai, yra supaprastinti, suteikiama daugiau laisvės. Tačiau esmė yra bendravimas ir klausimų kėlimas, santykio su žmonėmis kūrimas. Pranciškus turėjo fenomenalią atmintį ir nepamiršdavo tautoms svarbių detalių, jis jas laikė galvoje.
Pavyzdžiui, kredencinių raštų teikimo proga jis puikiai prisiminė lietuviškas pavardes ir lietuvių bendruomenę Buenos Airėse, Argentinoje. Didžiulę nuostabą ir džiaugsmą kėlė tai, kaip jis tarė lietuviškus vardus, kaip prisiminė lietuvių bendruomenę ir girdėtas jos dainas.
Esu tapytoja, tad kai pasitaikė menka proga ir trumpai su popiežiumi susitikome, jis manęs paklausė, kaip sekasi kūryba gyvenant Romoje. Jis buvo be galo žmogiškas, tačiau pabrėžiu – jo atmintis buvo fenomenali.
2018 metais jis per apaštališkąją kelionę apsilankė Baltijos šalyse, meldėsi Vilniuje esančiame Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje. Šį apsilankymą jis yra akcentavęs ir vėlesniuose susitikimuose su Lietuvos vadovais, nes jam mūsų šalis buvo kaip aktyvios, gyvos atminties žemė. Gyvoji atmintis neleidžia būti abejingiems dabar skriaudžiamų žmonių atžvilgiu ir skatina trokšti teisybės. Tokią jo mintį girdėjau pastaraisiais metais ir Rusijos karo Ukrainoje fone.
Kai žmogus miršta, mes dažnai permąstome dalykus, ir jie tampa dar brangesni, atgyja. Pranciškaus kalbos – išėjus iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Prezidentūros aikštėje, Kaune – visos yra vertos dėmesio.Norėčiau pratęsti pokalbį apie popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje. Kokią vertę mes įgijome iš to kaip Bažnyčios ir geopolitinio pasaulio dalis ir kaip mums tai reikėtų puoselėti? Manau, mes to vizito vertę dar ne visai iki galo suvokiame. Kai žmogus miršta, mes dažnai permąstome dalykus, ir jie tampa dar brangesni, atgyja. Pranciškaus kalbos – išėjus iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Prezidentūros aikštėje, Kaune – visos yra vertos dėmesio. Tuo metu mes gal nelabai supratome jų sinodiškumo ir kvietimo keliauti, būti atviriems Šventosios Dvasios vedimui. Pranciškus skatino mus pradėti nuo savęs, nesisvaidyti akmenimis su tais, kurie pasaulį mato kitaip, ragino pradėti būtent nuo savęs. Dabar mes imsime matyti, suvokti ir, tikiuosi, skaityti tą žinią, kurią girdėjome 2018 metais.
Popiežius Pranciškus meldžiasi prie paminklo Lietuvos laisvės gynėjams Vilniuje, prie buvusių KGB rūmų, 2018 m. rugsėjo 23 d. Laimos Penek / Popieziausvizitas.lt nuotrauka
Apie naująjį popiežių – dalyvavote ambasadoriams skirtame susitikime su Leonu XIV. Koks jis Jums pasirodė? Popiežius savo kalbomis jau spėjo įrodyti, kad Pranciškaus kelias bus tęsiamas?
Dvi dienas prieš inauguracijos šv. Mišias vyko Leono XIV susitikimas su diplomatinio korpuso nariais, ten turėjome progą išklausyti popiežiaus kalbą, kurios raktiniai žodžiai buvo „taika“, „teisingumas“ ir „tiesa“. Jis užkabino žmogaus prigimties trapumą, jo kalbos buvo korektiškos, trumpos, tačiau gyvos ir su asmeniniais pavyzdžiais. Tąkart pirmą sykį pasisveikinau su naujuoju popiežiumi – mačiau gyvą, šiltą žmogų, kuris šypsosi. Nuostabu, kad nuo pirmųjų žingsnių Leonas XIV uždega žmonių širdyse simpatiją ir viltį.
Mums ypač rūpi Rusijos karas prieš Ukrainą, labai svarbu, kad Leonas XIV kartoja Pranciškaus tezę, jog turi būti tvari ir teisinga taika. Jis taip pat parodė svarbų gestą: pirmasis valstybės vadovas, kuriam paskambino naujasis popiežius, buvo Volodymyras Zelenskis.
Dalyvavau ir popiežiaus Leono XIV inauguracijos šv. Mišiose, kuriose jis gavo palijų ir žiedą. Jose taip pat dalyvavo daug pasaulio valstybių vadovų delegacijų, jie su popiežiumi susitiko po liturgijos. Tai nebuvo tik rankų paspaudimai – tai buvo trumpi ir gražūs pokalbiai. Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda gana ilgai pasikalbėjo su popiežiumi ir pakvietė jį į Lietuvą.
Popiežiaus Leono XIV inauguracijos Mišios Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. gegužės 18 d. EPA-EFE nuotrauka
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
