Mažylis labradoras ateityje taps šuniu vedliu: kaip atrodys jo mokslai ir kodėl Lietuva atsilieka?
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Specialiai mokyti šunys pagalbininkai gali padėti žmonėms, turintiems skirtingas negalias, įskaitant regos sutrikimą, judėjimo problemas ir net emocinės paramos poreikį. Tokiu būdu žmonės gali gyventi ne tik visavertį, bet ir saugų gyvenimą. Vienas iš labiausiai paplitusių šunų pagalbininkų tipų yra šuo vedlys. Šiais mokytais šunimis paprastai naudojasi regėjimo negalią turintys asmenys, nes keturkojai padeda jiems užtikrintai judėti erdvėje.
„Tiek vedlys, tiek šuo asistentas yra šunys pagalbininkai. Jie skiriasi tuo, kad šuo vedlys atlieka vieną darbą – padeda judėti, vaikščioti savo šeimininkui, o asistentas gali būti įvairių pakraipų: pagalbininkas žmogui, kamuojamam epilepsijos, turinčiam judėjimo negalią, diabetą, potrauminį sindromą“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ aiškina Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas, instruktorius ir kinologas VAIDOTAS GLODENIS.
Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas, instruktorius ir kinologas Vaidotas Glodenis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Šuo – brangus, bet vertė – neišmatuojama
Viena pagrindinių problemų, susijusių su šuns pagalbininko įsigijimu, yra jo kaina: šuniui tinkamai mokyti reikia tūkstančių eurų, o valstybė neskiria jokios finansinės paramos. Tokia padėtis yra ne visur – daugelyje Europos Sąjungos šalių šunų pagalbininkų įsigijimas, rengimas ir priežiūra yra kompensuojami.
„Šiandien Lietuva, deja, yra paskutinė Europos Sąjungos šalis, kuri neturi šunų vedlių rėmimo programos, skirtos žmonėms, turintiems regos negalią“, – sako Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) prezidentas PAULIUS KALVELIS. Dėl šios priežasties buvo įsteigta programa „Šuo vedlys 24/7“, kurios lėšomis, surinktomis Lietuvos žmonių, buvo įsigytas pirmasis šuo vedlys.
Pasak sąjungos vadovo, nors kiekvienas šuo yra individualus, įsigijimo ir parengimo darbo kaina gali svyruoti nuo 20 iki 25 tūkstančių eurų: „Suma gali perkopti vien dėl to, kad gali reikėti daugiau skiepų, specialios mitybos ir taip toliau. Toks šuo yra brangus, bet jo pridėtinė vertė – milžiniška ir kartais neišmatuojama.“
Lietuvoje poreikiui patenkinti reikėtų maždaug 25 šunų vedlių. „Ne kiekvienas keturkojis gali tapti vedliu, tai priklauso nuo genetikos, veislės. Kelias nuo paprasto, mažo, dūkstančio šunelio iki rimto, daug atsakomybių turinčio šuns vedlio yra ilgas“, – tvirtina P. Kalvelis.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas Paulius Kalvelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Geras, mylintis ir smalsus
Pirmuosius metus labradoro šeimininkė bus savanorė UGNĖ NAVICKAITĖ. „Atlieku praktiką Tarnybinės šunininkystės klube, tokio pasiūlymo sulaukiau iš praktikos vadovės. Noriu plėsti kinologijos žinias, tad pagalvojau, kad ir gerą darbą padarysiu, ir savo žinias tobulinsiu, todėl sutikau“, – šypsosi ji.
Nors pirmosios dienos ir naktys buvo sunkios, mergina džiaugiasi, kad šuniukas po truputį apsipranta naujuose namuose su jų gyventojais ir kitais augintiniais. „Jis labai geras, visus myli, prie visų eina – kaip ir visi maži šuniukai“, – sako U. Navickaitė.
Kol šuniukas neturi visų reikiamų skiepų ir negali lankyti dresavimo mokyklos, pamokos vyksta namuose, konsultuojant Tarnybinės šunininkystės klubo instruktorei RŪTAI KVIETKAUSKIENEI.
„Taisyklės kuriamos vos įėjus į namus. Su savanore bendraujame dažnai, ji dalijasi kylančiais sunkumais, o aš – patarimais. Pratinsime, kad šuns elgesys mieste būtų tinkamas, saugus, atitiktų visuomenės standartus, kad jis nereaguotų į transportą, žmones. Socializacija tokiam šuniukui vyksta kone kasdien, savanoriai taip pat turi dėti dideles pastangas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja instruktorė.
Vėliau subrendęs ir darbui pasiruošęs šuo vedlys atiteks medicinos psichologei ir regos negalią turinčiai Agnei Balašaitytei. Šuniuko priėmimui ji ruošėsi kelerius metus, ir net jam atvykus į Lietuvą laukti teks dar dvejus.
Savanorė Ugnė Navickaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Lietuvą lenkia ne tik Čekija, bet ir kitos šalys
Praėjus metams, labradoras paliks savanorės namus ir pateks pas instruktorius specialiai mokytis. Vienas jų – Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas, instruktorius ir kinologas V. Glodenis.
„Mokysiu specialių komandų, kaip surasti perėją, vietą autobuse ar suoliuką skvere, išvengti įvairių kliūčių mieste – užtvarų, atidarytų dangčių, žmogaus aukštyje esančių dalykų, šakų. Šuo turi sustoti ir padaryti taip, kad šeimininkas išvengtų skaudžių nutikimų“, – aiškina kinologas.
Paklaustas, ar yra tikimybė, kad užaugęs šuo neįgis vedliui reikiamų savybių ir šiam darbui bus netinkamas, V. Glodenis atsako, kad ji labai nedidelė: „Tokie šunys atvežami iš vietų, kur šiuo darbu užsiimama daugiau kaip trisdešimt metų. Pasitikime kolegomis, jie turi didžiulę patirtį, palyginti su Lietuva.“
Nepaisant sudėtingo mokslo ir vėliau laukiančio darbo, instruktorius tikina – labradoras turės laiko mėgautis ir paprastu šunišku gyvenimu.
„Šuo vedlys nedirba 24 valandas, jis turi šuniško laiko, linksmybių ir visko, ką privalo turėti normalus šuo. Tik yra tam tikri ritualai, tarkime, jam uždedamos petnešos su specialia rankena, ir nuo tos sekundės keturkojis supranta, kad dabar turi atlikti darbą. Nuėmus petnešas jis vėl tampa šeimos nariu“, – pasakoja kinologas.
Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas, instruktorius, kinologas Vaidotas Glodenis ir Tarnybinės šunininkystės klubo instruktorė Rūta Kvietkauskienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Teisinio reglamentavimo spragos
P. Glodenis apgailestauja – šunų pagalbininkų rengimo srityje Lietuvą lenkia ne tik Čekija, bet ir kitos valstybės. „Anglija, Suomija, Švedija – visose valstybėse yra tokių šunų, jie rengiami ir dirba. Lietuvoje nebuvo kam ryžtis tokiam iššūkiui, tad mes pirmieji užsiėmėme šiuo reikalu“, – sako jis.
Vis dėlto planų veisti tokius šunis kol kas nėra. „Veisimas yra atskira sritis, reikia daugiau laiko, kad susiformuotų genofondas ir visa kita. Tokie šunys dažniausiai yra sterilizuojami ir kastruojami, kad netrukdomai galėtų atlikti savo tarnybą. Tam reikia dar daugelio metų ir įdirbio“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ aiškina V. Glodenis.
Visos ES šalys yra pasirašiusios Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvenciją, kad įvairių negalių – fizinių, jutiminių, intelektinių ar psichinių – žmonės turi teisę naudotis gyvūnų pagalba ir dalyvauti kasdieniame gyvenime kaip ir visi kiti. Tačiau Europos Sąjungoje vis dar trūksta bendrų aiškių įstatymų, reglamentuojančių šunų pagalbininkų statusą ir jų gerovę.
Pasak kinologų, Lietuva – ne išimtis, kalbant apie šunų pagalbininkų teisinio reglamentavimo nebuvimą. Šalies nacionaliniuose teisės aktuose nėra šuns pagalbininko apibrėžties, taip pat nėra įstatymo, kuriame būtų nusakyta asmens, turinčio negalią, teisė naudotis šunimi pagalbininku.
Viena didžiausių problemų – sudėtinga patekti į įvairias įstaigas ir parduotuves. Taip dažniausiai nutinka dėl nepakankamo informuotumo, neteisingo teisės aktų supratimo arba kartais ir dėl diskriminacijos.
„Spragų yra, kol nėra atitinkamų įstatymų. Negalime patekti į tam tikrą erdvę, nes ten šuo, kol nėra baigęs mokslų, kol dar mokomas, neįleidžiamas. Tačiau kaip mums paruošti šunį, jeigu negalime pakliūti į parduotuvę, nors ji yra prie jo būsimo šeimininko namų ir šis kasdien ten eis pirkti pieno?“ – stebisi Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas.
Tarnybinės šunininkystės klubo instruktorė Rūta Kvietkauskienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kviečia siūlyti vardą
Mažylis labradoras dar neturi vardo. Jį siūlyti ir išrinkti gali visi norintieji Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje iki birželio 15-osios.
„Šios dienos duomenimis, balsavo daugiau nei 370 žmonių. Kol kas nenorime atskleisti galutinio varianto, nes balsavimas nėra pasibaigęs, bet laimės vardas, sulaukęs daugiausia simpatijų. Kaip sakiau, šuo vedlys yra visos Lietuvos žmonių sutelktos geros valios įgyvendinimas“, – sako LASS prezidentas P. Kalvelis.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas, instruktorius ir kinologas Vaidotas Glodenis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Šuo – brangus, bet vertė – neišmatuojama
Viena pagrindinių problemų, susijusių su šuns pagalbininko įsigijimu, yra jo kaina: šuniui tinkamai mokyti reikia tūkstančių eurų, o valstybė neskiria jokios finansinės paramos. Tokia padėtis yra ne visur – daugelyje Europos Sąjungos šalių šunų pagalbininkų įsigijimas, rengimas ir priežiūra yra kompensuojami.
„Šiandien Lietuva, deja, yra paskutinė Europos Sąjungos šalis, kuri neturi šunų vedlių rėmimo programos, skirtos žmonėms, turintiems regos negalią“, – sako Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) prezidentas PAULIUS KALVELIS. Dėl šios priežasties buvo įsteigta programa „Šuo vedlys 24/7“, kurios lėšomis, surinktomis Lietuvos žmonių, buvo įsigytas pirmasis šuo vedlys.
Pasak sąjungos vadovo, nors kiekvienas šuo yra individualus, įsigijimo ir parengimo darbo kaina gali svyruoti nuo 20 iki 25 tūkstančių eurų: „Suma gali perkopti vien dėl to, kad gali reikėti daugiau skiepų, specialios mitybos ir taip toliau. Toks šuo yra brangus, bet jo pridėtinė vertė – milžiniška ir kartais neišmatuojama.“
Lietuvoje poreikiui patenkinti reikėtų maždaug 25 šunų vedlių. „Ne kiekvienas keturkojis gali tapti vedliu, tai priklauso nuo genetikos, veislės. Kelias nuo paprasto, mažo, dūkstančio šunelio iki rimto, daug atsakomybių turinčio šuns vedlio yra ilgas“, – tvirtina P. Kalvelis.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas Paulius Kalvelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Geras, mylintis ir smalsus
Pirmuosius metus labradoro šeimininkė bus savanorė UGNĖ NAVICKAITĖ. „Atlieku praktiką Tarnybinės šunininkystės klube, tokio pasiūlymo sulaukiau iš praktikos vadovės. Noriu plėsti kinologijos žinias, tad pagalvojau, kad ir gerą darbą padarysiu, ir savo žinias tobulinsiu, todėl sutikau“, – šypsosi ji.
Nors pirmosios dienos ir naktys buvo sunkios, mergina džiaugiasi, kad šuniukas po truputį apsipranta naujuose namuose su jų gyventojais ir kitais augintiniais. „Jis labai geras, visus myli, prie visų eina – kaip ir visi maži šuniukai“, – sako U. Navickaitė.
Kol šuniukas neturi visų reikiamų skiepų ir negali lankyti dresavimo mokyklos, pamokos vyksta namuose, konsultuojant Tarnybinės šunininkystės klubo instruktorei RŪTAI KVIETKAUSKIENEI.
„Taisyklės kuriamos vos įėjus į namus. Su savanore bendraujame dažnai, ji dalijasi kylančiais sunkumais, o aš – patarimais. Pratinsime, kad šuns elgesys mieste būtų tinkamas, saugus, atitiktų visuomenės standartus, kad jis nereaguotų į transportą, žmones. Socializacija tokiam šuniukui vyksta kone kasdien, savanoriai taip pat turi dėti dideles pastangas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja instruktorė.
Vėliau subrendęs ir darbui pasiruošęs šuo vedlys atiteks medicinos psichologei ir regos negalią turinčiai Agnei Balašaitytei. Šuniuko priėmimui ji ruošėsi kelerius metus, ir net jam atvykus į Lietuvą laukti teks dar dvejus.
Savanorė Ugnė Navickaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Lietuvą lenkia ne tik Čekija, bet ir kitos šalys
Praėjus metams, labradoras paliks savanorės namus ir pateks pas instruktorius specialiai mokytis. Vienas jų – Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas, instruktorius ir kinologas V. Glodenis.
„Mokysiu specialių komandų, kaip surasti perėją, vietą autobuse ar suoliuką skvere, išvengti įvairių kliūčių mieste – užtvarų, atidarytų dangčių, žmogaus aukštyje esančių dalykų, šakų. Šuo turi sustoti ir padaryti taip, kad šeimininkas išvengtų skaudžių nutikimų“, – aiškina kinologas.
Paklaustas, ar yra tikimybė, kad užaugęs šuo neįgis vedliui reikiamų savybių ir šiam darbui bus netinkamas, V. Glodenis atsako, kad ji labai nedidelė: „Tokie šunys atvežami iš vietų, kur šiuo darbu užsiimama daugiau kaip trisdešimt metų. Pasitikime kolegomis, jie turi didžiulę patirtį, palyginti su Lietuva.“
Nepaisant sudėtingo mokslo ir vėliau laukiančio darbo, instruktorius tikina – labradoras turės laiko mėgautis ir paprastu šunišku gyvenimu.
„Šuo vedlys nedirba 24 valandas, jis turi šuniško laiko, linksmybių ir visko, ką privalo turėti normalus šuo. Tik yra tam tikri ritualai, tarkime, jam uždedamos petnešos su specialia rankena, ir nuo tos sekundės keturkojis supranta, kad dabar turi atlikti darbą. Nuėmus petnešas jis vėl tampa šeimos nariu“, – pasakoja kinologas.
Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas, instruktorius, kinologas Vaidotas Glodenis ir Tarnybinės šunininkystės klubo instruktorė Rūta Kvietkauskienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Teisinio reglamentavimo spragos
P. Glodenis apgailestauja – šunų pagalbininkų rengimo srityje Lietuvą lenkia ne tik Čekija, bet ir kitos valstybės. „Anglija, Suomija, Švedija – visose valstybėse yra tokių šunų, jie rengiami ir dirba. Lietuvoje nebuvo kam ryžtis tokiam iššūkiui, tad mes pirmieji užsiėmėme šiuo reikalu“, – sako jis.
Vis dėlto planų veisti tokius šunis kol kas nėra. „Veisimas yra atskira sritis, reikia daugiau laiko, kad susiformuotų genofondas ir visa kita. Tokie šunys dažniausiai yra sterilizuojami ir kastruojami, kad netrukdomai galėtų atlikti savo tarnybą. Tam reikia dar daugelio metų ir įdirbio“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ aiškina V. Glodenis.
Visos ES šalys yra pasirašiusios Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvenciją, kad įvairių negalių – fizinių, jutiminių, intelektinių ar psichinių – žmonės turi teisę naudotis gyvūnų pagalba ir dalyvauti kasdieniame gyvenime kaip ir visi kiti. Tačiau Europos Sąjungoje vis dar trūksta bendrų aiškių įstatymų, reglamentuojančių šunų pagalbininkų statusą ir jų gerovę.
Pasak kinologų, Lietuva – ne išimtis, kalbant apie šunų pagalbininkų teisinio reglamentavimo nebuvimą. Šalies nacionaliniuose teisės aktuose nėra šuns pagalbininko apibrėžties, taip pat nėra įstatymo, kuriame būtų nusakyta asmens, turinčio negalią, teisė naudotis šunimi pagalbininku.
Viena didžiausių problemų – sudėtinga patekti į įvairias įstaigas ir parduotuves. Taip dažniausiai nutinka dėl nepakankamo informuotumo, neteisingo teisės aktų supratimo arba kartais ir dėl diskriminacijos.
„Spragų yra, kol nėra atitinkamų įstatymų. Negalime patekti į tam tikrą erdvę, nes ten šuo, kol nėra baigęs mokslų, kol dar mokomas, neįleidžiamas. Tačiau kaip mums paruošti šunį, jeigu negalime pakliūti į parduotuvę, nors ji yra prie jo būsimo šeimininko namų ir šis kasdien ten eis pirkti pieno?“ – stebisi Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas.
Tarnybinės šunininkystės klubo instruktorė Rūta Kvietkauskienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kviečia siūlyti vardą
Mažylis labradoras dar neturi vardo. Jį siūlyti ir išrinkti gali visi norintieji Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje iki birželio 15-osios.
„Šios dienos duomenimis, balsavo daugiau nei 370 žmonių. Kol kas nenorime atskleisti galutinio varianto, nes balsavimas nėra pasibaigęs, bet laimės vardas, sulaukęs daugiausia simpatijų. Kaip sakiau, šuo vedlys yra visos Lietuvos žmonių sutelktos geros valios įgyvendinimas“, – sako LASS prezidentas P. Kalvelis.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
