Prof. D. Jakniūnaitė: „Rusija neturi jokio intereso stabdyti karą, pasitraukti ar juo labiau daryti nuolaidas“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
JAV prezidentas Donaldas Trumpas lankėsi Persijos įlankos šalyse – tai pirmoji jo tokio tipo kelionė per antrąją kadenciją. Izraelio kariuomenė šeštadienį paskelbė, kad intensyvina savo operacijas Gazos Ruože, siekdama įveikti „Hamas“ kovotojus. Svarbiausius praėjusios savaitės užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė DOVILĖ JAKNIŪNAITĖ.
Rusija ir Ukraina penktadienį tiesioginėse derybose susitarė apsikeisti po vieną tūkstantį karo belaisvių, aptarė ugnies nutraukimo galimybę ir galimą šalių vadovų susitikimą, pranešė abiejų pusių derybininkai atskiruose per televiziją transliuotuose pareiškimuose. Kaip vertinate Stambule vykusias Rusijos ir Ukrainos derybas?
Visą savaitę daug dėmesio buvo skiriama klausimui, ar Vladimiras Putinas atvyks į derybas. Man asmeniškai šis klausimas atrodė šiek tiek perdėtas, nes lūkestis, kad Putinas atvyks, buvo, švelniai tariant, smarkiai nepagrįstas – tikimybė buvo labai menka.
Todėl į šias derybas, mano manymu, reikėtų žiūrėti ne kaip į procesą, kurio rezultatas galėjo būti aiškus, konkretus ir pozityvus, – tokio postūmio iki šiol nebuvo ir su tokio lygio delegacija, kokią atsiuntė Rusija, objektyviai ir negalėjo būti.
Aišku, abi pusės – Rusija ir Ukraina – gerai supranta, kad situacija tampa vis labiau įtempta tiek viešai, tiek neviešai. Norisi gerų žinių. Naujiena apie pažadą apsikeisti dideliu skaičiumi karo belaisvių buvo pozityvus signalas. Abi pusės supranta, kad būtina judėti į priekį, ir tai yra vienintelė sritis, kur dar vyksta bent koks nors Rusijos ir Ukrainos kontaktas. Tai nėra bendradarbiavimas, bet tam tikras veiksmas tęsiasi.
Kalbant apie tolesnes derybas – tiek dėl paliaubų, tiek dėl kitų klausimų, – šiuo metu tam nėra galimybių, nes Rusija bent kol kas nemato to prasmės.
Ukrainos ir Rusijos pasiuntinių derybos dėl karo Ukrainoje užbaigimo. EPA-EFE nuotrauka
Kodėl Ukrainai ir Rusijai vis dar nepavyksta pasiekti diplomatinio proveržio, nepaisant tarptautinių pastangų?
Rusija kariauja karą. Mes kartais pasiduodame iliuzijai, kad yra reali diplomatinio dialogo galimybė vien todėl, kad, pavyzdžiui, Trumpas pasakė, jog taip turėtų būti. Bet jeigu žiūrime į realybę – į tai, kas vyksta karo lauke, akivaizdu, kad Rusijos tikslai, nesvarbu, ar vieši, ar nevieši, nesikeičia. Rusija neturi jokio intereso stabdyti karą, pasitraukti ar juo labiau daryti nuolaidas.
Kai stiprioji pusė nėra pasiryžusi kompromisams, negali būti ir jokio diplomatinio proveržio. Ukrainiečiai teoriškai galėtų nusileisti, bet tai reikštų sutikimą su sąlygomis, kurios prilygtų valstybės sunaikinimui. Tad kai dviejų pusių pozicijos yra visiškai priešingos, nėra jokio sąlyčio ir išorinio veikėjo, galinčio realiai spausti kurią nors pusę, tuomet situacija lieka įšalusi.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-EFE nuotrauka
Matėme, kad sausio pradžioje, kai į valdžią atėjo Trumpas, ukrainiečiai atsidūrė labai prastoje padėtyje – jiems buvo pateiktos nepalankios sąlygos. Jei būtų buvęs didesnis spaudimas Ukrainai, galbūt būtų buvę kažkiek artėjimo, bet, laimė, ukrainiečiams pavyko gauti paramą iš JAV. Tai padėjo atsverti Rusijos vilkinimą. Tad padėtis tokia pati kaip ir pastaruosius trejus metus – nėra jėgos, kuri priverstų Rusiją derėtis ar keisti poziciją tarptautinėmis aplinkybėmis.
Kokį vaidmenį gali atlikti Vatikanas, siūlantis tarpininkauti taikos derybose tarp Ukrainos ir Rusijos?
Vatikano įsikišimas – simbolinis. Naujojo popiežiaus pareiškimai dėl taikos yra įdomūs ir sąmoningai skiriasi nuo ankstesniojo. Tačiau realiai Vatikanas neturi jokių svertų, kurie leistų paveikti Rusiją ar priverstų ją pakeisti poziciją.
Galima teoriškai įsivaizduoti, kad, jei prireiktų labai neutralaus tarpininko, Vatikanas galėtų atlikti tokią funkciją. Tačiau manau, kad šiuo metu tai skamba nerealiai. Tai greičiau Bažnyčios vadovo balsas, kuris kai kuriems žmonėms svarbus, bet politine prasme neturi jokio svorio.
Popiežius Leonas XIV su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Vatikanas, 2025 m. gegužės 18 d. EPA-EFE nuotrauka
Lenkijos prezidento rinkimų pirmajame ture sekmadienį rinkėjai daugiausia palaikė liberalųjį Varšuvos merą Rafałą Trzaskowskį ir konservatorių Karolį Nawrockį. Kaip vertinate šį turą? Ar vienas iš dviejų kandidatų lyderiauja?
Pagal apklausas taip ir turėjo būti, tad didelės nuostabos nėra. Tikėtasi, kad Trzaskowskis laimės pirmąjį turą šiek tiek didesniu skirtumu – prognozuota 4–5 procentų persvara. Dabar matome, kad skirtumas mažesnis.
Trečioje vietoje liko dar radikalesnis dešinysis kandidatas Sławomiras Mentzenas, kuris nepateko į antrąjį turą, bet jo rinkėjų balsai greičiausiai atiteks Nawrockiui. Tai kuria papildomą įtampą ir neaiškumą. Šie rezultatai atspindi tolesnį Lenkijos pasidalijimą į du polius: už Trzaskowskį labiau linkę balsuoti miestų gyventojai, ypač moterys, progresyvioji dalis, o už Nawrockį – kaimiškosios vietovės.
Tikimasi, kad Trzaskowskis gali laimėti, bet viskas priklausys nuo to, kiek kiekviena pusė sugebės mobilizuoti savo rinkėjus.
Nacionalinės atminties instituto (IPN) vadovas ir kandidatas 2025 m. Lenkijos prezidento rinkimuose Karolis Nawrockis. EPA-EFE nuotrauka 
Varšuvos meras ir pilietinės koalicijos (KO) kandidatas 2025 m. Lenkijos prezidento rinkimuose Rafałas Trzaskowskis. EPA-EFE nuotrauka
Kuris kandidatas būtų palankesnis Europai ir Lietuvai?
Akivaizdu, kad Europai palankesnis būtų Trzaskowskis – Donaldo Tusko partijos kandidatas, aiškiai propaguojantis proeuropietišką kursą. Jis grąžintų valdžios institucijų pusiausvyrą į europinį kelią.
Kadenciją baigiantis Andrzejus Duda nebuvo atvirai priešiškas Europai, bet jo pozicija buvo skeptiškesnė. Ką tai reikštų Lietuvai – kol kas nėra iki galo aišku. Naujos Lietuvos valdžios santykiai su Lenkija klostosi korektiškai, bet nėra dinamiški.
Turėkime omenyje, kad vykdomoji valdžia Lenkijoje daugiausia priklauso nuo premjero ir parlamento, prezidentas turi ribotą galią – jis gali blokuoti kai kuriuos sprendimus, bet tiesiogiai formuoti užsienio politikos liniją gali tik ribotai.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas antradienį aplankė Saudo Arabiją – tai pirmasis jo kelionės po Persijos įlankos šalis etapas, vėliau jis lankėsi Katare ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, siekdamas sudaryti verslo sandorius. Ką rodo jo kelionė po Persijos įlankos šalis? Kiek tai svarbu politiniu aspektu, ar vis dėlto ši kelionė skirta sudaryti verslo sandorius?
Šios kelionės reikšmė yra dviguba – tiek politinė, tiek ekonominė. Trumpo vizitas į šį regioną buvo ryškus ir demonstratyvus. Tai byloja stiprų jo norą parodyti strateginį dėmesį šiam regionui.
Kartu tai susiję ir su ekonominiu interesu – tiek valstybių, tiek galbūt paties Trumpo. Vizito metu paskelbta apie ginklų pirkimo, „Boeing“ lėktuvų ir kitus sandorius. Tai yra Trumpo pergalės, kurias jis vėliau galės panaudoti vidaus politikoje.
Svarbus ir politinis aspektas – pavyzdžiui, paskelbta apie tam tikrų sankcijų Sirijai atšaukimą. Taip pat buvo aiškiai demonstruojamas palankumas Persijos įlankos valstybėms, ignoruojamas Iranas – tai sąmoningas žingsnis. Be to, dėl padėties Gazoje šiuo metu nėra galimybių Izraeliui gerinti santykius su šiomis šalimis, tad buvo stengiamasi jų neerzinti.
Jungtinių Arabų Emyratų prezidentas šeichas Mohamedas bin Zayedas Al Nahyanas ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Abu Dabis, Jungtiniai Arabų Emyratai, 2025 m. gegužės 16 d. EPA-EFE nuotrauka
Izraelio kariuomenė šeštadienį paskelbė, kad intensyvina savo operacijas Gazos Ruože, siekdama įveikti „Hamas“ kovotojus po daugiau nei 19 mėnesių karo. Ar yra realios paliaubų derybos tarp Izraelio ir „Hamas“?
Taip, derybos vyksta – tiek viešai, tiek neviešai. Katare jau kurį laiką mezgami įvairūs kontaktai. Šiuo metu šios derybos yra viena pagrindinių diplomatinių scenų, net svarbesnė už Ukrainos reikalus. Steve’as Witkoffas dabar būtent tam skiria daug dėmesio.
Paliaubos jau kelis kartus buvo pasiektos ir sužlugdytos. Izraelis jaučiasi stipresnėje pozicijoje – karine prasme jis pasiekė daug, bet tarptautinė kritika jam stiprėja. Tad dabar balansuojama: norima parodyti, kad procesas vyksta, kita vertus – nėra aišku, kiek iš tikrųjų Izraelis nori derėtis su „Hamas“.
„Hamas“ dar mojuoja įkaitų korta, bet jos reikšmė silpsta. Atrodo, Izraelio tikslas tebėra maksimaliai sunaikinti „Hamas“ kaip veikėją, nepriklausomai nuo to, kad derybos formaliai vyksta.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Inga Bartulevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
