Atsargos pulkininkas G. Bagdonas: „Įgijusi ilgalaikę pauzę Rusija mums užžiebtų raudoną lemputę“

Rusijos derybų grupei vadovauti buvo paskirtas Vladimiras Medinskis, Rusijos prezidento patarėjas ir buvęs kultūros ministras, vadovavęs prieš tai buvusioms tiesioginėms Rusijos ir Ukrainos deryboms 2022 m., kurios baigėsi be rezultatų. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas, buvęs Europos Sąjungos karinio štabo žvalgybos vadovas GINTARAS BAGDONAS, paprašytas pakomentuoti, ką tokia padėtis byloja apie tikruosius Kremliaus ketinimus, tvirtina, kad Rusijos prezidentas V. Putinas suinteresuotas tęsti karą. „Jis nenusiteikęs atsisakyti 2021–2022-ųjų sandūroje suformuluoto ultimatumo, kurį nuolat girdėjome tiek iš jo paties, tiek iš Sergejaus Lavrovo, Dmitrijaus Peskovo ar kitų jo aplinkos žmonių. Jis suinteresuotas tęsti karą ir dėl viduje sukurtos karinės ekonomikos, karo mašinos, propagandos, ir kone religinio Antrojo pasaulinio karo, kurį rusai vadina Didžiuoju Tėvynės karu, pabaigos šventimo gegužės 9-ąją“, – tvirtina Europos Sąjungos karinio štabo žvalgybos vadovas. Su G. Bagdonu dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi apie Rusijos pajėgumus tęsti karą su Ukraina, pavojų, galintį kilti NATO šalims, jei Kremlius suabejos šio aljanso kolektyvine gynyba, bei hibridinio karo grėsmes. Kokių tikslų siekia Putinas, pasiūlęs Ukrainai ir JAV derybas Stambule? Putinas nėra suinteresuotas derybų rezultatais, nebent Ukraina kapituliuotų, tačiau tai nerealu. Tačiau derybų imitavimas jam yra svarbus, nes JAV prezidentas dar prieš savo išrinkimą įsitraukė į vadinamąjį derybų procesą, siūlydamas Putinui nutraukti karą. Tokiu būdu Putinas yra legitimuojamas, iškeliamas į tarptautinę erdvę, o tam tikras pripažinimas jam, žinoma, reikalingas. Jis švenčia pergalę, nes JAV prezidentas su juo kalbasi. Putinas suinteresuotas ir toliau manipuliuoti JAV prezidentu, tikėdamasis sankcijų sušvelninimo, susitarimo. Kremlius išnaudos bet kokią galimybę skaldyti Vakarų šalis, tai yra vienas pagrindinių jo tikslų. Šis derybų procesas yra žaidimas ir manipuliacija – tai parodo žemo lygmens delegacija, sudaryta iš ne pirmojo Putinui pavaldžių asmenų rato. Ukrainos prezidentas sužaidė šioje situacijoje maksimaliai: pasiūlė netgi asmeniškai Putinui susitikti Stambule. Kitaip jis ir negalėjo pasielgti, nes JAV parama Ukrainai labai svarbi. Akivaizdu, Putinui svarbu vaizduoti suinteresuotumą derybomis dėl taikos ir tęsti karo su Ukraina veiksmus. Kaip vertinate Rusijos pajėgumą toliau kariauti? Ar ji tam turi pakankamai resursų, turint mintyje per siūles braškančią ekonomiką, ištuštėjusį Nacionalinės gerovės fondą ir kritusias naftos kainas? Vertinti nėra paprasta, nes naudojamės antriniais šaltiniais. Karo baigtį lemia lyderių politinė valia, visuomenės valia, nors Rusijai tai negalioja, ir resursai. Rusijos ištekliai eina į pabaigą, žmogiškieji resursai – taip pat, nors jie vis dar išlaiko nemažus rekrūtavimo skaičius. Šie duomenys skirtingi: užsienio ekspertai teigia, kad per mėnesį rekrūtuojama 30–35 tūkst. žmonių, Putinas spaudai neseniai pareiškė, kad šis skaičius siekia 60 tūkst. Būčiau linkęs tuo abejoti, manau, jo aplinka jam meluoja. Žinome apie 15 tūkst. karių iš Šiaurės Korėjos, taip pat girdėjome apie į nelaisvę paimtus Šiaurės Afrikos šalių gyventojus, verbuojama ir Vidurinėje Azijoje, nors jos valstybės teisia verbuotojus už tarpininkavimą. Taigi, personalo padėtis nėra gera, jam reikia mokėti didelius pinigus. Nacionalinės gerovės fondas nėra ištuštėjęs, Rusija dar turi finansinių resursų tęsti karą. Kol kas galimybę tai daryti lemia naftos kainos. Šiuo metu jos siekia šiek tiek daugiau nei 60 dolerių už barelį, bet reikėtų, kad kainos kristų dar žemiau. Pavyzdžiui, sausį pajamos iš naftos pardavimo generavo per 20 mlrd. dolerių – tai gana daug. Maskva, Rusija, 2025 m. gegužės 19 d. Maksimo Šipenkovo / EPA-EFE nuotrauka Apie 40 procentų Rusijos biudžeto skiriama karo reikmėms arba saugumo institucijoms. Lėšos apkarpytos švietimo, sveikatos sektoriuose, o socialinėje sferoje išmokos skiriamos pirmiausia sužeistiesiems kare ir kompensacijoms už žuvusiuosius. Visa tai atsilieps po kelerių metų, tai rodo istorinė patirtis. O kol kas Kremliui viskas gerai, jo elitui – taip pat. Rusijos visuomenė taip paveikta propagandos, kad kentėti jai yra tapę savotišku pasididžiavimu, tad nelabai galime tikėtis revoliucijų. Rusija gali kariauti dar ilgai, Ukraina turi pajėgumų gintis. Jungtinės Valstijos, manyčiau, neatsisakys jos remti, blogiausiu atveju privers pirkti ginkluotę. Europos Sąjungos lyderiai kalba apie rimtesnę ginkluotę, mūsų šaliai taip pat ją reikia stiprinti. Visi turime dirbti savo darbą ir pagal išgales remti Ukrainą. Kinija gegužės 15-ąją pareiškė esanti pasiruošusi plėsti praktinį bendradarbiavimą su Rusijos kariuomene po neseniai vykusio prezidento Xi Jinpingo vizito į Maskvą. „Kinijos kariuomenė pasirengusi bendradarbiauti su Rusijos puse, kad toliau gilintų strateginį tarpusavio pasitikėjimą, stiprintų strateginį bendravimą ir plėstų praktinį bendradarbiavimą“, – sakoma šalies Gynybos ministerijos pareiškime, paskelbtame socialiniame tinkle „WeChat“. Apie kokį bendradarbiavimą, Jūsų nuomone, kalbama? Ar reikėtų suprasti, kad Kinija atvirai palaikys Rusiją kare su Ukraina? Kinija palaiko Rusiją iš esmės, nors yra atsargi su viešais pareiškimais. Kinams patogu pigiai pirkti energetinius resursus, o Rusija tampa vis priklausomesnė nuo Kinijos. Sibiras kinams – vis atviresnis, Kinija prieina prie Arkties, ir tai yra viena priežasčių, kodėl Jungtinėms Valstijoms Europa tampa nebe prioritetinis regionas. JAV visą dėmesį dabar kreipia į Pietryčių Aziją. Kinija padeda Rusijai pirkdama energetinius išteklius, ji eksportuoja į Rusiją dvejopos paskirties prekes, informacines technologijas, nors tiesioginės karinės paramos neteikia. Tačiau to Rusijai ir nereikia, su Kinijos pagalba jos karo pramonė pati pasigamina, kas būtina. Kuo toliau, tuo labiau Putinas darosi priklausomas nuo Pekino.

Viską lemia politinė nauda, tad reikia suprasti, ko siekia Kinijos politinė vadovybė, norinti išlaikyti Rusiją tokią, kokia ji yra dabar. Ji gali aukoti gerus santykius su Europos šalimis, palaikydama Rusijos karinę galią, skaičiuodama naudos ir praradimų sąnaudas.

Azijos studijų ekspertas Konstantinas Andrijauskas interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ yra teigęs, kad Kinija galėtų pakeisti savo elgesį Rusijos sukelto karo atžvilgiu, jei Ukraina pasiektų proveržį kare ir pergalė svirtų į jos pusę. Pritarčiau Konstantinui. Viską lemia politinė nauda, tad reikia suprasti, ko siekia Kinijos politinė vadovybė, norinti išlaikyti Rusiją tokią, kokia ji yra dabar. Ji gali aukoti gerus santykius su Europos šalimis, palaikydama Rusijos karinę galią, skaičiuodama naudos ir praradimų sąnaudas. Gegužės 12 d. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusioje diskusijoje, kurioje dalyvavo ir buvusi Taivano prezidentė Tsai Ing-wen, buvusi Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipė dėmesį, kad branduolinis atgrasymas jau yra pasenusi doktrina. Ji sakė, kad jis buvo veiksmingas po Antrojo pasaulinio karo, per Šaltąjį karą, bet ne dabar. Šiuo metu yra daug kitokių grėsmių, didesnių už branduolinį ginklą. Pakomentuokite, ką prezidentė turėjo omenyje. Man sunku suprasti, ką ir kokiame kontekste prezidentė Grybauskaitė kalbėjo, tačiau bet kokios karinės grėsmės atveju turime imtis atgrasymo, jei nenorime kariauti. Karas įprastai skaidomas į tris sritis: branduolinį, konvencinį ir hibridinį. Šiuolaikinė saugumo padėtis mus verčia sujungti konvencinį karą su branduoliniu. Šaltojo karo metais galėjo kilti branduolinis karas, jis grasino sunaikinti civilizacijas. Tokio karo bijoma iki šiol, bijoma ir taktinio branduolinio ginklo panaudojimo, susieto su konvenciniu karu. Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jono Balčiūno / ELTA nuotrauka Tačiau atgrasymas nesuveikė Ukrainos užpuolimo atveju, kai Putinas blogai įvertino situaciją, tikėdamasis per tris dienas ar savaites sunaikinti Ukrainą kaip tarptautinį subjektą. Mes irgi girdime kai kurių politologų ar politikos pasaulio atstovų abejonę dėl JAV įsipareigojimo mus ginti. Jei tuo patikės Putinas, net jei JAV mus ir gins – tuo aš tikiu, – atgrasymas nesuveiks ir mums teks kariauti. Atgrasymas bus veiksmingas, kai Kremlius patikės, kad užpuolimo sąnaudos jam bus nepakeliamos ir jis praloš. Dėl hibridinio karo sudėtingiau, nes sunku įrodyti, kad prieš mus pradėtas veiksmas. Nepagavę už rankos negalime duoti atgal. Branduolinio ir konvencinio karo atgrasymą turime susieti, būdami pasirengę psichologiškai ir siųsdami žinią, kad esame pasiruošę. Tai turi būti matoma, jaučiama visur: privalome turėti dideles karines pajėgas, jų sąveiką, nuolat rengti pratybas. Matome lėktuvus, pakylančius iš Teksaso ir numetančius imitacines bombas mūsų poligonuose. Tai rodo, kad Amerika yra pas mus. O Europos šalims reikia bent dvejų metų, kad galėtų apsiginti savarankiškai, nes Rusija taip pat viską mato ir skaičiuoja. Norėčiau Jūsų paklausti to paties, ko klausiau ir prieš metus: kodėl Vakarų lyderiai nuolat kalba, ką darys ir ypač ko nedarys? Ar vis dar laikomasi tokios doktrinos, ar jau galų gale suvokta, kad ne apie viską reikia skelbti viešai, taip priešui duodant kozirius? Esu girdėjusi, kad Vokietijos vyriausybės atstovai pareiškė, jog daugiau viešai nebesvarstys ketinimų tiekti Ukrainai sparnuotąsias raketas „Taurus“ bei kitą ginkluotę. Taip kalbantieji yra prasti lyderiai ir diplomatai. Jei politikas sako, ko nedarys, jis nusiginkluoja ir sustiprina tą, su kuriuo derasi, atiduodamas jam kozirius. Reikia palikti nežinomybę. Džiaugiuosi, kad naujasis Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas jau pareiškė visko nebesakysiantis viešai.

Karas turi pereiti į Rusijos teritoriją. Fronto liniją dabar labai sunku įveikti, nes rusai mokosi iš ukrainiečių, turi dvigubą trigubą resursų persvarą. Tačiau karas yra ne matematika, Kursko mūšis sukėlė netikėtumą, pažemino Putiną.

Karas turi pereiti į Rusijos teritoriją. Fronto liniją dabar labai sunku įveikti, nes rusai mokosi iš ukrainiečių, turi dvigubą trigubą resursų persvarą. Tačiau karas yra ne matematika, Kursko mūšis sukėlė netikėtumą, pažemino Putiną. Rusija yra didelė, bet negali apginti visos savo teritorijos, jos oro erdvė yra kiaura, pirmiausia ginama sostinė. Kuo daugiau aliarmo Maskvoje, kuris leidžia patirti rusams tai, ką patyrė ukrainiečiai, – tuo geriau. Atrodo, kad ukrainiečiai su naudojamomis inovacijomis ir techniniais sprendimais pasiekė daug – jų dronai jau įveikia daugiau nei vieną tūkstantį kilometrų. Matome jų veikimą ir Juodojoje jūroje. Rusų kariniai laivai labai rizikuoja išvykdami iš Novorosijsko uosto. Ukrainiečiams reikia telkti visuomenę, ardyti rusų pastangas kurti santykius su vadinamaisiais globaliaisiais Pietumis. Vakarų šalys turi padėti tai daryti. NATO narių ir sąjungininkių – Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos, Pietų Korėjos ir kitų pažangių šalių – ekonominė galia yra kone du kartus didesnė už Rusijos ir jos sąjungininkių, pridėjus ir Kiniją. Kas, Jūsų nuomone, būtų, jei paliaubos vis dėlto įvyktų ir karas sustotų ties šiandiene Rusijos ir Ukrainos teritorijų riba? Ar Europa ir JAV tuo pasitenkintų ir panaikintų sankcijas Rusijai? Girdime Vokietijos verslo atstovų svarstymus, kad abipusiai verslo santykiai galėtų būti atnaujinti, jei keistųsi režimas Rusijoje. Kokią grėsmę tokia pertrauka keltų Ukrainai ir Europai? Ar Rusija turėtų resursų išplėsti karą į kitus regionus? Verslo santykių atnaujinimas būtų milžiniška klaida, nes reikia suprasti, kad Ukrainos sunaikinimas nėra pagrindinis Rusijos tikslas – tai yra priemonė stiprinti jos imperinę galią. Įgijusi ilgalaikę pauzę Rusija mums užžiebtų raudoną lemputę. Mėgstu sakyti, kad turime ruoštis blogiausiam, nors blogiausias variantas nebūtinai gali įvykti. Gavęs pauzę Putinas svarstytų, kur yra problema. Ukrainos jis užimti negali, nes mes ją remiame. NATO kaip problema įvardyta dar 2021-aisiais ir netgi 2007-ųjų Miuncheno konferencijoje. Kremlius nori susilpninti ar net sunaikinti NATO, priversti JAV išeiti iš Europos, tad tokiu atveju Rusija gali ryžtis išbandyti NATO vienybę, jei, kaip minėjau, atgrasymas būtų neefektyvus ar blogai įvertintas. Putinas, jei tuo patikės, gali bandyti tą vienybę, tačiau nepradės agresijos, jei suvoks, kad 5-asis NATO sutarties straipsnis tikrai suveiks. NATO stipri tiek, kiek stipri šio aljanso silpniausia vieta. Geografiškai silpniausią vietą lemia teritorijos mažumas – tokios yra Baltijos valstybės, gal dar Lenkija ar Suomija. Tomo Kalnino / EPA-EFE nuotrauka Egzistuoja ir hibridinė Rusijos grėsmė. Tos atakos gali būti daugialypės, kompleksinės, gali būti vykdomos informaciniame, kibernetiniame lauke, gali būti taikomi įvairūs kabelių nutraukimo scenarijai, sabotažas. Tų sričių yra net 16-a, o Rusija nuolat taiko net 40 įvairių hibridinio karo būdų. Ar mes pasirengę, jei ji tai vykdytų dideliais mastais, atsirastų „žaliųjų žmogeliukų“ viename ar kitame regione? Aišku, susitvarkytume su iššūkiais, bet jie sukeltų daug chaoso ir nepasitikėjimo. Kremlius nepasiduos, ieškos metodų ir būdų įvykdyti tai, ką yra sugalvojęs. Mums reikia klausyti, ką sako priešas, ir atitinkamai stiprinti gynybą, ruošti visuomenę. Kitos išeities nėra. Kaip vertinate rusų naikintuvo pasirodymą Estijos oro erdvėje po to, kai Estijos karinės jūrų pajėgos bandė sustabdyti tanklaivį „Jaguar“, kuris per tarptautinius Suomijos įlankos vandenis plaukė į Primorsko uostą? Šis laivas, spėjama, priklauso Rusijos šešėliniam laivynui. Ši operacija buvo gerai koordinuota. Naftą plukdantis tanklaivis, skirtingais pranešimais, buvo lydimas rusų naikintuvo, ir šis mažiau nei minutę buvo įskridęs į Estijos oro erdvę. Rusai ta proga pasinaudojo, o gal net iš anksto buvo suplanavę, gavę metodinius nurodymus, kaip elgtis tokiais atvejais. Jie įrašė laive estų pasieniečių kreipimąsi leisti jiems patikrinti laivą ir paviešino tą įrašą. Visa tai leidžia teigti, kad įvyko informacinė ataka siekiant pažeminti NATO šalis, parodyti Rusijos agresyvumą, maksimaliai neigti, kad Baltijos jūra yra NATO jūra, kelti NATO šalių visuomenių nepasitikėjimą savo institucijomis. Tokiems atvejams reikės pasirengti. Estijos tarnybos tą baržą įvertino kaip grėsmę nutraukti elektros kabelį tarp Suomijos ir Estijos. Kitas nutrauktas kabelis šiuo metu taisomas, tad estai rimtai kontroliuoja visą judėjimą jūroje. Rusija naudoja pigiai nupirktus tanklaivius, plaukiančius su kitų šalių vėliava, dažniausiai jie būna nedrausti, nes yra seni, kelia pavojų aplinkai. Buvo siūloma uždrausti tokiems laivams plaukioti, bet iki šiol nepavyksta to padaryti, nes Europos Sąjunga pati tokio siūlymo įgyvendinti negali, tam reikia valstybių pasiryžimo kontroliuoti, taip pat išteklių, procedūrų, karinės jėgos. Turėtų būti taikomos sankcijos valstybėms, parduodančioms Rusijai tokius laivus. Tarp tokių minimos ir ES šalys, atsikratančios senų laivų. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Rasa Baškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama