Apie laikinus ir amžinus politikus bei ukrainietį N. Gogolį

Dėl šio autoriaus tapatybės kyla nemenkos kovos tarp Ukrainos ir Rusijos. Abi valstybės savinasi N. Gogolį kaip išskirtinai ukrainietį arba rusą. Kai skaitau apysakas iš „Vakarų vienasėdyje prie Dikankos“ arba iš „Mirgorodo“, nekyla dvejonių – tai grynas ukrainietis. Bet jo „Revizorius“, „Mirusios sielos“ ar „Nevskio prospektas“ jau kitoniški. Rusiško absurdo ten nestinga.

N. Gogolis labai tinka vertinant dabarties Lietuvą. Kiek pas mus yra supirkinėjančių piliečių – t. y. gogoliškai mirusių sielų – balsus? Kokios medijos bijo revizoriaus ir ar iš tiesų visiems pakanka pinigų milinei ar kokiam kitam drabužiui?

Absurdas, politikų arogancija ir nenoras keistis visada šalia. Kaip N. Gogolio kūriniuose.

Rašytojas Nikolajus Gogolis. Fiodoro Molerio portretas (apie 1840 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Valdžia tam tikram laikui ar amžiams?

Nepaliauju stebėtis fenomenu, kuris veikia visus, pakliuvusius į valdžią (nežinia, kaip pats elgtumeisi, jei nutiktų kas panašaus). Šio fenomeno esmė ta, kad išsikreipia aplinkos vertinimas, o su juo – ir laiko supratimas.

Platesni mostai, perdėtas pasitikėjimas savimi, nesiskaitymas su aplinkiniais – išorinio valdžioje atsidūrusiųjų elgesio detalės, tačiau įdomus kitas, svarbesnis, dalykas: turinčiųjų valdžią laiko suvokimas (pirmiausia tų, kurie renkami, ne profesionalių valstybės tarnautojų).

Atsižvelgiant į laiko suvokimą, politikus galima grupuoti perpus: kurie supranta valdžioje atsidūrę laikinai ir kurie įsivaizduoja, kad niekas niekada nesikeis ir tai, ką jiems suteikė rinkėjai, liks iki gyvenimo pabaigos.

Tiesa, kiek patyriau, yra trečias pogrupis politikų, arba esančiųjų valdžioje, kurie suvokia, kad viskas pasikeis, bet elgiasi taip, lyg pasiekti postai, įtakos ir nomenklatūriniai dalykėliai jiems dovanoti amžinai.

Reikalus geriausia tvarkyti su tais, kurie žino, kad demokratija veikia ir, tikėtina, kitos kadencijos tiesiog nebus. Jų interesas yra padaryti darbus, kad paskui surinktų kuo daugiau balsų. Tiesa, jie yra plėšresni, stengiasi maksimaliai išnaudoti gautas privilegijas (čekiukai, dovanos, lengvatos ir t. t.)

Bendravimas su tais, kurie gyvena amžinybėje, o ne kintančiu laiku, tolygus kalbėjimui su antikiniais orakulais: jie viską žino, teiginiai yra daugiareikšmiai, ir jokiu būdu nevalia abejoti jų autoritetingumu. Nevardysiu konkrečių politikų, bet tai būdinga pirmiausia tiems, kurių kadencijų skaičių pamiršo ne tik rinkėjai, bet ir jie patys.

Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka

Vargu ar tokia situacija valstybėje yra gera. Nepaisant visų politologinių apibūdinimų, demokratija yra ir tam tikra politinių institutų dinamika, kismas, nuolatinis judėjimas. Kad ir kokios nemalonios reformos, kurios ateina su partijų kaita, tačiau tai yra valstybės gyvybingumo ženklas. Ilgalaikėje perspektyvoje demokratija laimi, nes pridariusi daug klaidų vis vien randa geresnį sprendimą, nei tai atliktų autokratija.

Didžiosios bėdos valstybėje prasideda, kai daugėja nebejaučiančiųjų normalios laiko tėkmės: ten, kur turėtų nuosaikiai judinti dalykus, pradeda lėkti paknopstomis, o tose srityse, kur reikalingas dinamiškumas, laikas sustoja.

Rinkėjai trumpalaikius blizgučius pradeda painioti su ilgalaike, praktika patikrinta tiesa. Pilietis – nesvarbu, įtakingas politikas ar paprastas rinkėjas, – teigiantis, kad nėra tiesos ir svarbios visų nuomonės, yra tikriausias tironijos šauklys. Taip buvo, yra ir bus nepriklausomai nuo laiko.

Gogolis – ukrainietis

N. Gogolis yra ukrainietis pirmiausia dėl to, kad jo apysakose kuriamame absurdiškume švyti viltis. Ji ir išjudina laiką, kuris Rusijoje sustojęs. Labai nesinori, kad kas panašaus nutiktų pas mus. Pavojaus ženklų yra. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama