N. Szczygłowskis apie prezidento rinkimus Lenkijoje: antiukrainietiškos nuotaikos vienaip ar kitaip panaudotos daugelio kandidatų

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ Lenkijos rinkimų nuotaikas komentuoja vertėjas, rašytojas, žurnalistas ir publicistas NIKODEMAS SZCZYGŁOWSKIS.

„Visuomenės susiskaldymas yra verčiau kasdienybė nei proginis aktyvumas, susijęs su rinkimais. Nors, savaime aišku, per rinkimų kampaniją jis akivaizdžiai išryškėja, turint tam natūralias prielaidas ir paskatas iš politikų pusės“, – sako jis.

Anot N. Szczygłowskio, populistinei dešinei valdant, visuomenės skaldymas ir kovos su sugalvotais vidaus priešais imitavimas buvo viena iš pagrindinių viešojo politinio diskurso priemonių. 

Kokia yra rinkimų kova Lenkijoje? Ji labiau primena kultūrinį karą ar klasikinę politinę dešinės ir kairės kovą?

Kultūrinis karas Lenkijoje vyksta iš esmės nuolat, ypač suintensyvėjo pastarąjį dešimtmetį. Populistinei dešinei valdant, visuomenės skaldymas ir kovos su sugalvotais vidaus priešais imitavimas buvo viena iš pagrindinių viešojo politinio diskurso priemonių.

Tiesa, per 2023 m. spalio rinkimus šis politinis sparnas nesugebėjo išlaikyti valdžios – vien dėl to, kad persistengė ir perlenkė lazdą kovodamas su „tautos priešais“. Tačiau per tuos Seimo rinkimus į valdžią atėjus koalicijai, vadovaujamai Piliečių platformos (KO) lyderio Donaldo Tusko, šiuo požiūriu padėtis pasikeitė tik tiek, kad apie vadinamąją kovos su vidiniais priešais būtinybę dabar galima išgirsti ne iš visuomeninio transliuotojo, bet iš kitų populistinę dešinę palaikančių medijų.

Mano nuomone, tai jau seniai nebėra klasikinė kova tarp dešinės ir kairės – verčiau tarp dviejų ultrapopulizmo atmainų, kurios naudoja tam tikrus elementus, būdingus dešinės ar kairės ideologijai. Turint omenyje, kad net ne visi kandidatai aiškiai tapatinasi su kaire ar dešine, tarp jų – ir vienas iš trijų populiariausių kandidatų. Nors Adrianas Zandbergas ir ypač Magdalena Biejat, kurie aiškiai tapatinasi su kairiosiomis partijomis, per šią rinkimų kampaniją gana akivaizdžiai išryškėjo ir sugebėjo suburti aplink save šiek tiek daugiau elektorato nei jų atstovaujamos partijos.

Kandidatės į Lenkijos prezidento postą Magdalenos Biejat reklama. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Tačiau jų abiejų palaikymas teperkopia 10 proc. Galime palyginti: „Konfederacijos“ lyderio Sławomiro Mentzeno palaikymas siekia beveik 12 proc., o jo buvusio partijos kolegos – itin kontroversiškai vertinamo politiko ir eurodeputato Grzegorzo Brauno – beveik 3,5 proc.

Ar rinkimų laikotarpiu Lenkijoje pastebimas ryškesnis visuomenės susiskaldymas, pasidalijimas?

Visuomenės susiskaldymas yra verčiau kasdienybė nei tik proginis aktyvumas, susijęs su rinkimais. Nors, savaime aišku, per rinkimų kampaniją jis akivaizdžiai išryškėja, turint tam natūralias prielaidas ir paskatas iš politikų pusės. Iš esmės yra geležinis elektoratas, kuris bet kokiomis sąlygomis palaikys „Teisės ir Teisingumo“ (PiS) kandidatą – nors jis ciniškai pačios partijos vadinamas nepriklausomu pilietiniu kandidatu. Iš kitos pusės, kiek mažiau tvirtas, vis dėlto pastovus elektoratas palaikys KO kandidatą ­– dabartinį Varšuvos merą Rafałą Trzaskowskį.

Dar yra trečioji jėga – tai įvairaus plauko dėl įvairių priežasčių kuo nors nusivylę minėtomis politinėmis jėgomis rinkėjai. Šių balsus medžioja „Konfederacijos“ lyderis Sławomiras Mentzenas, jaunas politikas, taikantis taip pat į jauną elektoratą (nors ne tik), transliuojantis savo žinutes per „TikTok“ platformą bei kitus socialinius tinklus ir skelbiantis trumpus aiškius sprendimus, kaip padaryti, kad esą būtų geriau.

Varšuvos meras ir pilietinės koalicijos (KO) kandidatas į Lenkijos prezidentus Rafałas Trzaskowskis. EPA-EFE nuotrauka Kraštutinių dešiniųjų konfederacijos kandidatas 2025 m. Lenkijos prezidento rinkimuose Sławomiras Mentzenas. EPA-EFE nuotrauka

„Konfederacija“, jam vadovaujant, iš esmės yra supermarketas įvairių frustracijų ir fobijų apimtiems rinkėjams. Bijote migrantų? Prašom, papasakosime jums apie tai, kad reikia uždaryti sienas. Esate nepatenkinti valstybės viešuoju sektoriumi ir savo finansine padėtimi? Prašom, papasakosime jums, kaip mes norime panaikinti mokesčius. Esate prieš Europos Sąjungą, nes ji neleidžia jums didžiuotis savo tautiškumu? Šalin Europos Sąjungą! Jums didžiausia problema yra LGBTQ propaganda? Jūs visiškai teisus, mes irgi prieš gėjus! Valdžia bloga? Mes irgi taip manome, balsuokite už mus!

Reikia pripažinti, kad Sławomiras Mentzenas yra labai sumanus ir be galo ciniškas politikas. Pats pripažįsta, kad nesvarbu, ką jis sako, nes tai skirta tik tam, kad laimėtų rinkimus. Dar baisesnis už jį yra Grzegorzas Braunas – šis tiesiog buria aplink save žmones, liguistai suprantančius, kas yra tauta ir valstybė.

Poliarizacija yra Lenkijos politinės scenos esmė, bent jau sprendžiant iš jos būsenos. Kol kas nematyti aiškių signalų, kad ši situacija galėtų pasikeisti iš esmės. Politikai ne ugdo visuomenę, bet pataikauja jos fantazijoms, kurios kuo toliau, tuo labiau atitrūksta nuo realybės, ir taip sukasi užburtas ratas.

Ar poliarizacija Lenkijoje yra laikinas rinkimų laikotarpiui būdingas reiškinys, ar nuolatinė visuomenės būsena?

Poliarizacija yra Lenkijos politinės scenos esmė, bent jau sprendžiant iš jos būsenos. Kol kas nematyti aiškių signalų, kad ši situacija galėtų pasikeisti iš esmės. Politikai ne ugdo visuomenę, bet pataikauja jos fantazijoms, kurios kuo toliau, tuo labiau atitrūksta nuo realybės, ir taip sukasi užburtas ratas. Dešinysis politinis naratyvas degradavo visiškai uzurpuotas PiS.

Kairiąsias partijas Lenkijoje palaiko apie 10–11 proc. rinkėjų, ir jos nesudaro ryškios atsvaros dešiniesiems, kurių palaikymas stabiliai nekrenta mažiau nei 35 proc. Dabartinė valdančioji koalicija yra gana marga, be KO, ją sudaro du labiau į dešinę linkę koalicijos partneriai. Būtų sunku kam nors tiksliai priskirti „Konfederacijos“ rinkėjus – jos naratyvą sudaro daugelis skirtingų sąvokų, dažnai prieštaraujančių viena kitai. Kaip minėjau, vieniems rinkėjams yra svarbios ultraliberalios idėjos apie valstybės valdymą, o kitiems – „tradicinių vertybių“ gynėjams – visiškas abortų uždraudimas, išstojimas iš Europos Sąjungos ir panašiai. Ši grupė, be visa ko, yra labai veikiama įvairių sąmokslų teorijų, tarp jų – nemažai buvusių antivakserių. 

„Baugina, grasina, blokuoja: Braunas tyčiojasi iš įstatymo. Kodėl jis lieka nenubaustas?“ Lenkijos laikraštis „Angora“. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Ar Lenkijoje keičiasi piliečių lūkesčiai politiniams veikėjams? Ko nori ir reikalauja rinkėjai?

Sakyčiau, kad lūkesčiai keičiasi tik valdančiosios partijos atžvilgiu – praėjus beveik dvejiems metams po rinkimų daug kas jau spėjo ja nusivilti. Jos elektoratas nėra toks tvirtas kaip PiS, jo neįmanoma išauginti valdantiesiems pasitelkiant fantastines teorijas apie mokesčių panaikinimą ar sąmokslo teorijas – kaip „Konfederacijos“ atžvilgiu. Kairiųjų partijų atžvilgiu sunku kalbėti apie lūkesčių neišsipildymą, nes jos seniai buvo valdžioje ir dabar stengiasi išeiti iš savo burbulo. Tai gana neblogai sekasi abiem jų kandidatams į prezidentus. Tik klausimas, ar pasibaigus rinkimams pavyks jiems šį išaugusį asmeninį populiarumą išlaikyti savo partijose.

Ko reikalauja rinkėjai? Kiekvienas elektoratas turi savo darbotvarkę. Tautiškai nusiteikusieji nori tęsti kovą su „vidaus priešais“ ir didžiuotis savo tautiškumu, kairę palaikantys garsiai kalba apie socialines problemas – sunkiai veikiančią sveikatos apsaugos sistemą, šalį jau kelerius metus iš eilės kamuojančią infliaciją, nekilnojamojo turto sektoriaus patologiją, seniai nereformuotą darbo santykių teisę ir panašiai. „Konfederacijos“ šalininkai kalba, kas jiems asmeniškai iš šio partinio supermarketo atrodo svarbiau, verta pabrėžti, kad yra daugiau balsų prieš ką nors nei už ką nors.

Varšuvos meras ir pilietinės koalicijos (KO) kandidatas į Lenkijos prezidentus Rafałas Trzaskowskis. EPA-EFE nuotrauka

Kaip per rinkimus išryškėja visuomenės konfliktai – vertybiniai, istoriniai ar kultūriniai?

Vertybiniai ir istoriniai konfliktai neišryškėja savaime, juos skatina ir išryškina patys politikai, pirmiausia būtent PiS deleguotas „nepriklausomas“ kandidatas Karolis Nawrockis, kuris, svarbu pabrėžti, iki šiol eina Lenkijos nacionalinės atminties instituto vadovo pareigas. Šio žmogaus praeitis iki jam atsirandant PiS akiratyje, kai partija iš pradžių paskyrė jį Antrojo pasaulinio karo muziejaus Gdanske direktoriumi, o vėliau paaukštino į dabartines pareigas Varšuvoje, yra, švelniai tariant, gana miglota.

Tad aišku, kad Voluinės 1943-iųjų tragedijos aukų palaikų ekshumavimo klausimas buvo „natūraliai“ panaudotas. Reikia pabrėžti, kad antiukrainietiškos nuotaikos vienaip ar kitaip buvo pasitelktos daugelio kandidatų. Tarkime, klausimas, ar ukrainiečių pabėgėliams toliau leisti naudotis programa 800+ (pagal ją visi nepilnamečiai vaikai, gyvenantys Lenkijoje, nepriklausomai nuo savo pilietybės kas mėnesį gauna 800 zlotų (apie 190 eurų) paramą), buvo keltas beveik visų pagrindinių kandidatų – įskaitant Rafałą Trzaskowskį, kalbėjusį, kad dėl galimo piktnaudžiavimo reikėtų riboti programą, nors statistiškai seniai įrodyta, jog absoliuti dauguma ukrainiečių karo pabėgėlių Lenkijoje dirba ir jų mokami mokesčiai pranoksta jų vaikams teikiamos paramos dydį.

Kalbant apskritai, Ukrainos tema buvo viena iš svarbiausių per rinkimų kampaniją. Daugiausia čia ryškia antiukrainietiška pozicija pasižymėjo Sławomiras Mentzenas ir ypač Grzegorzas Braunas. Pastarasis pagarsėjo tuo, kad nuplėšė Ukrainos vėliavą nuo Tado Kosciuškos kalvos Krokuvoje ir visai neseniai – nuo rotušės pastato Biala Podlaskoje, o tą pačią dieną, kai Europos Parlamente buvo balsuojama už jo imuniteto atėmimą, jis nuplėšė Europos Sąjungos vėliavą nuo Pramonės ministerijos pastato ir ją viešai sudegino, prieš tai nusivalęs į ją kojas.

Grzegorzas Braunas, kai Europos Parlamente buvo balsuojama už jo imuniteto atėmimą, nuplėšė Europos Sąjungos vėliavą nuo Pramonės ministerijos pastato ir ją viešai sudegino, prieš tai nusivalęs į ją kojas. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Grzegorzas Braunas taip pat garsėja kraštutiniu antisemitizmu ir sąmokslo teorijomis apie tariamą Lenkijos „nesuverenumą“ – neva šalis valdoma antilenkiškų žydų-ukrainiečių jėgų, iš kurių ją reikia išvaduoti. Europos Sąjungą jis vadina ne kitaip nei „eurokolchozu“, tačiau tai jam nė kiek netrukdo gauti daugiau kaip dešimties tūkstančių eurų europarlamentaro algą kas mėnesį.

Kokius metodus politikai naudoja per šiuos rinkimus norėdami paveikti rinkėjus? Ar žmonės jais tiki?

Apie Grzegorzą Brauną ir savotiškus jo metodus jau pasakojau. Sławomiras Mentzenas, be „TikTok“ įrašų, pasižymėjo ypač aktyvia kampanija, kurios metu aplankė įspūdingai daug miestų ir miestelių. Tiesa, visur jis iš esmės sakė tą patį, ką galima išgirsti iš „TikTok“ įrašų, į klausimus beveik neatsakinėdavo ir iš susirinkimų su rinkėjais labai greitai išskubėdavo toliau. Internete gausu įrašų, kaip jis išskuba važiuodamas paspirtuku.

Įdomus kandidatas yra Krzysztofas Stanowskis, buvęs sporto apžvalgininkas ir žurnalistas, įkūręs nuosavą interneto televizijos kanalą „Zero“ („Nulis“). Jis atvirai sako, kad siekia ne laimėti rinkimus, o tik padidinti savo populiarumą ir taip užsidirbti daugiau pinigų. Savo kampaniją pavertęs farsu, visus lyg ir kritikuojantis, nors pasirinktinai tai darantis Krzysztofas Stanowskis, ko gero, savo tikslą iš tiesų pasiekė.

Kitas klausimas – ką tai liudija apie rinkimų kampanijos lygį? Rinkėjai pasitiki tuo, kuo ir nori pasitikėti. Labai sunku įvertinti, ar kas nors iš tiesų pakeitė savo nuomonę, pavyzdžiui, vien dėl televizijoje rodytų debatų. Kitas dalykas yra kompromitacijos. Čia, ko gero, savo padėtį itin pablogino PiS „nepriklausomas“ kandidatas Karolis Nawrockis, kuris melavo dėl turimo vieno buto. Praeitą savaitę paaiškėjo, kad jis miglotomis aplinkybėmis perėmė nuosavybėn iš vienišo ligoto žmogaus jo butą už simbolinę kainą mainais už globą, tačiau neglobojo. Klausimas, kiek šis skandalas jam pakenks. Ko gero, tvirtas PiS elektoratas vis tiek nuo jo nenusisuks, nors nedidelę dalį jis vis dėlto gali prarasti, ir tai gali būti lemiama, ypač antrajame ture.

Iš pirmo žvilgsnio gal ir sunku suprasti, ar ultrapatriotiškai nusiteikęs Grzegorzas Braunas transliuoja rusų propagandą, ypač jei niekada asmeniškai nesi jos girdėjęs ir rusų kalbos nemoki.

Kaip vertinate propagandos ir dezinformacijos mastą per Lenkijos rinkimus?

Įvairaus pobūdžio propagandos ir dezinformacijos per šią kampaniją buvo iš tiesų nemažai. Dalis jos yra gana akivaizdžiai matoma – kalbant apie partinę propagandą, tačiau dalis sunkiau atpažįstama. Tarkime, iš pirmo žvilgsnio gal ir sunku suprasti, ar ultrapatriotiškai nusiteikęs Grzegorzas Braunas transliuoja rusų propagandą, ypač jei niekada asmeniškai nesi jos girdėjęs ir rusų kalbos nemoki. Bet užtenka užsiimti nesudėtinga analitika, palyginti ir suvesti galus, kad prieitum išvadą, jog daugeliu atvejų sutapimas su rusų naratyvais, skirtais išorės vartojimui (daugiausia Europos Sąjungos viduje), yra tiesiog stebėtinas.

Kandidato į Lenkijos prezidento postą Grzegorzo Brauno reklama. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Tas pats pasakytina ir apie dalį Sławomiro Mentzeno kalbų, ir iš esmės apie beveik visą antiukrainietišką naratyvą, kad ir kaip jis būtų aiškinamas jo skleidėjų. Žinoma, tai nereiškia, kad visi Lenkijos piliečiai privalo mylėti Ukrainą, bet jei politikas, siekiantis užimti aukščiausią postą šalyje ir tapti vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, aiškina apie „ne mūsų karą“ besiribojančios su Ukraina šalies piliečiams, tuomet akys lyg ir turėtų atsiverti. Nors, žinoma, visiems neatsiveria.

Ar Lenkijos politikoje yra temų, apie kurias nekalbama net per rinkimus?

Man rodos, jei tokių temų ir yra, jos neliečiamos tik dėl to, kad, politikų nuomone, plačiajai visuomenei nėra įdomios ir nesuveiks siekiant esminio tikslo – mobilizuoti ir praplėsti savo elektoratą.

Ar per rinkimus panaudojami istoriniai naratyvai?

Taip, kaip ir paminėta Voluinės aukų ekshumavimo tema, nors reikia pripažinti, kad, be Ukrainos, kitų ryškiai skambančių istorinių temų nebuvo daug. Čia verta pabrėžti, kad daugelio lenkų požiūris į savo istoriją yra gana ribotas, supaprastintas ir iškreiptas, žiūrima vien per etninės Lenkijos prizmę.

Kalbant apie valstybę, egzistavusią nuo XVI a. iki XVIII a. pabaigos, toks požiūris, švelniai tariant, nėra tinkamiausias. Teisybės dėlei reikia taip pat pripažinti, kad istorija domisi ne itin didelė visuomenės dalis, tačiau esama tokių, kurie tiesiog apsėsti savotiškai suprantamos istorijos (o verčiau – savų fantazijų apie ją), tai dažnai tapatinama su tam tikromis didybės manijomis. Dažniausiai tai yra Grzegorzo Brauno arba PiS kandidato Karolio Nawrockio rinkėjai.

Karolis Nawrockis, Nacionalinės atminties instituto (IPN) vadovas ir kandidatas 2025 m. Lenkijos prezidento rinkimuose. EPA-EFE nuotrauka

Kokį vaidmenį Lenkijoje per rinkimus atlieka Bažnyčia?

Deja, Bažnyčia (bent jau kalbant apie jos vyskupų daugumą) Lenkijoje eilinį kartą aiškiai parodė, kurią pusę palaiko ir kurios – ne. Eiliniai kunigai per pamokslus nesibodi tiesiai šviesiai nurodyti, už ką reikia balsuoti siekiant „išgelbėti“ tikėjimą bei šalį ir kam reikia pasipriešinti. Čia tautiniai ir tikėjimo naratyvai dažniausiai stipriai susipynę.

Vyskupai nesigėdija atvirai palaikyti kai kurias akivaizdžiai nacionalistines ir populistines politines figūras, Bažnyčia suteikia savo patalpas jų rengiamiems politiniams susibūrimams, tarkime, Krokuvoje buvęs PiS švietimo ministras Przemysławas Czarnekas, dabar laikomas viena iš esminių partijos figūrų, bažnyčioje susirinkusiems šalininkams aiškino, ką partija darys, jei jos palaikomas „nepriklausomas“ kandidatas nelaimės rinkimų, – nepripažins jų rezultatų ir organizuos masinio nepaklusnumo akcijas.

Bažnyčia Lenkijoje eilinį kartą aiškiai parodė, kurią pusę palaiko ir kurios – ne. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Šiemet Lenkija vadovauja Europos Sąjungai, tačiau tai nublanksta rinkimų fone. Kaip tai vertinate? Ar galima pastebėti, kad per rinkimus dominuojančios temos dažnai slepia gilumines, struktūrines problemas?

Lenkijos vadovavimas beveik nublanko rinkimų kampanijos metu ir daugumai eilinių rinkėjų yra visiškai nesvarbus. Tačiau reikia pasakyti, kad atsižvelgiant į įvairių svarbių visai Europai ir pasauliui įvykių kaleidoskopą – Donaldo Trumpo atėjimas į valdžią ir jo veiksmų gausa, popiežiaus Pranciškaus mirtis ir naujo popiežiaus išrinkimas, nuolat įtampos kupina situacija dėl karo Ukrainoje – vargu ar būtų galima tikėtis kito scenarijaus.

Kaip, jūsų manymu, rinkimų rezultatai Lenkijoje gali paveikti santykius su Lietuva ir kitomis šalimis kaimynėmis?

Išskyrus Vokietiją, Ukrainą ir iš dalies Baltarusiją, krizės pasienyje su šia šalimi ir Rusijos karo Ukrainoje fone kiti Lenkijos kaimynai per rinkimų kampaniją kaip nors ypatingai neskambėjo. Tiesa, Seimo maršalas ir vienas iš kandidatų į prezidento postą Szymonas Hołownia buvo pareiškęs, kad pirmieji jo užsienio vizitai būtų į Lietuvą, Baltijos šalis ir Suomiją, tačiau jo galimybės laimėti šiuos rinkimus nėra didelės.

Kiti kandidatai didelio dėmesio santykiams su Lietuva nerodė, nemanau, kad ir jų rinkėjų būtų toks poreikis, nebent lietuvių mažumos Augustavo ir Seinų krašte. Lenkijos visuomenė, nepaisant dažnai plačių geopolitinių užmojų regiono prasme, didžiąja dalimi yra ganėtinai polonocentriška ir susitelkusi į save labiau nei į kaimynus. Vokietija ir Ukraina šiuo atveju yra išimtys, bet tik dėl to, kad puikiai tinka populistiniam žaidimui panaudojant istorines traumas, kurios savo ruožtu sudaro neblogą pagrindą ir papildomiems esamiems negatyviems diskursams (migrantai iš Vokietijos, dažnai kartojamas naratyvas apie „vokiečių koncernų kontroliuojamą žiniasklaidą“; programa 800+ Ukrainos piliečiams ir įvairūs klausimai, susiję su Ukrainos piliečių buvimu šalyje).

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama