Fumata incerta

Anksčiau popiežiaus išrinkimą pranašavo... dūmų nebuvimas. Taigi jau daugiau nei šimtą metų Urbi et orbi laukia baltųjų dūmų – fumata bianca, kurie pakeis juoduosius dūmus – fumata nera, – ir pasauliui paskelbs apie naują katalikų dvasinį vadovą.

Tačiau dažnai būna sunku nustatyti dūmų spalvą, tuomet kalbama apie neaiškius dūmus – fumata incerta. Geriausiai žinomas 1958 m. pavyzdys, kai iš kamino keletą minučių kilo balti dūmai. Naujas popiežius jau buvo paskelbtas, bet dūmai staiga tapo juodi.

Manau, dabar gyvename pasaulyje, virš kurio tvyro fumata incerta. Šiame pasaulyje nebėra nieko tikra – nei karo, nei taikos, nei demokratijos, nei autoritarizmo, nėra jokių stabilumo garantijų, pasaulis tapo šešėlių vaidinimo scena.

Lenkų rašytojas Ziemowitas Szczerekas 2017 m. distopiniame romane Siwy Dym. Pięć Cywilizowanych plemion („Pilkieji dūmai. Penkios civilizuotos gentys“) išplėtojo artimos ateities viziją: Europa paskęsta pilkuose dūmuose – nežinomoje medžiagoje, kurioje dingsta žmonės, miestai, netgi valstybės bei jų sienos ir vėliau atsiranda visiškai kitokioje, naujoje, bet jokiu būdu ne geresnėje realybėje nei anksčiau.

„Pilkieji dūmai ėjo iš Ukrainos, iš Podolės, per Galiciją, vėliau per Karpatus, Užkarpatę – į Vengriją, įsiskverbė į pustą ir iš pustos, kur susikaupė keliose vietose, išsisklaidė į įvairias puses. Nes Pilkieji dūmai plinta kaip bėrimas, dėmėmis, šen ir ten, nereguliariomis. Viena didesnė, kita mažesnė. Pilkieji dūmai Rytų Europoje atrodo kaip pūslelinė paauglio veide, vienas spuogas čia, kitas ten, be kažin kokios prasmės, tvarkos, plano ir nuoseklumo.

Nes yra vienintelė taisyklė, kuria galima apibūdinti Pilkuosius dūmus – visiškas beprasmiškumas, netvarka, chaosas, taisyklių ir nuoseklumo nebuvimas. Pilkuose dūmuose galėjo nutikti viskas.

Ir tik tos legendos.“

Nuosekliai stebėdamas realybę, vis labiau prieinu prie išvados, kad bent jau nuo 2020 m. kovo vis giliau grimztame į šiuos pilkuosius dūmus tarsi į rūką, kuriame vis sunkiau atskirti gėrį nuo blogio, realybę – nuo fikcijos.

Kai Vladimiras Putinas 2016-aisiais – tuomet dar tarsi juokaudamas – viešai paskelbė, kad „Rusijos sienos niekur nesibaigia“, aš dar nemaniau, kad tai yra pasaulio, kokį mes ligi šiol pažinojome, pabaigos pradžia ir kad Europoje ateina fumata incerta, pilkųjų dūmų metas, dūmų, kurie 2025-ųjų sausį perskrodė Atlantą ir uždengė didžiules Jungtinių Amerikos Valstijų platybes.

Kai 2020 m. pavasarį sėdėjau namuose ir apstulbęs žiūrėjau į kompiuterio ekraną, galvodamas apie daugelį vietų, kurias anksčiau nuolat lankydavau, bet tuo metu jos man tapo savotiška abstrakcija, dar neįsivaizdavau, kad praėjus vos dvejiems metams, 2022-ųjų pavasarį, stovėsiu Lenkijos pasienio su Ukraina Peremyslio miesto geležinkelio stotyje ir su siaubu žvelgsiu į minias, plūstančias per netoliese esančią sieną iš šalies, kuri tapo žiaurios agresijos auka. Tuomet ten stovėdamas taip pat nežinojau, kad 2025 m. pavasarį tame pačiame Peremyslyje klausysiu žmonių pasakojimų, esą už šios sienos „nėra jokio karo“. Per šiuos trejus metus daugelio Europos šalių visuomenėse įvykusi metamorfozė žvelgiant iš šalies iš tiesų atrodo beveik neįtikėtina.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Atviros kavinės ir karas, kurio nėra

Pastarosiomis dienomis turėjome keletą laisvų dienų dėl švenčių (Lenkijoje papildomai dar ir gegužės 3-ioji yra laisvadienis – Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. Konstitucijai paminėti), ir aš pasinaudojau šia proga išvykti su pagalbos konvojumi į Ukrainą. Iš Švedijos nuvežėme tris ugniagesių automobilius ir vieną specialų autobusą, įrengtą neįgaliųjų transportui. Šis išvyko į Chersoną, o gaisrinės su ugniagesių įranga – į Poltavą, Kramatorską ir Zaporižią šalies rytuose.

Ukrainoje gelbėjimo įranga ir technika yra labai reikalingos, nes jos nuolat rusų tyčia naikinamos per oro antskrydžius. Gelbėtojai taip pat yra šių antskrydžių taikiniai. Nuo invazijos į Ukrainos kontroliuojamas teritorijas pradžios jau žuvo arba sunkiai sužalota daugiau nei 1500 ugniagesių ir gelbėtojų, o išgyvenusieji okupuotose teritorijose uždaryti į koncentracijos stovyklas ir patiria kankinimus bei prievartą. Šiuo metu okupuotose teritorijose esančiose koncentracijos stovyklose rusai laiko daugiau nei 15 tūkst. civilių Ukrainos piliečių.

Lvive kalbėjau su jaunuoliu iš Odesos, atvykusiu nuvežti įrangos į Chersoną. Jis tarnavo jūrų pėstininkų gretose per Mariupolio apgultį, paskui 1,5 metų Rusijos nelaisvėje buvo kankinamas ir marinamas badu.

„Apgulties metu praradau tikėjimą Dievu, nes mačiau tokių baisių dalykų, kurie prieštarauja Dievo egzistavimui... – pasakojo jis man. – Nelaisvėje nustojau tikėti žmonija ir žmogiškumu, nes tie, kurie mus kankino, nėra žmonės. Jie nėra žmonės.“ Dabar po reabilitacijos Švedijoje ir demobilizacijos grįžęs į Ukrainą jis įkūrė nedidelę pelno nesiekiančią nevyriausybinę organizaciją ir padeda demobilizuotiems karo invalidams. Jis pats neturi dviejų šonkaulių ir negali judinti kairės rankos pirštų.

„Nėra jokio karo, pone, – klegėjo linksmai laiką leidžianti gegužines švenčianti kompanija Peremyslyje, už dešimties kilometrų nuo sienos su Ukraina. – Tai vien melagienos, išgalvotos istorijos. Ar kada nors esi buvęs Lvive? Ten visos kavinės dirba visą parą, žmonės linksmai leidžia laiką už mūsų pinigus, kažkas uždirba milijonus!“

Žinoma, esu buvęs Lvive. Žinoma, kavinės buvo atidarytos (nors, žinoma, ne visą laiką, mieste galioja komendanto valanda) ir, žinoma, žmonės stengiasi gyventi normaliai, nes normalus gyvenimas – taip pat žinoma – yra visiškai normalus kiekvieno normalaus žmogaus siekis.

Ir tikrai – kavinės veikė ir Zagrebe, ir Splite per karą Kroatijoje paskutiniame XX a. dešimtmetyje, tuo pačiu metu, kai buvo bombarduojamas Dubrovnikas, degė ir buvo naikinamas per apgultį Vukovaras. Kavinės veikė ir Varšuvoje, ir Krokuvoje per nacių okupaciją, Europoje, kurią buvo apėmęs pasaulinis karas.

Žmogus visada ir visur, kur tik įmanoma, siekia normalaus gyvenimo, nes tik šis siekis yra priešingybė karui, jo nenormalumui. O mūsų kasdienis gyvenimas net ir be karo tampa vis nenormalesnis. Nuolatinis nerimas dėl nežaboto ir vis labiau neriboto populizmo – tokios tapo mūsų demokratijos.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Populizmas, kuris žudo

Apsidairykime. Nuo Pietų Rumunijos iki Šiaurės Lietuvos virš Europos kabo fumata incerta. Dešinė faktiškai nustojo būti dešine, o kairė – kaire. Viskas yra „ultra-“, radikalu, viskas yra populizmas. Beveik visi be išimties politikai nuo dešinės iki kairės pirmiausia užsiima įvairaus pobūdžio išgalvotų baimių spekuliavimu ir platinimu, kad vėliau patys galėtų su jomis „kovoti“. Poliarizuotos visuomenės net nepastebėjo, kaip įklimpsta į šių politikų įskiepytą nuolatinį vidinį karą su savimi.

Lenkijoje ankstesnė populistinė vyriausybė, kuri save vadino patriotine suvienytos dešinės stovykla, daugelį metų skleidė vidinio priešo paieškos naratyvą: kartais šiuo priešu virsdavo „godūs“ gydytojai, kartais – ne mažiau „godūs“ mokytojai, kartais – studentai, kuriems „apsisuko galvos“, arba apskritai išsilavinę žmonės, kurie „nesupranta sveikų tautos poreikių“. Ir, žinoma, visada gėjai, liberalai, migrantai, „nedoras“ Briuselis ir panašiai.

Paskendę vidaus kovose, mes nepastebėjome šio perėjimo ir sąvokų sukeitimo vietomis ir praleidome momentą, kai populizmas pradėjo žudyti. Tiesiogine prasme. Gegužės pradžioje Krokuvos universitetinėje ligoninėje nusivylęs pacientas peiliu subadė gydytoją. Dūrė dešimt kartų, mirtinai. Gegužės 7 d. psichikos sutrikimų turintis studentas darbo vietoje nužudė Varšuvos universiteto darbuotoją. Užkapojo kirviu. Studentas buvo paveiktas „ultra- (kad ir ką tai reikštų) patriotinės“ tam tikrų kraštutinių populistų organizacijos ir vienos populiarios partijos retorikos. Dar tolimų 2019-ųjų sausį Gdanske per labdaros koncertą scenoje buvo nužudytas – nudurtas peiliu – miesto meras Pawełas Adamowiczius.

O atskiri kandidatai į aukščiausius valstybės postus Lenkijos prezidento rinkimuose, vyksiančiuose gegužės 18-ąją, vis dar kaip mantrą kartoja tuščias beprasmiškas frazes apie lenkų saugumą, kuriam neva gresia pavojus dėl masinės migracijos.

Realiame pasaulyje, išnirę akimirkai iš neapibrėžtumo dūmų, galime pamatyti, kad tie, kurie taip aršiai bando paprastus žmones gąsdinti migrantais, pabėgėliais ir ypač radikaliu islamu ar islamišku fundamentalizmu šalyje, kurioje jų, galima sakyti, nėra, patys savaime atstovauja ne kam kitam kaip radikalizmui ir fundamentalizmui.

Nesunkiai įrodoma, kad 99,9 proc. visų agresijos atvejų, su kuriais susiduriame šalyje, yra ne islamistų, fundamentalistų, imigrantų ar pabėgėlių kaltė, o mūsų piliečių, kurie tvirtina bijantys migrantų, rankų darbas. Šie tautiečiai populistinių politikų tiek prifarširuoti steroidinio turbopatriotizmo ir noro kovoti, kad iš esmės yra pasirengę kirviu ar peiliu nužudyti bet kokį savo frustracijos objektą.

Su siaubu galvoju apie artėjančius prezidento rinkimus Lenkijoje, klausydamasis kandidatų kalbų ir bijodamas net pagalvoti, ką jie iš tikrųjų galvoja.

Nerimaudamas stebiu panašias ar net dar baisesnes tendencijas visose man artimose ir dažnai lankomose Europos šalyse.

Už pietinės Lenkijos sienos Robertas Fico visomis jėgomis bando nugramzdinti Slovakiją į primityvų autoritarizmą pagal ankstesnį Vladimiro Mečiaro pavyzdį ir greitai pasivyti Viktorą Orbáną bei jo sukurtą veiksmingą režimą.

Už Karpatų kalnų, Rumunijoje, vyksta antrasis rinkimų farsas, kur svajonės apie didybę susimaišo su pilkųjų dūmų pasakojimais apie „melagingą“ karą ir pagyromis „stabiliam genijui“ iš kitos vandenyno pusės, tačiau pastarasis jau pats pasinėręs į neaiškumo dūmus, kuriuose ryžtingai kovoja su savo paties pastatytu šešėlių teatru. Deșteaptă-te, române – pabusk, rumune, – norėtųsi pacituoti rumunų himno, kurį parašė Andrei Mureșanu, rumunų poetas, 1848 m. Tautų pavasario tribūnas, eilutę.

Pabusti būtų naudinga toli gražu ne tik rumunams.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Pasaulio, kuris miega, ilgesys

Praėjusių metų pabaigoje susijaudinęs tiesiogiai stebėjau serbų studentų protestus Novi Sade ir Belgrade – tai buvo tarsi gyvybės gurkšnis šalyje, jau daugelį metų apimtoje letargijos ir bejėgiškumo, kuriuos sukėlė Aleksandaro Vučićo režimo korupcija ir beveik visiškas perspektyvų jauniems žmonėms trūkumas. Protestai apėmė visą Serbiją ir vis dar tęsiasi, o režimo valdovas ramiai sau skrido į Maskvos paradą.

Šių metų balandžio pradžioje Skopjėje liūdnai klausiausi makedonų, kurie piktinosi savo šalies padėtimi, ir tai dar kartą paryškino tragedija per gaisrą Kočanuose. Didelis užrašas ant Vardaro upės kranto Skopjės centre skelbė: Bugari vo ustav e predavstvo („Bulgarijos konstitucija yra išdavystė“). Taip reaguojama į Sofijos reikalavimus Skopjės vyriausybei mainais už gretimos šalies integracijos į euro zoną kliūčių pašalinimą.

Vaikščiojau po Skopję, žiūrėjau į byrantį nuo visų pseudoklasicistinių ir autentiškų jugoslaviškų fasadų tinką, į žolę, augančią ant laukinio sąvartyno, kuris atmestinai aptvertas banguotos skardos tvora pačiame miesto centre, netoli Makedonijos pėsčiųjų gatvės, ir galvojau, kad Europos integracija iš esmės jau seniai nebėra patraukli ir fumata incerta šešėliuose prarado žavesį.

Skopjės teatro „Komedija“ kavinėje apie tai man pasakojo Blagojus Veselinovas, talentingas teatro ir kino aktorius. Jis vaidino slovėnų režisieriaus Andrejaus Košako filme „Visi prieš visus“ (slov. Vsi proti vseh) apie demokratijas, virstančias koruptokratijomis. Apie tai kalbėjo ir pats A. Košakas, su kuriuo susitikau čia pat kavinėje „Bukva“, kur vyko internetinis susitikimas su vienu amerikiečių koliažų autoriumi. Kalbėjo puikus makedonų rašytojas Aleksandaras Prokopievas, romano „Sekiotojas“ autorius ir buvęs kultinės Jugoslavijos roko grupės „Idoli“ vienas iš lyderių.

Šiuose pokalbiuose, man pasirodė, buvo sunkiai apibūdinamas žodžiais liūdesys – t’ga makedonų kalba – didžiojo pasaulio, kuris čia taip ir neatėjo vietoj buvusio ankstesnio, jugoslaviško, kuris baigėsi, o vietoj jo pasiūlytas tik savotiškas byrančio gipso ir banguotos skardos muliažas.

Apie tą žlugusį pasaulį mąsčiau Kosove, stovėdamas prie netoli Prištinos esančio Gazimestano – paminklo, skirto Kosovo mūšiui 1389-aisiais paminėti. Stovėjau ten ir žvelgiau į tuščius laukus aplink, klausiausi vėjo ūžesio keturiose keistose konstrukcijose, primenančiose trimitus mūrinės kolonos, paminklo centrinio elemento, kampuose. Paminklo, prie kurio 1989 m. birželio 28 d. kalbėjo Slobodanas Miloševićius ir šia kalba iš esmės paženklino kruviną Jugoslavijos žlugimą – ir karus, kurių tuomet niekas, ko gero, nevadino melagingais.

Šis didysis pasaulis, turėjęs čia ateiti po šio žlugimo, šiandien akistatoje su viena šalimi, kurios sienos niekur nesibaigė, pasirodė esąs sutrikęs ir bejėgis, nežinantis, kaip padėti kitiems ir net sau pačiam, klajojantis rūke ir nesuprantantis, kur eiti toliau.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Ribota beribė

Goricoje ir Nova Goricoje – italų ir slovėnų dvimiestyje abiejų šalių pasienyje – buvau vasario mėnesį ir žiūrėjau Europos kultūros sostinės projekto atidarymą, kurio pagrindinis šūkis buvo „Be sienų“. Apie tai papasakojau Italijos karabinieriui – jis kitos dienos po iškilmių rytą, likus penkioms minutėms iki traukinio išvykimo į Triestą, paprašė manęs parodyti dokumentus. Stovėjau perone ir prisiminiau pokalbį apie Benito Mussolini, apie jo vis dar galiojantį garbės piliečio statusą Goricoje.

Šio pokalbio metu mano italų pašnekovas pabrėžė, kad negalima demonizuoti Dučės, ne visi jį mato tik per fašizmo prizmę. Daugeliui jo asmenybė siejasi pirmiausia su stabilumu ir ilgesiu laikais, kai „visi turėjo darbą“, „sviestas nekainavo turtų“ ir – tai turbūt svarbiausia – nebuvo jokių migrantų. Šias mano mintis ir pertraukė italų pareigūnas, kuris pavargusiu žvilgsniu patikrino mano asmens tapatybės kortelę bei žurnalisto pažymėjimą ir į mano klausimą atsakė, kad „be sienų“, aišku, yra nuostabus dalykas, tačiau migrazzione illegale (nelegali migracija) gyvena savo gyvenimą.

Kelionėje traukiniu į Triestą jau nebežinau, kiek kartų nuo 2020 m. kovo mintyse kartojau žodžius, kuriais žymus slovėnų rašytojas Drago Jančaras 1978-aisiais – mano gimimo metais – baigė savo romaną „Galerininkas“ (slov. Galjot):

Izmazal se bom, je pomislil, izmazal se bom.

Zjutraj bom trezen in teh prekletih sanj ne bo nikjer več.

(„Išsivalysiu, pagalvojo, išsivalysiu. Rytoj prablaivėsiu, ir šių prakeiktų sapnų jau daugiau niekada nebebus.“)

2025 m. gegužės 8 d., Krokuva

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Nikodem Szczyglowski

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama