L. Kojala: Putino atsisakymas vykti derybų į Stambulą byloja, kad Kremlius neplanuoja keisti savo retorikos
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Gegužės 15 d. rytą pranešta, kad Rusijos prezidentas nedalyvaus Turkijoje vyksiančiose derybose su Ukrainos lyderiu V. Zelenskiu. Derybos įvyko, tačiau ne tokiu formatu, kaip buvo tikėtasi. Maskva joms paskyrė žemesnio lygio komandą.
Susidariusią situaciją dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas LINAS KOJALA.
Kaip manote, kokios priežastys lėmė, kad į derybas Stambule neatvyko Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas?
Tai visiškai nestebina. Būtų buvę labai netikėta, jeigu jis būtų apsisprendęs vykti į Stambulą ir susitikti su Zelenskiu. Vis dėlto, nors Putinas pats užsiminė, kad Turkijoje reikėtų surengti susitikimą, Zelenskio pasiūlymas, jog tai turėtų būti prezidentinio lygmens formatas, ko gero, šiek tiek išmušė Kremlių iš vėžių.
Mes žinome, kad Kremlius nėra tas, kuris priima sprendimus improvizuotai, ypač tokius, kokius primeta kitos šalys arba kiti lyderiai. Tą esame matę ir krizių akivaizdoje – pavyzdžiui, kai prasidėjo „Wagner“ maištas, Putinas apskritai dingo iš viešosios erdvės, jam reikėjo laiko persiorientuoti. Taip ir šioje situacijoje toks kūrybiškas ir improvizuotas sprendimas vykti susitikti su Zelenskiu būtų buvęs labai netipinis Putinui.
Kartu tai yra signalas, kad Kremlius artimiausiu metu neplanuoja keisti savo retorikos ir keliamų reikalavimų Ukrainai, de facto reikalaujant šios šalies kapituliacijos. Ir tam prezidentinio lygmens pareiškimų susitikus tiesiogiai su Zelenskiu ar Trumpu nereikia.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Kremlius, Maskva, Rusija, 2025 m. gegužės 14 d. Aleksandro Nemenovo / EPA-EFE nuotrauka
Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas Putino neatvykimo į derybas nesureikšmino. O Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Maskvos atsiųstą delegaciją pavadino butaforine, neturinčia aiškesnių įgaliojimų. Koks būtų jūsų komentaras?
Iš tiesų Putino pasirinkta delegacija nėra aukščiausiojo lygio. Kartu Kremlius labai aiškiai nori parodyti, kad šiuos pokalbius su ukrainiečiais mato kaip tąsą diskusijų, kurios kurį laiką vyko 2022-aisiais. Ir vėlgi prisiminkime jų esmę: Rusija, pavyzdžiui, reikalavo, kad Ukraina drastiškai sumažintų savo kariuomenę, iš esmės apskritai atsisakytų turėti įgalintas veikti karines pajėgas, kad atsisakytų bet kokios narystės NATO perspektyvos, pripažintų Rusijos okupuotas teritorijas, įvykdytų denacifikaciją (Rusijos supratimu) ir atliktų kitus reikalavimus, kuriuos Putinas deklaravo kaip šio karo esminius tikslus.
Taigi šios delegacijos demonstravimas, kad derybos tarsi tęsiasi nuo 2022-ųjų, indikuoja, jog nėra pasikeitę ir jų tikslai. Tai reiškia, kad derybos kaip tokios apskritai nelabai gali įvykti, nes nėra apie ką kalbėtis, išskyrus techninius klausimus, tokius kaip, pavyzdžiui, apsikeitimas karo belaisviais. Tai per pastaruosius keletą metų yra įvykę dešimtis kartų, ir tam, ko gero, papildomų didelių delegacijų ir susitikimų Stambule ar kur nors kitur nereikia – tam palaikomi kitokio formato dialogai.
Donaldas Trumpas sako nesitikintis pažangos dėl Ukrainos, kol nesusitiks su Vladimiru Putinu. Šis Trumpo tvirtinimas smarkiai kontrastuoja su ankstesnio Jungtinių Valstijų prezidento Joe Bideno pozicija, kad tik pati Ukraina gali derėtis dėl savo ateities. Čia dar pridurčiau valstybės sekretoriaus Marco Rubio pasakymą, kad neturime didelių lūkesčių, kas įvyks rytoj, t. y. penktadienį.
Valstybės sekretorius konstatuoja faktą, kad atvykusi Putino delegacija, kaip ir kalbėta, ko gero, kels tuos pačius ultimatyvius reikalavimus ir nepaliks erdvės deryboms. Be to, ji, tikėtina, dėl turimo politinio svorio neturės galimybių ir mandato koreguoti poziciją. Tad, matyt, tie Rubio vertinimai yra gerai sukalibruoti.
Jungtinių Valstijų administracijoje galima matyti dvi komandas, dvi šios situacijos vertinimo trajektorijas. Viena teigtų, jog svarbu pats faktas, kad įvyks susitikimas, kad Ukraina ir Rusija kalbėsis tiesiogiai, nesvarbu, koks bus tų pokalbių lygmuo pagal atstovaujančių asmenų užimamas pozicijas, nesvarbu netgi tai, koks bus galutinis pokalbių rezultatas, jeigu jis apskritai bus.
Rusijos atsakas buvo iš esmės griežtas „ne“. Griežtas „ne“ viskam: ir siūlomoms paliauboms, ir susitikimui, į kurį ir Trumpas investavo tam tikrą politinį kapitalą, sakydamas, kad gali atvykti į Stambulą, ir kitoms iniciatyvoms, iš kurių amerikiečiai, ko gero, tikėjosi didesnio rezultato negu pasiektas iki šiol.
Pats faktas, kad pusės yra susodinamos prie bendro stalo, būtų indikuojamas kaip žingsnis į priekį, kaip tam tikra pergalė, apie kurią galima pranešti pasauliui ir Amerikos gyventojams. Tokios pozicijos atstovu turbūt galime laikyti viceprezidentą J. D. Vance'ą, kuris prieš keletą dienų labai indikatyviai pasakė, kad šiuo metu nemanome, jog paliaubos yra tikslas numeris vienas.
Svarbiausia, kad abi pusės susėstų prie stalo. Iš esmės tai, ką daro Kremlius, ir referuoja tiesiogiai į tuos pareiškimus. Bandoma parodyti, kad niekas iš mūsų paliaubų šiuo metu nereikalauja.
Trumpo administracijoje yra ir kita pozicija, kurioje galime matyti tą patį valstybės sekretorių Marco Rubio, akcentuojantį kitą dalyką – kad pastarųjų mėnesių bandymai susitarti su Kremliumi, nuolankiai kreipiantis į Rusiją, bandant rodyti dėmesį ir atsižvelgiant į jos keliamus reikalavimus, netgi balsuojant Jungtinių Valstijų atžvilgiu kartu su Rusija Jungtinėse Tautose, daromi stengiantis pasiekti rezultatą. Tačiau Rusijos atsakas buvo iš esmės griežtas „ne“. Griežtas „ne“ viskam: ir siūlomoms paliauboms, ir susitikimui, į kurį ir Trumpas investavo tam tikrą politinį kapitalą, sakydamas, kad gali atvykti į Stambulą, ir kitoms iniciatyvoms, iš kurių amerikiečiai, ko gero, tikėjosi didesnio rezultato negu pasiektas iki šiol.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Abu Dabis, Jungtiniai Arabų Emyratai, 2025 m. gegužės 15 d. Jungtinių Arabų Emyratų prezidento kanceliarijos / EPA-EFE nuotrauka
Šios stovyklos tezė, ko gero, būtų kita: kad ne tik pats susitikimas tarp Trumpo ir Putino galėtų būti reikšmingas, bet ir pasikeitusi Jungtinių Valstijų taktika Rusijos atžvilgiu daryti didesnį spaudimą galėtų paskatinti Kremlių permąstyti, kaip reaguoti į šiuo metu administracijos priimamus sprendimus.
Kaip Amerika, Europos Sąjunga galėtų reaguoti į šį Rusijos nenorą derėtis – rimtai derėtis – dėl taikos: veiksmais, ne tik žodžiais?
Europos Sąjunga save šiek tiek įvarė į kampą. Turiu galvoje didžiąsias Europos valstybes, kurios buvo susitikime su Volodymyru Zelenskiu savaitgalį Kyjive, nes buvo deklaruota, kad, jeigu nebus paskelbtos trisdešimties dienų paliaubos, tai reikš naujų griežtų sankcijų priėmimą Rusijos atžvilgiu.
Dabar aišku, kad nėra didelės tikimybės, jog artimiausiu metu tos paliaubos galėtų būti patvirtintos. Tad tam tikra prasme Europos lyderiai turėtų priimti sprendimus dėl griežtesnių sankcijų. Bet jie buvo stipriai susieti su Jungtinių Valstijų pozicija. Kitaip tariant, jeigu amerikiečiai nenuspręs, kad reikia pradėti taikyti griežtesnes sankcijas Rusijai dėl to, kas įvyko arba neįvyko Stambule, Europos šalių teiginiai skambės silpnokai. Ypač žinant, kad pastarasis, 17-asis, sankcijų paketas, dėl kurio buvo sutarta vos prieš keletą dienų Europos Sąjungoje bendru 27-ių valstybių susitarimu – tikrai nėra įspūdingas.
Terpei manyti, kad artimiausiu metu galėtų būti priimami tokie ryžtingi sankcijų sprendimai, kurie esamą sankcijų lygį (beje, veikiantį gana efektyviai, bet visgi jis gali būti sustiprintas) pakeltų į naują kokybinį lygmenį – argumentų nelabai yra. Tai kelia problemą, kurią esu aprašęs dar susitikimo Kyjive kontekste, – kad Europa turi kredibilumo problemą. Ar teiginiai, kurie skamba iš politikų lūpų apie tai, kas lauks kaip sankcija, yra pakankamai įtikinantys, kad turėtų efektą Rusijos atžvilgiu? Deja, atsakymas greičiausiai yra „ne“.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Vytautas Markevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
