Ką Dievas galvoja apie geriausią mano gyvenimo versiją? Arkivyskupas K. Kėvalas – apie pašaukimą
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Girgždėdamos prasivėrė masyvios Kauno arkivyskupijos kurijos durys, ir besišypsantis arkivyskupas KĘSTUTIS KĖVALAS pakvietė mane užeiti vidun. Kolonos, ornamentuotos grindys ir į viršų besisukantys laiptai – šį grožį pamačiau vos užėjusi. Lipdamas laiptais viršun arkivyskupas K. Kėvalas pasakojo pastato istoriją, o vėliau užsiminė, kad kiekvienas esame pašauktas vykdyti Dievo misiją – nuo to ir prasidėjo mūsų pokalbis.
Pašaukimas yra tarsi kvietimas meile atsakyti į Dievo meilę. Ką tai reiškia šiandieniame pasaulyje, kuriame labai daug pragmatiškumo ir karjerizmo?
Mūsų gyvenimas šiame pasaulyje jau yra Dievo meilės apraiška, nes mums padovanota būtis. Prieš šimtą metų mūsų dar nebuvo, bet Viešpats norėjo pakviesti būtent mus į šį gyvenimą. Dievas mus sukūrė iš meilės. Galėtume sakyti, kad jis mus įsimylėjo ir dėl to esame pakviesti gyventi. Kai Viešpats pakviečia žmogų, Jis viliasi atsako, nes meilė ieško abipusiškumo.
Tai turbūt irgi yra tam tikra Dievo drama, nes Jam reikia laimėti širdį, kuri yra laisva atsakyti „taip“ arba „ne“. Kad žmogus galėtų atsakyti „taip“, pirmiausia jis turi pažinti Dievo meilę ir suprasti šią didžiulę dovaną, kad jo gyvenimas nėra tik atsitiktinis įvykis. Mes visi turime aiškų tikslą, esame pakviesti gyventi su Jo duota misija – mylėti, nes iš meilės sukurtas žmogus yra skirtas mylėti. Viešpaties lūkestis – kad žmogaus širdis atsilieps ir dovanos atsaką Kūrėjui. Kad tai nutiktų, mums duotas visas gyvenimas. Šis atsakas ir yra pašaukimo esmė – kaip tu atsakai Dievui į Jo dovanotą meilę.
Bažnyčia yra apibrėžusi tris pašaukimo kelius: santuoka – šeimos gyvenimas; kunigystė ir vienuolystė – pašvęstasis gyvenimas; taip pat šiandien dar išskiriami žmonės, gyvenantys individualiai – ne santuokoje, ne vienuolystėje ir ne kunigystėje, bet realizuojantys save per tarnystę profesinėje ar socialinėje veikloje. Yra keli būdai atsakyti Dievui meile, ir žmogus turi pats atrasti savo būdą.
Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių seserų kongregacijos sesers Gabrielės Vizbaraitės FDCJ šimto metų jubiliejus. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas laimina jubiliatę. Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių seserų kongregacijos archyvo nuotrauka
Pirmiausia reikia pažinti savo Kūrėją ir tada pažinti save. Turime save pažinti, nes patys sau esame paslaptis. Jaunystės uždavinys – atrasti geriausią savo versiją. Rasti optimalų gyvenimo būdą, kuriame, mano manymu, labiausiai išsiskleis meilės pajėgos. Jos stiprinamos paties Dievo. Reikia ieškoti, kur atsiskleidžia mano talentai mylėti Dievą, kitus žmones ir save.
Kiekvienas žmogus nori būti laimingas ir tai gali padaryti tik atradęs savo pašaukimą. Rasti pašaukimą – vadinasi, atsakyti į klausimą, kaip būti laimingam gyvenime, kuris ne tik man, bet ir kitiems yra dovana.
Šiuolaikiniai jaunuoliai neretai yra sutrikę triukšmo pasaulyje, kurį sukuria naršymas telefonuose, tranki muzika ir skubus tempas. Kaip jaunuoliams išgirsti Dievo balsą ir atrasti savo pašaukimą?
Labai svarbu gyvenime stabtelėti. Bažnyčia laiko dovanojimą savirefleksijai ir maldai atpažįsta kaip vieną svarbiausių maldos formų. Ir sekuliarusis pasaulis pastebi, kad bėgimas nesuteikia laimės. Turi rasti vadinamąjį retreatą („atsitraukimą“). Šis žodis vartojamas kariuomenėje, kai kariams duodama atsitraukimo komanda. Dabar svarbu atsitraukti nuo šurmulio, bėgimo, rutinos. Tai yra pastangų reikalaujantis menas.
Sekmadienį švęsti įsakyta. Viešpats mums įsako sustoti, nes žino, kad turėsime sunkumų dėl poilsio. Įsakymo dirbti nėra, o stabtelėti – yra. Dievas žino, kad sustoti, nurimti, pabūti, pasigrožėti mums bus iššūkis. Žodis „švęsk“ žmogui reiškia grįžimą į savo originalią būseną, kurioje esame sukurti būti laimingi. Tą „švęsk“ turime atrasti kasdienybės momentais, kurie susiję su keliais dalykais: savirefleksija, malda ir pabuvimu kitaip, negu esame kasdienybėje.
Koks tas kitaip? Kiekvienas turi rasti savo būdą. Tai gali būti knygos skaitymas, pokalbis, išvyka į gamtą. Bet stipriausias ir svarbiausias yra maldos ir adoracijos laikas, buvimas šv. Mišiose. Nes tai yra koncentruotas ir stipriausias atsitraukimo nuo rutinos būdas. Taip, aš esu ne tik su savimi, perpasakodamas savo mintis, bet ir santykyje su Dievu, kuris turi man žinią – ką Jis galvoja apie geriausią mano versiją.
Rogieras van der Weydenas, „Marijos apsilankymas“ (fragmentas, 1445 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Yra posakis „pilve suplazdėjo drugeliai“. Tas jaudulys moteris suvienijo. Marija šį jausmą išreiškė gražia giesme: „Mano siela šlovina Viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47). Ji gavo Dievo patvirtinimą, kad įvykiai, dėl kurių nerimavo, yra didelė malonė. Tai, kad Marija skubiai išsiruošė pas Elzbietą, reiškia, jog ji ieškojo atsakymo, ir susitikimas su giminaite ją labai pradžiugino. Sakyčiau, tokio susitikimo jaunimas ieško.
Suaugusiesiems reikia atsiverti ir pasikalbėti su jaunais žmonėmis. O jaunimui – atsiverti vyresniems ir pasipasakoti, kas vyksta, su kuo tenka susidurti. Nes kartais jaunam atrodo, kad vyresnis žmogus nesupranta. Šis neatvirumas abipusiškai nuostolingas – suaugusieji netenka džiaugsmo pasidalyti, o jaunuoliai negauna įžvalgų, kurios atvertų horizontus. Nebūtinai vyresnis žmogus jaunuoliui pasakys, ką reikia daryti, nes mes patys turime tai atrasti ir suprasti. Bet kalbantis galima patirti momentą „aha!“, nes patirtis ir mintys gali rezonuoti. Suaugusiajam kalbant apie savo gyvenimo patirtį, jaunuolis gali gauti atsaką į kirbančias mintis.
Pašaukimas dažnai būna neatsiejamas nuo noro dirbti su pasaulio paribiuose esančiais žmonėmis. Popiežiaus Pranciškaus žinioje rašoma: „Kas įsiklauso į Dievo kvietimą, negali nepaisyti šauksmo, sklindančio iš daugelio brolių ir seserų, kurie jaučiasi atstumti, sužeisti, apleisti.“ Ką reiškia padėti žmonėms, atsidūrusiems paribiuose, ir kaip galima tą padaryti?
Paribyje atsidūręs žmogus iš tikrųjų yra vargšas. Jėzus sakė, kad atsižvelgiant į tai, kaip žiūrime į vargšus, bus vertinama mūsų gyvenimo kokybė. Jėzus kalba: „Ką tik padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (plg. Mt 25, 40–45). Pagalbą žmogui Jis priima asmeniškai, tarsi ji būtų teikiama Jam. Kiekvienas iš mūsų tarsi turime egzaminą – ar kito žmogaus vargas ir nepriteklius mane sujaudina ir ar noriu jam padėti. „Buvau keleivis, priglaudėte, buvau kalinys, aplankėte, buvau ligonis, slaugėte“ (plg. Mt 25, 40–45) – ėjimą į paribius Bažnyčia supranta kaip Jėzaus kvietimo arba prašymo vykdymą.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių seserų kongregacijos sesers Gabrielės Vizbaraitės FDCJ šimto metų jubiliejus. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas laimina jubiliatę. Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių seserų kongregacijos archyvo nuotrauka
Pirmiausia reikia pažinti savo Kūrėją ir tada pažinti save. Turime save pažinti, nes patys sau esame paslaptis. Jaunystės uždavinys – atrasti geriausią savo versiją. Rasti optimalų gyvenimo būdą, kuriame, mano manymu, labiausiai išsiskleis meilės pajėgos. Jos stiprinamos paties Dievo. Reikia ieškoti, kur atsiskleidžia mano talentai mylėti Dievą, kitus žmones ir save.
Kiekvienas žmogus nori būti laimingas ir tai gali padaryti tik atradęs savo pašaukimą. Rasti pašaukimą – vadinasi, atsakyti į klausimą, kaip būti laimingam gyvenime, kuris ne tik man, bet ir kitiems yra dovana.
Šiuolaikiniai jaunuoliai neretai yra sutrikę triukšmo pasaulyje, kurį sukuria naršymas telefonuose, tranki muzika ir skubus tempas. Kaip jaunuoliams išgirsti Dievo balsą ir atrasti savo pašaukimą?
Labai svarbu gyvenime stabtelėti. Bažnyčia laiko dovanojimą savirefleksijai ir maldai atpažįsta kaip vieną svarbiausių maldos formų. Ir sekuliarusis pasaulis pastebi, kad bėgimas nesuteikia laimės. Turi rasti vadinamąjį retreatą („atsitraukimą“). Šis žodis vartojamas kariuomenėje, kai kariams duodama atsitraukimo komanda. Dabar svarbu atsitraukti nuo šurmulio, bėgimo, rutinos. Tai yra pastangų reikalaujantis menas.
Sekmadienį švęsti įsakyta. Viešpats mums įsako sustoti, nes žino, kad turėsime sunkumų dėl poilsio. Įsakymo dirbti nėra, o stabtelėti – yra. Dievas žino, kad sustoti, nurimti, pabūti, pasigrožėti mums bus iššūkis. Žodis „švęsk“ žmogui reiškia grįžimą į savo originalią būseną, kurioje esame sukurti būti laimingi. Tą „švęsk“ turime atrasti kasdienybės momentais, kurie susiję su keliais dalykais: savirefleksija, malda ir pabuvimu kitaip, negu esame kasdienybėje.
Koks tas kitaip? Kiekvienas turi rasti savo būdą. Tai gali būti knygos skaitymas, pokalbis, išvyka į gamtą. Bet stipriausias ir svarbiausias yra maldos ir adoracijos laikas, buvimas šv. Mišiose. Nes tai yra koncentruotas ir stipriausias atsitraukimo nuo rutinos būdas. Taip, aš esu ne tik su savimi, perpasakodamas savo mintis, bet ir santykyje su Dievu, kuris turi man žinią – ką Jis galvoja apie geriausią mano versiją.
Ką mano Kūrėjas galvoja apie mane? Ką tu, Viešpatie, manai apie mano geriausią versiją? Ką norėtum per mane perduoti kitiems žmonėms?Jeigu žmogus derasi tik su savimi, jis yra labai ribotoje aplinkoje. Tokiu būdu toli nenueisi. Tačiau įdomiausia – ką mano Kūrėjas galvoja apie mane? Ką tu, Viešpatie, manai apie mano geriausią versiją? Ką norėtum per mane perduoti kitiems žmonėms? Dievas dovanojo gyvenimą kiekvienam žmogui su tikslu. Tad galime klausti Dievo – koks tas tikslas? Duok, Viešpatie, įžvalgos dovaną pažinti, ką man skyrei jau nuo amžių pradžios sukurdamas mane ir pakviesdamas į pasaulį būtent šiuo laiku. Juk mes tam tikra prasme buvome išnešioti, išlaukti. Vadinasi, šis laikas buvo optimalus mums atvykti į pasaulį. Tai tuomet kokia yra optimali to laiko panaudojimo versija, Dieve? Ką Tu norėtum man padovanoti, kas padarytų ne tik mane, bet ir Tave laimingą? Tave, kuris mane sukūrei. Jeigu Tu sukūrei, Tu žinai, nes esi autorius. Kokio vaidmens turėtų imtis ganytojai ir suaugę tikintieji, kad palengvintų jaunuoliams kelią pašaukimo ir savęs atradimo link? Labai svarbu dalytis savo istorija, nes mes visi įgyjame panašias patirtis. Pavyzdžiui, jaunystėje ieškome gyvenimo kelio, tinkamos profesijos ar sutuoktinio. Suaugusieji jau yra nuėję paieškų kelią ir turi tam tikrą patirtį – kas pavyko, o kas ne. Pamokos gali būti perduodamos jauniems žmonėms. Todėl labai svarbu jaunimui ir vyresniems susitikti, pasikalbėti, pabūti ir pasidalyti patirtimi. Manau, tai būtų vienas svarbiausių būdų palaikant jaunuolius, ieškančius savojo kelio. Kaip ir popiežiaus žinioje apie lydėjimą rašoma – kad palydėti reiškia eiti kartu su žmogumi tame svarstyme, kuris susijęs ir su įtampa. Sakoma, po arkangelo Gabrieliaus apsireiškimo Marija savo širdyje svarstė faktą, kad ji pagimdys Dievo Sūnų. Tai reiškia, kad ji jautėsi įsitempusi ir jai kilo klausimų, kas vyksta. Marija skubėjo pas giminaitę Elzbietą pasikalbėti apie tai ir paklausti, ar ji jaučiasi taip pat. Elzbieta pažino Marijoje savo širdies klausimus ir ieškojimus, todėl jas abi apėmė džiaugsmas. Rašoma, kad Elzbietos įsčiose šoktelėjo kūdikis.
Rogieras van der Weydenas, „Marijos apsilankymas“ (fragmentas, 1445 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Yra posakis „pilve suplazdėjo drugeliai“. Tas jaudulys moteris suvienijo. Marija šį jausmą išreiškė gražia giesme: „Mano siela šlovina Viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47). Ji gavo Dievo patvirtinimą, kad įvykiai, dėl kurių nerimavo, yra didelė malonė. Tai, kad Marija skubiai išsiruošė pas Elzbietą, reiškia, jog ji ieškojo atsakymo, ir susitikimas su giminaite ją labai pradžiugino. Sakyčiau, tokio susitikimo jaunimas ieško.
Suaugusiesiems reikia atsiverti ir pasikalbėti su jaunais žmonėmis. O jaunimui – atsiverti vyresniems ir pasipasakoti, kas vyksta, su kuo tenka susidurti. Nes kartais jaunam atrodo, kad vyresnis žmogus nesupranta. Šis neatvirumas abipusiškai nuostolingas – suaugusieji netenka džiaugsmo pasidalyti, o jaunuoliai negauna įžvalgų, kurios atvertų horizontus. Nebūtinai vyresnis žmogus jaunuoliui pasakys, ką reikia daryti, nes mes patys turime tai atrasti ir suprasti. Bet kalbantis galima patirti momentą „aha!“, nes patirtis ir mintys gali rezonuoti. Suaugusiajam kalbant apie savo gyvenimo patirtį, jaunuolis gali gauti atsaką į kirbančias mintis.
Pašaukimas dažnai būna neatsiejamas nuo noro dirbti su pasaulio paribiuose esančiais žmonėmis. Popiežiaus Pranciškaus žinioje rašoma: „Kas įsiklauso į Dievo kvietimą, negali nepaisyti šauksmo, sklindančio iš daugelio brolių ir seserų, kurie jaučiasi atstumti, sužeisti, apleisti.“ Ką reiškia padėti žmonėms, atsidūrusiems paribiuose, ir kaip galima tą padaryti?
Paribyje atsidūręs žmogus iš tikrųjų yra vargšas. Jėzus sakė, kad atsižvelgiant į tai, kaip žiūrime į vargšus, bus vertinama mūsų gyvenimo kokybė. Jėzus kalba: „Ką tik padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (plg. Mt 25, 40–45). Pagalbą žmogui Jis priima asmeniškai, tarsi ji būtų teikiama Jam. Kiekvienas iš mūsų tarsi turime egzaminą – ar kito žmogaus vargas ir nepriteklius mane sujaudina ir ar noriu jam padėti. „Buvau keleivis, priglaudėte, buvau kalinys, aplankėte, buvau ligonis, slaugėte“ (plg. Mt 25, 40–45) – ėjimą į paribius Bažnyčia supranta kaip Jėzaus kvietimo arba prašymo vykdymą.
Įdomiausia, kad pagal Jėzaus pateiktą laimės schemą žmogus laimingas gali tapti tik per kitą. Tai reiškia, kad turi padėti ir dovanoti save kitam. Ši schema galioja visur.Aišku, mes visi turime tam tikras vargo formas, kurios nebūtinai yra ryškios ar materialios. Vargo yra visur – ir šeimose, ir bendruomenėse. Vargas arba nepriteklius įvairiai pasireiškia. Pavyzdžiui, žmogui labai liūdna, arba jis kenčia nuo vienatvės. Tai irgi yra vargo formos. Ir Jėzaus gestas Paskutinės vakarienės metu nuplauti mokiniams kojas reiškia pagalbą kitiems. Tai yra tam tikra duota laimės formulė. Jis net paliko pamokymą: „Jūs būsite laimingi, jei taip darysite“ (plg. Mt 7, 12). Jeigu sieki būti laimingas, laimę gausi pagelbėdamas kitam. Tai labai įdomi matematika. Nes mūsų protas tarsi sako: „Darau viską, kad būčiau laimingas. O kiti žmonės tegu daro viską, kad jie būtų laimingi. Mes vieni kitiems netrukdykime siekti savo laimės.“ Įdomiausia, kad pagal Jėzaus pateiktą laimės schemą žmogus laimingas gali tapti tik per kitą. Tai reiškia, kad turi padėti ir dovanoti save kitam. Ši schema galioja visur. Jeigu santuokoje tik rūpės, kaip sutuoktinis mane padarys laimingą, niekad neatrasiu laimės. Turiu rasti progą padovanoti save kitam, kad jį padaryčiau laimingą, ir tada pats tapsiu laimingas. Juozas Tumas-Vaižgantas paliko labai gražią mintį: „Visą gyvenimą troškau padaryti kitus laimingus, ir pats tapau laimingas.“ Kunigystės ir pašvęstojo gyvenimo tikslas yra dovanoti džiaugsmą, paguodą, laimę – tada ir pats ją atrandi.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
