E. Leontjeva: „Dėl nesaikingai didinamų mokesčių pirmiausia gali nukentėti paprasti žmonės“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbinama ekonomistė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė ELENA LEONTJEVA sako, kad toks platus mokesčių didinimas gali skaudžiai atsiliepti šalies ekonomikai ir ypač mažas pajamas gaunantiems žmonėms.
Šiandieninio mūsų pokalbio tema – skaudi. Nepaisant daugelio šalies ekonominių rodiklių, skurdas iš Lietuvos nesitraukia ir net nežymiai auga. Kodėl taip yra? Kas lemia skurdo situaciją Lietuvoje?
Koalicinės tarybos posėdis parodė, kad skilimų dėl mokesčių reformos gali būti, ir jie jau atsirado. Jau nutarta atsisakyti aukščiausio numatyto gyventojų pajamų mokesčio tarifo – 36 proc. Taip pat pakoreguotas nekilnojamojo turto mokesčio slenkstis – nutarta jį pakelti nuo 40 tūkst. iki 50 tūkst. eurų. Tačiau nujaučiame, kad pokyčių gali būti ir daugiau. Paaiškinsiu, kodėl.
Argumentai, pateikiami viešojoje erdvėje, rodo, kad dėl nesaikingai didinamų mokesčių pirmiausia gali nukentėti kaip tik paprasti žmonės, socialdemokratų ir kitų valdančiųjų partijų elektorato rinkėjai, nes neaugančioje ekonomikoje nedidinami atlyginimai, prarandamos ir iškeliamos svetur darbo vietos, nekuriama didesnė gerovė. Manau, į šiuos argumentus valdantieji pamažu pradeda įsiklausyti.
Man labiausiai rūpi, kas bus, jeigu, priešingai negu žadama, dėl šios reformos biudžeto pajamos sumažės. Kas prisiims asmeninę atsakomybę, nes tuomet neturėsime lėšų nei socialinėms reikmėms, nei gynybai? Šis klausimas yra pernelyg skausmingas, kad jį praleistume tylomis ir vaidintume, jog nieko tokio.
Deja, skaičiavimai dėl būsimų biudžeto pajamų atlikti atmestinai, visiškai nesigilinant į žmogaus prigimtį, į tai, kad jis visuomet ieško būdų taupyti, ir jau dabar verslininkai žiūri, kaip prisitaikyti prie šios naujos mokesčių reformos. Padėtis yra pernelyg rimta. Manau, Seime atsiras ir pavienių valdančiosios koalicijos narių, galbūt ir tam tikrų grupių bei judėjimų, kurie vis dėlto bandys stabdyti šią reformą.
Jūsų, ekonomistės, akimis, kas vis dėlto vyksta Lietuvoje? Atrodo, gana išsivysčiusi šalis, daugelyje sričių pasiekėme neblogus rezultatus, o skurdas tarpsta. 170 tūkst. žmonių gyvena ties skurdo riba arba skursta. Kodėl? Kaip atrodome Europoje ir pasaulyje?
Labai geras klausimas. Iš tiesų infliacija, kurią mes išgyvenome per pastaruosius metus nuo kovido pradžios ir kuri buvo paskatinta didžiulės pinigų injekcijų į pinigų kiekį politikos, labiausiai nuskurdino mažiausiai uždirbančius, gyvenančius iš pensijų, iš įvairių pašalpų žmones. Kodėl?
Atlyginimai rinkoje greičiau pasiveja augančias kainas. Lietuvos atveju jie augo netgi greičiau negu kainos. Dar neprasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, neprasidėjus didelei infliacijai, atlyginimai Lietuvoje jau augo 10 proc. O pašalpos ir pensijos nespėja vytis. Vaiko pinigai tik šiemet indeksuoti tiek, kad atitiktų infliacijos lygį.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Kalbant apie skurdo statistiką, yra kai kurių jos ypatumų. Žinoma, kad žmonėms infliacija yra didžiulis išbandymas, ir tikrai didelių sunkumų patiria labiausiai nepasiturintieji, tačiau svarbu tai, kad netgi didinamos pašalpos veikia medianą, į kurią atsižvelgiant skaičiuojama skurdo rizika. Susidaro padėtis, kad didindami pašalpas mes taip pat tarsi didiname skurdą. Reikia atkreipti dėmesį, kad dalis rodiklių rodo skurdo riziką, o ne patiriamą skurdą.
Lietuvoje nuolat daugėja žmonių, kurie gyvena iš bedarbio ir kitokių pašalpų, ir tai, žinoma, labai didina skurdo rodiklį. Ne paslaptis, kad dalis šių asmenų gauna šešėlines pajamas – prie savo pašalpų prisiduria veikdami nelegalioje rinkoje. Įvairios šešėlinės pajamos niekur neapskaitomos, nemokami jų mokesčiai. Vadinasi, dalis šių žmonių iš tikrųjų nepatiria tokio skurdo, kaip rodo statistika, nes Lietuvoje niekada anksčiau nebuvo geresnių sąlygų įsidarbinti ir pradėti dirbti. Tačiau matome, kad bedarbių skaičius nuosekliai auga.
Tikrai būtina rūpintis nepasiturinčiais, tais, kurie nesugeba patys kurti gerovės, priverstais gyventi iš visuomenės paramos asmenimis. Tačiau neturėtume gausinti tų, kurie galėdami dirbti kažkodėl prisitaiko prie sistemos teikiamų patogumų, įvairių pašalpų bei paramos ir tokiu būdu savęs nerealizuoja. Šiems žmonėms rizika yra ne skurdas, bet savęs nerealizavimas.
Taigi infliacija – taip, yra rizika, pavojus. Tačiau statistika ne visuomet galima pasitikėti, daugelis sako, kad Lietuvoje niekada negyvenome taip gerai kaip dabar. Ir visuomenės pareiga yra paremti tuos, kurie iš tiesų nesugeba kurti gerovės.
Taigi infliacija – taip, yra rizika, pavojus. Tačiau statistika ne visuomet galima pasitikėti, daugelis sako, kad Lietuvoje niekada negyvenome taip gerai kaip dabar. Ir visuomenės pareiga yra paremti tuos, kurie iš tiesų nesugeba kurti gerovės.
Ponia Leontjeva, Lietuvos pramonininkų asociacijos atstovai sako, o ir jūs esate ne kartą pabrėžusi, kad dėl pelno mokesčio didinimo iš Lietuvos gali pasitraukti kai kurios verslo įmonės, verslą perkelti į šalis, kur mokesčių politika yra palankesnė. Tai taip pat mūsų ekonomikai būtų labai nenaudinga?
Nenaudingas ne tik pelno mokesčio didinimas, bet ir visų kitų žmogaus gaunamų pajamų apmokestinimas progresiniu, tai yra augančiu, tarifu, kurio Lietuva iki šiol neturėjo. Progresinis tarifas buvo taikomas tik didelį darbo užmokestį gaunantiems žmonėms, bet galiodavo „Sodros“ lubos, ir jas pasiekęs žmogus nustodavo mokėti padidintas įmokas pensijų „Sodros“ sistemai.
Realiai suminė mokesčių našta žmogui likdavo ta pati. O dabar pradeda veikti galinga gąsdinimo mašina, nesuderinama su mūsų tikslu kurti daugiau gerovės. Tik įsiklausykime: kuo daugiau sukursi, tuo daugiau iš tavęs bus paimta.
Visada iki moderniųjų laikų buvo įprastas dešimtinės mokėjimas. Dešimtinė vienodai buvo mokama ir pasiturinčio, ir nepasiturinčio, o dabar – kuo daugiau gerovės sukuri, kuo daugiau prisidedi prie bendrų poreikių tenkinimo, gynybos, socialinių ir kitų dalykų, tuo daugiau dešimtinių iš tavęs paims.
Žinoma, kad įmonės svarsto galimybes išsikelti. Dalies investicijų jau kurį laiką nebelieka Lietuvoje, jos diversifikuojamos, daug investuojama Lenkijoje, Pietų Europos šalyse. Taigi mes jau nustekenome savo ekonomiką, o dabar svarstomi sprendimai gali galutinai nuskurdinti ir ją, ir kartu paprastus žmones.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Mes, mokesčių mokėtojai, turime kokių nors teisių? Teigiama, kad ne visi įstatymai priimami atsižvelgiant į mokesčių mokėtojų teises.
Gegužės 11-ąją Lietuvoje buvo minima Pagarbos mokesčių mokėtojams diena. Lietuva yra išskirtinė šalis, kur ši diena įtraukta į oficialiai minimų švenčių sąrašą. Tai puiki proga atkreipti dėmesį į mokesčių mokėtojus, eilinius žmones, nes visi mokame mokesčius pirkdami prekes, uždirbdami, nesvarbu, tūkstantį ar du, ar tris tūkstančius, – visi mokame įvairius mokesčius.
Būtinas supratimas, kad mokesčių mokėtojus reikia gerbti, turi galioti jų nekaltumo prezumpcija, nes Mokesčių administravimo įstatymas numato puikų principą – mokesčių mokėtojų lygybės prieš įstatymą principą. Tai reiškia, kad įstatymas turi mus traktuoti vienodai, nepriklausomai nuo to, kiek pajamų, gerovės mes sukuriame.
Yra daug puikių principų, kurie saugo mokesčių mokėtojų orumą ir interesus. Tai liečia ne tik tai, kaip surenkami mokesčiai, bet ir kaip jie naudojami. Ir čia mes atveriame Pandoros skrynią – klausimą, ar valstybė viską padarė rengdama šią mokesčių reformą, kad jie būtų naudojami taupiai, efektyviai, skaidriai. Deja, skandalas veja skandalą, ir manau, kad neetiška kelti mokesčius, kol valstybės valdose yra netvarka.
Gyvename ypatingus, Jubiliejinius, metus. Ką tik buvo paminėta Šv. Juozapo, darbininkų diena. Amžinąjį atilsį popiežius Pranciškus buvo numatęs ypatingus jubiliejinius atlaidus darbininkams, taip pat verslininkams. Tai labai gražu, nes ir enciklikoje Fratelli tutti kalbama apie brolystę, tarpusavio santykių svarbą.
Ir popiežius Pranciškus, ir popiežius Jonas Paulius II savo enciklikose neretai akcentuodavo verslininkų vaidmenį, sunkų jų pašaukimą, nes jie prisiima atsakomybę už šimtus ir tūkstančius darbininkų, sukuria jiems darbo vietas. Verslininkai neturi poilsio savo galvoje.
Ir popiežius Pranciškus, ir popiežius Jonas Paulius II savo enciklikose neretai akcentuodavo verslininkų vaidmenį, sunkų jų pašaukimą, nes jie prisiima atsakomybę už šimtus ir tūkstančius darbininkų, sukuria jiems darbo vietas. Verslininkai neturi poilsio savo galvoje. Atrodytų, juk nedirba kaip darbininkai prie konvejerio ar kitaip sunkiai, bet jie turi nuolat spręsti savo darbuotojų rūpesčius, kurti planus, kad įmonė sėkmingai judėtų pirmyn, ir garantuoja, kad rytoj, poryt ir kitąmet bus darbo, bus kuriama gerovė.
Verslininko dorybės yra dosnumas, atsakomybė, rizikos prisiėmimas, nes dažniausiai jis rizikuoja viskuo, ką turi, investuoja visą save. Apie tai gražiai kalbėjo popiežius Jonas Paulius II: verslininkas savęs netausoja, bet atiduoda, paaukoja visą save savo verslui.
Ekonomistė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva. Kotrynos Tamkutės / LLRI nuotrauka
Yra labai gražių pavyzdžių, kad ir šventasis Louis Martinas, šventosios Teresėlės tėtis. Kai ji neteko mamos, tėtis turėjo suderinti savo verslo reikalus (šeima buvo pasiturinti, turėjo gerą verslą) su dukterų ugdymu ir šventu gyvenimu. Todėl popiežiai akcentuoja, kad tiek darbininkai, tiek verslininkai turi mokytis derinti profesinį pašaukimą su tikėjimu, kad tie gyvenimai nėra atskirti.
Labai gražu, kad Bažnyčia kalba apie šiuos dalykus. Dėl popiežiaus Pranciškaus mirties gal šios jubiliejinės iškilmės nebuvo tokios, kaip numatyta, bet, manau, svarbu, kad ta žinia sklistų.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Vytautas Markevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
