Kun. A. Peškaitis OFM: kelias iš kunigystės prasideda tada, kai kunigas tampa funkcionieriumi

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos dėstytojas kunigas br. ARŪNAS PEŠKAITIS OFM įsitikinęs, kad, dvasininkui nusprendžiant atsisakyti kunigiškos tarnystės, esminė problema yra jo santykis su savo pašaukimu ir gebėjimu reflektuoti savo tarnystės kelią. Kunigo A. Peškaičio OFM teigimu, kelias iš kunigystės prasideda tada, kai kunigas virsta sakramentų administratoriumi ir paskęsta funkciniuose darbuose. Dienraštis „Bernardinai.lt“ publikavo straipsnį, kuriame buvęs kunigas dalijasi savo patirtimi ir sunkumais atliekant kunigiškąją tarnystę. Ši publikacija sukėlė diskusijų ir įvairių reakcijų tarp dienraščio skaitytojų. Kaip pastoracinės psichologijos dėstytojas kokias galite įvardyti dažniausias pasitraukimo iš kunigystės priežastis? Jeigu klausimas prasideda nuo straipsnio, pasakysiu, kad mane šiek tiek nustebino interviu intonacija. Tai, ką Nerijus Grigaliūnas vardija kaip pasitraukimo iš kunigystės priežastis, paprastai tariant, neįtikina. Skaitant tekstą atrodo, kad motyvai buvo gilesni ir skiriasi nuo jo išsakomų. Grigaliūnas įvardijo kelis dalykus: nekrikščioniški santykiai Bažnyčios viduje tarp vyskupų ir kunigų, blogų kunigų egzistavimas ir per mažas vyskupų bendravimas su kunigais. Toks aiškinimas neapima giluminių dalykų, dėl ko žmogus apsisprendžia taip kardinaliai keisti gyvenimą. Galvoju, ar čia buvo mėginimas pasislėpti nuo refleksijos klausimo – man labai panašu į tai, – ar mėginimas visą atsakomybę perkelti kam kitam, beveik nepasisakant apie save. O kodėl aš taip vis dėlto apsisprendžiau? Kas manyje lėmė, kad taip padariau? Šios refleksijos trūkumas, man atrodo, gali būti vienas iš sudedamųjų apsisprendimo pasitraukti iš kunigystės elementų. Dabar kalbu ne apie konkretų kunigą, bet apskritai apie refleksijos trūkumą. Jeigu žmogus sunkiose situacijose nesugeba, nenori arba vengia pasižiūrėti į save, labai dažnai gali būti, kad netgi paviršutiniška emocija bus lemtingas ir paskutinis spyglys, kuris paskatins vienokį ar kitokį apsisprendimą. Bet šis spyglys tikrai nėra pagrindinis. Kokios yra giluminės priežastys žiūrint iš psichologinės ir dvasinės perspektyvos? Reikėtų pradėti ne nuo kunigystės, bet nuo būsimų kunigų stojimo į seminariją – ką jie joje gauna ir kaip vyksta ugdymo procesas, kuris kartais gali baigtis taip, kad kunigas pasitraukia iš kunigystės. Nors pašaukimų mažėja, stojant į kunigų seminariją ar vienuolinį ordiną pašaukimo kartelė nesmunka – labai atidžiai tiriamas žmogaus pašaukimas kartu su juo. Ar tikrai einu ten, kur noriu paskirti visą savo gyvenimą? Šis klausimas studijuojant seminarijoje yra keliamas septynerius metus. Kiek sėkmingai ar ne – tai atskiri dalykai, bet jis keliamas. Žinau daug žmonių, kurie seminarijoje sau atsakė, kad taip – esu tam skirtas, to noriu, ten einu, ir buvo įšventinti kunigais.

Cathopic.com nuotrauka Vis dėlto nemažai žmonių dar seminarijoje suprato, kad šis kelias yra ne jų. Manau, tai labai gerai, nes tai yra reflektuojanti pozicija. Ar aš esu čia, kur ir turiu būti, ir kodėl čia esu? Tai svarbūs refleksijai klausimai. Dar viena dažna priežastis – vienatvė ir atskirtumas nuo žmonių. Tarpukario Lietuvoje ši vienatvė buvo kompensuojama dideliu kunigo autoritetu – tipiniame provincijos miestelyje kunigas kartu su pašto viršininku, vaistininku, gydytoju ir mokytoju sudarė savotišką inteligentijos žiedą, o dabar tokio žiedo nebeliko. Kunigas dažnai jaučiasi vienišas, atskirtas savo pašaukime. Šiandien daugelis kunigų aptarnauja ne vieną, o kelias parapijas, todėl turi daug funkcinio, administracinio darbo. Jie skuba iš vienos vietos į kitą, pavargsta ir nežino, kaip tą nuovargį įveikti. Jiems trūksta draugų, ypač provincijos miesteliuose, kur jaučiamas didesnis atskirtumas. Kolegos kunigai dažnai būna toli, ir tada ateina įvairios pagundos bei priklausomybės, tarp jų – ir nuo alkoholio. Žinoma, kunigai yra vyrai, todėl jiems tenka ištikimybės, kurią pažadėjo Kristui, išbandymai. Tačiau problemos prasideda ne čia, nors dabartinė seksualizuota aplinka neabejotinai daro įtaką. Girdime apie pornografijos, pedofilijos skandalus – visur matome erotizuotą turinį, tarsi be to nebūtų gyvenimo. Pavargęs kunigas bandydamas atsigauti dažnai griebiasi įvairių dalykų. Tačiau giluminė problema kyla tada, kai kunigas virsta funkcionieriumi ir administratoriumi, kai pradeda tik administruoti sakramentus. Nors dienotvarkė būna labai užkrauta – pavyzdžiui, sekmadienį tenka aukoti trejas šv. Mišias skirtingose bažnyčiose. Kyla esminis klausimas: kas pasirinkta – Kristus ar tik tam tikras funkcionavimo būdas? Jei pasirenkamas vien funkcionavimas, neišvengiamai ateina arba romantiški santykiai, arba priklausomybės, arba finansiniai interesai. Tai nutinka, kai kunigas neturi vidinio dialogo su Kristumi.

Kunigas negali tapti funkcionieriumi – tai būtų kelias iš kunigystės. Jis privalo saugoti savo ryšį su Kristumi – nepaisydamas visų sunkumų.

Kunigas negali tapti funkcionieriumi – tai būtų kelias iš kunigystės. Jis privalo saugoti savo ryšį su Kristumi – nepaisydamas visų sunkumų. Esu įsitikinęs ir turiu daug pavyzdžių, kad net mažuose miesteliuose kunigas, turintis tvirtą ryšį su Kristumi, sukuria prasmingus santykius su bendruomene. Ne paviršutinišką, bet tikrą ryšį su maldos bendruomene. Tokia net ir nedidelė bendruomenė tampa palaikymu. Kunigas tampa žmonių draugu per tai, kad jis yra Kristaus draugas. Kiek atsakomybės dėl pasitraukusio kunigo turėtų prisiimti tikintieji? Čia matau dvi problemas. Viena yra didelis atstumas tarp kunigo ir žmonių. Jis dažniausiai susidaro iš tų žmonių pusės, kurie į Bažnyčią žvelgia kaip į paslaugų centrą – reikia ką nors pakrikštyti, sutuokti ar palaidoti. Kunigas jiems yra atskiras ir tolimas. Visai kitaip yra su tikinčiaisiais, kurie meldžiasi ir praktikuoja tikėjimą. Manau, šie žmonės turi potencialo nepalikti kunigo vienatvėje ir gali jam pasiūlyti draugystę, tarkime, pasikviesti pietų. Pasiūlydami kunigui draugystę, tikintieji mažintų įtemptą atstumą. Kartu tai yra pagalba nuo vienatvės, atsiskyrimo ir izoliacijos. Tai yra tikinčiųjų atsakomybė.

Velyknakčio šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje. Tomo Vinicko / ELTA nuotrauka

Visa tai ypač svarbu mažesniuose miesteliuose, parapijose. Žmonės turi suprasti, kad kunigas yra vienas iš jų. Taip, jis yra dvasinis vadovas. Taip, per jį teikiami sakramentai. Taip, jis turi tą nuostabų Alter Christus („Kitas Kristus“) titulą, bet tai reikia puoselėti. Pasiūlykite kunigui pabūti kartu ir pamatysite, kad dažnas atsilieps ir tuo džiaugsis. Tai yra tikinčiųjų atsakomybė. Ši atsakomybė prasideda ne tada, kai krizė jau ištikusi ir kai žmonės mato, kad pas kunigą nakvoja kokia nors moteris ar jis girtas aukoja šv. Mišias, ir paskui tikintieji pradeda rašyti vyskupui skundus. Ne. Taip neturėtų būti. Pradėkime galvoti nuo savęs – ką aš padariau, kad taip nebūtų? Kaip derėtų vertinti, kad apie įvairias patirtas problemas dažniausiai kalbama tik pasitraukus iš kunigystės? Man tai yra signalas, kad tas žmogus, ko gero, bijo. Turbūt bijo ne kokios nors išorinės valdžios, o savęs – pažvelgti į veidrodį ir pradėti rimtai kalbėtis apie savo problemas. Kalbėtis galima su konfratru, artimais pasauliečiais ar vyskupu. Kartais mes iš vyskupų reikalaujame neįmanomų dalykų. Aš manau, kad vienas iš dalykų yra vyskupo gebėjimas kiekvienam kunigui skirti tiek dėmesio, kad išsiaiškintų jo problemas. Vyskupus kiekvieną dieną užgriūva be galo daug probleminių situacijų, ir turbūt šiek tiek naivu ar idealistiška reikalauti ganytojo, kad jis atpažintų ir atkapstytų tas problemas. Kunigas turi pats apie tai kalbėti.

Iš kunigystės pasitrauki tada, kai randi galimybę – susirandi kitą darbą, gyvenamąją vietą ir kt. Tada jau prasideda pokalbis. Gal net ne pokalbis, bet nuoskaudų liejimas. O tikras pokalbis turėjo prasidėti daug anksčiau.

Drįsiu pasakyti, kad šiandien Lietuvoje nežinau kokio nors baisaus autoritaro vyskupo, su kuriuo būtų nedrąsu kalbėtis apie savo bėdas. Manau, neretai krizinėje situacijoje žmogus save teisina: „Aš nekalbu, nes nepasitikiu vyskupu.“ Manau, tu nekalbi todėl, kad pirmiausia nepasitiki savimi. O iš kunigystės pasitrauki tada, kai randi galimybę – susirandi kitą darbą, gyvenamąją vietą ir kt. Tada jau prasideda pokalbis. Gal net ne pokalbis, bet nuoskaudų liejimas. O tikras pokalbis turėjo prasidėti daug anksčiau. Tarp buvusio kunigo įvardytų problemų dažniausiai minima konkurencija tarp kunigų ir dvilypis jų gyvenimas. Koks būtų jūsų komentaras? Grįžtant prie Grigaliūno žodžių, jis kalba, kad yra gerų ir blogų kunigų. Bet neatrodo, kad jis labai atvirai kalbėtų apie gilumines savo pasitraukimo priežastis, nes jeigu yra ir gerų kunigų ir jis juos mato, vadinasi, jis pats apsisprendžia, kur nukreipti žvilgsnį ir su kuo pradėti derinti savo gyvenimą. O blogybių, žinoma, pamatysime visur, net ir Bažnyčioje. Konkurencija. Čia net šiek tiek keista. Ką jis tikrai galvojo? Ar Grigaliūnas tikėjo, kad Bažnyčioje nebus konkurencijos, dviveidiškumo? Yra visko. Norėčiau pamatyti idealią, tobulą bendruomenę, deja, tokios nėra. Niekada nesu matęs tobulos vienuolyno, parapijos, bažnyčios bendruomenės. Kai ją bandoma padaryti tobulą, lieka sektantiškas mentalitetas ir mąstymas, kad esame tobuliausi, elitas, kuris tik ir gali nešti Kristų kitiems. Dažniausiai tai baigiasi žlugimu. Kunigas Arūnas Peškaitis OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Taigi bus dalykų, kuriais esame išbandomi kiekvienoje bendruomenėje ir Bažnyčioje. Yra ir bus. Kaip mes su tuo tvarkomės? Yra keli būdai. Mes galime pasitraukti. Bet dar kartą priminsiu, jog abejoju, kad būtent dėl to būna pasitraukiama. Dažnai tai – tik papildomas argumentas. Kitas dalykas yra savimi liudyti kitokį buvimą ir kitokią galimybę tarnauti. Trečia, jau apie tai kalbėjome, užmegzti ryšį su konfratrais – kitais kunigais, tais geraisiais, apie kuriuos Grigaliūnas kalba. Galiausiai – kalbėtis su vyskupu ir nelaukti, kol jis tave pasikvies. Jeigu koks nors kunigas tai skaitys, prašau pabandyti tai padaryti. Juk jums niekas galvos nenukirs, tikiu, išklausys. Daugelis dvasininkų sako, kad kunigo tarnystė – varginanti ir sunki. Jeigu kunigas mato, kad nepakelia patiriamų sunkumų, kur gali ir turėtų kreiptis? Kaip ir kiti žmonės, gali kreiptis į psichoterapeutą. Manau, kunigas turėtų turėti savo nuodėmklausį, dvasios tėvą. To reikia ne tam, kad būtų atlikta buhalterija. Privalo būti nuolatinis pokalbis, bendravimas, tada tavo dvasios tėvas ar nuodėmklausys gali pastebėti tą tendenciją ir patarti, įspėti: „Brolau, čia jau yra problema, stabtelk, pagalvok apie tai.“ Galima ir psichoterapija. Tarp psichoterapeutų yra nemažai tikinčių žmonių, gerbiančių tikėjimą ir religiją. Kunigams visada patariu, kad reikia pasidomėti pažįstamų atsiliepimais, nes gali patekti pas sekuliarų terapeutą, kuris tau sakys, kad didžiausia tavo problema – kunigystė: mesk ją, susirask žmoną, ir bus gerai. Deja, matau tendenciją, kad kunigai linkę slėpti savo bėdas. Kartais vedę ir šeimos gyvenimą gyvenantys vyrai anksčiau nustato, suvokia patiriamus iššūkius ir paskui sėkmingai atkuria turėtą santykį. O kunigai, pamatę problemas, dažnai pradeda nuo jų bėgti, neigti, tačiau ateina laikas, kai su tuo kovoti jau būna nebeįmanoma. Gerbiu kunigus, kurie padeda kitiems. Vienas Lietuvos kunigas jau dešimtmečius padeda savo konfratrams išbristi iš priklausomybių, priimdamas juos gyventi į savo kleboniją. Yra ir tokių tarnysčių. Kuo anksčiau žmogus kreipsis pagalbos, tuo daugiau vilties išspręsti problemas. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.