Kad pagerbtume Antrojo pasaulinio karo aukas, apmąstykime iki jo atvedusias klaidas

Net ir be šių neaiškumų, Rusijos oficialiojo kalendoriaus karinį akcentą gaubia nežinomybė. Esama nemažai temų, kurių Vladimiras Putinas negali įtraukti į savo kalbą. Sovietų Sąjunga prieš karą buvo Hitlerio bendrininkė. Stalinas smarkiai pakenkė savo ginkluotosioms pajėgoms prieš karą vykdydamas įnirtingus valymus ir tuo nepaprastai padidino nacių invazijos sėkmę. Vakarų pagalba buvo labai svarbi sovietų išlikimui. Didžioji dalis kovų vyko už dabartinės Rusijos teritorijos ribų. Rytų Europos „išlaisvinimas“ greitai virto okupacija. Nepaisant visų skambių kalbų apie „amžiną šlovę“, „Didžiojo Tėvynės karo“ kultas nėra atlaikęs laiko išbandymo. Iki pat Brežnevo laikų Sovietų Sąjungoje karas buvo traumuojantis tabu. Tik išblėsus realiems prisiminimams, plūstelėjo ilgesys pasisavintai narsai. Ir ne tik Rusijoje. Kitos šalys taip pat laikosi egocentriško ir selektyvaus požiūrio į istoriją. Visiškai teisinga švęsti Pergalės Europoje dieną (Vakarų sąjungininkams – gegužės 8-ąją, o tiems, kurie mini nacistinės Vokietijos kapituliaciją, – gegužės 9-ąją). Tačiau geriausias būdas pagerbti žuvusiųjų pasiaukojimą – apmąstyti klaidas, kurios privedė prie karo. Visų svarbiausia iš jų – pasitenkinimas esama padėtimi. Nė viena iš šalių, kurios galiausiai kovojo dėl savo išlikimo, neinvestavo į strateginę diplomatiją, kuri galėjo padėti išvengti karo. Didžiosios šalys po 1918 m. Vokietijai ir Austrijai–Vengrijai nustatė beprasmiškas baudžiamąsias sąlygas ir atstūmė Japoniją. Visos jos nesugebėjo susidoroti su neišvengiamais padariniais. Vėl ir vėl Berlyno, Romos ir Tokijo režimams buvo parodoma, kad agresija lieka nenubausta. Šalys dvejojo, delsė ir – dar blogiau – pačios sudarinėjo sandorius. Molotovo–Ribbentropo paktas tarp nacių ir sovietų režimų neabejotinai buvo cinizmo viršūnė, tačiau prieš tai buvo ne vieni metai, kai kitos šalys stengėsi laimėti laiko – ir jį iššvaistė. Ypač verta paminėti 1935 m. Anglijos ir Vokietijos jūrų susitarimą, pagal kurį Hitleriui suteikta teisė turėti karo laivyną. Iki pat karo slenksčio ir jau jį peržengus sprendimų priėmimas buvo sukrečiamai trumparegiškas. Tik 1938 m. pavasarį Lenkija ir Lietuva normalizavo santykius. Lenkija su Vengrija, užuot padėjusios Čekoslovakijai pasipriešinti nacių agresijai, laikė tai galimybe užgrobti teritorijų. Kai Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, Švedija liko neutrali. Nuo Baltijos iki Juodosios jūros niekas nematė platesnio vaizdo. Svarbiausia, kad niekas neskyrė pakankamai lėšų gynybai. Ispanijos pilietinis karas parodė, kaip atrodo naujo tipo karas, kai vokiečių pikiruojamieji bombonešiai bombarduodavo beginklius miestus. Tačiau Hitlerio blickrygas vis tiek užklupo savo aukas netikėtai. Kai vokiečiai užpuolė Lenkijos įtvirtinimus, ką tik išlietas betonas dar tik stingo. Dabar visa tai atrodo siaubingai pažįstama. Užuot baudę už agresiją, mes parodėme Putinui, kad branduolinis šantažas veikia. Matėme, kaip Ukrainoje prasidėjo naujo tipo karas, tačiau dauguma šalių vos pradeda skirti laiko ir pinigų, reikalingų pasirengti kovoti naujuoju būdu. Mūsų sprendimų priėmimas yra lėtas, apsunkintas biurokratijos ir dubliavimosi, kamuojamas senų nuoskaudų (ar kas nors gali paaiškinti, kodėl Airija nėra NATO narė?). Mes darome tai, ką jaučiame galintys, o ne tai, ką žinome privalantys.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama