Kas iš konklavos išeis kaip popiežius? Kardinolas Matteo Maria Zuppi
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Diakonai, kardinolai, popiežiai italai
Pirmaisiais krikščionybės amžiais, kai Romos Katalikų Bažnyčia formavosi kaip institucija, kardinolystė išaugo iš septynių Romos miesto diakonų, kurie buvo paskirti rūpintis septynių Romos miesto rajonų bažnyčių bendruomenėmis. Jie tapo labai svarbūs – cardinalis – ne tik religiniame, bet ir visuomeniniame gyvenime. Ilgainiui šalia kardinolų diakonų atsirado kardinolai kunigai ir kardinolai vyskupai – apie tai dienraštis „Bernardinai.lt“ jau rašė: „Kardinolai diakonai, kardinolai kunigai, kardinolai vyskupai, bet visi jie yra Bažnyčios vyskupai – kaip suprasti?“.
Popiežiai – ne italai
Tais laikais popiežių rinkdavo Romos miesto aukščiausieji hierarchai iš savųjų – ši tradicija išsilaikė daugybę amžių. Kardinolai buvo italai – popiežiai buvo italai. 1978 m. šimtmečių taisyklė lūžo, kai popiežiumi buvo išrinktas lenkas, lietuviškų šaknų turintis Krokuvos arkivyskupas Karolis Józefas Wojtyla – Jonas Paulius II – šiandien jau šventasis.
Pirmojo popiežiaus relikvija – medinis sostas, vadinamas Šv. Petro apaštalo sostu, laikinai nuimtas restauruojant Giano Lorenzo Bernini sukurtą Šv. Petro sostą, esantį Šv. Petro bazilikos Vatikane centrinėje apsidėje, 2024 m. spalio 8 d. EPA-EFE nuotrauka
Ne visiems konservatyviai nusiteikusiems hierarchams toks Bažnyčios laivo posūkis patiko, bet joje dvelkė Vatikano II susirinkimo dvasia, kylanti iš Šventosios Dvasios, todėl to gaivaus gūsio, kurį sukėlė Jono Pauliaus II pontifikatas, buvo neįmanoma sulaikyti.
Drąsus, išprusęs, energingas, tvirtas maldos vyras, tėviškas ganytojas ir be galo kūrybingas popiežius kvietė Bažnyčią: „Kelkitės! Nebijokite!“ Bažnyčios ir viso pasaulio veidas per beveik 30 jo pontifikato metų labai pasikeitė.
Popiežius Jonas Paulius II mojuoja miniai prieš bendrąją audienciją Šv. Petro aikštėje Vatikane 1997 m. balandžio 30 d. EPA-EFE nuotrauka
Jonas Paulius II matė, kad reikia praplėsti ir kardinolų ratą, peržengti Italijos sienas, kad jie atstovautų Bažnyčiai, gyvenančiai toli nuo Italijos, – Kardinolų kolegija išaugo skaičiumi ir tautine įvairove. 2005-aisiais po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties į konklavą susirinko 115 kardinolų ir išrinko vokietį eruditą, teologinės minties galiūną, sakramentų ir liturgijos puoselėtoją, tikėjimo ir tradicijos saugotoją Josephą Aloisą Ratzingerį – popiežių Benediktą XVI.
Popiežiaus atsistatydinimas
2013-ųjų vasario 11-ąją Bažnyčia ir pasaulis aiktelėjo, kai silpstančios sveikatos, bet šviesaus ir aiškaus proto popiežius Benediktas XVI eilinės konsistorijos metu tyliu balsu, bet tvirtai pareiškė, kad atsistatydina dėl silpnos sveikatos.
Bažnyčia jau buvo pamiršusi tokią patirtį – kai popiežius atsistatydina, nes ši tarnystė patikima ir priimama iki gyvos galvos. Prieš tai taip buvo padaręs popiežius Celestinas V 1294-aisiais – jis šią nuostatą įrašė į Kanonų teisę ir po keleto mėnesių pats ja pasinaudojo.
Radikaliems konservatoriams toks poelgis atrodė kaip visiškas sumodernėjimas. Šimtmečiais nusistovėjusi (o gal užsistovėjusi) tvarka Bažnyčioje buvo labai smarkiai sujudinta, nes reikėjo iš naujo permąstyti pontifiko statusą.
Popiežius Pranciškus su popiežiumi emeritu Benediktu XVI prieš šv. Mišias už pagyvenusius žmones Šv. Petro aikštėje Vatikane 2014 m. rugsėjo 28 d. EPA-EFE nuotrauka
Pirmasis popiežius ne iš Europos
Matyt, aukščiausioje Bažnyčios hierarchijoje 2013-aisiais vyko tektoniniai lūžiai, nes pasaulis gal net labiau, nei atsistatydinus popiežiui Benediktui XVI, nustebo išgirdęs naujojo pontifiko vardą: Jorge Mario Bergoglio SJ iš Argentinos, Buenos Airių arkivyskupas, jėzuitas – popiežius Pranciškus. Minia Šv. Petro aikštėje tarsi neteko žado: „Kas toks?!“
„Labas vakaras!“ – prabilo susirinkusiesiems geranoriškai besišypsantis popiežius Pranciškus. Tada minia pasitiko jį džiaugsmingu šūksniu: Papa! Ir nuo to momento prasidėjo visiškai naujo modelio pontifikatas. Vieni stebėjosi ir žavėjosi, kiti – baisėjosi. Vieniems atrodė, kad per daug konservatyvus, kitiems – kad per daug liberalus. Vieniems – kad išmintingas, kitiems – kad daug ko nesuprantantis ir neišmanantis. Daug prieštaringų palyginimų galima prirašyti, bet dabar ne apie tai...
Kai kas sako, kad vėl reikia italo
Mes – apie tai, ką kardinolai, vedami Šventosios Dvasios, išrinks 267-uoju šventojo Petro Sosto įpėdiniu. Ekspertai ir tariamieji ekspertai kalba iš viso pasaulio ekranų, nuo šventorių ir nuo sofų – kiekvienas nori popiežiaus sau, o jo reikia visai Bažnyčiai. Girdėti nuomonių, esą gana geografinės egzotikos – reikia grįžti prie senos tradicijos ir popiežiumi išrinkti italą.
Klausiami kardinolai sako galvojantys ne apie asmenis, ne apie jų tautybę ar odos spalvą, bet apie Bažnyčią: nesvarbu, kokios tautybės būtų popiežius, svarbu, kad jam rūpėtų visa Bažnyčia iki pasaulio pakraščių, į kuriuos siuntė apaštalus Jėzus.
Kardinolas Matteo Zuppi, Bolonijos arkivyskupas ir Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas, per popiežiaus Pranciškaus audienciją Italijos vyskupų konferencijoje Pauliaus VI salėje Vatikane 2023 m. gegužės 25 d. EPA-EFE nuotrauka
Gal tikrai italas?
Šiandienos Katalikų Bažnyčiai tenka ne tik atsakyti į globalius iššūkius, bet ir ieškoti vedlio, galinčio atliepti tikinčiųjų lūkesčius. Konklava vyks Vatikane, tačiau jos sprendimas padarys įtaką tikintiesiems nuo Lotynų Amerikos iki Azijos. Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi ryškiausi Kardinolų kolegijos veidai. Šiandien susitinkame su dar vienu papabile – Bolonijos arkivyskupu kardinolu MATTEO MARIA ZUPPI.
Kardinolas M. M. Zuppi yra sparčiai kylanti žvaigždė Italijos vyskupų bendruomenėje. Jis linkęs palaikyti kairįjį politinį Bažnyčios sparną, pasiryžusį tęsti popiežiaus Pranciškaus palikimą.
Šeimos ryšiai Vatikane
69 metų kardinolas gimė ir augo Romoje. Jo šeima turi glaudžius ryšius su Vatikanu. Tėvas Enrico buvo žurnalistas ir fotografas, kurį tuomet dar būsimasis popiežius Paulius VI paskyrė sekmadieninio iliustruoto savaitraščio L’Osservatore della Domenica redaktoriumi. Dvasininko M. M. Zuppi motina buvo dukterėčia kardinolui Carlo Confalonieri. Šis asmuo dirbo popiežiaus Pijaus XI sekretoriumi, vėliau – Vyskupų kongregacijos prefektu ir Kardinolų kolegijos dekanu.
Penktas iš šešių vaikų M. M. Zuppi lankė vidurinę mokyklą Romos centre ir ten sutiko Andreą Riccardi, Šv. Egidijaus judėjimo įkūrėją. Netrukus įsitraukė į besikuriančią bendruomenę, kurią laikė kita Evangelija ir kitokia Bažnyčia. Šv. Egidijaus bendruomenės tikslas – dirbti su nepasiturinčiais ir atstumtaisiais, užsiimti taikos derybomis ir tarpininkauti konfliktuose, skatinti tarpreliginį dialogą ir ekumenizmą. 1992-aisiais dvasininkas M. M. Zuppi atliko svarbų vaidmenį Šv. Egidijaus organizacijai tarpininkaujant ir sudarant taikos susitarimus su Mozambiku. Dėl to jam buvo suteiktas šalies garbės piliečio vardas.
Bolonijos arkivyskupas ir Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas, kardinolas Matteo Zuppi kalba per Italijos vyskupų konferencijos (CEI) 77-ąją generalinę asamblėją Vatikane 2023 m. gegužės 23 d. EPA-EFE nuotrauka
Studijos ir dvasininko kelias
Būdamas dvidešimt dvejų metų, M. M. Zuppi baigė literatūros ir filosofijos studijas La Sapienza universitete Romoje. Vėliau įstojo į seminariją Palestrinos vyskupijoje, esančioje Romos priemiestyje, studijavo teologiją Popiežiškajame Laterano universitete, ten įgijo licenciato laipsnį.
2000 m. dvasininkas tapo Švč. Mergelės Marijos bazilikos Trasteverės parapijos klebonu ir Šv. Egidijaus bendruomenės bažnytiniu asistentu. 2006-aisiais Benediktas XVI suteikė jam Jo Šventenybės kapeliono garbės titulą, o 2012-aisiais paskyrė Romos vyskupu pagalbininku. Arkivyskupas Vincenzo Paglia buvo vienas iš jo bendradarbių. Popiežius Pranciškus 2015-aisiais paskyrė M. M. Zuppi Bolonijos arkivyskupu, o 2019 m. pakėlė į kardinolo rangą.
Solidarumas ir gailestingumas – tarnystė Šv. Egidijaus bendruomenėje
Kardinolas M. M. Zuppi yra malonus prelatas, turintis įvairių politinių pažiūrų draugų gimtojoje Romoje. Visą gyvenimą besirūpinantis nepasiturinčiais ir atstumtais žmonėmis, turintis glaudų ryšį su Šv. Egidijaus bendruomene, jis atsiskleidžia kaip tikras Vatikano II susirinkimo dvasios sūnus, siekiantis nuolat bendrauti su šiuolaikiniu pasauliu ir įgyvendinti didelius pokyčius, kurių, jo manymu, susirinkimas norėjo Bažnyčiai.
Kardinolas Matteo Zuppi (centre) dalyvauja šv. Mišiose už mirusį popiežių Pranciškų Šv. Petro bazilikoje Vatikane 2025 m. balandžio 28 d. EPA-EFE nuotrauka
Tai reiškia, kad dvasininkas nori padėti Bažnyčiai iš naujo įsiklausyti, pradedant nuo gailestingumo sampratos. Kardinolas skatina neapykantos atmetimą, nuoširdų solidarumą, brolybės priėmimą ir ėjimą į periferijas, siekiant padėti nepasiturintiems ir atstumtiems asmenims – nesvarbu, ar tai būtų narkomanai, nuskurdę vaikai, ar apleisti pagyvenę žmonės. Dėl to jis vadinamas gatvės kunigu.
Dvasininkas stengiasi atliepti tos pačios lyties porų ir išsiskyrusių civiliškai susituokusių asmenų poreikius. Homoseksualią meilę jis priima dažnai be jokių reikalavimų. Taip pat kardinolui rūpi, kad skirtingos religijos visuomenėje taikiai sugyventų. Į savo akiratį jis įtraukia musulmonų ir žydų rūpesčius.
Dialogo ir taikos misijos
Popiežiaus Pranciškaus paskirtas kardinolu M. M. Zuppi yra tvirtai pasiryžęs laikytis jo pontifikato vizijos ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Pradedant Pranciškaus apaštališkuoju paraginimu Evangelii Gaudium (raginama skelbti Evangeliją su džiaugsmu, artumu, gailestingumu) ir baigiant 2019-aisiais Abu Dabyje pasirašytu prieštaringai vertinamu pontifikato dokumentu apie skirtingų religijų žmonių brolybę. Kardinolas mano, kad sinodiškumas yra esminis veiksnys Bažnyčiai atsinaujinti ir pagalba bažnytinėms bendruomenėms įveikti įsisenėjusią izoliaciją.
Popiežiaus Pranciškaus pasiuntinio, Bolonijos arkivyskupo, kardinolo Matteo Zuppi susitikimas su Maskvos patriarchu Kirilu ir prezidento patarėju Jurijumi Ušakovu 2023 m. birželio 28–29 d. EPA-EFE nuotrauka
2023 m. gegužės 20 d. popiežius Pranciškus paskyrė kardinolą M. M. Zuppi vadovauti Šventojo Sosto diplomatinei misijai, kuria siekiama mažinti įtampą Ukrainos konflikte, o pagrindinis jos tikslas – skatinti žmogiškumą ir padėti pamatus teisingai taikai pasiekti. Misijos metu įvyko penkios diplomatinės kelionės į Kyjivą, Maskvą, Vašingtoną, Pekiną ir galiausiai – vėl į Maskvą. Kardinolo M. M. Zuppi vadovaujama misija davė vaisingų rezultatų.
Pakeliui su kairiaisiais – „socialistų partijos kapelionas“
Kardinolas M. M. Zuppi individualizmą laiko nepriimtinu, o bendruomenę, aktyvumą ir misiją iškelia į pirmą vietą. Jis puoselėja ypatingą pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Priešingai kukliam gatvės kunigo įvaizdžiui, kardinolas vadovauja vienai turtingiausių pasaulio vyskupijų. Vos prieš kelerius metus Bolonijos arkivyskupijai skirta nepaprastai dosni 1,8 milijardo dolerių auka.
Tačiau dėmesys socialiniam teisingumui ir lygybei neišvengiamai suartino kardinolą su Italijos kairiųjų politika. Kai popiežius Pranciškus paskelbė jį skiriantis kardinolu, Italijos žiniasklaida juokavo, kad kardinolu tampa Italijos socialistų partijos kapelionas. Dvasininkas taip pat buvo susijęs su judėjimu, prieštaraujančiu Matteo Salvini – Italijos populistinės partijos „Lega“ – lyderiui.
Kardinolas M. M. Zuppi dalyvavo dviejų žinomų Italijos radikalių kairiųjų veikėjų laidotuvėse ir sakė apie juos pagarbias kalbas, nors šie asmenys palaikė teisę į abortus ir galbūt buvo artimi marksizmui ar komunizmui.
Naujovių ir tradicijos dermė
Nors kardinolas M. M. Zuppi yra ryškių progresyvių pažiūrų ir palaiko ryšius su masonais, jis taip pat stengiasi užmegzti dialogą su dešiniaisiais ir palaikyti ryšius su aktyviais Bažnyčios tradicijų gynėjais. Jis bent du kartus aukojo šv. Mišias senuoju ritu, o 2022 m. Panteone šventė iškilmingą Valandų liturgijos Vakarinę.
Iki galo neaišku, kokia yra aštraus proto kardinolo M. M. Zuppi pozicija Bažnyčios doktrinos ir kitais klausimais. Jis turi gebėjimą perduodamą žinią pritaikyti prie auditorijos ar popiežiaus. Kardinolo požiūris visada bus heterodoksinis (liberalesnis arba netradiciškesnis) dėl santuokos neišardomumo, homoseksualumo, lyčių ideologijos ir pragaro. Jo šalininkai sakytų, kad tai leidžia dvasininkui įveikti šiuolaikinio pasaulio sudėtingumą, o kritikai jį galėtų apibūdinti kaip sumanų archetipinį modernistą.
Kardinolas Matteo Zuppi atvyksta į penktąjį kardinolų kongregacijos posėdį Vatikane 2025 m. balandžio 28 d. EPA-EFE nuotrauka
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Pirmojo popiežiaus relikvija – medinis sostas, vadinamas Šv. Petro apaštalo sostu, laikinai nuimtas restauruojant Giano Lorenzo Bernini sukurtą Šv. Petro sostą, esantį Šv. Petro bazilikos Vatikane centrinėje apsidėje, 2024 m. spalio 8 d. EPA-EFE nuotrauka
Ne visiems konservatyviai nusiteikusiems hierarchams toks Bažnyčios laivo posūkis patiko, bet joje dvelkė Vatikano II susirinkimo dvasia, kylanti iš Šventosios Dvasios, todėl to gaivaus gūsio, kurį sukėlė Jono Pauliaus II pontifikatas, buvo neįmanoma sulaikyti.
Drąsus, išprusęs, energingas, tvirtas maldos vyras, tėviškas ganytojas ir be galo kūrybingas popiežius kvietė Bažnyčią: „Kelkitės! Nebijokite!“ Bažnyčios ir viso pasaulio veidas per beveik 30 jo pontifikato metų labai pasikeitė.
Popiežius Jonas Paulius II mojuoja miniai prieš bendrąją audienciją Šv. Petro aikštėje Vatikane 1997 m. balandžio 30 d. EPA-EFE nuotrauka
Jonas Paulius II matė, kad reikia praplėsti ir kardinolų ratą, peržengti Italijos sienas, kad jie atstovautų Bažnyčiai, gyvenančiai toli nuo Italijos, – Kardinolų kolegija išaugo skaičiumi ir tautine įvairove. 2005-aisiais po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties į konklavą susirinko 115 kardinolų ir išrinko vokietį eruditą, teologinės minties galiūną, sakramentų ir liturgijos puoselėtoją, tikėjimo ir tradicijos saugotoją Josephą Aloisą Ratzingerį – popiežių Benediktą XVI.
Popiežiaus atsistatydinimas
2013-ųjų vasario 11-ąją Bažnyčia ir pasaulis aiktelėjo, kai silpstančios sveikatos, bet šviesaus ir aiškaus proto popiežius Benediktas XVI eilinės konsistorijos metu tyliu balsu, bet tvirtai pareiškė, kad atsistatydina dėl silpnos sveikatos.
Bažnyčia jau buvo pamiršusi tokią patirtį – kai popiežius atsistatydina, nes ši tarnystė patikima ir priimama iki gyvos galvos. Prieš tai taip buvo padaręs popiežius Celestinas V 1294-aisiais – jis šią nuostatą įrašė į Kanonų teisę ir po keleto mėnesių pats ja pasinaudojo.
Radikaliems konservatoriams toks poelgis atrodė kaip visiškas sumodernėjimas. Šimtmečiais nusistovėjusi (o gal užsistovėjusi) tvarka Bažnyčioje buvo labai smarkiai sujudinta, nes reikėjo iš naujo permąstyti pontifiko statusą.
Popiežius Pranciškus su popiežiumi emeritu Benediktu XVI prieš šv. Mišias už pagyvenusius žmones Šv. Petro aikštėje Vatikane 2014 m. rugsėjo 28 d. EPA-EFE nuotrauka
Pirmasis popiežius ne iš Europos
Matyt, aukščiausioje Bažnyčios hierarchijoje 2013-aisiais vyko tektoniniai lūžiai, nes pasaulis gal net labiau, nei atsistatydinus popiežiui Benediktui XVI, nustebo išgirdęs naujojo pontifiko vardą: Jorge Mario Bergoglio SJ iš Argentinos, Buenos Airių arkivyskupas, jėzuitas – popiežius Pranciškus. Minia Šv. Petro aikštėje tarsi neteko žado: „Kas toks?!“
„Labas vakaras!“ – prabilo susirinkusiesiems geranoriškai besišypsantis popiežius Pranciškus. Tada minia pasitiko jį džiaugsmingu šūksniu: Papa! Ir nuo to momento prasidėjo visiškai naujo modelio pontifikatas. Vieni stebėjosi ir žavėjosi, kiti – baisėjosi. Vieniems atrodė, kad per daug konservatyvus, kitiems – kad per daug liberalus. Vieniems – kad išmintingas, kitiems – kad daug ko nesuprantantis ir neišmanantis. Daug prieštaringų palyginimų galima prirašyti, bet dabar ne apie tai...
Kai kas sako, kad vėl reikia italo
Mes – apie tai, ką kardinolai, vedami Šventosios Dvasios, išrinks 267-uoju šventojo Petro Sosto įpėdiniu. Ekspertai ir tariamieji ekspertai kalba iš viso pasaulio ekranų, nuo šventorių ir nuo sofų – kiekvienas nori popiežiaus sau, o jo reikia visai Bažnyčiai. Girdėti nuomonių, esą gana geografinės egzotikos – reikia grįžti prie senos tradicijos ir popiežiumi išrinkti italą.
Klausiami kardinolai sako galvojantys ne apie asmenis, ne apie jų tautybę ar odos spalvą, bet apie Bažnyčią: nesvarbu, kokios tautybės būtų popiežius, svarbu, kad jam rūpėtų visa Bažnyčia iki pasaulio pakraščių, į kuriuos siuntė apaštalus Jėzus.
Kardinolas Matteo Zuppi, Bolonijos arkivyskupas ir Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas, per popiežiaus Pranciškaus audienciją Italijos vyskupų konferencijoje Pauliaus VI salėje Vatikane 2023 m. gegužės 25 d. EPA-EFE nuotrauka
Gal tikrai italas?
Šiandienos Katalikų Bažnyčiai tenka ne tik atsakyti į globalius iššūkius, bet ir ieškoti vedlio, galinčio atliepti tikinčiųjų lūkesčius. Konklava vyks Vatikane, tačiau jos sprendimas padarys įtaką tikintiesiems nuo Lotynų Amerikos iki Azijos. Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi ryškiausi Kardinolų kolegijos veidai. Šiandien susitinkame su dar vienu papabile – Bolonijos arkivyskupu kardinolu MATTEO MARIA ZUPPI.
Kardinolas M. M. Zuppi yra sparčiai kylanti žvaigždė Italijos vyskupų bendruomenėje. Jis linkęs palaikyti kairįjį politinį Bažnyčios sparną, pasiryžusį tęsti popiežiaus Pranciškaus palikimą.
Šeimos ryšiai Vatikane
69 metų kardinolas gimė ir augo Romoje. Jo šeima turi glaudžius ryšius su Vatikanu. Tėvas Enrico buvo žurnalistas ir fotografas, kurį tuomet dar būsimasis popiežius Paulius VI paskyrė sekmadieninio iliustruoto savaitraščio L’Osservatore della Domenica redaktoriumi. Dvasininko M. M. Zuppi motina buvo dukterėčia kardinolui Carlo Confalonieri. Šis asmuo dirbo popiežiaus Pijaus XI sekretoriumi, vėliau – Vyskupų kongregacijos prefektu ir Kardinolų kolegijos dekanu.
Penktas iš šešių vaikų M. M. Zuppi lankė vidurinę mokyklą Romos centre ir ten sutiko Andreą Riccardi, Šv. Egidijaus judėjimo įkūrėją. Netrukus įsitraukė į besikuriančią bendruomenę, kurią laikė kita Evangelija ir kitokia Bažnyčia. Šv. Egidijaus bendruomenės tikslas – dirbti su nepasiturinčiais ir atstumtaisiais, užsiimti taikos derybomis ir tarpininkauti konfliktuose, skatinti tarpreliginį dialogą ir ekumenizmą. 1992-aisiais dvasininkas M. M. Zuppi atliko svarbų vaidmenį Šv. Egidijaus organizacijai tarpininkaujant ir sudarant taikos susitarimus su Mozambiku. Dėl to jam buvo suteiktas šalies garbės piliečio vardas.
Bolonijos arkivyskupas ir Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas, kardinolas Matteo Zuppi kalba per Italijos vyskupų konferencijos (CEI) 77-ąją generalinę asamblėją Vatikane 2023 m. gegužės 23 d. EPA-EFE nuotrauka
Studijos ir dvasininko kelias
Būdamas dvidešimt dvejų metų, M. M. Zuppi baigė literatūros ir filosofijos studijas La Sapienza universitete Romoje. Vėliau įstojo į seminariją Palestrinos vyskupijoje, esančioje Romos priemiestyje, studijavo teologiją Popiežiškajame Laterano universitete, ten įgijo licenciato laipsnį.
2000 m. dvasininkas tapo Švč. Mergelės Marijos bazilikos Trasteverės parapijos klebonu ir Šv. Egidijaus bendruomenės bažnytiniu asistentu. 2006-aisiais Benediktas XVI suteikė jam Jo Šventenybės kapeliono garbės titulą, o 2012-aisiais paskyrė Romos vyskupu pagalbininku. Arkivyskupas Vincenzo Paglia buvo vienas iš jo bendradarbių. Popiežius Pranciškus 2015-aisiais paskyrė M. M. Zuppi Bolonijos arkivyskupu, o 2019 m. pakėlė į kardinolo rangą.
Solidarumas ir gailestingumas – tarnystė Šv. Egidijaus bendruomenėje
Kardinolas M. M. Zuppi yra malonus prelatas, turintis įvairių politinių pažiūrų draugų gimtojoje Romoje. Visą gyvenimą besirūpinantis nepasiturinčiais ir atstumtais žmonėmis, turintis glaudų ryšį su Šv. Egidijaus bendruomene, jis atsiskleidžia kaip tikras Vatikano II susirinkimo dvasios sūnus, siekiantis nuolat bendrauti su šiuolaikiniu pasauliu ir įgyvendinti didelius pokyčius, kurių, jo manymu, susirinkimas norėjo Bažnyčiai.
Kardinolas Matteo Zuppi (centre) dalyvauja šv. Mišiose už mirusį popiežių Pranciškų Šv. Petro bazilikoje Vatikane 2025 m. balandžio 28 d. EPA-EFE nuotrauka
Tai reiškia, kad dvasininkas nori padėti Bažnyčiai iš naujo įsiklausyti, pradedant nuo gailestingumo sampratos. Kardinolas skatina neapykantos atmetimą, nuoširdų solidarumą, brolybės priėmimą ir ėjimą į periferijas, siekiant padėti nepasiturintiems ir atstumtiems asmenims – nesvarbu, ar tai būtų narkomanai, nuskurdę vaikai, ar apleisti pagyvenę žmonės. Dėl to jis vadinamas gatvės kunigu.
Dvasininkas stengiasi atliepti tos pačios lyties porų ir išsiskyrusių civiliškai susituokusių asmenų poreikius. Homoseksualią meilę jis priima dažnai be jokių reikalavimų. Taip pat kardinolui rūpi, kad skirtingos religijos visuomenėje taikiai sugyventų. Į savo akiratį jis įtraukia musulmonų ir žydų rūpesčius.
Dialogo ir taikos misijos
Popiežiaus Pranciškaus paskirtas kardinolu M. M. Zuppi yra tvirtai pasiryžęs laikytis jo pontifikato vizijos ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Pradedant Pranciškaus apaštališkuoju paraginimu Evangelii Gaudium (raginama skelbti Evangeliją su džiaugsmu, artumu, gailestingumu) ir baigiant 2019-aisiais Abu Dabyje pasirašytu prieštaringai vertinamu pontifikato dokumentu apie skirtingų religijų žmonių brolybę. Kardinolas mano, kad sinodiškumas yra esminis veiksnys Bažnyčiai atsinaujinti ir pagalba bažnytinėms bendruomenėms įveikti įsisenėjusią izoliaciją.
Popiežiaus Pranciškaus pasiuntinio, Bolonijos arkivyskupo, kardinolo Matteo Zuppi susitikimas su Maskvos patriarchu Kirilu ir prezidento patarėju Jurijumi Ušakovu 2023 m. birželio 28–29 d. EPA-EFE nuotrauka
2023 m. gegužės 20 d. popiežius Pranciškus paskyrė kardinolą M. M. Zuppi vadovauti Šventojo Sosto diplomatinei misijai, kuria siekiama mažinti įtampą Ukrainos konflikte, o pagrindinis jos tikslas – skatinti žmogiškumą ir padėti pamatus teisingai taikai pasiekti. Misijos metu įvyko penkios diplomatinės kelionės į Kyjivą, Maskvą, Vašingtoną, Pekiną ir galiausiai – vėl į Maskvą. Kardinolo M. M. Zuppi vadovaujama misija davė vaisingų rezultatų.
Pakeliui su kairiaisiais – „socialistų partijos kapelionas“
Kardinolas M. M. Zuppi individualizmą laiko nepriimtinu, o bendruomenę, aktyvumą ir misiją iškelia į pirmą vietą. Jis puoselėja ypatingą pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Priešingai kukliam gatvės kunigo įvaizdžiui, kardinolas vadovauja vienai turtingiausių pasaulio vyskupijų. Vos prieš kelerius metus Bolonijos arkivyskupijai skirta nepaprastai dosni 1,8 milijardo dolerių auka.
Tačiau dėmesys socialiniam teisingumui ir lygybei neišvengiamai suartino kardinolą su Italijos kairiųjų politika. Kai popiežius Pranciškus paskelbė jį skiriantis kardinolu, Italijos žiniasklaida juokavo, kad kardinolu tampa Italijos socialistų partijos kapelionas. Dvasininkas taip pat buvo susijęs su judėjimu, prieštaraujančiu Matteo Salvini – Italijos populistinės partijos „Lega“ – lyderiui.
Kardinolas M. M. Zuppi dalyvavo dviejų žinomų Italijos radikalių kairiųjų veikėjų laidotuvėse ir sakė apie juos pagarbias kalbas, nors šie asmenys palaikė teisę į abortus ir galbūt buvo artimi marksizmui ar komunizmui.
Naujovių ir tradicijos dermė
Nors kardinolas M. M. Zuppi yra ryškių progresyvių pažiūrų ir palaiko ryšius su masonais, jis taip pat stengiasi užmegzti dialogą su dešiniaisiais ir palaikyti ryšius su aktyviais Bažnyčios tradicijų gynėjais. Jis bent du kartus aukojo šv. Mišias senuoju ritu, o 2022 m. Panteone šventė iškilmingą Valandų liturgijos Vakarinę.
Iki galo neaišku, kokia yra aštraus proto kardinolo M. M. Zuppi pozicija Bažnyčios doktrinos ir kitais klausimais. Jis turi gebėjimą perduodamą žinią pritaikyti prie auditorijos ar popiežiaus. Kardinolo požiūris visada bus heterodoksinis (liberalesnis arba netradiciškesnis) dėl santuokos neišardomumo, homoseksualumo, lyčių ideologijos ir pragaro. Jo šalininkai sakytų, kad tai leidžia dvasininkui įveikti šiuolaikinio pasaulio sudėtingumą, o kritikai jį galėtų apibūdinti kaip sumanų archetipinį modernistą.
Kardinolas Matteo Zuppi atvyksta į penktąjį kardinolų kongregacijos posėdį Vatikane 2025 m. balandžio 28 d. EPA-EFE nuotrauka
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
