Iš kunigystės pasitraukęs N. Grigaliūnas: verslą mieliau darysiu būdamas pasaulietis

Jis dešimt metų tarnavo kaip kunigas, bet 2018-aisiais nusprendė pasitraukti. Šiandien N. Grigaliūnas yra vedęs, dirba logistikos versle ir tikina, kad savo sprendimo nekeistų.

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ buvęs dvasininkas pasakoja, su kuo jam teko susidurti: dvilypį gyvenimą gyvenantys kunigai, konkurencija, kilnojimas po įvairias parapijas ir skirtingas požiūris į vertybių skleidimo būdą.

Dešimtmetį atlikote kunigo tarnystę ir 2018 metais nusprendėte pasitraukti iš kunigystės. Kaip šiandien jaučiatės?

Esu laimingas, bet reikėtų suprasti teisingai – ir tada buvau laimingas. Tiesa, buvo visko, bet taip yra visur. Tokia gyvenimo tikrovė – nuo problemos prie džiaugsmo ir nuo džiaugsmo prie problemos. Taip bus visą gyvenimą.

Jeigu galėtumėte atsukti laiką, priimtumėte tokį pat sprendimą?

Savo sprendimo nekeisčiau. Bažnyčios gyvenime susidėliojo tam tikri dalykai. Aš mėgstu tiesų tikrumą, ir gyvenimas turi būti grįstas vertybėmis. Nemėgstu meluoti nei sau, nei kitiems – verslą geriau darysiu pasaulietiniame gyvenime nei Bažnyčioje. Todėl savo sprendimo tikrai nekeisčiau.

Kokie jūsų pasitraukimo motyvai?

Pačioje Bažnyčioje daroma labai daug verslo. Ne vienas kunigas koncentruojasi į pinigų rinkimą, o ne tikėjimo perdavimą. Mano pasitraukimo motyvas tas, kad Bažnyčioje nesutapo požiūris į vertybes. Norėjau, kad ji skleistų tikėjimą ir tai darytų atvirai bei paprastai, o ne užsiimtų vien materialiais dalykais.

Cathopic.com nuotrauka

Tai kiek neįprasta priežastis, nes dažnai apie kunigystę palikusius žmones sakoma, kad jie įsimylėjo.

Sakymas, kad žmogus įsimylėjo, yra noras nusimesti atsakomybę – pradedant bažnytine valdžia ir baigiant kiekvienu tikinčiuoju. Kai įvyksta toks išsiskyrimas su Bažnyčia, visi pradeda ieškoti kalčiausių, nenori patys kaltės prisiimti. Viskas suverčiama išėjusiam asmeniui, neva jis ką nors įsimylėjo ir kt.

Taip, įsimyli ir kunigai, ir visi kiti, bet nemanau, kad tai yra pagrindinė priežastis. Turime pavyzdžių, kai kunigystę palikę vyrai nesusituokė. Tai kodėl jie išėjo? Todėl, kad pačioje Bažnyčioje yra tam tikrų negerų dalykų, kurie nekinta. Galbūt greta jų prisideda ir meilė, bet tai tikrai nėra pagrindinė priežastis. Taip kardinaliai apsispręsti lemia priežasčių visuma.

Kas yra tie tam tikri dalykai?

Galime pradėti nuo vyskupų – kai kurie neturi vizijos, tik atlieka kasdienius patarnavimus, administruoja, valdo, tarsi tai būtų uždaroji akcinė bendrovė. Sakydamas „tam tikri dalykai“ turiu omenyje ir mane supusius kunigus. Kalbu ne apie savo draugus kunigus, su kuriais bendrauju iki šiol, nes jie mane supranta, o apie kitus – kurie gyvena dvilypį gyvenimą ir dėl to gerai jaučiasi.

Sutikote tokių dvilypį gyvenimą gyvenančių kunigų?

Taip, jų yra nemažai. Aišku, prie kiekvieno su žvakėmis nestoviu... Pasauliečiai tai irgi pastebi, ypač dabar, kai yra socialiniai tinklai.

Kai kurios žmonių spėlionės būna nepagrįstos. Kartais pamato gatve su moterimi einantį kunigą – ir jau to užtenka. Nereikia iki tokio lygio nusileisti. Tačiau faktas yra tas, kad dvilypis kunigų gyvenimas egzistuoja ir gana plačiai. Tai dar vienas iš aspektų, kurie man nepatiko. Tada nelieka visiško atsidavimo tikėjimui skleisti.

Reikia pridurti, kad yra tikrai labai gerų kunigų, kurie atsidavę pastoracijai ir visiems žmonėms – ne tik kiekvieną sekmadienį lankantiems bažnyčią.

Galbūt prie to prisideda ir kai kurių vyskupų administracinis požiūris į kunigus, o ne tėvo ir sūnaus santykis. Galbūt prisideda ir kunigų seminarijos auklėjimas. Viskas prasideda nuo šeimos ir visuomenės, kurioje augi.

Kokios gali būti dvilypio gyvenimo priežastys? Gal mes kunigams keliame per didelius reikalavimus?

Priežasčių puokštė gana didelė, vienos įvardyti neįmanoma. Reikalavimai nėra dideli. Jeigu kalbame apie celibatą, formaliai visi to laikosi, nes celibatas yra pažadas nesudaryti santuokos. Nė vienas dvilypį gyvenimą gyvenantis kunigas nėra sudaręs santuokos, kitaip būtų atskirtas nuo Bažnyčios. Bet gyvenimas nuodėmėje yra kas kita.

Kodėl tai vyksta? Galbūt dar nuo sovietmečio likusi didelė kunigų konkurencija, pavyzdžiui, kai varžomasi dėl tarnystės vietų. Galbūt prie to prisideda ir kai kurių vyskupų administracinis požiūris į kunigus, o ne tėvo ir sūnaus santykis. Galbūt prisideda ir kunigų seminarijos auklėjimas. Viskas prasideda nuo šeimos ir visuomenės, kurioje augi.

Svarbus ir tikinčiųjų požiūris. Kartais jiems geriau, kad kunigas gyvens dvilypį gyvenimą, bet bus kunigas. Į išėjusį dvasininką žiūrima kaip į didžiausią nusidėjėlį. Kaip atrodo konkurencija tarp kunigų? Būtų gerai, jei kunigai varžytųsi dėl geresnių pamokslų ar dvasingesnio gyvenimo. Kaip ir pasaulietiniame gyvenime – kuo didesnė organizacija, tuo daugiau tarpusavio intrigų ir konkurencijos, nes kiekvienas nori aukštesnės ir saldesnės tarnystės vietos.

Konkurencija gali pasireikšti apkalbomis. Pavyzdžiui, kai keičiasi klebonai, išeinantis kartais kalba: „Prie manęs buvo gerai, o dabar ateis ir viską sugriaus.“ Ateinantis klebonas sako: „Iki manęs čia buvo tragedija. Aš viską sutvarkysiu.“ Toks tarpusavio menkinimas žmonių akyse rodo konkurencinį požiūrį.

Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad tikrai pasitrauksite iš kunigystės?

Konkretaus momento nebuvo. Nuo pat kunigystės pradžios susidūriau su atitinkamu bažnytinės vadovybės elgesiu. Be jokių paaiškinimų buvau perkeltas iš vienos parapijos į kitą, sudarant įspūdį, kad vikaras kaltas, o klebonas teisus. Buvau paskirtas į Vilniaus arkikatedrą, paskui perkėlė į Druskininkų šv. apaštalo Baltramiejaus parapiją. Staiga, be jokio prašymo. Iš Druskininkų – į Pabradę, kadangi reikėjo nubausti lietuvį kunigą – paskyrė į parapiją, kurioje dominuoja lenkakalbiai.

Galiausiai tarnaudamas vienoje didelėje parapijoje mačiau, kad klebonas bažnyčioje būdavo kartą arba du per savaitę – sekmadienį ir vieną darbo dieną, kai reikėdavo aukas iš dėžučių susirinkti. Pexels.com nuotrauka

Ar žinote, kokia buvo priežastis?

Nėra jokios aiškios priežasties. Tikriausiai sau gal ir turi kokį nors paaiškinimą, bet reikėtų žiūrėti tikinčiųjų naudos ir į kunigo kompetenciją.

Egzistuoja toks, pavadinkime, kunigų baudimo įrankis – perkėlimas iš vienos parapijos į kitą?

Taip, iš tikrųjų egzistuoja. Nereikia suprasti klaidingai, esą yra konkrečios parapijos, kurias gauni už bausmę. Svarbu jų pobūdis. Pavyzdžiui, kunigą iš miesto perkelti į visišką kaimą.

O kai jus iš Druskininkų perkėlė į Pabradę, ar svarstėte, už ką?

Manau, kad vyskupui užkliuvau dar nuo tada, kai tarnavau Vilniaus arkikatedroje. Įvyko konfliktas tarp manęs ir klebono. Iš pradžių sutarėme gerai, bet vėliau išsiskyrė mūsų požiūriai dėl įvairių pastoracinių dalykų. Žinoma, yra ir daugiau su kurija susijusių momentų, bet tegul tai lieka praeitis.

Ar teoriškai tarp vienoje parapijoje dirbančių kunigų neturėtų būti tokių nesutarimų?

Tokio masto nesutarimų neturėtų būti, bet apskritai juk gali išsiskirti požiūriai – tai normalu ir sveika. Bet kuriame darbe, nors nekyla jokių konfliktų, irgi gali būti nesveika aplinka. Galbūt pavaldinys bijo viršininko ir negali pareikšti savo nuomonės. Sveikoje aplinkoje tam tikri konfliktėliai yra neišvengiami, bet jie neturėtų išaugti į didelį nesutarimą.

Apskritai Bažnyčios vadovybė turėtų daug daugiau bendrauti su kunigais. Per beveik dešimt kunigystės metų su vyskupu daugiau kalbėtis – tris ar keturis kartus – pradėjome tik paskutinį pusmetį, kai jau ruošiausi išeiti. Iki to pasikalbėdavome kartą per dvejus trejus metus.

Kaip jaučiatės dėl to, kad turėdamas pašaukimą pasirinkote kitą gyvenimo kelią?

Gerai – toks gyvenimas. Reikia pasirinkti. Kai tuo metu priėmiau sprendimą, žinojau, kad atgal nesigręžiosiu, apie grįžimą nesvarstysiu. Pasaulietinis gyvenimas tikrai labai smagus.

Kaip atrodo pasitraukimo iš kunigystės procesas?

Aiškiai apibrėžto ar įvardyto proceso nėra. Tiesiog vyskupui ir klebonui praneši, kad nuo tam tikros dienos nebeatliksi pareigų – ir viskas. Pagal Bažnyčios kanonus vis tiek formaliai lieku kunigas, tik dabar dėl savo santuokos esu atskirtas nuo Bažnyčios. Galima popiežiaus prašyti, kad atleistų ir perkeltų į pasauliečių luomą, bet to dar nepadariau. Galvoju taip pasielgti, bet kai nesu tos bendruomenės dalis, tai labiau formalumas.

Kai pranešėte apie sprendimą pasitraukti, jus bandė atkalbėti?

Kai kurie draugai kunigai atkalbinėjo, o vienas vyskupas labiau bandė slėpti šį faktą ir siūlė išvažiuoti į užsienį, būti kunigu ten arba tiesiog emigruoti iš Lietuvos.

Jūsų žiniomis, kai kunigas padaro lytinį nusikaltimą, tai taip pat stengiamasi nuslėpti?

Kiek man žinoma, dažniausiai taip. Gal kiek ir žmogiška slėpti savo nuodėmes... Blogiausia, kai tokie kunigai ne pašalinami, bet kur nors perkeliami, paskui dar kartą į kitą vietą, galiausiai išsiunčiami į užsienį, nors žinoma, kad tai yra didelė bėda.

Labai svarbu prevencija. Sprendžiant tokias problemas reikia elgtis teisingai, parodyti, kad tokie dalykai yra netoleruojami ir tokį nusižengimą padaręs kunigas bus šalinamas. Tada pradės mąstyti ir kiti. Taip pat ir su tais kunigais, kurie gyvena dvilypį gyvenimą – pašalink vieną, ir kiti ims tvarkytis.

Apskritai Bažnyčios vadovybė turėtų daug daugiau bendrauti su kunigais. Per beveik dešimt kunigystės metų su vyskupu daugiau kalbėtis – tris ar keturis kartus – pradėjome tik paskutinį pusmetį, kai jau ruošiausi išeiti. Iki to pasikalbėdavome kartą per dvejus trejus metus. Kartais visai nesišnekama, tik pasakoma, kad esi perkeliamas į kitą parapiją – be motyvacijos, nepaaiškinant. Nebuvo pasikalbėjimų apie tavo gyvenimą, kad žmogiškai pasidomėtų, kaip sekasi.

Roberto Dakševič nuotrauka

O jūs buvote „šventas“ kunigas?

Kiekvienas esame nuodėmingas, bet dvilypio gyvenimo nenorėjau. Būdamas kunigu stengiausi telkti bendruomenes, suartinti žmones. Daryti taip, kad jie ne tik lankytų bažnyčią, bet ir dalyvautų susibūrimuose, šventėse, lankytų ne tik biblinius būrelius – jie yra gerai, bet žmogui reikia natūralaus bendravimo, pokalbių apie gyvenimiškus dalykus, kartu įtraukiant ir tikėjimą, nes jeigu mes susitelksime tik į būrelius, ilgainiui jie taps nebeįdomūs.

Šiandien į Mišias einate?

Neinu. Šiuo metu darau skirtį tarp Dievo ir Bažnyčios kaip institucijos. Tai darau sąmoningai, nes esu matęs abi puses. Šiuo atveju dažnai pasauliečių argumentai yra teisingi – kunigas privalo būti šventesnis nei pasauliečiai, gyventi laikydamasis vertybių, kurias skelbia. Kartais gali nepavykti, bet turi dėti pastangas.

Ir tada, ir dabar mano požiūris yra toks: jeigu meldiesi, normalu, kad malda, tikėjimas turi tave pašventinti. Jei nepašventina, vadinasi, tu kaip kunigas neturi tikėjimo ir bandai teisintis, kad esi tik silpnas žmogus. Taip, tu – silpnas žmogus, bet esi pašauktas šventumui.

Bažnyčia visada išgyvena dvilypumą – kaip bendruomenė ir kaip institucija. Ir kuri dalis labiau užvaldo, taip ir jautiesi – ar kaip institucijos dalis, ar kaip Kristaus Kūno narys.

Nusprendėte pasitraukti iš kunigystės, turėjote tik bakalauro ir magistro diplomus, buvote kiek vyresnis nei trisdešimties ir be darbo patirties. Kaip atrodė naujo gyvenimo pradžia?

Pradėjau ieškoti darbo. Po dviejų su puse mėnesio įsidarbinau konsultantu telekomunikacijos salone. Po mėnesio tapau apskaitininku. Po kiek daugiau nei metų toje įmonėje pradėjau dirbti su Prancūzijos rinka. Vėliau išėjau iš šito darbo ir pradėjau pardavinėti Lietuvoje gaminamus namelius Prancūzijos rinkai. O dabar jau daugiau kaip metai dirbu logistikos versle.

Būti kunigu neužtenka vien pašaukimo?

Gal mes kartais per garsiai kalbame apie pašaukimą. Taip, jis egzistuoja, bet svarbu, kaip mes į jį atsiliepiame. Bažnyčia visada išgyvena dvilypumą – kaip bendruomenė ir kaip institucija. Ir kuri dalis labiau užvaldo, taip ir jautiesi – ar kaip institucijos dalis, ar kaip Kristaus Kūno narys.

Jei institucija užvaldo visiškai, prisiminkime, kad Jėzus fariziejams sakė to vengti, nebūti kaip fariziejams. Bet mes tapome tokie kaip jie. Dievas žinojo, kad žmogus yra dvilypis – kūnas ir dvasia. Taip pat ir Bažnyčioje. Kai institucinis pradas nugali, pervargsti nuo jo. Arba kai matai, kad nebėra prasmės ir nieko negali pakeisti. Tada galvoji – kam man to reikia?

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama