A. Valionis: „JAV kartu su Europa gali išsaugoti lyderystę, bet reikia, kad lyderis suprastų savo misiją“

Tokiomis aplinkybėmis itin didelį nerimą kelia JAV laikysena Ukrainos ir Rusijos galimų derybų atžvilgiu ir požiūris į tradicinius ilgamečius sąjungininkus, kurie sulaukia puolimo ir grasinimų. „Kai smarkiai keičiasi situacija pasaulyje, skleidžiasi pasaulinės politikos neapibrėžtumas. Valstybė, kuri nuo 1945-ųjų, Antrojo pasaulinio karo pabaigos, pasiskelbė ir efektyviai veikė kaip laisvojo pasaulio lyderė, dabar tampa neaiškios politinės krypties ir vis labiau ryškėjančių neigiamų tendencijų įkaitė“, – sako diplomatas, buvęs užsienio reikalų ministras ANTANAS VALIONIS. Dienraštis „Bernardinai.lt“ su juo kalbasi apie JAV prezidento politiką ir galimas jos pasekmes tarptautinei padėčiai. Gerbiamas Antanai, esate diplomatas, tad norėčiau Jūsų paklausti, kaip vertinate pastarųjų mėnesių tarptautinės politikos įvykius. Turiu mintyje JAV prezidento Donaldo Trumpo retoriką Kanados, Grenlandijos, Panamos kanalo atžvilgiu, taip pat muitų tarifų politiką. Po tokio klausimo į galvą ateina du žodžiai. Pirmasis – neapibrėžtumas. Pasaulinės politikos neapibrėžtumas skleidžiasi tada, kai smarkiai keičiasi situacija pasaulyje. Valstybė, kuri nuo 1945-ųjų, Antrojo pasaulinio karo pabaigos, pasiskelbė ir efektyviai veikė kaip laisvojo pasaulio lyderė, dabar tampa neaiškios politinės krypties ir vis labiau ryškėjančių neigiamų tendencijų įkaitė. Prezidento Trumpo ir jo vadovaujamos administracijos požiūris į viską labai keičiasi, jis neturi aiškių koordinačių – sako viena, daro kita. Matėme bandymą pasirašyti sutartį su Ukraina dėl retųjų metalų, kuri buvo jai labai nenaudinga, tiesiog kolonijinė. Tas pasiūlymas buvo atmestas, ir dabar lyg ir gimė visai normalus susitarimas. Matome keliamus iki begalybės tarifus, o tada, kai šaunama atgal, nusileidžiama ir pradedama lyg ir derėtis. Per savaitę tie nenormalūs tarifai grįžta prie normalių buvusių, ir vėl nebeaišku, kas ir kada į kurią pusę pasisuks. JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasirašo įsakymą dėl muitų užsienio prekybos partneriams. Vašingtonas, JAV, 2025 m. balandžio 2 d. Kento Nishimuros / EPA-EFE nuotrauka Tokio neapibrėžtumo ir netikėtumų yra labai daug, ir kartais atrodo, kad galima išlaukti. Tačiau kai ko išlaukti negalime. George’as Bushas jaunesnysis kadaise blogio ašimi įvardijo Iraną, Afganistaną, Šiaurės Korėją, o dabar, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje balsuojant dėl trejų metų Rusijos agresijos prieš Ukrainą rezoliucijos, prieš tokią rezoliuciją kartu su ta blogio ašimi balsuoja ir JAV. Liūdna ir apmaudu. Matome nuolat kartojamus išpuolius prieš Kanadą, tačiau Trumpo intencijos, pastangos ir tvitai, skatinant išrinkti Kanadoje sau tinkamą konservatorių vyriausybę, sukėlė priešingą reakciją: liberalai pasiekė tokią pergalę, kokios niekada neturėjo ir nesitikėjo. Girdime ir apie Grenlandiją, kuri lyg ir reikalinga dėl karinių tikslų bei naudingųjų iškasenų, bet matome, kad Trumpas visiškai nesuvokia daugiašalės saugumo, ekonomikos ar bet kokios kitos politikos. Egzistuoja puikiausias NATO formatas ir dvišaliai susitarimai su Danija, jei norima stiprinti karines bazes, esančias Grenlandijoje, ar steigti naujas, norint sekti didėjantį aktyvumą Arkties regione. Karlas Dunckeris, garsus vokiečių kilmės amerikiečių politologas, eksperimentais yra įrodęs, kad žmonės, atsidūrę naujose situacijose, kurių problemoms spręsti reikia naujų būdų, visada taiko senus, visai netinkamus naujomis aplinkybėmis. Trumpo aplinka turėtų skaityti Dunckerį ir ieškoti nestandartinių sprendimų, nes dabartiniai daro blogą, o kartais atrodo – net negrįžtamą įtaką demokratinio pasaulio santykiams. Kokia Jūsų nuomonė apie Trumpo pasirinkimą į karščiausius pasaulio taškus siųsti derėtis Steve’ą Wittkofą, nekilnojamojo turto magnatą, paliekant nuošalyje profesionalius diplomatus – tokius kaip valstybės sekretorius Marco Rubbio? Witkoffas yra specialusis JAV pasiuntinys Izraelio ir grupuotės „Hamas“ derybose, taip pat atstovauja JAV derybose su Iranu dėl branduolinės programos ir yra siunčiamas į Maskvą derėtis dėl Rusijos ir Ukrainos karo paliaubų. Gal visos šios derybos yra susijusios? Turiu mintyje Rusijos ir Irano santykius. Rusijos ir Irano santykiai yra intensyvūs, aktyvūs. Mano nuomone, Trumpo noras, kad Rusija tarpininkautų rengiant sandorį dėl branduolinės energijos panaudojimo kariniams tikslams, yra visiškai neprotingas – ji greičiau sugadins reikalą, o ne pataisys. Šiomis dienomis atsistatydino JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Mike’as Waltzas. Jis paskirtas JAV ambasadoriumi Jungtinėse Tautose, o valstybės sekretorius Rubbio kol kas vykdys ir nacionalinio saugumo patarėjo funkcijas. Wittkofo skyrimas pasiuntiniu yra žalingas JAV, jos visiškai neišnaudoja savo potencialo. Pažvelkime į pastarąjį jo atvykimą į Maskvą ir susitikimą su Vladimiru Putinu. Vienoje stalo pusėje sėdi Wittkofas ir vertėja, kitoje – Putinas ir du vilkai. Vienas jų yra užsienio politikos patarėjas, buvęs užsienio reikalų viceministras, o kitas – naujasis favoritas Kirilas Dmitrijevas. Už jų nugaros Smolensko aikštėje stovi milžiniškas pastatas, turintis dešimtmečių ir netgi šimtmečių imperinės politikos patyrimą, kurio nuosekliai laikomasi nepriklausomai nuo ideologijos ir politinės formacijos. JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiuntinys Steve'as Witkoffas (kairėje) susitinka su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Sankt Peterburgas, Rusija, 2025 m. balandžio 11 d. EPA-EFE nuotrauka Man kaip diplomatui yra tekę derėtis su Rusija, ir žinau, kaip tai sunku, kaip reikia ruoštis, rinkti informaciją, kad galėtum argumentuotai kalbėti. O Wittkofas yra nekilnojamojo turto magnatas, kuris puikiai galėtų parduoti tą milžinišką pastatą Smolensko aikštėje, bet neturi jokio užnugario. Jam, matyt, nepateikta informacijos apie pavojus. Mes vykdami derėtis surinkdavome informaciją netgi apie tų žmonių, su kuriais kalbėsimės, charakteristikas, o čia žmogus, pasak akademiko Eduardo Vilko, įšoka nuogas į dilgėles ir ten išmaudomas patyrusių užsienio politikos vilkų. Norėdamas tapti sėkmingu derybininku, jis Trumpui be analizės, atrankos, požiūrio ir rimtų derybų į ausis lieja medų, kurį jam siūlo Putinas. Derybų starto pozicija turi būti maksimali, vėliau gali leistis į kompromisą galbūt mažindamas savo reikalavimus. Dabar Wittkofas išvyksta į derybas ir sako, kad Ukraina neatgaus visų savo žemių, nes tai nerealu, o Krymas yra rusiškas. Mes ne tik matome, bet ir žinome, kad jis nepažįsta Rusijos, nepažįsta Ukrainos, nežino istorijos, diplomatijos – yra visiškai neprofesionalus. Jį paskyrė kitas nekilnojamojo turto vystytojas, ir pastarasis, tapęs prezidentu, juo visiškai pasitiki. Todėl jokių profesionalių derybų nebus, kol abi pusės taip nelygiavertiškai žiūrės į šį procesą. Trumpui reikia pergalės, kurią jis pažadėjo, ir didžiausias pavojus – kad ši pergalė bus pasiekta Ukrainos sąskaita. Po Donaldo Trumpo ir Volodymyro Zelenskio susitikimo Vatikane matome tendencijas, aštresnę retoriką Rusijos atžvilgiu, matome pasirašytą sutartį dėl mineralų, kuri tarsi stiprina intencijas ginti Ukrainą, matome kad ir nedidelės 50 milijonų dolerių karinės pagalbos skyrimą Ukrainai, tačiau derybos yra neprofesionalios – kaip ir derybos dėl Gazos Ruožo.

Nustumtas Rubbio, ir visas valstybės departamentas, kuriame pradėtas valymas vadovaujantis ne profesionalumo, o lojalumo Trumpui kriterijumi, apmaudžiai viską stebi. Ir tai, matyt, nieko gero nežada mūsų demokratiniam pasauliui.

Ten pavyko kelioms dienoms sustabdyti karo veiksmus, mano nuomone, to net nekoordinuojant su Izraeliu. O dabar tragedija vėl tęsiasi. Tas pats turbūt yra ir su Iranu – nieko gero nematome. Nustumtas Rubbio, ir visas valstybės departamentas, kuriame pradėtas valymas vadovaujantis ne profesionalumo, o lojalumo Trumpui kriterijumi, apmaudžiai viską stebi. Ir tai, matyt, nieko gero nežada mūsų demokratiniam pasauliui. Kodėl tyli JAV politikai, stebėdami vieno žmogaus, matyt, turinčio ir psichologinių problemų, veiksmus? Esu peržiūrėjęs 1972-ųjų interviu su Trumpu, tuomet dar jaunu, elegantišku, žavingu vystytoju, – socialinį darvinizmą jis demonstravo jau tuomet. Per tuos metus jis nepasikeitė, jo ego išliko toks pat. JAV egzistuoja keli barjerai, tad viskas gali greitai pasikeisti. Užtektų, kad septyni ar aštuoni respublikonai Senate ar Kongrese pradėtų balsuoti kitaip, ir viską būtų galima sustabdyti. Demokratai, norėdami sustabdyti biudžetą ir nutraukti tų reikalingų programų finansavimą, apskaičiavo, kad reikėtų įkalbėti tik keletą respublikonų. Matome, kad visa šimtmečiais kurta JAV demokratija atsimuša į tą efektyvų posttiesos pasaulio rinkiminį veiksmą, kai MAGA elektoratas išlieka stabilus ir po mėnesio, nepaisant pastabų dėl užsienio ir prekybos politikos, taip pat bėdų vidaus politikoje. Trumpo populiarumas šiuo metu yra rekordiškai mažas. Praėjus šimtui dienų po priesaikos, jį remiančių žmonių skaičius nukrito iki 39 procentų. Tai sužinojęs Trumpas pareikalavo, kad Rupertas Murdochas iš darbo atleistų savo sociologinę tarnybą, nes ji atseit prastai dirba. JAV senatoriai renkami šešerių metų kadencijai. Tas trečdalis senatorių, kurie praėjusių metų lapkritį buvo išrinkti į Senatą tuo metu, kai buvo išrinktas ir prezidentas, lieka čia šešeriems metams – tai reiškia, kad kita jų rinkimų kampanija vyks tuo metu, kai Trumpo kadencija bus jau pasibaigusi. Jiems jau nebereikia žvalgytis į Trumpą, o kiti jų kolegos baiminasi, kad, iškėlę savo kandidatūras į Senatą ir būdami nelojalūs Trumpo atžvilgiu, gali sužlugdyti savo karjerą. Iš sociologinių duomenų matome, kad kitų metų lapkričio mėnesio tarpiniai rinkimai į Kongresą rodo du dalykus. Trečdalis Senato, kuris bus renkamas 2026-ųjų lapkritį, jau bus kitoks, įvertinant blogybes, kurių pridarė ir dar pridarys Trumpas. O Kongresas bus valdomas demokratų. JAV prezidentas Donaldas Trumpas Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete. Vašingtonas, JAV, 2025 m. gegužės 5 d. Jimo Lo Scalzo / EPA-EFE nuotrauka Yra ir antras barjeras, kurio dažnai neminime, – teismai, su kuriais dabar kariauja prezidento administracija. Trečias barjeras yra JAV federalinė struktūra, nes amerikiečiai turi stiprią valstijų valdžią. Pusę valstijų šiuo metu valdo demokratai. Manau, gal tai ir vadinamasis wishfull thinking, kad procesas gali būti atsuktas. Geras mano bičiulis Zbigniewas Brzezińskis savo knygoje „Didžioji šachmatų lenta“, išleistoje 1997-aisiais, teigia, kad Amerika tik kartu su Europa gali žengti į priekį ir siekti savo tikslų. Henry Kissingeris sakė, kad Amerikos ir Europos atskyrimas palieka Ameriką neįtakinga sala tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų, o Europa lieka tik siauras Eurazijos ruoželis prie Azijos valstybių ir Vidurio Rytų konflikto zonos. JAV politika yra kur kas stipresnė ir efektyvesnė, jei turi papildomą ranką, tiesiamą Europos Sąjungos. Trys praėjusių metų Nobelio ekonomikos premijos laureatai įvertinti už atliktus tyrimus apie institucijų formavimąsi ir jų įtaką gerovei. Savo knygoje, išleistoje 2012 metais, jie įrodė, kad demokratija, žmogaus iniciatyvos išlaisvinimas yra gėris, valstybei leidžiantis ne smukti, o kilti. Matome, kad užsidarančios JAV jau pradeda pralaimėti ir politikoje, ir ekonomikoje. Jų skolos obligacijų pardavimas auga, nes Japonija, Šveicarija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, Kinija pradeda atsikratyti tų akcijų, ir skolos administravimas, jau dabar siekiantis vieną trilijoną dolerių per metus ir prilygstantis JAV metinėms karinėms išlaidoms, išaugs dar labiau. O Trumpo siūlymas subalansuoti pajamas ir išlaidas, likviduojant 36 trilijonų skolą, tikrai nepavyks. JAV kartu su Europa gali išsaugoti lyderystę, bet reikia, kad lyderis suprastų savo misiją ir funkciją. Girdime kalbas apie galimą JAV karių skaičiaus mažinimą Europoje, taip pat abejones dėl NATO 5-ojo straipsnio taikymo, jei būtų užpulta viena ar kelios NATO aljansui priklausančios šalys. Rusijai tokios abejonės yra naudingos, nes kelia nepasitikėjimą ir sumaištį. Ar jos turi pagrindą? Tai klausimas apie NATO likimą. Europai kyla neaiškumų, kaip ji galėtų pati susidoroti su stiprėjančiais saugumo iššūkiais. Diskutuojame, ar JAV išliks aktyvios NATO. Trumpas kalba, kad Europos šalys turi skirti keturis ar penkis procentus BVP savo gynybai. Tai yra neblogai, nes galima padiskutuoti: kodėl ilgą laiką JAV dengė 70 procentų ginklavimosi išlaidų, o Europa – tik 30? Dabar JAV dengia 65 procentus išlaidų, o Europa – 35. Ne visada Jungtinės Valstijos norėjo, kad Europa būtų stipri ir savarankiška. Vokietijai iš pradžių išvis buvo uždrausta turėti kariuomenę, vėliau ji buvo lėtai plėtojama. Prisimenu Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos iškeltą idėją sukurti 100 tūkst. karių greitojo reagavimo pajėgas, kurios būtų ES pajėgos. Ponia Madeleine Albright, valstybės sekretorė Billo Clintono prezidentavimo metu (teko su ja kelis kartus susitikti būnant ambasadoriumi Varšuvoje), kalbėjo, kad šito nereikia daryti, nes JAV įsipareigojusios ginti sąjungininkus. O dabar Trumpas teigia, kad gins tuos, kurie jam moka. Turime suprasti, kad jis kalba apie investicijas į savo valstybės gynybą ir, kaip jis mano, ginklų iš JAV pirkimą. Iš to kyla ir kita mintis: „Aš neginsiu tų, kurie neinvestuoja...“ Nebelieka kolektyvinio gynimo principo „visi už vieną, vienas už visus“. Trumpas mums sako, kad kai kuriais atvejais jis neketina laikytis NATO 5-ojo straipsnio. Iki šiol NATO daugiau nei aštuonis dešimtmečius buvo saugi, nes niekas nedrįso suabejoti ir patikrinti to straipsnio veiksmingumo. Kai girdime kalbas, kad NATO karių skaičius Europoje bus mažinamas, gali atrodyti keista: o jei ties Daugpiliu ar Narva, silpniausioje NATO vietoje vertinant pagal geopolitinį žemėlapį, rusai užsinorėtų patikrinti, ar tas straipsnis veikia? Jei jis nesuveiks, tada jau, kaip ir Ukrainoje, jie pradėtų įžūliai reikalauti regionų, kurių nepajėgė okupuoti. NATO šalių narių vėliavos Atlanto sutarties organizacijos (NATO) būstinėje. Briuselis, Belgija, 2025 m. balandžio 28 d. Olivier Matthyso / EPA-EFE nuotrauka Jei Trumpas sudarytų sandėrį su Rusija, kad viskas jai atiduodama, ir pasitvirtintų, jog galioja ne tarptautinė teisė, o jėgos teisė, atšoktume daug dešimtmečių atgal. Jėgos panaudojimas didžiosioms valstybėms būtų ne toks pavojingas, bet mums, mažiesiems, kurių sėkmės garantija yra tik tarptautinė teisė ir stiprūs aljansai, katastrofiškai išaugtų nesaugumas ir užpuolimo grėsmė. Trumpas verčia aukštyn kojomis visą tarptautinę sistemą, ir tuo naudojasi Putinas – dabar tai yra didžiausias pavojus, kurį reikia įveikti. Tas liberum veto, sužlugdęs Abiejų Tautų Respubliką, galioja ir Europos Sąjungoje. Vėl aštriai iškyla įgaliojimų perdavimas Briuseliui: mes norime būti absoliučiai suverenūs ar maksimaliai saugūs? Turime įgalioti Briuselį greitai tvirtinti sprendimus ir mūsų vardu, alternatyviai rengdami liberum veto atsisakymą, galbūt padidindami balsų svorį Europos Vadovų Taryboje. Manau, derybos dėl to turi būti pradėtos ir greitai vykti kartu su ginklavimosi procesu.

Norėdami, kad tie tankai degtų Ukrainoje, o pėstininkų automobiliai ant minų važiuotų ne Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje ar Rumunijoje, turime padidinti pagalbą Ukrainai iki vieno procento.

Jei mes visą laiką kalbame apie grėsmę, kai Europos Sąjungos metinis biudžetas siekia 15 ar 16 trilijonų eurų, ir tik 0,3 procento skiriame Ukrainai, o Lietuva įsipareigojo skirti 0,25 procento, turime suprasti, kad tai netinkama. Norėdami, kad tie tankai degtų Ukrainoje, o pėstininkų automobiliai ant minų važiuotų ne Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje ar Rumunijoje, turime padidinti pagalbą Ukrainai iki vieno procento. Tai kompensuotų paramą netgi JAV pasitraukimo iš pagalbos Ukrainai atveju – dabar apie tai nuolat kalbame. Pinigus reikia versti ginklais, demokratija turi būti su kumščiais, tada niekas nenorės išbandyti 5-ojo NATO straipsnio. Suprantu, kad labai sunku numatyti įvykius, kai JAV valdžios vairą laiko neprognozuojamas prezidentas, bet gal pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei vis dėlto būtų sutarta dėl Rusijos ir Ukrainos paliaubų. Kokią grėsmę tokia pertrauka keltų Ukrainai ir Europai? Ar Rusija turėtų resursų išplėsti karą į kitus regionus? Įsivaizduoju situaciją taip: paliaubos bus sudarytos, kai Rusija supras, kad karinėmis priemonėmis ji negali pasiekti tikslų. Bet per tą šimtą dienų Trumpas Rusijai suteikė papildomų vilčių, kad ši gali tapti gera JAV sąjungininke. Putinas Federalinės saugumo tarnybos darbuotojų susitikime uždraudė kritikuoti JAV, blogiukai dabar yra ne anglosaksai, o „eurofašistai“. Jei paskelbiamos paliaubos ir pradedamos taikos derybos, tuomet de jure nepripažįstamos teritorijos, okupuotos po 2014-ųjų vasario ir 2022-ųjų vasario 24-osios. Rusijai bus taikomos sankcijos, kol ji negrąžins tų teritorijų. Rusija negalėtų kariauti – matome jos ekonomiką ir didėjantį biudžeto deficitą. Karą reikia finansuoti, o naftos kainos krinta – tai gera Trumpo tarifų proceso pusė. Krintant naftos kainoms, OPEC ir kiti naftos gamintojai pradeda dempinguoti kainas, kovodami už rinkas. Jei Rusijos naftos kaina kris žemiau efektyvaus išgavimo ribos, ji neturės pinigų karui, nes 30 procentų biudžeto pinigų gaunama iš naftos prekybos. Procesas nėra naudingas Rusijai, o Putinui tas Trumpo atvertas galimybių langas tuoj užsivers. Ukrainos politika yra protinga – šalis siūlo Trumpą dominančius dalykus ir parodo, kad ne ukrainiečiai yra blogi, o Putinas. Rusijai turi būti tęsiamas sankcijų taikymas, įskaitant 17-ąjį paketą, kuris, tikiuosi, bus greitai patvirtintas ES, kad Rusija suprastų, jog XXI amžiuje galima konkuruoti prekyboje, globaliame versle, technologijų sektoriuje, kuriant gerovę, bet ne užimant teritorijas, trinant iš žemėlapio ištisus miestus. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Rasa Baškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama