Politologas A. Lašas: susitarimas tarp JAV ir Ukrainos – tik vienas žingsnis pirmyn
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Jungtinės Amerikos Valstijos ir Ukraina trečiadienį pasirašė susitarimą dėl naudingųjų iškasenų. Prezidento Donaldo Trumpo administracija jį pavadino nauja JAV įsipareigojimo Kyjivui forma pasibaigus karinei pagalbai. Ką žinome apie JAV ir Ukrainos susitarimą dėl Ukrainos gamtinių išteklių? Ką reiškia šis susitarimas? Kas žinoma apie jo detales?
Pradėkime nuo to, kad tai, kas pasirašyta, dar nėra visas susitarimas. Iš esmės jis susideda iš dviejų dalių: bendro pobūdžio politinio pareiškimo ir dar laukiančios techninės dalies, dėl kurios iki šiol nesutarta. Techninėje dalyje bus detalizuota, kaip viskas veiks realybėje. O šis susitarimas kol kas yra daugiau bendras gairių dokumentas – jis apibrėžia, kas ką kontroliuoja, kiek kas bus įsitraukęs, kaip bus panaudojami resursai, kokios sritys įtrauktos. Tai leidžia susidaryti bendrą vaizdą, bet konkrečių detalių mes dar neturime, jų teks palaukti.
Pilkųjų zonų, tai, kas dar nežinoma, šiame susitarime labai daug. Vis dėlto aš tai vertinčiau kaip teigiamą susitarimą, nes jis suteikia bendresnį pagrindą politiniam ir net strateginiam bendradarbiavimui tarp Ukrainos ir JAV. Taip pat tai nukreipia Amerikos politiką aiškesne kryptimi – būtent į Ukrainos pusę. Tai yra teigiami žingsniai.
Ar tai išsilaikys ir taps esminiu JAV užsienio politikos pokyčiu, palyginti su tuo, ką kalbėjo Trumpas, – dar neaišku. Tai, kas parašyta popieriuje, dar nereiškia, kad yra realybė ar kad tai negali greitai pasikeisti. Aš labai atsargiai vertinčiau šį susitarimą, nes JAV gali iš jo pasitraukti bet kada – net kitą savaitę, jei nuspręstų, kad joms neverta.
Žinome, kad Trumpo požiūris iš dalies paremtas ekonominiu naudingumu. JAV reikia naudingųjų iškasenų, ypač retųjų metalų, savo ekonomikai. Bet taip pat matome, kad ši administracija nėra nuosekli savo pozicijose. Ar tai rodo kokį nors virsmą Trumpo galvoje ir jo administracijoje – dar pamatysime. Gali būti, kad tai tiesiog dokumentas, kuriuo bandoma suvienyti Respublikonų partiją, kurioje visada buvo sparnas, aktyviai rėmęs Ukrainą.
Galbūt tai ir yra bandymas parodyti respublikonų rinkėjams, kurie remia Ukrainą, kad Trumpas nėra abejingas karui. Tačiau reikia palaukti, kad įsitikintume, ar tai tikrai yra aiškus žingsnis Ukrainos vystymo, bendro jos resursų naudojimo ir ilgalaikio JAV įsipareigojimo link.
Ukrainos ekonomikos ministrė, vicempremjerė Julija Svyrydenko ir JAV iždo sekretorius Scottas Bessentas pasirašo ekonominės partnerystės susitarimą tarp JAV ir Ukrainos, kuriuo Vašingtonui suteikiama prieiga prie Kyjivo retųjų naudingųjų iškasenų telkinių. Vašingtonas, JAV, 2025 m. balandžio 30 d. EPA-EFE nuotrauka
Iš kitos pusės, yra žmonių – tarp jų ir Donaldo Trumpo bei Joe Bideno kritikų, – kurie sako, kad JAV be reikalo švaisto milijardus dolerių, leisdamos pinigus vėjais remdamos Ukrainą. Esą tai ne mūsų regionas, ne mūsų interesas, ir apskritai – kodėl turėtume rūpintis tolima šalimi?
Tačiau tokiems rinkėjams, kuriems Ukraina nėra prioritetas, šiuo metu atsiranda papildomas argumentas: JAV ne tik skiria pinigus Ukrainai, bet ir gauna mainais. Kitaip tariant, šis įsitraukimas į karą nėra tik nuostolis – jis duoda ir naudos. Tai tampa ekonominiu sandoriu, kuris atitinka Amerikos interesus. Šiuo požiūriu parama Ukrainai įgauna daugiau prasmės – ne tik moralinės, bet ir praktinės, nes Ukraina kažką JAV atneša ant stalo, ko pastarosioms iš tiesų reikia.
Galima pasidžiaugti, kad susitarimas politiškai aiškiai įvardija, jog kalbame apie Rusijos invaziją į Ukrainą, kad Ukraina nebuvo šio karo iniciatorė, kaip dažnai buvo teigiama Trumpo komunikacijoje.
Kaip šį susitarimą gali vertinti Rusija?
Iš Rusijos pusės šis susitarimas vertinamas labiau neigiamai nei teigiamai, tai akivaizdu. Pirminė susitarimo versija, kurios Ukraina atsisakė, buvo paremta feodaliniais principais – JAV turėtų prieigą prie resursų ir galėtų veikti kaip norėtų. Dabartinė versija yra gerokai kitokia – lygiavertiškesnė.
Toks lygiavertis bendradarbiavimas atitinka vakarietiškos liberalios ekonomikos ideologijos pamatinius principus, ir tai piktina Rusiją. Jai tai ne tik nemalonus signalas – tai realus žingsnis ne jos linkme, o Ukrainos naudai.
Tiesa, vis dažniau girdime, kad JAV trauksis iš tarpininko tarp Rusijos ir Ukrainos vaidmens. Kita vertus, šis tarpininkavimas kurį laiką atrodė labiau prorusiškas nei proukrainietiškas. Visada buvo važiuojama į Rusiją kalbėtis su Putinu – Steve’as Witkoffas vyko į Maskvą, o ne į Kyjivą. Dabar matome kitokį požiūrį, kitokį rezultatą.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir JAV prezidento Donaldo Trumpo specialusis pasiuntinys Steve'as Witkoffas Kremliuje. Maskva, Rusija, 2025 m. balandžio 25 d. EPA-EFE nuotrauka
Rusija nesuinteresuota tokiu susitarimu. Jai neparanku ilgalaikis JAV ir Ukrainos ekonominis susisaistymas, nes tai reikštų didesnes investicijas, didesnį interesą regionui, kurį Rusija laiko savo įtakos zona. O šio karo tikslas ir buvo išlaikyti tą zoną, užkirsti kelią JAV įsitraukimui.
Putinas apsiskaičiavo manydamas, kad Ukrainą užims taip pat lengvai kaip Krymą ar Donbasą. Jis tikėjosi pakartoti tą scenarijų visos šalies mastu, tačiau tai nepavyko. Toks imperinis mentalitetas jam pakišo koją, ir dabar Ukrainos susitarimas su JAV jam labai nemalonus.
Iš kitos pusės, pasiklausę JAV prezidento retorikos, girdime irgi daug to paties imperinio mąstymo. Prisiminkime jo kalbas apie Kanadą ar Grenlandiją. Tad bendrai žiūrėdamas aš vis dėlto šį susitarimą vertinu labai atsargiai optimistiškai – tai labiau teigiamas nei neigiamas žingsnis, bet jokiu būdu negalime iš to daryti tolimų išvadų. Ši situacija gali greitai pasikeisti.
Tuo labiau kad skeptikų Trumpo komandoje nestinga – garsiausias jų turbūt yra viceprezidentas J. D. Vance’as. Skeptikai niekur nedingo, jų nuostatos nepasikeitė. Taigi tai tik vienas žingsnis – dar ne kelionė ir juo labiau ne krypties pasirinkimas.
Ukrainos prezidentas Zelenskis atmetė Rusijos lyderio Putino paskelbtas trijų dienų paliaubas per Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių iškilmes Maskvoje. Zelenskis tvirtino, jog Ukraina „nežais žaidimų, kad sukurtų malonią atmosferą ir kad Putinas galėtų išeiti iš izoliacijos gegužės 9-ąją“, kai Maskvoje laukiama kai kurių užsienio lyderių. Kaip vertinate, kad Zelenskis paliaubas, kurias pasiūlė Putinas, atmetė?
Manau, tai buvo išmintingas sprendimas. Rusija šiuo pasiūlymu sprendė savo problemas – visų pirma norėjo užtikrinti ramybę per šventinį paradą Maskvoje, į kurį pasikvietė svečių iš įvairių šalių. Zelenskis sugebėjo parodyti, kad tai – ne taikos siekis, o momentinis jos poreikis.
Rusija indikuoja norinti taikos, bet tik trims dienoms, o paskui vėl bombarduos. Kokia čia taika? Zelenskis, siūlydamas 30 dienų paliaubas (tai, beje, remia ir JAV), aiškiai parodė Putino pasiūlymo paviršutiniškumą. Jei norima tikros taikos, reikia rimtesnių žingsnių, o ne trijų dienų ramybės.
Per tas tris dienas nieko neįmanoma susiderėti, ypač jei jos šventinės. Tad tai yra niekas. Jei Rusija nori realių derybų, 30 dienų – kur kas realistiškesnis terminas, kuris leis pradėti kalbėtis, tartis.
Rusija taip pat reaguoja, supranta, kad yra pažeidžiama, bent jau tokiomis simbolinėmis, šventinėmis dienomis. Nenorėdama to parodyti nei savo visuomenei, nei tarptautinei bendruomenei, pradeda gąsdinti branduoliniu ginklu – jeigu dronai pasieks Maskvą, iš Kyjivo gali nieko nelikti.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Kyjivas, Ukraina, 2025 m. kovo 25 d. STRINGER / EPA-EFE nuotrauka
Balandžio 29-ąją sukako šimtas dienų, kai prisiekė Jungtinėse Amerikos Valstijose antrą kartą prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas. Kaip vertinate jo šimtadienį valdžioje? Kurie pasirašyti įsakai turėjo daugiausia įtakos tarptautinėje erdvėje? Kokios buvo tos šimtas dienų?
Chaotiškos. Reikėtų pradėti nuo to, kad Trumpas savo prezidentiniais įsakymais gerokai viršijo ne tik pirmosios kadencijos, bet ir visų ankstesnių prezidentų šimtadienio statistiką. Taip pat Kongresas buvo vienas pasyviausių per visą savo istoriją – per šimtą dienų priėmė itin mažai įstatymų. Tai nėra gera tendencija, nes sveika demokratija taip neveikia. Prezidentas neturėtų valdyti vienvaldiškai – tai labiau primena autokratiją nei demokratiją.
Žiūrėkime, kas bus toliau. Trumpo komanda šįkart yra labiau pasirengusi – skirtingai nei pirmojoje kadencijoje, į šią Trumpas atėjo pasiruošęs. Pirmojoje kadencijoje jis savo komandą rinko realiuoju metu, ji nebuvo testuota. Dabar jis turi žmones, kurie galvoja panašiai kaip jis arba netgi formuoja jo mąstymą. Tai ir leido Trumpui būti tokiam superaktyviam. Kaip prezidentas jis labai aktyvus, labai ambicingas, bet ir padarė daug klaidų.
Pavyzdžiui, muitų politika. Iš pradžių buvo staigus posūkis, o paskui bandymas viską suvaldyti. Šis pokytis paveikė visas šalis, paveikė ir amerikiečius. Juk daugelis jų pensiją ar finansinį saugumą sieja su akcijų rinka. Kai akcijų birža pradeda kristi, žmonės puola į paniką. Ši politika dėl nenuspėjamumo kelia nerimą.
Per šimtą dienų įvyko labai daug – radikalūs biudžetų karpymai, kai kurios įstaigos visai panaikintos. Tai turės ilgalaikių pasekmių, nes tos įstaigos vykdė veiklą ir buvo reikalingos. Tad greitai gali išryškėti konkretūs ir turbūt neigiami padariniai.
Galbūt laikui bėgant Trumpo administracija supras, kur reikia taisyti sprendimus. Kai kur gal bus ir gerų dalykų. Tad nesakyčiau, kad viskas blogai, bet daug kas kelia nerimą.
Vieno žmogaus sprendimai, paskelbiami socialiniuose tinkluose, neatrodo tinkama nei Amerikai, nei pasauliui.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas pirmąją savo prezidentavimo dieną Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete pasirašo daug vykdomųjų įsakų. Vašingtonas, JAV, 2025 m. sausio 20 d. Jimo Lo Scalzo / EPA-EFE nuotrauka
Vokietijos vidaus žvalgybos tarnyba penktadienį pripažino partiją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) dešiniųjų ekstremistine grupe. AfD priskyrimas prie dešiniųjų ekstremistų nuo šiol suteiks žvalgybos tarnyboms papildomų įgaliojimų stebėti šią partiją – bus panaikintos kliūtys tokiems veiksmams kaip telefono pokalbių klausymasis ar slaptųjų agentų naudojimas. Ką reiškia Vokietijos Vidaus saugumo tarnybos sprendimas pripažinti AfD partiją kraštutine dešine ir kokie galimi šio sprendimo padariniai?
Ši situacija turi dvi puses. Viena vertus, žvalgybos institucijų darbas – tai yra pažymų rengimas – prasmingas, jei būna pagrįstas konkrečia informacija. Kita vertus, tai sukėlė nepasitenkinimą ir JAV, girdėjome ir Marco Rubio, ir kitų pareigūnų komentarus, kritikuojančius Vokietijos veiksmus.
Čia prieiname prie jautresnių dalykų: jei bus bandoma uždrausti partiją, paskelbti jos veiklą nelegalia, tai gali turėti rimtų politinių pasekmių. Politinės partijos – tai priemonė žmonėms išreikšti savo požiūrį, pyktį, nerimą, vertybes. O AfD rėmėjų yra nemažai – šios objektyvios realybės vien pažymomis nepakeisi. Tokie sprendimai gali tik dar labiau paskatinti nepasitenkinimą, ypač tarp žmonių, kurie jaučia, kad jų balsas nėra išgirstas.
Daugelis AfD kritikų mini migracijos politiką – sprendimus, kurie buvo priimti dar Angelos Merkel laikais. Dideli migrantų srautai sukėlė kultūrinę trintį, integracija tapo rimtu iššūkiu. Kai atvyksta daug žmonių, jie kuria savo bendruomenes ir jose išlaiko savas vertybes. Ir kai tos vertybės – šeimos, moters vaidmens, religijos – stipriai skiriasi nuo vietinių, kyla konfliktų ir įtampa. Tai neišvengiama.
Vokietijos vidaus žvalgybos tarnyba 2025 m. gegužės 2 d. pripažino partiją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) dešiniųjų ekstremistine grupe. EPA-EFE nuotrauka
AfD tai išnaudoja, partija kalba apie migrantų siuntimą atgal, migracijos ribojimą. Šie siūlymai randa atgarsį tarp rinkėjų. Prie viso to dar prisideda ir ekonominė Vokietijos situacija – stagnuojanti ekonomika, augančios kainos ir socialinė įtampa. Žmonės jaučia nepasitenkinimą ir ieško alternatyvų.
Taigi AfD gali būti uždaryta, bet tai nereiškia, kad dings pati idėja. Tie rinkėjai niekur nedings. Gali atsirasti kita partija, kuri perims tą pačią žinią, tik su kita vėliava. Kraštutinė dešinė tiesiog persigrupuos. Jos elektoratas išlieka, frustracija – irgi. Jeigu tradicinės partijos nesugebės į tai reaguoti, rinkėjai toliau ieškos tų, kurie jiems kalba aiškiai ir suprantamai.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Inga Bartulevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
