Kas iš konklavos išeis kaip popiežius? Kardinolas Péteris Erdő
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Pirmadienį, gegužės 5-ąją, numatytos dvi generalinės kongregacijos – viena ryte, skirta toliau aptarti dalykus prieš konklavą, ji bus jau dešimtoji, ir antroji po pietų Pauliaus koplyčioje Vatikano rūmuose. Jos metu įvyks konklavos padėjėjų prisaikdinimo ceremonija. Tarp pastarųjų yra Kardinolų kolegijos sekretorius, kuris eis konklavos asamblėjos sekretoriaus pareigas, liturginių apeigų vadovas ir jo padėjėjai, keli dvasininkai ir nuodėmklausiai, taip pat du gydytojai, jų padėjėjai bei Šv. Mortos namuose tarnaujantys darbuotojai.
Darbai Siksto koplyčioje ir Šv. Mortos namuose
Apie vykdomus darbus Vatikano valstybės žiniasklaidai pasakojo Vatikano spaudos salės direktorius Matteo Bruni ir Gubernijos infrastruktūros ir paslaugų sektoriaus direktoriaus pavaduotojas Silvio Screpanti, vienas iš labiausiai su konklavos techniniais aspektais ir logistika susijusių asmenų.
Šeštadienį Vatikano ugniagesiai virš Siksto koplyčios iškėlė kaminą, o koplyčioje, protokole numatytoje vietoje, pastatė dvi krosnis – vieną balsavimo biuleteniams deginti, o kitą – specialioms dūmų kapsulėms, kurios iš kamino kylančius dūmus nudažys reikiama signaline spalva – juoda, jeigu popiežius neišrinktas, arba balta – jeigu popiežius išrinktas.
Kalbėdamas apie Siksto koplyčią, S. Screpanti paminėjo, jog per savaitę buvo sutvarkytos visos technologinės sistemos ir sumontuotos pakeliamosios grindys, kad būtų sureguliuotas koplyčios grindų aukštis ir būtų galima įrengti ceremonijai reikalingus baldus – stalus bei kėdes kardinolams rinkėjams ir pagalbiniam personalui.
Kaip įprasta taip pat rūpinamasi visų Apaštalų rūmų langų užtamsinimu konklavai skirtose vietose. Ypač svarbu, kad dieną prieš konklavos pradžią, antradienį, gegužės 6-ąją, būtų uždėta beveik 80 švino plombų ant visų praėjimų į konklavos perimetrą.
Konklavos metu niekas neišeis iš jos teritorijos
Siksto koplyčioje ir Šv. Mortos namuose 60 darbininkų ir keliolika technikų dirba visą darbo dieną, kad paruoštų viską, ko reikia balsavimui ir kardinolų rinkėjų bei aptarnaujančio personalo apgyvendinimui. Pastarieji taip pat miegos Vatikane ir negalės susisiekti su savo šeimomis per visą naujojo popiežiaus rinkimų procedūrą.
S. Screpanti teigė, kad vadovybė šiuo metu įdarbino daugiau nei 40 darbuotojų, įskaitant stalius, kalvius, pontonininkus, montuotojus, floristus, valytojus, taip pat apie 20 pagalbinių darbuotojų, kuriuos samdo išorės įmonės. Projektavimo, darbų priežiūros ir darbuotojų saugos koordinavimo procesuose dalyvauja daugiau nei dešimt technikų, o administracijos personalas apskaito išlaidas ir tvarko pirkimų užsakymus.
Konklavos metu dirbs penki elektrikai ir liftų operatoriai, penki santechnikai ir du floristai – jie duos priesaiką ir budės visą darbo dieną, praleis naktį Vatikane, negalėdami susisiekti su savo šeimomis, kaip paaiškino S. Screpanti. Šiems darbams atlikti buvo atrinkti ir labiau patyrę specialistai, kurie dalyvavo ankstesnėse konklavose ir žino procedūras bei reikalavimus, ir nauji, kuriems norima perduoti estafetę ateičiai.
Darbai, kuriuos vykdys specialistai, apima kardinolų rinkėjų ir pagalbinio personalo apgyvendinimo Šv. Mortos namuose, buvusiame Šv. Mortos hospise ir Etiopijos koledže – iš viso apie 200 kambarių – parengimą, valymą, vaizdo sistemų peržiūrą.
Siksto koplyčia Vatikane 2025 m. gegužės 2 d. EPA-EFE nuotrauka
Visiška izoliacija
Kiekviename pastate įrengiamos atskiros patalpos, siekiant užtikrinti dalyvių izoliaciją, naudojant pertvaras, laikinas duris ir laikinai uždarant kai kuriuos langus, kad būtų išvengta nereikalingo triukšmo. Pasirūpinama visų trūkstamų baldų sustatymu. Jie yra minimalūs, tik būtiniems poreikiams patenkinti: lova, naktinis staliukas, drabužių spinta.
Spaudos salės vadovas M. Bruni sakė, kad Šv. Mortos namuose, kuriuose kardinolai apsistos konklavos metu, pertvarkymo darbai turėtų būti baigti iki gegužės 5-osios. Nuo antradienio, gegužės 6-osios, kardinolai galės įsikurti jiems skirtuose kambariuose. Jie tai galės padaryti ir gegužės 7-osios rytą iki 10 val. šv. Mišių Pro Eligendo Romano Pontifice („Už Romos popiežiaus rinkimus“). Du kardinolai rinkėjai dar neatvyko į Romą, tačiau M. Bruni jų vardų neminėjo.
Kardinolas eina Šv. Petro aikštėje Vatikane, rankose laikydamas vyskupo mitrą, 2025 m. balandžio 30 d. EPA-EFE nuotrauka
Pirmasis konklavos balsavimas įvyks trečiadienį, gegužės 7-ąją, kai 16.30 val. Romos laiku kardinolai procesijoje bus palydėti į Siksto koplyčią. Visas pasaulis galės stebėti Siksto koplyčios kaminą per Vatikano žiniasklaidos jutubo kanalą ir laukti dūmų signalo.
Susipažinkime su dar vienu papabile
Artėjant konklavai kardinolai slaptose generalinėse kongregacijose aptaria Bažnyčios dabartį ir ateitį, o žiniasklaidoje vis garsiau kalbama apie vadinamuosius papabili – kardinolus, pristatomus kaip labiausiai tikėtini kandidatai tapti naujuoju popiežiumi. Visiems smalsu, kam gi bus patikėtas Katalikų Bažnyčios vairas šiuo geopolitiškai neramiu laikotarpiu.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi ryškiausi Kardinolų kolegijos veidai. Šiandien kviečiame susipažinti su Estergomo–Budapešto arkivyskupu metropolitu, kardinolu PÉTERIU ERDŐ.
Kardinolas P. Erdő yra Bažnyčios hierarchinės struktūros gynėjas ir dvasininkas su pastoracine širdimi – jam nuoširdžiai rūpi tikintieji. Išganymo svarba buvo pagrindinė dvasininko varomoji jėga siekiant Kunigystės šventimų. Jis daug dėmesio skyrė naujajai evangelizacijai ir jaunimo tarnystei, norėdamas skelbti tikėjimą ten, kur žmonės, nors jau yra pakrikštyti, tolsta nuo Bažnyčios. Dvasininkas parodė didelį susirūpinimą pašaukimų krize Bažnyčioje, norinčiųjų tapti dvasininkais skaičiui ėmus mažėti.
Vengrijos Katalikų Bažnyčios primas, Estergomo–Budapešto arkivyskupas, kardinolas Péteris Erdő švenčia šv. Mišias Kalėdų dieną Estergomo bazilikoje, Šiaurės Vengrijoje, 2024 m. gruodžio 25 d. EPA-EFE nuotrauka
Nuo degančių namų iki Vatikano aukštumų
72 metų kardinolas P. Erdő – vyriausias iš šešių vaikų, užaugo pamaldžių katalikų šeimoje, kurioje tikėjimas buvo, kaip jis sako, įaustas į gyvenimo audinį. Dvasininkas augo komunistiniame pasaulyje, o kai jam buvo ketveri, jo šeima buvo priversta bėgti, pasiimdama tik tai, ką vilkėjo tuo metu, – įsiveržę kariai sudegino jos namus.
Vėliau jaunasis Péteris patyrė diskriminaciją dėl savo tikėjimo, bet Dievas jį vis tiek traukė – jis tapo altoriaus patarnautoju, suteikdamas savo gyvenimui prasmę ir kryptį. Po ilgų maldų įstojo į seminariją, tikėdamas, kad padėti žmonėms eiti išganymo link yra taip svarbu, kad jis yra pasiryžęs tam paskirti visą gyvenimą.
„Jei tikėjimas gyvenime yra svarbiausias, tai tarnauti dėl kitų tikėjimo, jį perduoti, jo mokyti ir ypač patarnauti liturgijoje yra didžiausi galintys egzistuoti dalykai. Padėti išganyti kitus yra svarbi ir naudinga užduotis. Tai buvo pagrindinė motyvacija, kurią jaučiau dar būdamas berniukas“, – 2024 m. rugpjūtį savo jaunas dienas prisiminė kardinolas.
Po Kunigystės šventimų – kuriuos jis vadina viena iš trijų laimingiausių savo gyvenimo akimirkų – dvejus metus dvasininkas praleido parapijoje. Vėliau buvo išsiųstas studijų į Romą, ten įgijo teologijos ir kanonų teisės laipsnius Popiežiškajame Laterano universitete. Vėlesniais metais dėstė įvairiuose kanonų teisės ir teologijos fakultetuose Vengrijoje bei kitose šalyse, kartu dirbdamas bažnytiniame sekretoriate ir tribunolo teisėju.
2000 m. Jonas Paulius II kunigą P. Erdő įšventino vyskupu, o 2003 m. paskelbė visos Vengrijos primu (pirmuoju tarp vyskupų šalyje) – Estergomo–Budapešto arkivyskupu. Tais pačiais metais popiežius arkivyskupui suteikė kardinolo titulą. Atsargus, vengiantis rizikos, netgi nedrąsus 51 metų P. Erdő buvo vienas jauniausių Bažnyčios kardinolų.
Popiežius Pranciškus sako kalbą lydimas Vengrijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininko ir Gjoro vyskupijos vyskupo Andraso Vereso (kairėje) ir Vengrijos Katalikų Bažnyčios primo, Estergomo–Budapešto arkivyskupo, kardinolo Péterio Erdő per susitikimą su Vengrijos dvasininkais, diakonais, pašvęstaisiais asmenimis ir pastoracijos darbuotojais Šv. Stepono bazilikoje Budapešte, Vengrijoje, 2023 m. balandžio 28 d. EPA-EFE nuotrauka
Kalbantis vokiečių, italų, prancūzų, ispanų, anglų kalbomis ir gimtąja vengrų kardinolas buvo išrinktas ne tik Vengrijos, bet ir Europos katalikų vyskupų konferencijos pirmininku. Kolegos vyskupai jį gerbė ir dar kartą perrinko į šią poziciją. Nuo 2003 m. kardinolas P. Erdő dalyvavo visuose Vyskupų sinodo susirinkimuose, o popiežius Pranciškus jam suteikė ypatingą garbę – 2014 ir 2015 m. jis buvo Sinodo relatorius. Tai reiškia, kad buvo atsakingas už pagrindinių susirinkimo temų ir diskusijų apžvalgą bei ataskaitų parengimą. Jis yra daugiau nei 250 straipsnių ir 25 knygų autorius.
Kardinolas P. Erdő, susiformavęs ateistinio komunizmo sunkumų akivaizdoje, yra plačiai laikomas didžio intelekto ir kultūros žmogumi. Dvasininkas yra produktyvus, daug skaitantis, taip pat kompetentingas mokytojas ir labai daug pasiekęs kanonų bei Šventojo Rašto tyrinėtojas. Už tai yra gavęs daugybę apdovanojimų.
Ištikimas mokymui, atviras žmogui
Kardinolui patinka po Vatikano II susirinkimo (1962–1965) susiklosčiusi dabartinė liturgija, ypač jos akcentuojami Senojo Testamento skaitiniai. Prieš susirinkimą, kaip žinia, buvo švęsta tridentinė liturgija lotynų kalba, joje vyravo daugiau tylos ir gestų, kunigui stovint nugara į žmones. Po Vatikano II susirinkimo buvo atlikta liturgijos reforma ir įvesta dabartinė, mums įprasta šv. Mišių liturgija, kuri dažniausiai švenčiama vietine kalba, o kunigas būna atsisukęs į tikinčiuosius veidu.
Nors kardinolas P. Erdő teikia pirmenybę įprastai šv. Mišių liturginei formai, jis yra pasirengęs celebruoti ir tradicine lotyniškąja šv. Mišių liturgija, jei bus paprašytas.
Vengrijos Katalikų Bažnyčios primas, Estergomo–Budapešto arkivyskupas, kardinolas Péteris Erdő švenčia Verbų sekmadienio šv. Mišias Estergomo bazilikoje Estergome, Šiaurės Vengrijoje, 2024 m. kovo 24 d. EPA-EFE nuotrauka
Kardinolas laikosi subalansuotos pozicijos politiniais klausimais, tokiais kaip migracija, su kuria Vengrija susiduria jau kelerius metus. Jis pripažįsta teisę migruoti, bet kartu suvokia galimus to pavojus politiniam stabilumui, integruojant pabėgėlius. Jo įsitikinimu, būtina rasti pusiausvyrą tarp solidarumo ir gailestingumo. Kardinolui rūpi persekiojami krikščionys, jis yra sakęs, kad juose galime įžvelgti Kristaus mokinius.
Kardinolas P. Erdő aktyviai palaiko dialogą su kitomis religijomis. Palankiai vertina islamą ir Ortodoksų Bažnyčią, pabrėždamas žmogaus orumą iškeliantį dokumentą Dignitatis Humanae, kuriame rašoma, kad kiekvienas žmogus turi teisę į religijos laisvę. Iškeldamas vienybę kardinolas tarsi atliko tilto tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį, kuris sustiprino jo, kaip svarbaus Bažnyčios lyderio, poziciją.
Kardinolui P. Erdő patinka mokytojauti. Jis tam paskyrė daugelį savo kunigystės metų. Dvasininkas dažnai pabrėžia asmeninio santykio su Kristumi svarbą. Šį santykį dvasininkas laiko labai svarbiu Bažnyčiai, susiduriančiai su rimta krize dėl sekuliarizmo, kuriuo siekiama atskirti religiją nuo viešojo gyvenimo, ir reliatyvizmo, kuris perša mintį, jog nėra vienos objektyvios moralės ir viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio.
Kardinolas tvirtai palaiko prigimtinės teisės egzistavimą, o komunizmo patirtis jį išmokė religijos svarbos užpildant tuštumą, atsiradusią žlugus politinei ideologijai. Šią tuščią ertmę gali užpildyti tik asmeninis santykis su Kristumi, kuris atneša tikrąją laisvę ir laimę.
Kardinolas P. Erdő neigia universalizmą – idėją, kad visi jau yra išgelbėti, tačiau tiki, jog visi gali būti išgelbėti. Jis mano, kad tik per Jėzų Kristų žmonija gali rasti kelią pas Dievą. Ganytojas pritaria pastoraciniam palydėjimui išsiskyrusiems ir pakartotinai susituokusiems asmenims, bet tik tuo atveju, jei nėra jokių abejonių Bažnyčios mokymu apie Santuokos sakramento neišardomumą. Jis griežtai prieštarauja homoseksualių asmenų sąjungų pripažinimui, tačiau pritaria pastoracinei paramai tiems, kurie jaučia potraukį tai pačiai lyčiai.
Dvasininkas buvo velionio kardinolo George'o Pello numylėtinis. Pastarasis vengrų kardinolą P. Erdő laikė labai tinkamu Petro įpėdiniu, asmeniu, kuris visų pirma galėtų atkurti teisinę valstybę Vatikane po Pranciškaus pontifikato.
Vengrijos kardinolas Péteris Erdő eina prie Šv. Petro bazilikos, kurioje pašarvotas popiežius Pranciškus, 2025 m. balandžio 23 d. EPA-EFE nuotrauka
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Siksto koplyčia Vatikane 2025 m. gegužės 2 d. EPA-EFE nuotrauka
Visiška izoliacija
Kiekviename pastate įrengiamos atskiros patalpos, siekiant užtikrinti dalyvių izoliaciją, naudojant pertvaras, laikinas duris ir laikinai uždarant kai kuriuos langus, kad būtų išvengta nereikalingo triukšmo. Pasirūpinama visų trūkstamų baldų sustatymu. Jie yra minimalūs, tik būtiniems poreikiams patenkinti: lova, naktinis staliukas, drabužių spinta.
Spaudos salės vadovas M. Bruni sakė, kad Šv. Mortos namuose, kuriuose kardinolai apsistos konklavos metu, pertvarkymo darbai turėtų būti baigti iki gegužės 5-osios. Nuo antradienio, gegužės 6-osios, kardinolai galės įsikurti jiems skirtuose kambariuose. Jie tai galės padaryti ir gegužės 7-osios rytą iki 10 val. šv. Mišių Pro Eligendo Romano Pontifice („Už Romos popiežiaus rinkimus“). Du kardinolai rinkėjai dar neatvyko į Romą, tačiau M. Bruni jų vardų neminėjo.
Kardinolas eina Šv. Petro aikštėje Vatikane, rankose laikydamas vyskupo mitrą, 2025 m. balandžio 30 d. EPA-EFE nuotrauka
Pirmasis konklavos balsavimas įvyks trečiadienį, gegužės 7-ąją, kai 16.30 val. Romos laiku kardinolai procesijoje bus palydėti į Siksto koplyčią. Visas pasaulis galės stebėti Siksto koplyčios kaminą per Vatikano žiniasklaidos jutubo kanalą ir laukti dūmų signalo.
Susipažinkime su dar vienu papabile
Artėjant konklavai kardinolai slaptose generalinėse kongregacijose aptaria Bažnyčios dabartį ir ateitį, o žiniasklaidoje vis garsiau kalbama apie vadinamuosius papabili – kardinolus, pristatomus kaip labiausiai tikėtini kandidatai tapti naujuoju popiežiumi. Visiems smalsu, kam gi bus patikėtas Katalikų Bažnyčios vairas šiuo geopolitiškai neramiu laikotarpiu.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi ryškiausi Kardinolų kolegijos veidai. Šiandien kviečiame susipažinti su Estergomo–Budapešto arkivyskupu metropolitu, kardinolu PÉTERIU ERDŐ.
Kardinolas P. Erdő yra Bažnyčios hierarchinės struktūros gynėjas ir dvasininkas su pastoracine širdimi – jam nuoširdžiai rūpi tikintieji. Išganymo svarba buvo pagrindinė dvasininko varomoji jėga siekiant Kunigystės šventimų. Jis daug dėmesio skyrė naujajai evangelizacijai ir jaunimo tarnystei, norėdamas skelbti tikėjimą ten, kur žmonės, nors jau yra pakrikštyti, tolsta nuo Bažnyčios. Dvasininkas parodė didelį susirūpinimą pašaukimų krize Bažnyčioje, norinčiųjų tapti dvasininkais skaičiui ėmus mažėti.
Vengrijos Katalikų Bažnyčios primas, Estergomo–Budapešto arkivyskupas, kardinolas Péteris Erdő švenčia šv. Mišias Kalėdų dieną Estergomo bazilikoje, Šiaurės Vengrijoje, 2024 m. gruodžio 25 d. EPA-EFE nuotrauka
Nuo degančių namų iki Vatikano aukštumų
72 metų kardinolas P. Erdő – vyriausias iš šešių vaikų, užaugo pamaldžių katalikų šeimoje, kurioje tikėjimas buvo, kaip jis sako, įaustas į gyvenimo audinį. Dvasininkas augo komunistiniame pasaulyje, o kai jam buvo ketveri, jo šeima buvo priversta bėgti, pasiimdama tik tai, ką vilkėjo tuo metu, – įsiveržę kariai sudegino jos namus.
Vėliau jaunasis Péteris patyrė diskriminaciją dėl savo tikėjimo, bet Dievas jį vis tiek traukė – jis tapo altoriaus patarnautoju, suteikdamas savo gyvenimui prasmę ir kryptį. Po ilgų maldų įstojo į seminariją, tikėdamas, kad padėti žmonėms eiti išganymo link yra taip svarbu, kad jis yra pasiryžęs tam paskirti visą gyvenimą.
„Jei tikėjimas gyvenime yra svarbiausias, tai tarnauti dėl kitų tikėjimo, jį perduoti, jo mokyti ir ypač patarnauti liturgijoje yra didžiausi galintys egzistuoti dalykai. Padėti išganyti kitus yra svarbi ir naudinga užduotis. Tai buvo pagrindinė motyvacija, kurią jaučiau dar būdamas berniukas“, – 2024 m. rugpjūtį savo jaunas dienas prisiminė kardinolas.
Po Kunigystės šventimų – kuriuos jis vadina viena iš trijų laimingiausių savo gyvenimo akimirkų – dvejus metus dvasininkas praleido parapijoje. Vėliau buvo išsiųstas studijų į Romą, ten įgijo teologijos ir kanonų teisės laipsnius Popiežiškajame Laterano universitete. Vėlesniais metais dėstė įvairiuose kanonų teisės ir teologijos fakultetuose Vengrijoje bei kitose šalyse, kartu dirbdamas bažnytiniame sekretoriate ir tribunolo teisėju.
2000 m. Jonas Paulius II kunigą P. Erdő įšventino vyskupu, o 2003 m. paskelbė visos Vengrijos primu (pirmuoju tarp vyskupų šalyje) – Estergomo–Budapešto arkivyskupu. Tais pačiais metais popiežius arkivyskupui suteikė kardinolo titulą. Atsargus, vengiantis rizikos, netgi nedrąsus 51 metų P. Erdő buvo vienas jauniausių Bažnyčios kardinolų.
Popiežius Pranciškus sako kalbą lydimas Vengrijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininko ir Gjoro vyskupijos vyskupo Andraso Vereso (kairėje) ir Vengrijos Katalikų Bažnyčios primo, Estergomo–Budapešto arkivyskupo, kardinolo Péterio Erdő per susitikimą su Vengrijos dvasininkais, diakonais, pašvęstaisiais asmenimis ir pastoracijos darbuotojais Šv. Stepono bazilikoje Budapešte, Vengrijoje, 2023 m. balandžio 28 d. EPA-EFE nuotrauka
Kalbantis vokiečių, italų, prancūzų, ispanų, anglų kalbomis ir gimtąja vengrų kardinolas buvo išrinktas ne tik Vengrijos, bet ir Europos katalikų vyskupų konferencijos pirmininku. Kolegos vyskupai jį gerbė ir dar kartą perrinko į šią poziciją. Nuo 2003 m. kardinolas P. Erdő dalyvavo visuose Vyskupų sinodo susirinkimuose, o popiežius Pranciškus jam suteikė ypatingą garbę – 2014 ir 2015 m. jis buvo Sinodo relatorius. Tai reiškia, kad buvo atsakingas už pagrindinių susirinkimo temų ir diskusijų apžvalgą bei ataskaitų parengimą. Jis yra daugiau nei 250 straipsnių ir 25 knygų autorius.
Kardinolas P. Erdő, susiformavęs ateistinio komunizmo sunkumų akivaizdoje, yra plačiai laikomas didžio intelekto ir kultūros žmogumi. Dvasininkas yra produktyvus, daug skaitantis, taip pat kompetentingas mokytojas ir labai daug pasiekęs kanonų bei Šventojo Rašto tyrinėtojas. Už tai yra gavęs daugybę apdovanojimų.
Ištikimas mokymui, atviras žmogui
Kardinolui patinka po Vatikano II susirinkimo (1962–1965) susiklosčiusi dabartinė liturgija, ypač jos akcentuojami Senojo Testamento skaitiniai. Prieš susirinkimą, kaip žinia, buvo švęsta tridentinė liturgija lotynų kalba, joje vyravo daugiau tylos ir gestų, kunigui stovint nugara į žmones. Po Vatikano II susirinkimo buvo atlikta liturgijos reforma ir įvesta dabartinė, mums įprasta šv. Mišių liturgija, kuri dažniausiai švenčiama vietine kalba, o kunigas būna atsisukęs į tikinčiuosius veidu.
Nors kardinolas P. Erdő teikia pirmenybę įprastai šv. Mišių liturginei formai, jis yra pasirengęs celebruoti ir tradicine lotyniškąja šv. Mišių liturgija, jei bus paprašytas.
Vengrijos Katalikų Bažnyčios primas, Estergomo–Budapešto arkivyskupas, kardinolas Péteris Erdő švenčia Verbų sekmadienio šv. Mišias Estergomo bazilikoje Estergome, Šiaurės Vengrijoje, 2024 m. kovo 24 d. EPA-EFE nuotrauka
Kardinolas laikosi subalansuotos pozicijos politiniais klausimais, tokiais kaip migracija, su kuria Vengrija susiduria jau kelerius metus. Jis pripažįsta teisę migruoti, bet kartu suvokia galimus to pavojus politiniam stabilumui, integruojant pabėgėlius. Jo įsitikinimu, būtina rasti pusiausvyrą tarp solidarumo ir gailestingumo. Kardinolui rūpi persekiojami krikščionys, jis yra sakęs, kad juose galime įžvelgti Kristaus mokinius.
Kardinolas P. Erdő aktyviai palaiko dialogą su kitomis religijomis. Palankiai vertina islamą ir Ortodoksų Bažnyčią, pabrėždamas žmogaus orumą iškeliantį dokumentą Dignitatis Humanae, kuriame rašoma, kad kiekvienas žmogus turi teisę į religijos laisvę. Iškeldamas vienybę kardinolas tarsi atliko tilto tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį, kuris sustiprino jo, kaip svarbaus Bažnyčios lyderio, poziciją.
Kardinolui P. Erdő patinka mokytojauti. Jis tam paskyrė daugelį savo kunigystės metų. Dvasininkas dažnai pabrėžia asmeninio santykio su Kristumi svarbą. Šį santykį dvasininkas laiko labai svarbiu Bažnyčiai, susiduriančiai su rimta krize dėl sekuliarizmo, kuriuo siekiama atskirti religiją nuo viešojo gyvenimo, ir reliatyvizmo, kuris perša mintį, jog nėra vienos objektyvios moralės ir viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio.
Kardinolas tvirtai palaiko prigimtinės teisės egzistavimą, o komunizmo patirtis jį išmokė religijos svarbos užpildant tuštumą, atsiradusią žlugus politinei ideologijai. Šią tuščią ertmę gali užpildyti tik asmeninis santykis su Kristumi, kuris atneša tikrąją laisvę ir laimę.
Kardinolas P. Erdő neigia universalizmą – idėją, kad visi jau yra išgelbėti, tačiau tiki, jog visi gali būti išgelbėti. Jis mano, kad tik per Jėzų Kristų žmonija gali rasti kelią pas Dievą. Ganytojas pritaria pastoraciniam palydėjimui išsiskyrusiems ir pakartotinai susituokusiems asmenims, bet tik tuo atveju, jei nėra jokių abejonių Bažnyčios mokymu apie Santuokos sakramento neišardomumą. Jis griežtai prieštarauja homoseksualių asmenų sąjungų pripažinimui, tačiau pritaria pastoracinei paramai tiems, kurie jaučia potraukį tai pačiai lyčiai.
Dvasininkas buvo velionio kardinolo George'o Pello numylėtinis. Pastarasis vengrų kardinolą P. Erdő laikė labai tinkamu Petro įpėdiniu, asmeniu, kuris visų pirma galėtų atkurti teisinę valstybę Vatikane po Pranciškaus pontifikato.
Vengrijos kardinolas Péteris Erdő eina prie Šv. Petro bazilikos, kurioje pašarvotas popiežius Pranciškus, 2025 m. balandžio 23 d. EPA-EFE nuotrauka
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
