Kunigas G. Jonikas: „Mamos dėka gyvenime išmokau svarbiausias pamokas – būti stiprus, turėti charakterį, tikėjimą, meilę savo kraštui“

Sovietinės okupacijos metais Motinos dieną buvo bandoma keisti į Tarptautinę moters dieną (kovo 8-ąją), tačiau žmonės privačiai vis tiek minėjo Motinos dieną. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Motinos diena vėl tapo oficialiai švenčiama valstybine švente. Kuo ji svarbi kiekvienam mūsų – mintimis dalijasi Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas, kunigas GINTARAS JONIKAS. youtube.com video Kunige, kokia yra Motinos dienos dvasinė prasmė ir reikšmė krikščioniškame kontekste? Motinos diena Bažnyčioje yra skirta pagerbti mūsų žemiškąją motiną. Gegužės mėnesį pagerbiame dangiškąją Motiną – Švenčiausiąją Mergelę Mariją – ir kartu savo žemiškąją motiną. Motinystė, motina, šeima Bažnyčioje vertinamos kaip Dievo malonės ženklai, duoti žmogui – kaip Jėzaus Kristaus Motina pagimdė pasauliui Išganytoją, taip ir mūsų motinos pagimdė mus. Ir ypač vertinama, kad moterys turi iš Dievo gavusios malonę duoti gyvybę, pagimdyti pasauliui žmogų. Meilė tarp vyro ir moters, kurioje gimsta kūdikiai, yra meilė Dievui, nes Dievas yra meilė. Iš Dievo meilės norime, kad mamos išaugintų dorus, sąžiningus, sveikus vaikus ir pačios prisiimtų atsakomybę rūpintis savo sveikata. Motinystė, jos ugdymas yra labai svarbūs Bažnyčiai, ir šią dieną mes atkreipiame dėmesį į tai – laiminamos mamos, dėkojama joms, meldžiamasi už mirusias. Aplankome mirusių motinų kapus, papuošiame juos, nes meilė nemiršta. Tokia graži yra Motinos diena. Kunige, o kaip galime būti dėkingi savo mamoms ne tik Motinos dieną, bet ir kasdien? Be abejo, mamą turime prisiminti ne tik kartą ar du per metus. Mama yra žmogus, kuris rūpinosi mumis, savo mažiukais vaikais, visuomet – kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, dieną ir naktį, ji ugdė mus. Taip ir mes turime prisiminti savo mamas. Pirmiausia prisimename, ko mama išmokė, kaip išauklėjo, mes, tikintieji, kiekvieną dieną už savo mamas pasimeldžiame. Be abejo, atkreipiame dėmesį, kaip mama jaučiasi, kaip gyvena. Ypač senatvėje reikia pasirūpinti savo mama, padėti jai, aplankyti, tarsi skolą atiduoti. Mūsų kultūroje anksčiau būdavo labai kreipiamas dėmesys į tai, kad reikia prižiūrėti savo senus tėvus – tėvukus ir mamas – pas gydytoją nuvežti, maistu aprūpinti. Kunigas Gintaras Jonikas su mama Filomena. Asmeninio archyvo nuotrauka Kai lankau ligonius, matau, kaip gražiai vaikai jais pasirūpina: apskalbia, maisto nuperka, aplanko, pabūna su mama, apkabina ją. Kiekvieną dieną daug žmonių taip daro. Tai tikrai gražus mūsų gyvenimas. Kaip mama aukojasi už vaikus, taip kartais ir mes turime atsisakyti kai kurių savo malonumų, atostogų dėl savo mamytės. Motinos dienos proga verta kalbėti apie labai reikalingą priežiūrą. Tai yra Dievo jausmas ir rūpestis, kuris sutelpa į žodį „meilė“. Štai kodėl kiekvieną dieną turime žiūrėti, kaip mama jaučiasi, ypač senatvėje. Kunige Gintarai, žinau, kad jus su mama siejo ypatingi ryšiai. Dabar ji jau amžinybėje. Koks svarbiausias dalykas, kurio jus išmokė jūsų mama? Aš niekada nepamiršiu, kad mano mamytė buvo Sibire – iš jos buvo atimta galimybė būti laimingai. Okupantai, užėmę Lietuvėlę, daug žmonių išvežė į Sibirą, taip pat ir mano mamytę, kuriai tuo metu buvo tik 16 metų. Daug skaudžių iššūkių išgyveno žmonės. Neviltis didžiausia – iš tavęs atėmė galimybę ne tik Lietuvoje gyventi, bet ir turėti šeimą, vaikus auginti. Visuomet prisimenu, kaip mama, turinti tvirtą tikėjimą ir būdama labai stipri moteris, niekada nepasidavė jokioms negandoms. Tada nebuvo psichologų ir visokių edukacijų kaip dabar, kas galėtų padėti, patarti, į ką atsiremti. Buvo remiamasi į savo šeimos vienybę, stiprybę, į Dievą ir dangiškąją Motiną. Tai labai aiškiai pasakyta „Viešpaties angelo“ maldoje – Mergelė Marija, sužinojusi, kad taps Išganytojo motina, pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė.“ Taip ir mano mama, būdama Sibire, neprarado supratimo, kad Dievas davė vieną gyvenimą, kuriame reikia bet kokiomis sąlygomis būti mergaite, vėliau – žmona, motina. Ji visuomet žinojo, kad reikia gyventi su tuo, ką davė Dievas. Mamytė sugrįžo iš Sibiro, tada ištekėjo už mano tėčio, pagimdė mus – mane ir brolį. Esame už tai dėkingi ir matome gyvenime puikų pavyzdį – mamos stiprybę, tvirtumą. Ji turėjo pareigos jausmą, kad reikia išugdyti vaikus, kurie taip pat atliktų pareigą ir žmogui, ir tėvynei. Ir į kariuomenę palaimino, kad reikia ginti savo šalį. Mama mane išlydėjo į kunigystę, brolį – į šeimą. Visada mus laimino, buvo stiprybės pavyzdys. Mama mus mokė niekada nenusivilti, tikėti, mylėti, gyventi, bet kokiomis sąlygomis įgyvendinti savo pašaukimą. Ji ypač stiprus pavyzdys gyvenime, labai daug kartų padėjo. Kunigas Gintaras Jonikas (dešinėje) su mama Filomena ir broliu prie sodybos kryžiaus. Asmeninio archyvo nuotrauka Kai gimiau, pasak medikų, buvo mažai vilties, kad išgyvensiu. Mama, pasitikėdama Dievu, paaukojo mane Mergelei Marijai, ir štai – iki šiol aš esu kunigas. Mamos dėka gyvenime išmokau svarbiausias pamokas – būti stiprus, turėti tvirtą charakterį, tikėjimą, meilę savo kraštui, savo kultūrai. Šie dalykai tikrai atėjo iš mamos. Kunige, prisimenant jūsų kelią į kunigystę, kaip jūsų mama suprato ir palaikė sprendimą tapti kunigu? Niekada nepamiršiu, kai mamai pasakiau, kad noriu būti dvasininkas, rinktis kunigystę. O buvau aktyvus mokykloje: ir šokius lankiau, ir sportavau, buvo daug dėmesio iš mergaičių. Mama nenustebo, kai pasakiau, kad noriu būti kunigas. Iki šiol jaučiu Dievo Motinos palydėjimą, kad man skiriama tokia tarnystė. Aš ją vertinu kaip dovaną. Mama tada man pasakė: „Vaikeli, jeigu tu būsi laimingas, ir aš būsiu laiminga. Jeigu tu būsi nelaimingas, ir aš būsiu nelaiminga. Noriu, kad rimtai apsispręstum – pasimelstum ir pasirinktum pats būti laimingas, nes kai toks būsi, ir kitus žmones darysi laimingus.“ Man šis mamos pasakymas – labai stiprus liudijimas kasdieniame gyvenime. Kunige Gintarai, o kokia dovana iš jūsų rankų ar veiksmas jūsų motinai buvo pats brangiausias? Mamytė sakydavo: „Vaikai, kai jūs mane apkabinate, kai jaučiu, kad jūs tikrai esate mano vaikai, – tai man yra didžiausia dovana.“ Ji nesiekė gauti kokių nors materialinių dovanų, nors mes visą laiką stengdavomės mamai jų parvežti. Visada apsikabindavome, kai eidavome į bažnytėlę, vėliau – prie tėvelio kapo. Svarbiausia – buvimas kartu. Kunigo Gintaro Joniko mama Filomena. Asmeninio archyvo nuotrauka Taip pat buvo svarbūs mūsų kasdieniai pokalbiai. Ačiū Dievui, kad jau buvo galimybė pasikalbėti naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis, kasdien apsikeisti vienu kitu žodžiu (kunigas Jonikas 15 metų tarnavo lietuvių sielovadoje JAV – aut. past.). Tas artumas ir dėmesys mamai buvo labai brangus. Ir mums buvo gera žinoti, kad ji yra šalia. Tai pats stipriausias jausmas ir pati didžiausia dovana – būti kartu, būti šalia ir džiaugsme, ir varge. Kunige, ankstesnio pokalbio metu prasitarėte, kad jums priimant bet kokį svarbiausią gyvenime sprendimą visada paskutinį žodį tardavo mama. Visada pasitardavote su ja? Visada. Su mama tardavausi dėl visų svarbiausių savo gyvenime priimamų sprendimų. Prisimenu, kai tarnaudamas Ročesterio šv. Jurgio parapijoje vykau į tragiškai žuvusio kunigo Ričardo Repšio laidotuves Detroite. Gavau žinią, kad tapsiu tos parapijos klebonu. Man buvo pranešta, kad tai jau yra aptarta su vyskupu, gautas palaiminimas. Tuomet aš dabar jau velioniui prelatui Edmundui Putrimui pasakiau: „Žinote, prelate, aš visus sprendimus derinu su savo didžiausiu viršininku.“ Jis pasižiūrėjo į mane, sako: „Tai kad jau suderinta su vyskupu.“ Sakau: „Ne, prelate, aš derinu viską su savo mama. Mano mama niekada nemelavo, niekada nebuvo savanaudiška, niekada nebuvo egoistiška. Mama visada patardavo, pasiremdama pačiais stipriausiais savo sprendimais.“ Prelatas, atsimenu, nusikvatojo ir sako: „Taip, aš su savo mama taip pat sprendžiu esminius gyvenimo klausimus.“ Taigi mamos sprendimai man visuomet buvo patys svarbiausi – kai gaudavau jos palaiminimą, tada eidavau ir darydavau, kas reikalinga. Niekada nenusivyliau ir visuomet, kai su mama suderindavau savo gyvenimo žingsnius, jausdavausi tikrai palaimintas. Ačiū mamai už patarimus. Nors mamytė ir amžinybėje, kasdien jai už tai dėkoju. Kunige, ar yra koks nors išminties perlas, kurį jums dažnai kartodavo mama ir kurį nešiojatės širdyje ir šiandien? Tų patarimų labai daug. Apibendrinus – „Visuomet būk savimi.“ Taip ir esu išauklėtas – būti savimi kaip tikintis, būti savimi kaip kunigas – kad žinočiau, kas aš esu. Mano mama buvo labai stipri – žinojo, kad ji yra moteris, mama, žmona, lietuvė. Ir mums su broliu tą patį akcentavo, kad žinotume, kas mes esame. Šiandien man labai svarbu pasakyti, kad esu kunigas, žinau, kodėl esu kunigas ir ką turiu daryti pagal Kristaus mokymą. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. Kunigas Gintaras Jonikas prie tėvų kapo. Asmeninio archyvo nuotrauka

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama