Beieškant tūkstančio žuvusiųjų: Žaslių katastrofa kaip miesto legenda (I)

Šio teksto tikslas nėra toks pats kaip dešimčių iki tol Žaslių tragediją aprašančių straipsnių – kuriuose iš esmės atkartojamos tos pačios klišės, ta pati fabula, tos pačios nuvalkiotos metaforos („ugnis pasiglemžė traukinį“; „netrukus viskas skendėjo liepsnų jūroje“ ir pan.). Šiame tekste pabandysiu pasitelkdamas įvairius šaltinius (sovietmečiu sudarytos baudžiamosios bylos dokumentus ir šiais laikais fiksuotus liudininkų pasakojimus) ieškoti atsakymo į esminį klausimą – kiek žmonių galėjo žūti Žaslių geležinkelio katastrofoje? Įkvėpimas tam brendo ilgai: stebint, kaip periodiškai (dažniausiai – kiekvienų metų balandžio pradžioje) pasirodančiuose standartiniuose straipsniuose, n-ąjį kartą schematiškai aprašančiuose Žaslių tragediją, vis prasprūsta konkrečiais faktais nepagrindžiami teiginiai, esą „tikrasis aukų skaičius galėjo būti keliskart didesnis“. Galop šis pūlinys pratrūko tuomet, kai vienas nuomonės formuotojas (tinklaraštininkas?) savo feisbuko paskyroje pasidalino mintimis, esą Žasliuose galėjo žūti apie tūkstantį žmonių: „Realiai žuvo maždaug apie 1000 žmonių, galimai netgi ir gerokai daugiau. Sudegė traukinyje, apipilti benzinu. Jei išsigelbėjusių ir buvo, tai nedaug.“ Man buvo netikėta, kiek daug asmenų demonstravo tikintys tokiais Žaslių katastrofos mastais. Pajutau realią grėsmę, kad esant tokioms tendencijoms nelaimė Žasliuose netrukus virs pasakojimu, jog dėl degančio traukinio sudegė pusė miestelio (o vėliau – ir trečdalis Kaišiadorių rajono). Čia išsyk reikėtų pabrėžti kelis svarbius dalykus. Žaslių katastrofa – neabejotinai viena didesnių nelaimių Lietuvos istorijoje. Priešingai nei klišinis teiginys, Žaslių tragedija nėra didžiausia geležinkelio katastrofa Lietuvoje – tai yra šaudmenis vežančio traukinio sprogimas Vilniuje 1945 m. sausio 12 d., – tačiau šio teksto autorius neabejoja, kad įvykis Žasliuose buvo sukrečiantis, giliai įsirėžė visuomenės atmintin, sužalojo daugybę likimų ir nusinešė dešimtis gyvybių. Bet ne „maždaug apie 1000“. Mano įsitikinimu, nepagrįstų svaičiojimų apie tūkstantinį Žaslių katastrofos mastą platinimas žemina tikrųjų šios nelaimės aukų ir nukentėjusiųjų atminimą. Tokių nuo lubų nukabintų skaičių kontekste tragedija Žasliuose tampa ne kuo kitu, o miesto legenda – gąsdinančia pasakaite apie esamą ar tariamą įvykį, modernaus folkloro dalimi. Folkloro, liaudies kūrybos – bet ne realybės. Prieš pradėdamas dėstyti norėčiau trumpai aptarti būsimo teksto struktūrą. Pradžioje – trumpa įžanga apie vaizdinius: kokių pasakojimo elementų pasitaiko ir kurie ima kartotis (ar net evoliucionuoti) viešose kalbose apie Žaslių katastrofą. Toliau – liudijimai iš baudžiamosios bylos: šaltiniai, kurie, mano žiniomis, anksčiau nė sykio nebuvo panaudoti kalbant apie Žaslius (nes niekas nesivargino su ta devynių tomų byla susipažinti). Dar toliau – iki šių dienų išlikę liudininkų pasakojimai. Pabaigoje – probleminiai klausimai: ką mums byloja tai, kas buvo išnagrinėta? Viliuosi, kad šiuo tekstu sugrąžinsiu liepsnojantį Žaslių traukinį į realybės bėgius (atleiskite už kalambūrą) ir neleisiu jam tapti apgailėtina miesto legenda. Geležinkelio katastrofa Žasliuose. Nuotrauka saugoma Lietuvos SSR KGB sudarytose bylose. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka Vaizdiniai Nelaimė Žasliuose nuo seno apipinta klišėmis. Vien periodinių straipsnių antraštės ko vertos: „viena kraupiausių tragedijų, apie kurią turėjome nežinoti“; „ten žmonės degė gyvi“; „didžiausia traukinio katastrofa Lietuvos istorijoje“; „pragaras Žasliuose“ ir pan. Tokia jau antraščių dalia, nieko nepadarysi. Keliaujant į tuos pačius straipsnius, klišės neišnyksta, jos tik dažnėja: „Trečiasis vagonas įstrigo benzino cisternoje (? – D. I.) ir jį visą pasiglemžė liepsnos, kurios neleido priartėti ir išgelbėti vagone buvusių žmonių – įkalinti keleiviai sudegė“¹; „Visgi ne visiems padėti jau buvo įmanoma. Liudininkų teigimu, iš trečiojo, cisternoje įstrigusio (? – D. I.) vagono neišsigelbėjo niekas – liepsna blokavo kelią, todėl buvo neįmanoma prie jo prieiti“²; „Trečiasis vagonas įstrigo į cisterną su benzinu (vėl – D. I.), jis sudegė visiškai, žuvo visi ten buvę keleiviai“³. Ironiškai kalbant, niekada neabejokite keliais dalykais: obelų žydėjimu gegužę, antrąja pensijų pakopa ir, žinoma, tuo, kad trečiajame Žaslių traukinio vagone (kuris įstrigo benzino cisternoje) niekas neišgyveno. Kaip skaitytojas jau galėtų suprasti, „trečiąjį vagoną, kuriame niekas neišgyveno“, jau regiu (ir, žinoma, narstysiu) kaip atskirą vaizdinį, gyvenantį savo gyvenimą. Beje, labai autentišką – konstruktai „trečiasis vagonas“, „benzino cisterna“ ir „įstrigo“ jau atrodo sulipdyti publicistiniu gelžbetoniu ir, tikiu, kartosis dar daugybę metų – ypač balandžio pradžioje. Toliau – kiti atsikartojantys vaizdiniai: „traukinys buvo sausakimšas“; „liepsnos traukinį apėmė akimirksniu“; „svilo keleivių vilkėti sintetiniai paltai“; „tikrasis nelaimės mastas buvo visaip slepiamas“; „žuvusieji buvo kraunami į sunkvežimius“ – tikiu, kad ne vienas skaitytojas su šiais (ir kitais) vaizdeliais yra susidūręs. Kuo šie vaizdiniai problemiški? Tuo, kad dažniausiai yra apie nieką, t. y. neturi konkretaus turinio – vien emocines išraiškas. Pereidami prie kitos šio teksto dalies – liudininkų parodymų, užfiksuotų baudžiamojoje byloje, čiupkime ir išardykime jau minėtą vaizdinį. Geležinkelio katastrofa Žasliuose. Nuotrauka saugoma Lietuvos SSR KGB sudarytose bylose. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka Trečiasis vagonas, kuriame niekas neišgyveno 1975 m. balandžio 23 d. vienas sovietinės prokuratūros tardytojas apklausė M. V., vieną iš Žaslių katastrofos liudininkių. Moteris nurodė, kad važiavo trečiajame vagone („Patikslinu, kad aš stovėjau trečio vagono pradžioje, nes sėdimų vietų nebuvo“), traukiniui į kažką atsitrenkus, ant jos užgriuvo vyras, ji neteko sąmonės ir kažkieno buvo išnešta į lauką („Po to netekau sąmonės. Atsigavau jau lauke. Kas mane išnešė iš vagono – nežinau“). Stiprių apdegimų moteris nepatyrė, netgi į ligoninę kreipėsi ne iš karto („Man stipriai buvo sutrenkta galva ir sumuštas kairys šonas. Nuo 1975 m. balandžio 10 d. iki balandžio 21 d. gydžiausi stacionare Kaišiadorių ligoninėje“)⁴. Tai – iš to baisiojo trečiojo vagono, kuriame niekas neišgyveno. Žinoma, būtų galima manyti, gal ji vienintelė išsigelbėjusi. Ne. Balandžio 21 d. buvo apklaustas liudininkas V. D., kuris taip pat važiavo trečiuoju vagonu, tiesa, stovinčių keleivių ten nematė („Vagone, kuriame aš važiavau, stovinčių keleivių nebuvo, o sėdimos vietos buvo užimtos“). Ar greitai susidūrus su cisterna vagone pasirodė liepsna? „Kartu su smūgiu, dešinėje vagono pusėje pagal važiavimo kryptį – toje pusėje sėdėjau ir aš – pasirodė liepsna“, – iš V. D. apklausos protokolo. Kas toliau? „Pasirodžius liepsnai, visi keleiviai metėsi į priešingą liepsnai vagono pusę. Vagono langai buvo sandariai uždaryti. Trys jauni vyriškiai šiek tiek atidarė vieną langą tiek, kad per jį buvo galima išlįsti. Kiti keleiviai daužė langus, stiklus, bet kadangi jie yra gana stori, juos išmušti buvo gana sunku“, – iš V. D. apklausos protokolo. Kaip liudininkas vertina liepsnos plėtimosi greitį trečiajame vagone? „Lįsdamas pro langą į lauką, pastebėjau, kad liepsna po truputį (sic!) artėja ir į šią vagono pusę“, – vėl iš protokolo. Toliau – apie tai, kad V. D. išlindo į lauką ir pasitraukė toliau („nes prie vagono buvo labai karšta“)⁵. Čia – tas baisusis trečiasis vagonas, kuriame niekas neišgyveno. Jei tikėsime V. D. parodymais – ne toks jau labai ir baisus: atrodo, kad V. D. ir anksčiau minėta M. V. buvo toli gražu ne vieninteliai likę gyvi to vagono keleiviai: priešingai nesyk kartojamiems teiginiams, net ir trečiąjį vagoną liepsna apėmė ne iš karto, o žmonės ėmėsi aktyvių veiksmų gelbėdamiesi – traukėsi nuo liepsnos, daužė langus, evakavosi. Bet, žinoma, M. V. ir V. D. parodymais galima netikėti. Galima, pavyzdžiui, teigti, jog šie parodymai – falsifikacija. Kad šiuos parodymus sukurpė tardytojai, siekdami sumažinti katastrofos mastą. Gal net įteigė (ar tiesiog privertė pasirašyti) vargšams liudininkams, kad jie buvo trečiajame vagone, o iš tikrųjų jie buvo kituose vagonuose. Ką į tokius įtarimus, sąmokslo teorijas atsakyti? Atsakysiu vėliau, kai pereisime prie šiandienių liudininkų parodymų. Dabar – kitas klausimas. Fragmentas iš liudytojo, važiavusio trečiame vagone, apklausos protokolo (iš baudžiamosios bylos) Fragmentas iš kito liudytojo, važiavusio trečiame vagone, apklausos protokolo (iš baudžiamosios bylos) O kaip su kitais vagonais? Iš pradžių reikėtų šiek tiek paaiškinti: katastrofą Žasliuose patyręs keleivinis traukinys Nr. 513, važiavęs maršrutu Vilnius–Kaunas, buvo sudvigubintas, t. y. jį sudarė du sąstatai po keturis vagonus. Kiekvieno sąstato pirmasis vagonas – dyzelinis šilumvežis, kurio priekinėje dalyje būta mašinisto kabinos ir mašinų skyriaus, o galinėje dalyje – keleivinio vagono. Taigi, iš viso aštuoni vagonai. Dabar faktas iš Žaslių katastrofos fabulos – toks, su kuriuo ginčytis nereikėtų: kai pirmasis sąstatas susidūrė su gretimame kelyje išsikišusia benzino cisterna, pirmasis pirmojo sąstato vagonas (t. y. šilumvežis ir keleivinis vagonas) nuvirto ant šono, o antrasis, trečiasis ir ketvirtasis vagonai nulėkė nuo bėgių, bet neapvirto. O kas nutiko su penktuoju vagonu? Penktasis vagonas buvo jau kito – antrojo – sąstato pradžia. Ar penktasis vagonas (ir kiti po jo) nuvirto nuo bėgių, ar užsidegė? Ne. Gana operatyviai visas antrasis sąstatas buvo atkabintas nuo pirmojo ir atitrauktas atgal. Dėl to antrajame sąstate niekas nežuvo – žuvo tik pirmajame sąstate buvę žmonės. Kitas esminis klausimas – kiek žmonių galėjo būti traukinyje? Šis klausimas – daugialypis. Visų pirma galėtume pažvelgti, koks buvo katastrofą patyrusio traukinio modelis: jis priklausė Vengrijos gamyklos „Ganz-MAVAG“ dyzelinių traukinių D1 serijai. Motoriniame vagone (Žaslių atveju – pirmajame) turėjo būti 72 sėdimos vietos, o kituose vagonuose (Žaslių atveju – antrajame, trečiajame ir ketvirtajame) – 128 sėdimos vietos. Tai – pirmas sąstatas: 456 keleivių vietos. Vietų – tiek, bet juk galėjo traukinys važiuoti grūste prigrūstas? Žinoma, galėjo. Apytikslį traukiniu važiavusiųjų skaičių bandė nustatyti ir sovietiniai tardytojai: baudžiamojoje byloje esama Vilniaus geležinkelio apygardos raštiško atsakymo LSSR prokuratūrai: „Bilietų kasose neįmanoma užfiksuoti, kiek konkrečiai parduota bilietų į šį reisą. Pagal Vilniaus geležinkelio stoties budėtojos drg. E. V. paaiškinimą, traukinyje Nr. 513, kuris išvažiavo iš Vilniaus stoties 1975 m. balandžio 4 d. sudvigubintu dyzeliniu sąstatu, apytiksliai buvo apie 850 keleivių. Iki Kaišiadorių stoties šis traukinys važiuoja be sustojimų, palydovų nėra aptarnaujamas“⁶. Taigi, apytiksliai – 850 keleivių, padalintų į du sąstatus po 456 vietas (iš viso 912 keleivinių vietų). Ar galėjo būti, kad visi 850 keleivių susigrūdo keturiuose pirmojo sąstato (t. y. katastrofą patyrusio) vagonuose? Teoriškai galėjo, gyvenimiškai – ne: kelionė į Kauną nėra tokia ir trumpa, žmonės ieško, kur patogiau, taigi galima daryti prielaidą, kad abiejuose sąstatuose keleivių skaičius galėjo būti tolygus. Fragmentas iš liudytojo, važiavusio antrame vagone, apklausos protokolo (iš baudžiamosios bylos) Kitas probleminis klausimas – ar patikimi Vilniaus geležinkelio stoties budėtojos drg. E. V. duomenys? Iš minėto Vilniaus geležinkelių valdybos rašto aišku, kad tikslaus keleivių skaičiaus nustatyti neįmanoma (nes į priemiestinius traukinius bilietai būdavo parduodami nurodant tik dieną, bet nenurodant konkretaus reiso laiko, be to, dalis keleivių naudojosi nuolatiniais, ilgalaikiais bilietais⁷), todėl skaičius – 850 – tik orientacinis. Šio teksto autorius tegali spėti, kad Vilniaus geležinkelio stoties budėtoja E. V. tokį skaičių galėjo gauti patyrusia (arba nepatyrusia – nežinome) akimi įvertindama apytikslį išvykstančio traukinio vagonų užimtumą, t. y. žinodama visą traukinio talpumą (šiuo atveju 912 sėdimų vietų) ir matydama, kiek maždaug jis užpildytas. Tą patį klausimą būtų galima klibinti sąmokslo teorijos aspektu: o gal čia yra specialiai suklastoti duomenys? Gal geležinkelininkai norėjo apgauti prokuratūrą ir tikrą važiavusiųjų skaičių sumažinti? O gal prokuratūra tada, 1975-aisiais, jau žinojo, kad po penkiolikos metų sovietmetis baigsis, atsivers archyvai ir išlįs tiesa apie Žaslių katastrofą, taigi nusprendė suklastoti duomenis ir nuo smalsios visuomenės nuslėpti tikrą traukiniu Nr. 513 važiavusiųjų mastą? Gal esu naivus, bet man toks hiperkritiškumas šaltiniams atrodo perspaustas. Kam geležinkelių atstovams meluoti? Jei žinotų tikslius duomenis, pateiktų. Nežino – pateikia orientacinius, kurie galbūt nėra labai patikimi, bet vis geriau nei nieko. O prokuratūrai, atliekančiai Žaslių katastrofos byloje tyrimą, kam meluoti? Sau? Į bylą pridėti klaidinamų, tiesos neatitinkančių duomenų, kurie vėliau teisme atrodys kvailai? Kam? Be čia minimo Geležinkelių valdybos rašto, galima pažvelgti ir į liudijimus iš baudžiamosios bylos: konkrečiai žiūrėkime tuo aspektu, ką liudytojai teigia apie vagonų (kuriuose patys buvo) užimtumą. Pirmajame vagone važiavęs liudininkas J. Ž. tvirtino, kad vietų vagone buvo („Aš važiavau pirmojo sąstato pačiame pirmajame vagone, kuriame yra ir pats dyzelis. Vagone keleivių buvo vidutiniškai. Buvo dar ir laisvų sėdimų vietų“⁸). Antrajame vagone važiavęs V. K. teigė, kad ten vietų taip pat būta: „Keleivių vagone buvo vidutiniškai. Gal apie 80 proc. Vagone buvo laisvų sėdimų vietų.“⁹ Panašiai vertino antrajame vagone važiavęs M. K.: „Aš skaičiau ir tuo metu šalia manęs niekas nesėdėjo ir man rodos, kad keleivių vagone buvo nedaug (sic!), kadangi dar buvo vagone laisvų vietų.“¹⁰ Nukentėjusioji A. L. su vyru E. važiavo antrajame vagone, sėdėjo apie vidurį. Abu sėdėjo vienas priešais kitą, šalia jų – kita pora. Visi keturi asmenys buvo įsitaisę ant dviejų triviečių suolų, o šalia pasidėjo savo daiktus (t. y. keturiese užėmė šešias vietas)¹¹. Apie trečiąjį vagoną – tą baisųjį – jau kalbėjome: viena liudininkė (M. V.) stovėjo, kitas liudininkas (V. D.) sėdėjo ir teigė nematęs, kad kas stovėtų. Ketvirtajame vagone buvusi A. P. savo parodymuose neakcentavo, kad vagonas būtų pergrūstas¹². Dera paminėti, kad yra žmonių, važiavusių tambūruose – erdvėse tarp vagonų, – liudijimų. Nukentėjęs J. L. važiavo tambūre tarp trečiojo ir ketvirtojo vagonų, jo parodymuose nėra duomenų, kad tambūre būtų susigrūdę daug žmonių¹³. Liudininkas V. B. važiavo tambūre tarp antrojo ir trečiojo vagonų, buvo kartu su pažįstamu J. V., duomenų, kad tambūre būtų grūstis, nėra¹⁴. Priekabus skaitytojas galėtų papriekaištauti, kad pateikti duomenys fragmentiški – pavyzdžiui, maža duomenų apie padėtį ketvirtajame vagone. Atsakyti būtų galima paprastai: užtat pakanka duomenų teigti, kad bent jau antrajame vagone tikrai būta laisvų sėdimų vietų – tą savo parodymuose tvirtina net keli liudininkai. Ar tokia situacija leidžia tikėtis, kad kituose pirmojo sąstato vagonuose būta grūsties, daugybės stovinčių žmonių? Ne, tai neišlaiko kritikos – galbūt vienas kitas stovintis keleivis ir buvo, tačiau nėra duomenų teigti, kad pirmasis sąstatas buvo prigrūstas, jei kai kurie keleiviai galėjo keturiese įsitaisyti šešiaviečiame (dviejų triviečių sėdynių) bloke. Geležinkelio katastrofa Žasliuose. Kaišiadorių muziejaus nuotrauka Apie evakuacijos greitį Kita tekstuose apie Žaslių katastrofą esanti klišė – vaizdavimas, esą sąstatą, kuris susidūrė, ugnis apėmė akimirksniu ir jo keleiviai „nė nespėjo atsitokėti, kaip atsidūrė liepsnų sūkuryje“. Pažvelkime į liudininkų parodymus iš baudžiamosios bylos. Mašinisto G. T. parodymai: „Mūsų priekinis vagonas pradžioje nedegė, degė tik likę trys vagonai, po to ugnis persimetė ir į pirmą vagoną.“¹⁵ Nukentėjusios A. P. (ketvirtasis vagonas) parodymai: „Aš nuo smūgio nukritau ant grindų. Atsikėlus pamačiau, kad žmonės lenda pro langą, o aplink siautėjo liepsna. Aš dar suspėjau pro langą išmesti savo (neišskaitoma) ir (neišskaitoma) ir po to pati išlindau pro langą.“¹⁶ Liudininko M. D. (antrasis vagonas) parodymai: „Nuo smūgio kiti keleiviai nukrito nuo suolų. Po smūgio tuoj pat iš dešinės vagono pusės pagal važiavimo kryptį pasirodė liepsna. Liepsna tuoj pat persimetė į vagono vidų. Keleivių tarpe kilo sąmyšis. Tuo metu aš pamačiau pro vagono langą lipantį lauk keleivį. Aš taip pat išlindau pro langą į lauką. Iššokau į dešinę pusę pagal važiavimo kryptį.“¹⁷ Liudininko J. Ž. (pirmasis vagonas) parodymai: „Po to vagonas, kuriame aš važiavau, apvirto ant kairiojo šono. Vagone keleivių tarpe kilo panika. Aš iš vagono išlipau pro langą.“¹⁸ Skaitytojas galėtų pagrįstai pasipiktinti ir klausti: ką įrodo ši parodymų kompiliacija? Visų pirma tai, kad pirmojo vagono ugnis neapėmė iš karto – jis griuvo ant šono ir tik kiek vėliau pradėjo degti. Antra, tai, kad, nors antrasis, trečiasis ir ketvirtasis vagonai pradėjo degti iškart susidūrę, iš juose buvusių liudininkų parodymų galima spręsti, jog dauguma žmonių nesustingo ir puolė gelbėtis: daužė langus, šoko iš traukinio. Vienoje tinklalaidėje, skirtoje Žaslių katastrofos temai, teko girdėti samprotavimą, kad susidūrimas su benzino cisterna buvo toks stiprus, jog dauguma traukiniu važiavusiųjų skriste skrido vagonuose ir sugriuvo į dideles žmonių krūvas jų priekiuose. Vėlgi – tai samprotavimas, kurį paneigia liudijimai. Pavyzdžiui, nukentėjusi A. L. (antrasis vagonas) nugriuvo tik nuo sėdynės: „Traukiniui į kažką atsitrenkus, aš nugriuvau ant vagono grindų ir tuo metu plykstelėjo liepsna. Traukinys jau buvo sustojęs.“¹⁹ Taip pat nugriuvo ir nukentėjusi A. P. (ketvirtasis vagonas): „Aš nuo smūgio nukritau ant grindų.“²⁰ Net pirmajame vagone, kuris nugriuvo ant šono, nebuvo nieko panašaus²¹. Apibendrinant, ką parodė liudininkai, akivaizdu, kad nebuvo nei žaibiško siautulio, dėl kurio galėjo visi žūti, nei milžiniško smūgio susidūrus, dėl kurio galėjo krūvos žmonių sukristi į vagonų priekius. Taip, vagonai užsidegė. Taip, žmonės griuvo ant grindų. Vis dėlto dauguma jų neprarado nuovokos ir ėmėsi gelbėtis – darė tai, ką bando paneigti asmenys, svaičiojantys apie tūkstantį pasyvių, sustingusių ir akimirksniu pražuvusių aukų. Geležinkelio katastrofa Žasliuose. Kaišiadorių muziejaus nuotrauka Apie bėgančius žmones Tai, kas čia buvo parašyta, būtų galima atmesti vienu teiginiu: cha, juk čia sovietmečio dokumentai, o sovietmetis – tokia epocha, kur viskas buvo falsifikuojama, taigi visa tai (visa Žaslių katastrofos baudžiamoji byla) yra melas, klastotė, sovietinė propaganda, neverta nė skatiko, ir panašiai. Tarkim, kad taip ir yra. Tada mums, ieškantiems atsakymų į rūpimus klausimus, telieka imtis kito pasiekiamo šaltinio – liudininkų: iki šių dienų išlikusių žmonių, kurie vienaip ar kitaip susidūrė su Žaslių katastrofa, ją regėjo, o gal net dalyvavo. Taigi liudininkai. Rinkdamas medžiagą šiam tekstui, peržiūrėjau tris internetu pasiekiamus vaizdo įrašus (konkrečiai vieną dokumentinį filmą, vieną tinklalaidę ir vieną renginio įrašą), ir juose pavyko rasti tuzino savomis akimis Žaslių tragediją regėjusių asmenų liudijimus. Šioje teksto dalyje pabandysiu tuos liudijimus išanalizuoti. Pirmoji į akis krintanti šių liudijimų bendrystė – bėgančių žmonių vaizdinys. Kas tai? – galėtų paklausti skaitytojas. Tai – dažnai pasikartojantis šių gyvųjų liudininkų pasakojimo vaizdinys, kaip jie matė Žaslių katastrofą. „Masė žmonių ėjo. Kada pasižiūrėjau, pirmas vagonas buvo ant šono kritęs. Iš jo, mačiau, mašinistas lipo pro langą“²², – pasakojo nežinomame pirmojo sąstato vagone važiavęs Leonas Vekerotas. Jo pasakojimas buvo užfiksuotas 2023 m. sukurtame dokumentiniame filme „Tragiški 1975-ieji. Žaslių traukinių katastrofa“. Kurgi ta masė žmonių ėjo? Teatsako pats Leonas: „Paskui ėjom keliu, link pagrindinio kelio Vilnius–Kaunas. Ten jau milicija sodino žmones, stabdė visas iš eilės mašinas, sodino į mašinas ir privalomai mus vežė. Iki Kauno aš davažiavau.“²³ Teigiantieji, kad Žaslių katastrofoje žuvo apie tūkstantį žmonių, turėtų nustebti – iš kur ta masė kažkur einančių žmonių? Juk visi turėjo būti žuvę. „Išbėgom į gatvę ir tada tik sustojom pakvėpuot. Ir tada mes nuo geležinkelio stoties daug žmonių ėjom link autobusų stoties. Mašinos važiavo su tais sužeistais, greitoji“²⁴, –vėl „daug žmonių“ mini liudininkė Danutė Andriūnienė, važiavusi pirmojo sąstato ketvirtajame vagone. Daug žmonių, nuo katastrofos vietos einančių, pasimetusių, matė ir į įvykio vietą važiuojantis tuometinis priešgaisrinės priežiūros inspektorius Marijonas Tamašauskas: „Važiuodamas jau pusiaukelėje mačiau masiškai bėgančius žmones. Sakyčiau, nuo Žaslių, kiti link Žaslių, nes ten toks pasimetimas buvo.“²⁵ Čia skaitytojas galėtų ant manęs supykti – užsiimu absurdišku įrodinėjimu dalyko, kurio niekas nekvestionuoja. Deja, gerbiamieji, – kvestionuoja. Žmogus, parašęs manantis, kad Žasliuose „žuvo maždaug 1000 žmonių“, čia pat pridėjo, jog „jei išsigelbėjusių ir buvo, tai nedaug“. Taigi, čia ir atsakymas – išsigelbėjusių buvo. Ir netgi daug – pasimetusių, išsigandusių, gal net apdegusių žmonių, einančių nuo katastrofos vietos Žaslių link, kelio Vilnius–Kaunas link ar kitur. Gyvųjų liudininkų parodymuose pasirodo ir kitas vaizdinys: apie žmones, besievakuojančius iš liepsnojančio traukinio. „Aš iki čia atėjau, vienas vagonas nuvirtęs, antras dega, o toliau žmonės laisvai išlipa iš vagonų“²⁶, – Lino Sabaičio tinklalaidėje, skirtoje Žaslių katastrofai, pasakojo liudininkė Valerija Zablackaitė-Jakštienė. Tinklalaidės autorius paklausė kito liudininko – tuo metu Kaišiadorių ugniagesiams vadovavusio Vaclovo Akmantavičiaus: „Ar prie jūsų kas nors iššoko iš traukinio?“ Atsakymas: „Tai jau buvo iššokę.“²⁷ Dar vienas vertingas šaltinis – 2015 m. jutube įdėtas Kaišiadorių muziejaus vaizdo įrašas „Žaslių stoties traukinio tragedijos minėjimas“. Jame atsiminimais pasidalijo keli tragedijos liudininkai – įvykį iš šalies stebėję vietos gyventojai. Iš traukinio bėgančių žmonių motyvas jų pasakojimuose dažnas. „Prie mūsų namo atvaryti keturi vagonai ir iš tų vagonų plūste plūsta žmonės ir per šlaitą ritasi, bėga į kelią, į autostradą“²⁸, – pasakojo netoli katastrofos vietos gyvenusi Leonora Markevičienė. „Na, baisu buvo, visi bėga, tais šlaitais čiuožia, kas ropoja ir klausinėja, kur čia Vilniaus–Kauno pagrindinis kelias, bėgdavo į tą pagrindinį kelią, kad susisiektų, kas kur važiavo“, – atsiminimais dalijosi vietos gyventoja Genė Sedlickienė.²⁹ Čia galime kiek sustoti ir sudėti vieton kelis akivaizdžius faktus. Pirma, iš pastarojo bloko – gyvųjų liudininkų pasakojimų apie bėgančius žmones – aišku, kad iš degančio traukinio išsigelbėjo daugybė žmonių. Kiek – neaišku, bet aišku, kad ne vienetai. Daug žmonių. Antra, iš žinomų įvykio aplinkybių yra neginčijimas faktas apie nenukentėjusį antrąjį sąstatą. Šį faktą sugretinus su baudžiamojoje byloje esančiu dokumentu apie apytikrį traukinyje Nr. 513 važiavusių keleivių skaičių (apie 850 žmonių), pridedant baudžiamojoje byloje fiksuotus liudijimus apie kai kurių vagonų (pavyzdžiui, antrojo) ne visišką užpildymą, galima prieiti aiškią išvadą – versija apie tūkstantį žuvusiųjų Žaslių katastrofoje yra visiškai nepagrįsta. Net kraštutiniu atveju pirmajame sąstate, kuris buvo apimtas liepsnų, tegalėjo būti iki 500 žmonių – jokiu būdu ne tūkstantis. Suprantama, kad dauguma skaitytojų į tūkstančio žuvusiųjų versiją nuo pat pradžių žiūrėjo kaip į nepagrįstą nesąmonę. Dabar tai – dar ir įrodyta nepagrįsta nesąmonė. Nepaisant to, pagrindinis teksto klausimas – galimas Žaslių katastrofos žuvusiųjų skaičius – lieka atviras. Atsakymo į šį klausimą ieškosime antroje šio teksto dalyje. Žaslių katastrofos schema (iš baudžiamosios bylos) Rytoj skaitykite tęsinį. ¹ Justina Kurmauskaitė, „Viena kraupiausių tragedijų, apie kurią turėjome nežinoti: baisios detalės vis dar gyvos liudininkų atsiminimuose“, in: „Lietuvos rytas“ [interaktyvus], 2023-04-04, prieiga per internetą: https://www.lrytas.lt/it/ismanyk/2023/04/04/news/zasliu-gelezinkelio-tragedijos-metines-kraupios-avarijos-detales-vis-dar-begyvos-liudininku-atsiminimuose-26595537 (žiūrėta 2025-04-06) ² „Ten žmonės degė gyvi: kaip prieš 44 metus įvyko didžiausia traukinių avarija Lietuvos istorijoje?“, in: „15min“ [interaktyvus], 2019-04-04, prieiga per internetą: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/ar-zinai/ten-zmones-dege-gyvi-kaip-pries-44-metus-ivyko-didziausia-traukiniu-avarija-lietuvos-istorijoje-1634-1125848 (žiūrėta 2025-04-06) ³ „Žaslių metinės: didžiausia traukinio katastrofa Lietuvos teritorijoje, kurią bandyta nuslėpti“, in: „TV3.lt“ [interaktyvus], 2023-04-04, prieiga per internetą: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/zasliu-metines-didziausia-traukinio-katastrofa-lietuvos-teritorijoje-kuria-bandyta-nuslepti-n1228276 (žiūrėta 2025-04-06) ⁴ M. V. apklausos protokolas (1975 m. balandžio 23 d.), in: LCVA, f. R-808, ap. 3, b. 5796, l. 89–90. ⁵ V. D. apklausos protokolas (1975 m. balandžio 21 d.), ibid., l. 135–136. ⁶ Vilniaus geležinkelio apygardos 1975 m. balandžio 14 d. raštas LSSR prokuratūrai, ibid., b. 5798, l. 306. ⁷ Ibid. ⁸ J. Ž. apklausos protokolas (1975-04-18), ibid., b. 5796, l. 161–162. ⁹ V. K. apklausos protokolas (1975-04-16), ibid., l. 249. ¹⁰ M. K. apklausos protokolas (1975-04-09), ibid., l. 191–192. ¹¹ A. L. apklausos protokolas (1975-04-10), ibid., b. 5795, l. 111–112. ¹² A. P. apklausos protokolas (1975-04-10), ibid., l. 197–198. ¹³ J. L. apklausos protokolas (1975-04-10), ibid., l. 119–120. ¹⁴ V. B. apklausos protokolas (1975-04-28), ibid., b. 5796, l. 62–63. ¹⁵ G. T. apklausos protokolas (1975-04-08), ibid., b. 5798, l. 66. ¹⁶ A. P. apklausos protokolas (1975-04-10), ibid., b. 5795, l. 197–198. ¹⁷ M. D. apklausos protokolas (1975-04-17), ibid., b. 5796, l. 128–129. ¹⁸ J. Ž. apklausos protokolas (1975-04-18), ibid., l. 161–162. ¹⁹ A. L. apklausos protokolas (1975-04-10), ibid., b. 5795, l. 111–112. ²⁰ A. P. apklausos protokolas (1975-04-10), ibid., l. 197–198. ²¹ J. Ž. apklausos protokolas (1975-04-18), ibid., b. 5796, l. 161–162. ²² Dok. filmas „Tragiški 1975-ieji. Žaslių traukinių katastrofa“ (2023), atkarpa nuo 5 min. 40 sek. ²³ Ibid., atkarpa nuo 8 min. 10 sek. ²⁴ Ibid., atkarpa nuo 7 min. 10 sek. ²⁵ Ibid., atkarpa nuo 13 min. 25 sek. ²⁶ Lino Sabaičio tinklalaidė „Kraupiausia Lietuvoje traukinio katastrofa – Žasliai 1975“ („YouTube“), atkarpa nuo 10 min. 30 sek. ²⁷ Ibid., atkarpa nuo 18 min. 00 sek. ²⁸ Žaslių stoties traukinio tragedijos minėjimas („YouTube“), atkarpa nuo 16 min. 55 sek. ²⁹ Ibid., atkarpa nuo 33 min. 40 sek. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Darius Indrišionis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama