Kas iš konklavos išeis kaip popiežius? Kardinolas Robertas Sarah
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Siksto koplyčios paruošimas
Siksto koplyčia dar praeitą savaitę buvo uždaryta Vatikano muziejaus lankytojams ir pradėta rengti konklavai – sunešti stalai ir kėdės kardinolams rinkėjams, kuriems paskirtos konkrečios vietos pagal konklavos organizavimo taisykles. Vatikano žiniasklaida jau pasidalino nuotraukomis, kad salė sutvarkyta.
Siksto koplyčios parengimas konklavai turi ir neregimus dalykus – tai ypatinga apsaugos ir izoliacijos sistema – kad niekas iš koplyčios nebūtų girdima ir matoma, taip pat kad niekas neprasiskverbtų į koplyčią iš išorės.
Konklavos metu kardinolai visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio – jie ne tik neturi telefonų ir kompiuterių, bet ir blokuojamas telefono ir interneto ryšys Siksto koplyčioje bei Šv. Mortos namuose, kur kardinolai gyvena. Taip siekiama apsaugoti popiežiaus rinkimo procesą nuo bet kokios išorės įtakos. Vienintelis galimas ryšys – Šventosios Dvasios veikimas, kuri, kaip tikima, ir yra pagrindinė veikėja bei popiežiaus rinkėja konklavoje.
Siksto koplyčia parengta konklavai, kurioje buvo išrinktas popiežius Benediktas XVI, 2005 m. balandžio 16 d. EPA-EFE nuotrauka
Kaminas ant Siksto koplyčios stogo
Šį rytą maldininkai, susirinkę Šv. Petro aikštėje, ant Siksto koplyčios stogo matė besidarbuojančius Vatikano ugniagesius – jie įrengė kaminą, kuris bus oficialus ryšio laidas tarp konklavos ir likusio pasaulio, žinios skelbėjas apie vykstančių popiežiaus rinkimų rezultatus.
Kaminas bus prijungtas prie dviejų krosnių, specialiai konklavai įrengiamų Siksto koplyčioje – viena jų sena, iš ketaus, o kita – modernesnė. Ketaus krosnis yra 1939-ųjų ir bus naudojama balsavimo biuleteniams deginti. Jie po kiekvieno balsavimo kruopščiai surišami ir sudeginami. Antroji krosnis yra naujesnė, pagaminta 2005 metais – joje bus deginamos dūminės bombos, kurios suteiks dūmams spalvą – juodą, jeigu po įvykusio balsavimo naujas popiežius neišrinktas, ir baltą – jeigu balsavimu išrinktas naujas Petro įpėdinis. Iš kamino kylant baltiems dūmams, skamba ir Šv. Petro bazilikos varpai.
Vatikano ugniagesiai prieš konklavą įrengia kaminą ant Siksto koplyčios stogo 2025 m. gegužės 2 d. EPA-EFE nuotrauka
Dūmų istorija kupina anekdotinių pasakojimų, nes anksčiau jų spalva ne visada būdavo akivaizdi, bent jau jiems pradedant kilti. Taip buvo, pavyzdžiui, kai dūmai skelbė apie popiežiaus Benedikto XVI išrinkimą. Iš pradžių jie atrodė pilki, todėl buvo nuspręsta baltus dūmus palydėti ir varpų skambėjimu. Taip iš Siksto koplyčios sklindanti žinia, kad išrinktas naujas popiežius, bus nedviprasmiška.
Į kaminą kaip visada turėtų būti nukreipta Vatikano žiniasklaidos kamera, esanti kelių metrų atstumu, todėl visi galės stebėti procesą tiesioginėje transliacijoje oficialiame Vatikano jutubo kanale. Taip pat kamine turėtų būti įrengtos šviesos, kad bet koks vakarinis dūmas būtų aiškiai matomas.
8-oji kardinolų generalinė kongregacija
Šiandien, gegužės 2-osios, rytą Vatikane įvyko aštuntoji kardinolų generalinė kongregacija, kurioje dalyvavo daugiau nei 180 kardinolų, iš kurių daugiau kaip 120 – kardinolai rinkėjai.
Šventojo Sosto spaudos salės vadovas Matteo Bruni pranešė, kad kongregacijoje pasisakė 25 kardinolai. Pagrindinės aptartos temos: evangelizacija – popiežiaus Pranciškaus pontifikato centras; Bažnyčia – brolišką bendrystę skatinanti ir evangelizuojanti bendruomenė; kaip skelbti Evangeliją, ypač jaunimui; Rytų Bažnyčios, jų kančia ir liudijimas; kaip padaryti veiksmingesnę Evangelijos sklaidą visais lygmenimis – nuo parapijų iki kurijos; pareiga liudyti, siekti vienybės; priešingas liudijimas – seksualinio išnaudojimo atvejai ir finansiniai skandalai; liturgijos centriškumas; Kanonų teisės svarba; sinodiškumas ir kolegialumas, sinodiškumas ir misija, sinodiškumas ir sekuliarizmas; Jono Pauliaus II, Benedikto XVI ir Pranciškaus pontifikatų palikimas; Eucharistija – Bažnyčios misijos širdis.
Kas stos prie Bažnyčios vairo?
Katalikų pasaulis stebi Romą sulaikęs kvapą – kas gi stos prie Bažnyčios vairo po Pranciškaus? Klausimas tampa vis aktualesnis – aptariami vardai, vertinamos biografijos, svarstomi įtakos laukai. Koks popiežius atneš pasauliui taiką – laisvas reformatorius ar tikėjimo šaknų sergėtojas?
Dienraštis „Bernardinai.lt“, nespekuliuodamas, nespėliodamas, kas bus naujasis Romos Katalikų Bažnyčios popiežius, tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi ryškiausi Kardinolų kolegijos veidai. Šiandien aptarsime gerbiamiausiu kardinolu Afrikoje vadinamą Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos prefektą emeritą, kardinolą ROBERTĄ SARAH.
Kardinolas Robertas Sarah, vienas iš 24 naujų kardinolų, kuriuos sukūrė popiežius Benediktas XVI per konsistoriją Šv. Petro bazilikoje Vatikane 2010 m. lapkričio 20 d. EPA-EFE nuotrauka
Kardinolas yra tradicinių katalikiškų pažiūrų buvęs aukštas Vatikano pareigūnas, kuris savo pranašiškais liudijimais, asmeniniu šventumu ir literatūriniais kūriniais įgijo daugybę atsidavusių sekėjų visame pasaulyje. Kardinolas griežtai nusistatęs prieš dabartinio amžiaus dvasią, kuri, anot jo, atmeta tikėjimą. Taip pat jis yra prieš Bažnyčios sinodinį procesą, kuriuo siekiama skatinti Bažnyčios atvirumą, dalyvavimą ir dialogą. Dvasininkas – aršiausias tos pačios lyties porų palaiminimo kritikas. Perspėdamas apie grėsmes kardinolas siekia išsaugoti tikėjimo tikrumą ir šaknis.
Jauniausias vyskupas pasaulyje
Prieš 79 metus dvasininkas gimė Ouruse, Afrikos valstybėje Gvinėjoje. Jo tėvai iš animizmo (tikėjimas, kad gamtos objektai turi dvasią) buvo atsivertę į krikščionybę.
Baigęs studijas jis buvo paskirtas Kindijos mažosios seminarijos rektoriumi ir tarnavo parapijų kunigu įvairiuose Afrikos miestuose bei gyvenvietėse. Trisdešimt ketverių buvo paskirtas Konakrio arkivyskupu. Tai buvo jauniausias vyskupas pasaulyje. Popiežius Jonas Paulius II jam suteikė Kūdikio vyskupo pravardę. Būdamas arkivyskupu, jis gyveno valdant marksistinei Ahmedo Sékou Touré diktatūrai – ši įtraukė dvasininką į režimo priešų sąrašą.
Popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą R. Sarah paskyrė Tautų evangelizavimo kongregacijos sekretoriumi. Šias pareigas jis ėjo beveik dešimtmetį. Dėl šios pozicijos paliekant Gvinėją, šalies lyderis generolas Lansana Conté jam įteikė aukščiausią Gvinėjos apdovanojimą. Tačiau tai nesutrukdė kardinolui viešai kritikuoti režimo korupciją ir prastą administravimą.
2011 m. gegužės 15 d. kardinolas Robertas Sarah popiežiaus Benedikto XVI vardu lankosi Šičigahamoje, 2011 m. kovo mėn. smarkaus žemės drebėjimo ir cunamio nusiaubtoje Šiaurės Japonijos teritorijoje. EPA-EFE nuotrauka
2010-aisiais popiežius Benediktas XVI paskyrė dvasininką popiežiškosios tarybos Cor unum prezidentu ir tais pačiais metais pakylėjo jį į kardinolo rangą. Cor unum išvertus reiškia „Viena širdis“. Ši buvusi Vatikano institucija rūpinosi Bažnyčios humanitarine pagalba, labdara ir solidarumu su vargstančiaisiais. Po popiežius Pranciškaus reformų institucija prijungta prie Integralaus žmogaus vystymosi skatinimo dikasterijos.
Kardinolas R. Sarah dalyvavo 2013-ųjų konklavoje, kurioje buvo išrinktas popiežius Pranciškus. Pastarojoje dvasininkas nebuvo įtrauktas į papabili sąrašus. Tuo metu jis ėjo Cor unum pirmininko pareigas ir tyliai padėjo Benediktui XVI diegti didesnę ištikimybę Bažnyčios mokymui katalikiškose labdaros organizacijose.
Ginti tikėjimo tradiciją
Kardinolas R. Sarah demonstravo drąsą ir saikingą atvirumą gindamas tikėjimą, dėl to tapo gerai žinomas, nes daugeliui kardinolų Vakaruose šių savybių pastebimai trūko. Ypač kalbant apie jautrius Bažnyčios moralinio mokymo elementus.
Jis įgijo dar didesnį autoritetą, kai popiežius Pranciškus jį paskyrė Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos prefektu. Kardinolas stengėsi atkreipti dėmesį į vieną iš didžiausių savo rūpesčių: šventumo praradimą ir poreikį ginti tikėjimą nuo šių laikų dvasios, kuri tikėjimą visiškai atmeta. Vakarų pasaulis atstūmė tikėjimą, o Afrikos krikščionims jis yra esminis.
Būdamas šios dikasterijos prefektu, kardinolas pritarė liturgijos reformai, ypač šv. Mišiose. Ja siekta peržiūrėti ir patobulinti po Vatikano II susirinkimo įgyvendintus pakeitimus, taisant klaidas ir išlaikant šventumą. Dvasininkas teikė ypatingą reikšmę šv. Mišių ad orientem propagavimui, kai kunigas būna atsigręžęs veidu į altorių, o ne tikinčiuosius.
Kardinolas Robertas Sarah katalikiškoje Mototerakoji bažnyčioje Sendajaus mieste, Japonijoje, aukoja šv. Mišias už žemės drebėjimo ir cunamio, kuris 2011 m. kovo mėn. nusiaubė Šiaurės Japoniją, aukas 2011 m. gegužės 15 d. EPA-EFE nuotrauka
Kardinolas R. Sarah tvirtai pritarė Komunijai, priimamai tiesiai į burną, ir prieštaravo praktikai, kai ne katalikai (pavyzdžiui, protestantai) priima Komuniją katalikų šv. Mišiose. Jis taip pat perspėjo apie fariziejiškumo pavojų, kai žmogus laikosi išorinių taisyklių, bet širdimi nėra artimas Dievui.
Kardinolas R. Sarah kone apokaliptiškai kalbėjo apie šiuolaikines abortų, tos pačios lyties asmenų santykių laiminimo ir islamizmo blogybes. Jo knygoje „Iš mūsų širdžių gelmių“, rašytoje kartu su popiežiumi Benediktu XVI, kalbama apie kunigystės krizę, ginant kunigų celibatą. Ši knyga buvo kontroversiškai priimta prieš pat popiežiaus Pranciškaus apaštališkąją egzortaciją apie Amazonijos sinodą. Popiežiaus žinia buvo susijusi su kunigų stygiumi Amazonijoje ir diskusijomis apie galimybę tam tikrose situacijose leisti susituokusiems žmonėms tapti kunigais. Tai sukėlė diskusijų apie celibato įpareigojimą visame pasaulyje. Knygos išleidimas dar labiau sustiprino kardinolo, kaip ištikimo tradicijai Bažnyčios vadovo, įvaizdį.
Nors vidinis pasipriešinimas kardinolui R. Sarah trukdė siekti savo tikslų, jis nepasidavė. Susidūręs su Bažnyčios krize dėl reliatyvizmo (požiūris, kad tiesos ir moralės normos ne yra objektyvios, o priklauso nuo asmens ar kultūros) ir sekuliarizmo (religijos, visuomenės ir politikos atskyrimas), jis skatino tikrosios evangelizacijos dvasią, ragindamas priešintis ir toliau nepasiduoti šių laikų požiūriui.
Susidūręs su dideliu susirūpinimu dėl popiežiaus Pranciškaus pozicijos, paprastai kardinolas tylėdavo ir vengdavo dalyvauti ginčuose, tik pateikdavo netiesioginius įspėjimus. Šis santūrumas nekritikuojant popiežiaus iš dalies siejamas su artimais jo ryšiais su Katalikų Bažnyčios institucija Opus Dei, kuri rūpinosi kai kuriais jo žiniasklaidos ryšiais ir laikosi politikos viešai nekritikuoti popiežiaus ar vyskupų.
Kardinolas Robertas Sarah ir dzenbudistų kunigas Dzuigandžio šventykloje Macušimoje, Mijagio prefektūroje, Japonijoje, 2011 m. gegužės 16 d. EPA-EFE nuotrauka
Tiesos išlaisvinimas sulaukė populiarumo
Po penkerių metų kadencijos Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijoje popiežius Pranciškus leido kardinolui R. Sarah tęsti pareigas. Sulaukęs 75 metų jis atsistatydino iš kongregacijos prefekto pareigų. Šį įvykį pats pakomentavo žinute socialiniame tinkle X: „Esu Dievo rankose. Vienintelė uola yra Kristus. Netrukus vėl susitiksime Romoje ir kitur.“
Atsistatydinęs jis ėmė dažniau skelbti savo nuomonę socialiniuose tinkluose ir rodytis viešumoje. Kardinolo kalbos tapo populiarios – jo X paskyra turi daugiau nei 140 tūkst. sekėjų. Pastaraisiais metais jis kalba dar laisviau ir aiškiau ne tik rašytiniu žodžiu, bet ir per pamokslus, konferencijas, interviu. Kardinolo jautrumas, žinant, kada prabilti, o kada tylėti, taip pat jo narsa ginant tikėjimo tiesas dažnai paaiškinami jo patirtimi priešinantis marksistinei Gvinėjos diktatūrai.
„Mūsų tikėjimą gali supurtyti net ir Bažnyčios viduje esantys asmenys, kurie siekia pakeisti Dievo apreikštą tiesą, sėja painiavą, užuot skatinę aiškumą ir tvirtinę tikėjimą. Tokia painiava mokyme kelia grėsmę mūsų krikščioniškajam pamatui ir pačiai visuomenės struktūrai“, – pamokslavo kardinolas R. Sarah.
Palikęs kuriją, kardinolas atliko svarbų vaidmenį remdamas tradicinėse lotyniškose šv. Mišiose dalyvaujančius katalikus. Jis nepaisė didėjančio persekiojimo iš Romos, taikant administracinius, liturginius ar kanoninius apribojimus, keliant spaudimą tiems, kurie išpažįsta liturginį konservatyvumą.
Kardinolas ėmėsi vadovaujamo vaidmens, kovojant su tos pačios lyties porų palaiminimo propagavimu, ir tapo vienu aršiausių šios praktikos kritikų. Jis taip pat perspėjo apie dabartinio Sinodo keliamus pavojus.
Kardinolas R. Sarah kritikuoja pernelyg atvirą požiūrį, kai sinodiniuose procesuose į dialogą sensus fidelium (lot. „tikinčiųjų nuojauta“) vardu kviečiami visi, kurie laiko save katalikais – net jei jų pažiūros prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui: „Vien todėl, kad kažkas identifikuojasi kaip katalikas, dar nereiškia, kad yra sensus fidelium dalis. Būti kataliku yra daugiau nei kultūrinis identifikavimas – tai yra tikėjimo išpažinimas.
Išėjęs į pensiją kardinolas R. Sarah toli gražu neprarado savo statuso Bažnyčioje. Jis pelnė žinomumą ir pripažinimą kaip tikėjimo gynėjas. Jau keletą metų kardinolas buvo laikomas vienu iš pagrindinių pretendentų tapti popiežiumi iš Afrikos.
Kardinolas Robertas Sarah išeina iš Generalinės kardinolų kongregacijos posėdžio Vatikane 2025 m. gegužės 2 d. EPA-EFE nuotrauka
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Siksto koplyčia parengta konklavai, kurioje buvo išrinktas popiežius Benediktas XVI, 2005 m. balandžio 16 d. EPA-EFE nuotrauka
Kaminas ant Siksto koplyčios stogo
Šį rytą maldininkai, susirinkę Šv. Petro aikštėje, ant Siksto koplyčios stogo matė besidarbuojančius Vatikano ugniagesius – jie įrengė kaminą, kuris bus oficialus ryšio laidas tarp konklavos ir likusio pasaulio, žinios skelbėjas apie vykstančių popiežiaus rinkimų rezultatus.
Kaminas bus prijungtas prie dviejų krosnių, specialiai konklavai įrengiamų Siksto koplyčioje – viena jų sena, iš ketaus, o kita – modernesnė. Ketaus krosnis yra 1939-ųjų ir bus naudojama balsavimo biuleteniams deginti. Jie po kiekvieno balsavimo kruopščiai surišami ir sudeginami. Antroji krosnis yra naujesnė, pagaminta 2005 metais – joje bus deginamos dūminės bombos, kurios suteiks dūmams spalvą – juodą, jeigu po įvykusio balsavimo naujas popiežius neišrinktas, ir baltą – jeigu balsavimu išrinktas naujas Petro įpėdinis. Iš kamino kylant baltiems dūmams, skamba ir Šv. Petro bazilikos varpai.
Vatikano ugniagesiai prieš konklavą įrengia kaminą ant Siksto koplyčios stogo 2025 m. gegužės 2 d. EPA-EFE nuotrauka
Dūmų istorija kupina anekdotinių pasakojimų, nes anksčiau jų spalva ne visada būdavo akivaizdi, bent jau jiems pradedant kilti. Taip buvo, pavyzdžiui, kai dūmai skelbė apie popiežiaus Benedikto XVI išrinkimą. Iš pradžių jie atrodė pilki, todėl buvo nuspręsta baltus dūmus palydėti ir varpų skambėjimu. Taip iš Siksto koplyčios sklindanti žinia, kad išrinktas naujas popiežius, bus nedviprasmiška.
Į kaminą kaip visada turėtų būti nukreipta Vatikano žiniasklaidos kamera, esanti kelių metrų atstumu, todėl visi galės stebėti procesą tiesioginėje transliacijoje oficialiame Vatikano jutubo kanale. Taip pat kamine turėtų būti įrengtos šviesos, kad bet koks vakarinis dūmas būtų aiškiai matomas.
8-oji kardinolų generalinė kongregacija
Šiandien, gegužės 2-osios, rytą Vatikane įvyko aštuntoji kardinolų generalinė kongregacija, kurioje dalyvavo daugiau nei 180 kardinolų, iš kurių daugiau kaip 120 – kardinolai rinkėjai.
Šventojo Sosto spaudos salės vadovas Matteo Bruni pranešė, kad kongregacijoje pasisakė 25 kardinolai. Pagrindinės aptartos temos: evangelizacija – popiežiaus Pranciškaus pontifikato centras; Bažnyčia – brolišką bendrystę skatinanti ir evangelizuojanti bendruomenė; kaip skelbti Evangeliją, ypač jaunimui; Rytų Bažnyčios, jų kančia ir liudijimas; kaip padaryti veiksmingesnę Evangelijos sklaidą visais lygmenimis – nuo parapijų iki kurijos; pareiga liudyti, siekti vienybės; priešingas liudijimas – seksualinio išnaudojimo atvejai ir finansiniai skandalai; liturgijos centriškumas; Kanonų teisės svarba; sinodiškumas ir kolegialumas, sinodiškumas ir misija, sinodiškumas ir sekuliarizmas; Jono Pauliaus II, Benedikto XVI ir Pranciškaus pontifikatų palikimas; Eucharistija – Bažnyčios misijos širdis.
Kas stos prie Bažnyčios vairo?
Katalikų pasaulis stebi Romą sulaikęs kvapą – kas gi stos prie Bažnyčios vairo po Pranciškaus? Klausimas tampa vis aktualesnis – aptariami vardai, vertinamos biografijos, svarstomi įtakos laukai. Koks popiežius atneš pasauliui taiką – laisvas reformatorius ar tikėjimo šaknų sergėtojas?
Dienraštis „Bernardinai.lt“, nespekuliuodamas, nespėliodamas, kas bus naujasis Romos Katalikų Bažnyčios popiežius, tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi ryškiausi Kardinolų kolegijos veidai. Šiandien aptarsime gerbiamiausiu kardinolu Afrikoje vadinamą Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos prefektą emeritą, kardinolą ROBERTĄ SARAH.
Kardinolas Robertas Sarah, vienas iš 24 naujų kardinolų, kuriuos sukūrė popiežius Benediktas XVI per konsistoriją Šv. Petro bazilikoje Vatikane 2010 m. lapkričio 20 d. EPA-EFE nuotrauka
Kardinolas yra tradicinių katalikiškų pažiūrų buvęs aukštas Vatikano pareigūnas, kuris savo pranašiškais liudijimais, asmeniniu šventumu ir literatūriniais kūriniais įgijo daugybę atsidavusių sekėjų visame pasaulyje. Kardinolas griežtai nusistatęs prieš dabartinio amžiaus dvasią, kuri, anot jo, atmeta tikėjimą. Taip pat jis yra prieš Bažnyčios sinodinį procesą, kuriuo siekiama skatinti Bažnyčios atvirumą, dalyvavimą ir dialogą. Dvasininkas – aršiausias tos pačios lyties porų palaiminimo kritikas. Perspėdamas apie grėsmes kardinolas siekia išsaugoti tikėjimo tikrumą ir šaknis.
Jauniausias vyskupas pasaulyje
Prieš 79 metus dvasininkas gimė Ouruse, Afrikos valstybėje Gvinėjoje. Jo tėvai iš animizmo (tikėjimas, kad gamtos objektai turi dvasią) buvo atsivertę į krikščionybę.
Baigęs studijas jis buvo paskirtas Kindijos mažosios seminarijos rektoriumi ir tarnavo parapijų kunigu įvairiuose Afrikos miestuose bei gyvenvietėse. Trisdešimt ketverių buvo paskirtas Konakrio arkivyskupu. Tai buvo jauniausias vyskupas pasaulyje. Popiežius Jonas Paulius II jam suteikė Kūdikio vyskupo pravardę. Būdamas arkivyskupu, jis gyveno valdant marksistinei Ahmedo Sékou Touré diktatūrai – ši įtraukė dvasininką į režimo priešų sąrašą.
Popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą R. Sarah paskyrė Tautų evangelizavimo kongregacijos sekretoriumi. Šias pareigas jis ėjo beveik dešimtmetį. Dėl šios pozicijos paliekant Gvinėją, šalies lyderis generolas Lansana Conté jam įteikė aukščiausią Gvinėjos apdovanojimą. Tačiau tai nesutrukdė kardinolui viešai kritikuoti režimo korupciją ir prastą administravimą.
2011 m. gegužės 15 d. kardinolas Robertas Sarah popiežiaus Benedikto XVI vardu lankosi Šičigahamoje, 2011 m. kovo mėn. smarkaus žemės drebėjimo ir cunamio nusiaubtoje Šiaurės Japonijos teritorijoje. EPA-EFE nuotrauka
2010-aisiais popiežius Benediktas XVI paskyrė dvasininką popiežiškosios tarybos Cor unum prezidentu ir tais pačiais metais pakylėjo jį į kardinolo rangą. Cor unum išvertus reiškia „Viena širdis“. Ši buvusi Vatikano institucija rūpinosi Bažnyčios humanitarine pagalba, labdara ir solidarumu su vargstančiaisiais. Po popiežius Pranciškaus reformų institucija prijungta prie Integralaus žmogaus vystymosi skatinimo dikasterijos.
Kardinolas R. Sarah dalyvavo 2013-ųjų konklavoje, kurioje buvo išrinktas popiežius Pranciškus. Pastarojoje dvasininkas nebuvo įtrauktas į papabili sąrašus. Tuo metu jis ėjo Cor unum pirmininko pareigas ir tyliai padėjo Benediktui XVI diegti didesnę ištikimybę Bažnyčios mokymui katalikiškose labdaros organizacijose.
Ginti tikėjimo tradiciją
Kardinolas R. Sarah demonstravo drąsą ir saikingą atvirumą gindamas tikėjimą, dėl to tapo gerai žinomas, nes daugeliui kardinolų Vakaruose šių savybių pastebimai trūko. Ypač kalbant apie jautrius Bažnyčios moralinio mokymo elementus.
Jis įgijo dar didesnį autoritetą, kai popiežius Pranciškus jį paskyrė Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos prefektu. Kardinolas stengėsi atkreipti dėmesį į vieną iš didžiausių savo rūpesčių: šventumo praradimą ir poreikį ginti tikėjimą nuo šių laikų dvasios, kuri tikėjimą visiškai atmeta. Vakarų pasaulis atstūmė tikėjimą, o Afrikos krikščionims jis yra esminis.
Būdamas šios dikasterijos prefektu, kardinolas pritarė liturgijos reformai, ypač šv. Mišiose. Ja siekta peržiūrėti ir patobulinti po Vatikano II susirinkimo įgyvendintus pakeitimus, taisant klaidas ir išlaikant šventumą. Dvasininkas teikė ypatingą reikšmę šv. Mišių ad orientem propagavimui, kai kunigas būna atsigręžęs veidu į altorių, o ne tikinčiuosius.
Kardinolas Robertas Sarah katalikiškoje Mototerakoji bažnyčioje Sendajaus mieste, Japonijoje, aukoja šv. Mišias už žemės drebėjimo ir cunamio, kuris 2011 m. kovo mėn. nusiaubė Šiaurės Japoniją, aukas 2011 m. gegužės 15 d. EPA-EFE nuotrauka
Kardinolas R. Sarah tvirtai pritarė Komunijai, priimamai tiesiai į burną, ir prieštaravo praktikai, kai ne katalikai (pavyzdžiui, protestantai) priima Komuniją katalikų šv. Mišiose. Jis taip pat perspėjo apie fariziejiškumo pavojų, kai žmogus laikosi išorinių taisyklių, bet širdimi nėra artimas Dievui.
Kardinolas R. Sarah kone apokaliptiškai kalbėjo apie šiuolaikines abortų, tos pačios lyties asmenų santykių laiminimo ir islamizmo blogybes. Jo knygoje „Iš mūsų širdžių gelmių“, rašytoje kartu su popiežiumi Benediktu XVI, kalbama apie kunigystės krizę, ginant kunigų celibatą. Ši knyga buvo kontroversiškai priimta prieš pat popiežiaus Pranciškaus apaštališkąją egzortaciją apie Amazonijos sinodą. Popiežiaus žinia buvo susijusi su kunigų stygiumi Amazonijoje ir diskusijomis apie galimybę tam tikrose situacijose leisti susituokusiems žmonėms tapti kunigais. Tai sukėlė diskusijų apie celibato įpareigojimą visame pasaulyje. Knygos išleidimas dar labiau sustiprino kardinolo, kaip ištikimo tradicijai Bažnyčios vadovo, įvaizdį.
Nors vidinis pasipriešinimas kardinolui R. Sarah trukdė siekti savo tikslų, jis nepasidavė. Susidūręs su Bažnyčios krize dėl reliatyvizmo (požiūris, kad tiesos ir moralės normos ne yra objektyvios, o priklauso nuo asmens ar kultūros) ir sekuliarizmo (religijos, visuomenės ir politikos atskyrimas), jis skatino tikrosios evangelizacijos dvasią, ragindamas priešintis ir toliau nepasiduoti šių laikų požiūriui.
Susidūręs su dideliu susirūpinimu dėl popiežiaus Pranciškaus pozicijos, paprastai kardinolas tylėdavo ir vengdavo dalyvauti ginčuose, tik pateikdavo netiesioginius įspėjimus. Šis santūrumas nekritikuojant popiežiaus iš dalies siejamas su artimais jo ryšiais su Katalikų Bažnyčios institucija Opus Dei, kuri rūpinosi kai kuriais jo žiniasklaidos ryšiais ir laikosi politikos viešai nekritikuoti popiežiaus ar vyskupų.
Kardinolas Robertas Sarah ir dzenbudistų kunigas Dzuigandžio šventykloje Macušimoje, Mijagio prefektūroje, Japonijoje, 2011 m. gegužės 16 d. EPA-EFE nuotrauka
Tiesos išlaisvinimas sulaukė populiarumo
Po penkerių metų kadencijos Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijoje popiežius Pranciškus leido kardinolui R. Sarah tęsti pareigas. Sulaukęs 75 metų jis atsistatydino iš kongregacijos prefekto pareigų. Šį įvykį pats pakomentavo žinute socialiniame tinkle X: „Esu Dievo rankose. Vienintelė uola yra Kristus. Netrukus vėl susitiksime Romoje ir kitur.“
Atsistatydinęs jis ėmė dažniau skelbti savo nuomonę socialiniuose tinkluose ir rodytis viešumoje. Kardinolo kalbos tapo populiarios – jo X paskyra turi daugiau nei 140 tūkst. sekėjų. Pastaraisiais metais jis kalba dar laisviau ir aiškiau ne tik rašytiniu žodžiu, bet ir per pamokslus, konferencijas, interviu. Kardinolo jautrumas, žinant, kada prabilti, o kada tylėti, taip pat jo narsa ginant tikėjimo tiesas dažnai paaiškinami jo patirtimi priešinantis marksistinei Gvinėjos diktatūrai.
„Mūsų tikėjimą gali supurtyti net ir Bažnyčios viduje esantys asmenys, kurie siekia pakeisti Dievo apreikštą tiesą, sėja painiavą, užuot skatinę aiškumą ir tvirtinę tikėjimą. Tokia painiava mokyme kelia grėsmę mūsų krikščioniškajam pamatui ir pačiai visuomenės struktūrai“, – pamokslavo kardinolas R. Sarah.
Palikęs kuriją, kardinolas atliko svarbų vaidmenį remdamas tradicinėse lotyniškose šv. Mišiose dalyvaujančius katalikus. Jis nepaisė didėjančio persekiojimo iš Romos, taikant administracinius, liturginius ar kanoninius apribojimus, keliant spaudimą tiems, kurie išpažįsta liturginį konservatyvumą.
Kardinolas ėmėsi vadovaujamo vaidmens, kovojant su tos pačios lyties porų palaiminimo propagavimu, ir tapo vienu aršiausių šios praktikos kritikų. Jis taip pat perspėjo apie dabartinio Sinodo keliamus pavojus.
Kardinolas R. Sarah kritikuoja pernelyg atvirą požiūrį, kai sinodiniuose procesuose į dialogą sensus fidelium (lot. „tikinčiųjų nuojauta“) vardu kviečiami visi, kurie laiko save katalikais – net jei jų pažiūros prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui: „Vien todėl, kad kažkas identifikuojasi kaip katalikas, dar nereiškia, kad yra sensus fidelium dalis. Būti kataliku yra daugiau nei kultūrinis identifikavimas – tai yra tikėjimo išpažinimas.
Išėjęs į pensiją kardinolas R. Sarah toli gražu neprarado savo statuso Bažnyčioje. Jis pelnė žinomumą ir pripažinimą kaip tikėjimo gynėjas. Jau keletą metų kardinolas buvo laikomas vienu iš pagrindinių pretendentų tapti popiežiumi iš Afrikos.
Kardinolas Robertas Sarah išeina iš Generalinės kardinolų kongregacijos posėdžio Vatikane 2025 m. gegužės 2 d. EPA-EFE nuotrauka
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
