1945-ieji: Lietuvos žydų gelbėtojų ir jų globotinių patirtys ir likimai (I)
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Šiame rašinyje, remdamasis archyviniais dokumentais ir atsiminimais, aptarsiu ligi šiol nereflektuotas Lietuvos žydų gelbėtojų ir jų globotinių patirtis ir likimus Lietuvos reokupacijos pradžioje, taigi 1944–1945 m. Nuo to laiko praėjo lygiai 80 metų, tai reiškia, kad tų dienų gyvoji atmintis jau beveik visiškai tapo kultūrine atmintimi. Atlikdamas šį nedidelį tyrimą, rėmiausi beveik 50-imčia Lietuvos žydų gelbėtojų bylų, saugomų Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyve, išgelbėtųjų atsiminimais ir tų laikų Lietuvos SSR spauda – „Tiesa“ ir „Tarybų Lietuva“. Daugumą bylų atrinkau atsitiktine tvarka. Pažymėtina, kad minėtame muziejuje šiandien saugoma daugiau nei 1700 Lietuvos žydų gelbėtojų bylų, todėl manoji imtis yra nedidelė. Vis dėlto ir ji leidžia įžvelgti tam tikrus dėsningumus, kuriuos bus galima patikslinti tolesniais tyrimais. Chronologija ir kontekstas Iš pradžių – šiek tiek konteksto. Sovietų armija per Lietuvą judėjo lėtai ir užėmė ją per septynis mėnesius. Palyginkime – naciai 1941 m. mūsų kraštą kirto per savaitę. SSRS kariuomenės junginiai Lietuvos šiaurės rytų sieną peržengė liepos 4-ąją, liepos 13 d. užėmė Vilnių, liepos 22 d. – Panevėžį, liepos 27 d. – Šiaulius, rugpjūčio 1 d. – Kauną, o spalio 10 d. blokavo Klaipėdą. Taigi ir Lietuvos žydų gelbėjimas baigėsi skirtingu laiku. Sąlygine gelbėjimo pabaigos data galėtume laikyti 1944 m. spalį. Galbūt netgi spalio 5-ąją, kai Šiaulių apskrities Tryškių valsčiaus Balsių kaime traukdamiesi naciai sušaudė telšiškį Praną Laucevičių ir jo žmoną žydę Viktoriją Laucevičienę (iki slapstymosi – Rūta Gurvičiūtė). Sovietams judant į Vakarus, didėjo ir pabėgėlių srautas. Dabar žinome, kad 1944 m. į Vokietiją pasitraukė 70 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Kiti dėl įvairių priežasčių nutarė likti. Tarp jų buvo ir dauguma gelbėtojų. Man nepavyko aptikti atvejų – ir tai pačiam buvo nedidelis atradimas, – kad gelbėtojai būtų pasitraukę palikdami globotinius vienus. 1944-ieji – paskutiniai Holokausto Lietuvoje metai. Priminsiu: tų metų liepą buvo likviduota Kauno koncentracijos stovykla, Šiaulių koncentracijos stovykla (buvęs Kauno ir Šiaulių getai) ir priverčiamojo darbo stovyklos Vilniuje (Vilniaus getas panaikintas 1943 m. rudenį). Šiuo laikotarpiu žydai ėmė itin intensyviai ieškoti išeičių – prieglobsčio sau ir savo vaikams. Vaikai buvo dar masiškiau gelbėjami 1943 m. žiemą ir 1944 m. pavasarį, kai Šiaulių ir Kauno koncentracijos stovyklose bei Vilniuje buvo įvykdytos sukrečiančios vadinamosios vaikų akcijos. Šiauliuose tokia akcija įvykdyta 1943 m. lapkričio 5 d., Vilniuje – 1944 m. kovo 27 d., Kaune – tų pačių metų 27–28 d. Jų metu iš tėvų atimti vaikai buvo išvežti į mirties stovyklas. 
Geležinkelio stotis. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka 
Sunaikinto Šiaulių geto vartai 1944 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka „Tėvas taip ir liko nesveikas“ – gelbėtojų likimai naciams traukiantis Naciams traukiantis, intensyviau pradėti persekioti ir asmenys, įtarti gelbėjantys žydus. Iš 20 žinomų už žydų gelbėjimą sušaudytų asmenų devyni buvo nužudyti 1944 m. – kai kurie po ilgesnio kalinimo, kai kurie, tokie kaip Laucevičiai, iškart suėmus. 1944 m. liepą Kauno IX forte buvo sušaudytas gydytojas Vytautas Žakavičius ir jo pagalbininkai ūkininkai Bronius Jocevičius bei Jonas Petrauskas. Rugsėjį – vietos policininkams įskundus –Benediktas Sindikaitis. Kai kuriems, atėjus sovietams, pavyko išsilaisvinti, pavyzdžiui, Feliksui Bakšiui, laikytam Alytaus kalėjime. Gelbėtojų Alekso ir Jadvygos Andriuškų byloje galima rasti dramatišką jų dukros Irenos Jašinskienės (Andriuškaitės), gimusios 1929 m., pasakojimą, ką jų šeimai teko išgyventi traukiantis naciams. Andriuškos buvo neturtinga, bežemė šešių asmenų šeima, gyvenusi netoli Šaukėnų. Vieną 1944 m. birželio dieną kaimynai įspėjo Andriuškas apie jiems gresiantį pavojų: kad buvo išsiaiškinta, jog jie slepia žydus, ir rytoj sulauks vietos policijos vizito. Andriuškos slėpė tris asmenis, pabėgusius iš Šiaulių geto, o 1941 m. nešė maisto Svilės malūne, netoli Šaukėnų, uždarytiems vaikams. Gavę pranešimą Andriuškos iškart pasitraukė į mišką, bet namie paliko 79 metų senutę, tikėdamiesi, kad atėjūnai jos nelies, nors, pasak I. Jašinskienės, „kaimynės sesers sūnus ir brolio vaikai buvo žmogžudžiai“. Ir išties – moters nepasigailėta. Ji buvo sumušta, suspardyta, reikalaujant pasakyti, kur yra šeimininkai ir žydai. Andriuškos miške slėpėsi apie savaitę, tada pasiuntė namo Ireną, tuomet penkiolikmetę, ištirti padėties. Tikėtasi, kad pavojus jau praėjo. Tačiau prie namų būta pasalos. Ireną „žmogžudžiai“ (pagalbiniai nacių policininkai) sučiupo, mušė, gąsdino spirdami pasakyti, kur tėvai ir žydai. Taip kankino daboklėje apie savaitę. Vėliau Irena liudijo, kad tos dvi savaitės šeimoje paliko gilią žaizdą: „Mano tėvas taip ir liko nesveikas, dažnai sėdėdavo prie namų po egle pasikišęs antras kelnes. Vėliau jautėsi kiek geriau, bet labai gėrė, o prieš tai to nebuvo. Pajutome šeimoje didelę traumą <...>.“ Ji ir pati jautė tų dienų pasekmes visą gyvenimą, kai vienas iš žudikų grubiai parklupdė ją ant kelio miestelyje ant bruko. Skaitant tokius liudijimus, į galvą ateina mintis apie viską prisimenantį kūną. Kad ir kiek laiko praeitų nuo įvykių, mūsų kūnas – Robo Baumo žodžiais, šis trapus archyvas, atminties vieta – vis primena, kas įvyko, ir vis sudabartina praeitį – kartais visiškai netikėtai. 
Priekyje – Aleksas Andriuška, su skarele – Jadvyga Andriuškienė. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka Tikrovė staiga pakinta – artėja sovietai Artėjant frontui, buvo ypač jaučiamas nerimas, įtampa ir laukimas – laikas buvo tarsi sulėtėjęs, gal net visai sustojęs. Ypač lėtai jis turėjo slinkti tiems, kurie paskutines dienas ar savaites turėjo leisti ankštose tvankiose slėptuvėse po žeme, beveik be šviesos. Tačiau išgelbėtųjų atsiminimuose gaisro pašvaistės, sprogimai, bombardavimai iškyla kaip „gražiausia muzika“ ar „didinga simfonija“, po kurios stoja tyla ir tikrovė staiga pakinta – kaip burtų lazdele pamojus. Tai atsiminimuose apibūdino būsimasis režisierius Stanislovas Rubinovas, tuo metu su mama slapstęsis miške ir palengva ėjęs į rytus: „Vieną rytą pabudę aiškiai išgirdome, kad žemė dunda. Frontas! Diena iš dienos šie garsai stiprėjo! Klausėmės jų kaip gražiausios muzikos. Ir staiga – tyla“, o „[paskui] mes ėjome per kaimą. Dieną! Pačiu kelio viduriu! Niekas į mus nekreipė jokio dėmesio!“ Gydytojas Mironas Ginkas sovietų armiją sutiko slapstydamasis Kauno rajone Panemunėje: „Jaučiame, kaip žemė siūbuoja. Tolumoje ilgai, be pertraukos gaudžia. Man tai skamba kaip didinga simfonija <...>. [Kanonadai nutilus] Kylame į kiemą. Kiemas tuščias. Nė vieno žmogaus. Tylu... Išeiname į gatvę. Toliau, prie parko – žmonės. Šalia jų – du kareiviai raudonarmiečių palaidinėmis.“ Kaunietė, būsima teatrologė Irena Veisaitė, karo metais gyvenusi Vilniuje pas Stefaniją Ladigienę, paskutinę nacių okupacijos savaitę praleido viena, atskirai nuo savo gelbėtojų. Vėl su jais susitikusi ji patyrė didžiulę emocinę iškrovą: „Pamačiusi visus sveikus ir gyvus, dar sėdinčius rūsyje, aš iš laimės ir džiaugsmo pradėjau šaukti ir niekaip negalėjau sustoti. Yra tokių akimirkų gyvenime, kai susivaldyti neįmanoma. Tave tiesiog neša. O ponia Ladigienė, – pasakė tai man vėliau, – nepaprastai išsigando ir net pagalvojo, kad aš nuo visų išgyvenimų praradau dvasinę pusiausvyrą, o gal ir išprotėjau.“ Jei gelbėtojai būtų palikę daugiau atsiminimų, tikriausiai būtų aprašę ir pirmąsias akimirkas bei dienas po išlaisvinimo. Tačiau tokių liudijimų, bent jau lietuvių kalba, turime nedaug, todėl šis virsmas liko menkai aprašytas. Mano skaitytose bylose, kai liudija patys gelbėtojai, išvadavimas dažniausiai tik konstatuojamas – be patetikos, tarsi atlikus darbą. Jadvyga Beinaravičiūtė-Daugirdienė, kilusi iš gausios Beinaravičių šeimos, išgelbėjusios šešis žydus, prisiminė: „Pradėjom laukti, kada mums nebus toks laikas kaip dabar. Kai tas laikas atėjo, <...> visi šventėm dvigubą pergalę. Nereikėjo eiti sargybos, baigėsi rūpesčiai ir baimė.“ Tolesnius veiksmus, žvelgiant išgelbėtųjų akimis, galima būtų išreikšti trimis sąvokomis: bandymas susivokti (aš išlikau), apsidairymas (kas išliko) ir pastanga užmegzti nutrūkusius ryšius – rasti savo vaikus, tėvus ar partnerius. Gelbėtojų namai šio pereinamojo proceso metu išgelbėtiesiems liko saugi atsparos vieta. Iš nagrinėtos medžiagos matyti, kad išgelbėtieji dažnai užsibūdavo pas gelbėtojus – tol, kol pavykdavo užsikabinti gyvenime. Vieni jų bandė rasti vietą jau sovietų Lietuvos miestuose, kiti, sionistinių pažiūrų ir buvę Lenkijos piliečiai, pasinaudojo galimybe išvažiuoti į Lenkiją ir Izraelį. Kaip žinome, ši valstybė pasaulio žemėlapyje atsirado 1948-aisiais. Vienas iš išvykusių buvo teisininkas Avrahamas Tory – viena žymiausių Kauno geto figūrų, kartu su žmona išsaugojęs Kauno geto tarybos pirmininko Chaimo Elkeso testamentą. Prieš išvykdamas A. Tory aplankė gelbėtoją kunigą Bronislovą Paukštį, siūlė išvykti iš Lietuvos kartu, nes jam prie sovietų nebūsią gyvenimo, bet šis atsisakė. Kitais metais kunigas buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Pas savo gelbėtojus Stasį ir Juzę Adomavičius Šilų kaime, netoli Telšių, ilgėliau liko gyventi seserys Feiga, Ita ir Chana Kacaitės. Šiltus draugiškus santykius su gelbėtojais jos palaikė ir vėliau. Feiga, gelbėjimo metu pervardinta Zita Pavilionyte (vėliau Sabaliauskienė), likusį gyvenimą nugyveno būdama naujosios lietuviškos tapatybės. 
Jadvyga Beinaravičiūtė (Jakubelskienė) 1984 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka 
Kunigo Bronislovo Paukščio pagerbimo ceremonija Jad Vašeme 1982 m. Nuotrauką laiko Avromas Tory. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka „Negalėjau pakęsti išsigelbėjusių“ – potrauminio streso pasekmės Apie išgelbėtųjų potrauminio streso sindromą atlikta daugybė studijų. Išgelbėtųjų atsiminimuose apie šią būklę taip pat rašoma. Valdemarui Ginsburgui iš Kauno šis sindromas pasireiškė stipria depresija ir paralyžiumi, šiuos lydėjo didžiulė jausmų sumaištis, kurioje išryškėjo neapykanta išgyvenusiems, taip pat sau: „Kamavo kaltės jausmas, kad išgyvenau, kad jaučiau palengvėjimą išlikęs, kad visi mylimi žmonės žuvo. Jaučiau gėdą, kad nesugebėjau tinkamai įvertinti mamos ir visos šeimos meilės ir atsidavimo. Apgailestavau, kad nelabai domėjausi šeimos istorija, šaknimis ir patirtimi, ir todėl mano prisiminimuose žioji didelės spragos, kurių jau niekada neužpildysiu. Sielvartaudamas dėl mamos žūties, pasidariau pagiežingas. Negalėjau pakęsti iš Štuthofo išlaisvintų moterų, atnešusių gniuždančią žinią apie netektį. Man atrodo, kad išgyveno žmonės, kurie mažiausiai to nusipelnė.“ I. Veisaitė apie tokius išgyvenimus interviu neužsimena. Jai ypač padėjo jautri ir inteligentiška S. Ladigienės aplinka – Irena jautusi šių artimų žmonių meilę, – taip pat kartkartėmis ją pasiekiančios geros žinios ir tikslas – mokslai. Pradėjusi mokytis universitete, čia ji sutiko ir daugiau artimų žmonių, sudariusių emociškai ir psichologiškai saugų ratą, būtiną įveikti potrauminį stresą. Būsimasis dailininkas Samuelis Bakas, prisiminęs pirmąsias dienas po išvadavimo, rašė, kad „niekam nerūpėjo, jog daugelis mūsų per karą patyrėme baisių išgyvenimų ir kad reikia laiko psichinei ir fizinei sveikatai pataisyti“, tačiau reikėjo judėti pirmyn. Pridurčiau: ne tik judėti pirmyn ieškant darbo ir maisto, bet ir greitai judėti visais gedulo etapais, kuriuos normaliomis aplinkybėmis žmonės išgyvena palaipsniui. Sparčiau judėti pirmyn turėjo ir iš Štuthofo grįžęs Balys Sruoga, kai kurių kolegų kritikuotas už nedalyvavimą „naujos visuomenės kūrimo darbe“, ir išlikę gyvi žydų rašytojai. Charakteringą komentarą 1945 m. vasario 11 d. prie straipsnio apie žydų literatūros ir meno vakarą pridėjo „Tiesos“ laikraščio redakcija: „Laikas jau mūsų žydų rašytojams savo kūriniuose vaizduoti ne tik šiurpios praeities įvykius, bet ir dabartį: kaip Lietuvos darbo žmonės, jų tarpe ir išsigelbėjusieji nuo pražūties žydų darbo žmonės, dalyvauja krašto atstatymo darbuose ir t. t.“ Kokią įtaką toks traumos neigimas turėjo išgyvenusiems – atskiro tyrimo tema. „Atiduosiu tik motinai“ – žydų vaikų grąžinimas Dažnoje žydų gelbėtojų byloje kalbama apie išgelbėtų žydų vaikų atsiėmimą iš lietuvių šeimų. Šis procesas dažnai buvo skausmingas ir vaikams, ir tėvams, ir gelbėtojams, o sėkmė priklausė nuo suaugusiųjų takto ir išminties. Vaikai, jei būdavo paimami į šeimą visai maži, pamiršdavo savo tėvus, o gelbėtojai prisirišdavo prie savo augintinių. Kaip išsiskirti? Ūkininkai Marijona Bagurskienė ir Juozas Bagurskas su dukromis išgelbėjo Maksimą Broerį (gim. 1941 m.). Grįžęs iš partizanavimo Maksimo tėvas jėga paėmė vaiką iš Bagurskų ir nuvedė į žydų vaikų namus. Anot Maksimo: „Kad aš likčiau žydas <...>.“ Jau suaugęs jis prisiminė šį atėmimą kaip traumą. Ir dėl staigaus atskyrimo, ir alkio bei šalčio, kurį teko išgyventi vaikų namuose. M. Bagurskienė su dukromis dažnai ateidavo prie vaikų namų vartų ir, kai vaikus vesdavo pasivaikščioti, įduodavo Maksimui sotesnio maisto. Jonas ir Barbora Balčinai išgelbėjo Jozefą Gilį (gim. 1938 m.). Jozefo motina Chana išliko gyva. Grįžusios iš Štuthofo vaikas jos nepažino ir pasakė: „Ko ta žydų moteris nori iš manęs?“ Balčinai pasielgė išmintingai: jie pasiūlė Chanai kurį laiką pagyventi kartu, kad vaikas priprastų. Kadangi mieste išsilaikyti buvo sunku, Balčinai, kaip ir minėti Bagurskai, vėliau juodu aprūpindavo maistu. J. Bagurskas važiuodavęs vežimu į miestą apie 165 kilometrus (!). 
Iš dešinės: Stasys Adomavičius, Chana Kacaitė, trečia iš kairės – Feiga Kacaitė. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka 
Marijona ir Juozapas Bagurskai su vaikais. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka (prieškarinė) 
Barbora ir Jonas Balčinai. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka Įsimintina ir Sofijos Adomianec (Lisauskaitės) istorija. Gyvendama Daugpilyje 1941 m. ji priglaudė nuo motinos pasimetusią šešiametę mergaitę Rivą (vėliau – Regina Beder). Po karo iš sovietų kariuomenės grįžęs Rivos brolis norėjo mergaitę atsiimti, bet ši atsisakė grįžti su juo į Lietuvą. Tada brolis pasakęs: „Būkite mama ir man.“ Paskui visi trys išvyko į Lietuvą, po kelių dešimtmečių – į JAV, ten gyveno kartu kaip šeima. Ūkininkai Marija ir Jeronimas Bukontai išgelbėjo Mordechajų Michnickį (gim. 1941 m.), jam suteikė Alfonso vardą. Po karo pas Bukontus, gyvenusius netoli Židikų, užsuko iš Krekenavos kilęs Šmuelis Peipertas, buvęs 16-osios divizijos karys, ir paprašė (ar pareikalavo) atiduoti vaiką. Vaikas atsisakė eiti (suprantama – Peipertas buvo visiškai svetimas žmogus), o Jeronimas tada pasakęs, kad atiduos jį tik motinai, ir vaikas liko namuose. Š. Peiperto istorija – išskirtinė. Grįžęs iš tarnybos ir neradęs nė vieno iš artimųjų gyvų, šis žmogus ėmė keliauti po lietuvių kaimus (savo valia ar žydų bendruomenės įpareigotas?) ieškodamas išgelbėtų žydų vaikų, kad grąžintų juos bendruomenei, dalyvavo persekiojant partizanus. Yra duomenų, kad jis 1947-aisiais buvo nušautas prie Plungės ar Rietavo. Kitame liudijime fiksuotas panašus įvykis, tik kitoje Lietuvos dalyje. Į Pumpėnų parapijos kunigą Kazimierą Mazūrą kreipėsi sovietų armijos aprangą vilkintis kariškis (galbūt tas pats Š. Peipertas) ir prašė padėti surasti po lietuvių šeimas išslapstytus žydų vaikus. Kunigas atsakęs tikrai žinantis, kad kai kurie augina, bet linkęs sprendimą palikti jų sąžinei. 
Regina Beder ir Sofija Adomianec. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka 
Alfonsas Bukontas su pusseserėmis Stefanija ir Irena 1951 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka 
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka „Kur banditai?“ – baimė pokariu Tarp mano nagrinėtų dokumentų pasitaikė keletas istorijų, kai gelbėtojai nukentėjo nuo partizanų arba stribų. Kai kurie atvejai vėliau buvo panaudoti sovietinėje propagandoje. Vienas iš tokių – darbininko iš Kauno J. Paulavičiaus. Jis buvo nušautas 1950 m. savo namuose Panemunėje nežinomų asmenų. Spėjama, dėl prosovietinių pažiūrų. Tačiau bene labiausiai sovietmečiu buvo išgarsinta girininko Mykolo Šimelio istorija. 1963 m. pasirodė apybraiža „Tarpumiškių legenda“, kurioje aprašomi jo gyvenimas ir mirtis. 1945 m. liepos 10 d. M. Šimelis išėjo iš namų ir negrįžo. Po 1990 m. svarstyta, kad girininką nušovė NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas), nes tarpukariu jis buvo šaulys, būrio vadas. Vis dėlto archyviniai dokumentai rodo, kad tai veikiausiai padarė partizanai. Improvizuoto tardymo metu jam buvo pateikti du kaltinimai: „gelbėjo žydus“, taip pat jis pasakęs, kad „jei ne partizanai, gyvenimas būtų labai geras“. Atrodo, kad tarp partizanų buvo žmogus, nacių okupacijos metais dirbęs Žiežmarių policijoje ir 1941 m. dalyvavęs žydų žudynėse. „Nušoviau daugiau žydų, nei jis išgelbėjo“, – pasakęs jis M. Šimelio šeimininkei, o ši perdavusi šiuos žodžius vienai M. Šimelio išgelbėtai žydei. 
Mykolas Šimelis su vaikais Gražina, Ramute ir Vidučiu. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka Ūkininko Boleslovo Stulpino iš Šarnelės kaimo dukra taip pat liudijo, kad, „[nors] karas pasibaigė, bet gyvenimą temdė dažni banditų apsilankymai ir pastovus tėvelio slapstymasis nuo jų. Namuose jis pradėjo būti svečiu“. Iš byloje esančios medžiagos nelabai aišku, kodėl tėvas buvo persekiojamas, bet šeima kentėjo. Sykį atėjūnai sumušė motiną. Kitą kartą visa šeima buvo suklupdyta ant aslos, jai liepta melstis, tarsi prieš sušaudymą. Dėl persekiojimų Stulpinams teko išsikelti į miestą. Panašų liudijimą apie „banditų“ apsilankymus rasime ir Juozo bei Adolfinos Straupių byloje, kurie buvo B. Stulpino kaimynai ir to paties žydų gelbėtojų tinklo nariai: šios trys šeimos kartu su kitais Šarnelėje išgelbėjo 25 žydus. Kazio ir Onos Baltuškų šeima iš Anykščių rajono nukentėjo nuo stribų. Tuo metu pas juos buvo likusi gyventi 19-metė Feigė Jofė (Stefanija Barzdaitė). Stribai terorizavo šeimą, sykiu ir Feigę (Stefaniją), reikalaudami pasakyti, kur slepiasi „banditai“. Vėliau Stefanija ištekėjo už lietuvio ir gyveno Utenoje. Jau po 1990-ųjų ji spaudai pasakojo visą laiką vengusi ištekėti ir susilaukti vaikų: „Ilgiausiai bijojau ištekėti. Meldžiau Dievą, kad tik vaikelių nebūtų, kad netektų su jais, kaip mano mamai kadais su dukterimis, atsistoti prie duobės <...>. Maniau, jei taip mirti, tai tik vienai. Nežinau, ar Viešpats išklausė, bet vaikelių mes taip ir nesusilaukėm...“ Turime tik šių istorijų detales, bet galime daryti, manau, pagrįstą prielaidą, kad brutalioje pokario atmosferoje žydų gelbėtojai kai kurių partizanų galėjo būti matomi kaip bolševikų šalininkai ir nukentėti. Bus daugiau. Straipsnis parengtas pagal 2025 m. spalio 8–10 d. Klaipėdos universitete, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute, vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „The Year 1945: Expierences and Legacies in the Baltic Sea Region“ skaitytą pranešimą.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
