Islandijoje laimę atradusi Antanina: devynių metrų krytis į vandenyną, žvėriškos kainos ir išgeriantys tautiečiai
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kas ta Islandija?
Iš Gargždų kilusi Antanina laimės ieškojo Telšiuose, vėliau – Klaipėdoje, kol sulaukė pasiūlymo išbandyti gyvenimą Islandijoje. „Pamenu, klausiau draugių: „Kas ta Islandija?“ Turbūt geografijos nesimokiau“, – juokiasi ji.
Priėmusi pasiūlymą, 2010-aisiais moteris ryžosi emigruoti. Pradžia svetimoje šalyje nebuvo lengva – pirmuosius mėnesius Antanina nesėkmingai ieškojo darbo. „Draugas, su kuriuo atvažiavau, sakė: jeigu nepatinka čia būti, nupirksiu atgalinį bilietą į Lietuvą. Kaimelyje, kuriame gyvenau, buvo baseinai po atviru dangumi, tai į juos kasryt ėjau kaip į darbą – paplaukioti, pasportuoti“, – pasakoja.
Antaninai vis labiau įsitvirtinant Islandijoje, iš pradžių tik atostogų atvykęs jaunėlis sūnus nusprendė čia apsistoti visam laikui. Po dvejų metų prie jų prisidėjo ir antrasis sūnus.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Devynių su puse metrų krytis į vandenyną
Šiandien Antanina Islandijoje gyvena jau penkiolika metų. Nors šalimi džiaugiasi ir grįžti į Lietuvą neplanuoja, vos prakalbusi apie gyvenimą svetur moteris ima graudintis.
„Buvo 2019-ieji, vasario 3-ioji – šaltas sekmadienio rytas, minus šešiolika laipsnių. Su šuneliu išvažiavau pasivaikščioti palei vandenyno pakrantę kylant saulei – neišpasakytas grožis. Palikusi šunį automobilyje, norėjau visa tai nufotografuoti. Bėgau ledu ir pradėjau slysti. Nukritau devynis su puse metro ir atsidūriau ant bangos. Tą akimirką pamaniau, kad viskas – pabaiga. Laimė, banga mane sulaikė ir užmetė ant akmens, į jį įsikibau.
Kepurę nunešė, treninginės kelnės nusmuko, striukė pakilo į viršų, o keliai kraujavo. Tuo metu mintyse atsisveikinau su visais – galvojau, kad viskas, manęs neberas, nebent vanduo kada nors išmes į krantą. Išgulėjau tris valandas, pradėjau šalti, nebejaučiau nei rankų, nei kojų, tačiau sąmonės nepraradau“, – pasakoja Antanina.
Namuose draugės laukęs vyras nė neįtarė apie įvykusią nelaimę. Jų namas buvo šalia kelio, todėl įtarimų nesukėlė pravažiuojančios greitosios pagalbos ir gaisrinės automobiliai, praskrendantys sraigtasparniai.
„Vyras man skambino, neatsiliepiau, todėl pamanė, kad išėjau pasivaikščioti į savo mėgstamą miškelį. Policijai į namus parvarius rastą automobilį, vyrui pasidarė taip bloga, kad pačiam prireikė greitosios pagalbos“, – skaudų įvykį prisimena moteris.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė ligoninėje su pagalbą iškvietusiais vokiečių turistais. Asmeninio archyvo nuotrauka
Išgelbėjo vokiečiai keliautojai
Laimė, po keleto valandų sužalotą Antaniną pastebėjo viršuje esantys žmonės, netrukus nusileido ir gelbėtojai.
„Kol jie mane kėlė į neštuvus, galiausiai atsijungiau. Daugiau nieko nebeatsimenu – tik tai, kad atvažiavo vyras ir vaikai. Operacija truko septynias valandas: skilo dubens kaulai, trūko arterija. Gydytojai sakė, kad tokių stebuklų nėra matę. Vaikai, išvydę mane tokios būklės, paklausė, ar nereikia psichologo. O aš jiems atsakiau: „Nereikia, bet, vaikai, nepadariau jums gėdos!“ Ligoninėje praleidau visą mėnesį“, – pasakoja ji.
Po kurio laiko Antanina sužinojo, kad pagalbą iškvietę žmonės dirbo šalies sostinėje Reikjavike. Jie jau ruošėsi grįžti į gimtąją Vokietiją ir Islandijoje leido paskutines dienas, todėl dar kartą apžiūrinėjo apylinkes. Pamatę stovintį automobilį ir jame paliktą šunį, keliautojai nusprendė sekti pėdsakus sniege ir surasti šeimininką.
„Išvydę mane, pagalbos telefonu pranešė, kad mato žmogų vandenyje. Tačiau jie nežinojo tikslaus vietos adreso, todėl gelbėtojai paprašė atsiųsti nuotrauką. Vos išsiuntus žinutę jų telefonas išsikrovė – vadinasi, jeigu būtų delsę bent sekunde ilgiau, pagalba nebūtų atvykusi“, – sako Islandijos lietuvė.
Ligoninėje Antaniną aplankė ir tie patys vokiečiai. „Iki šiol esu be galo dėkinga, kad žmonės mane pamatė ir išgelbėjo“, – prisipažįsta moteris ir priduria, kad su jais bendrauja iki šiol.
Pasveikusi po patirtų traumų Antanina džiaugiasi gyvenimu. „Kartais net nežinau, kam už tai turėčiau būti dėkinga. Gal tėveliai, jau išėję anapilin, mane saugo. Kartais juokauju, kad esu kaip katinas, turintis ne vieną gyvenimą. Esu patyrusi daugybę nelaimių, atrodo, mane vis traukia vanduo. Net vaikams esu sakiusi, kad savo mirtimi turbūt nemirsiu“, – šypsosi ji.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ne visiems įkandama šalis
Pasakodama apie Islandiją Antanina atvira: šalis – nuostabi, tačiau ne visiems įkandama. „Džiaugiuosi kiekviena čia praleista diena. Kalnai, miškai – visa tai primena Lietuvą, yra vietų, kur gali tiesiog sustoti, pakvėpuoti, pasidžiaugti ramybe. Man Islandija – tarsi rojaus kampelis, tačiau kitiems ji atrodo labai brangi. Pavyzdžiui, mano pusseserė per dešimt dienų išleido apie penkis tūkstančius eurų: nuomojosi automobilį, pylėsi degalų, valgė kavinėse, bet tikrai ne prabangiuose restoranuose“, – teigia moteris.
Nors atlyginimai Islandijoje gerokai didesni nei Lietuvoje, Antanina prisipažįsta patyrusi šoką, kai po kelerių metų grįžusi į gimtąją šalį pamatė šoktelėjusias kainas. „Pokyčiai per kelerius metus buvo išties dideli“, – sako ji.
Amžina tamsa ir šviesa
Viena įdomiausių šalies ypatybių – šviesos ir tamsos ciklai. Žiemą Islandijoje saulė pakyla tik kelioms valandoms, o didžiąją dienos dalį tvyro prieblanda. Vasarą, ypač birželį ir liepą, beveik visai nesutemsta: saulė nusileidžia trumpam, todėl naktys būna šviesios tarsi dieną.
„Nesu namisėda, ir pirmasis įspūdis Islandijoje buvo išties įdomus. Žiemos metu, kai būdavo vien tamsa, daug skaitydavau, žiūrėdavau filmus, ir taip laikas nepastebimai prabėgdavo.
Vasara čia visai kitokia – nuo birželio vidurio prasideda amžina šviesa, naktų beveik nebūna. Būdavo, sužinome apie kokį nors gražų krioklį ir net vidurnaktį sėdame į mašiną, važiuojame 150 kilometrų, nes šviesu“, – pasakoja Antanina.
Lietuvė pastebi, kad žmonės tokias kontrastingas ir kartais atšiaurias gamtos sąlygas išgyvena skirtingai. „Kelios mano draugės žiemą, kai tamsu ir lyja, jaučia depresiją. O man – nieko. Matyt, esu toks žmogus, kuriam patinka viskas – ir tamsa, ir lietus. Apsirengi striukę ir išeini – tiek tos bėdos. Vakarais stebiu saulėlydžius prie pat vandenyno, kur gyvenu, ir vis laukiu, kol saulė ims raudonuoti“, – savo kasdienybe dalijasi moteris.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ir vėl rakina duris
Islandija laikoma viena saugiausių pasaulyje šalių, tačiau Antanina tikina, kad padėtis čia greitai keičiasi ir, deja, ne į gera. „Padaugėjo imigrantų, benamių, nesaugumo. Anksčiau net durų nerakindavome, o dabar nežinai, ar kas neįeis į namus ir ko nors nepavogs. Visai neseniai išplėšė bankomatą, pernai per miesto šventę buvo padurta mergaitė, dar anksčiau buvo seksualinės prievartos atvejis“, – nusikaltimus vardija ji.
Opia problema Islandijoje tampa ir alkoholio bei narkotikų vartojimas, vedantis prie depresijos. „Islandai piktnaudžiauja alkoholiu. Dirbau su dviem vyrais – jie padirbo tris mėnesius, o paskui prasidėjo depresija, narkotikai, alkoholis... Tų vyrų darbe nemačiau pusę metų.
Depresija čia užklumpa ir negeriančius. Nežinau, kas tai lemia – gal saulės trūkumas, gal gyvenimo ritmas. Kovido laikotarpis dar labiau viską paaštrino: žmonės užsidarė namuose, atitolo vienas nuo kito. Daugelis ėmė vartoti stiprius vaistus nuo nerimo ar nemigos, o šie dar labiau paveikia psichiką, kerta per galvą“, – apgailestauja Antanina.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė su artimaisiais. Asmeninio archyvo nuotrauka
Pasiilgsta gamtos, bet lietuviai – per pikti
„Anksčiau labai pasiilgdavau Lietuvos, tačiau vaikai juokiasi, kad kaskart iš ten grįžusi tampu viskuo nepatenkinta žiežula. Gal todėl, kad Islandijoje žmonės šiltesni, o Lietuvoje dažnai pasigendu šypsenų, visi vaikšto susiraukę, pikti. Ypač miesteliuose, atrodo, žmonės nebemoka džiaugtis gyvenimu“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Moteris teigia labiausiai pasiilgstanti lietuviškos gamtos: miškų, grybavimo ir uogavimo. „Kai šią vasarą grįžau į Lietuvą, su drauge išėjome į mišką grybauti – radome tikrą voveraičių kilimą! Juokiausi, kad nei manęs uodai kanda, nei erkės prie manęs limpa – turbūt kraujo neturiu. O draugė tik rėkia, kad daugiau su manimi į gamtą nevažiuos“, – juokiasi ji.
Taip pat Antanina pasiilgsta lietuviško maisto, ypač rūkytos mėsos, medaus, šviežių daržovių. „Giminaitis laiko bites, tai nuvažiavusi mėgaujuosi jo medumi ir agurkais iš šiltnamio – tokio skonio niekur kitur nėra“, – pagiria Antanina.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Lietuviai renkasi ne muzikos paklausyti
Tie, kurie gyvendami tūkstančius kilometrų nuo namų pasiilgsta tautiečių ir lietuviškos kultūros, gali įsitraukti į Islandijos lietuvių bendruomenės veiklą. „Kartais čia rengiami koncertai – buvo atvažiavę Mino, Žvaguliai, turėtų pasirodyti du Donatai su Nijole Pareigyte“, – vardija Antanina.
Deja, moteris atskleidžia ir tamsiąją tautiečių Islandijoje pusę – susibūrę lietuviai piktnaudžiauja alkoholiu. „Prieš keletą metų buvo atvykusi Džordana Butkutė. Džiaugiuosi, kad negalėjau dalyvauti, nes vyko muštynės, tyško kraujai“, – liūdnomis realijomis dalijasi pašnekovė.
Antaninai glosto širdį, kad dalelė namų atsirado šalia, kai į Islandiją atsikraustė jos buvusi klasės draugė. Dabar moterys kartu keliauja, bendrauja ir leidžia laiką. „Dažnai bičiulei ruošiu vakarienę, kviečiu į svečius, o ji juokiasi: „Tu mus nori nutukinti, mes juk po šešių nevalgome!“ – prisimindama bendrystės akimirkas kvatojasi Antanina.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Devynių su puse metrų krytis į vandenyną
Šiandien Antanina Islandijoje gyvena jau penkiolika metų. Nors šalimi džiaugiasi ir grįžti į Lietuvą neplanuoja, vos prakalbusi apie gyvenimą svetur moteris ima graudintis.
„Buvo 2019-ieji, vasario 3-ioji – šaltas sekmadienio rytas, minus šešiolika laipsnių. Su šuneliu išvažiavau pasivaikščioti palei vandenyno pakrantę kylant saulei – neišpasakytas grožis. Palikusi šunį automobilyje, norėjau visa tai nufotografuoti. Bėgau ledu ir pradėjau slysti. Nukritau devynis su puse metro ir atsidūriau ant bangos. Tą akimirką pamaniau, kad viskas – pabaiga. Laimė, banga mane sulaikė ir užmetė ant akmens, į jį įsikibau.
Kepurę nunešė, treninginės kelnės nusmuko, striukė pakilo į viršų, o keliai kraujavo. Tuo metu mintyse atsisveikinau su visais – galvojau, kad viskas, manęs neberas, nebent vanduo kada nors išmes į krantą. Išgulėjau tris valandas, pradėjau šalti, nebejaučiau nei rankų, nei kojų, tačiau sąmonės nepraradau“, – pasakoja Antanina.
Namuose draugės laukęs vyras nė neįtarė apie įvykusią nelaimę. Jų namas buvo šalia kelio, todėl įtarimų nesukėlė pravažiuojančios greitosios pagalbos ir gaisrinės automobiliai, praskrendantys sraigtasparniai.
„Vyras man skambino, neatsiliepiau, todėl pamanė, kad išėjau pasivaikščioti į savo mėgstamą miškelį. Policijai į namus parvarius rastą automobilį, vyrui pasidarė taip bloga, kad pačiam prireikė greitosios pagalbos“, – skaudų įvykį prisimena moteris.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė ligoninėje su pagalbą iškvietusiais vokiečių turistais. Asmeninio archyvo nuotrauka
Išgelbėjo vokiečiai keliautojai
Laimė, po keleto valandų sužalotą Antaniną pastebėjo viršuje esantys žmonės, netrukus nusileido ir gelbėtojai.
„Kol jie mane kėlė į neštuvus, galiausiai atsijungiau. Daugiau nieko nebeatsimenu – tik tai, kad atvažiavo vyras ir vaikai. Operacija truko septynias valandas: skilo dubens kaulai, trūko arterija. Gydytojai sakė, kad tokių stebuklų nėra matę. Vaikai, išvydę mane tokios būklės, paklausė, ar nereikia psichologo. O aš jiems atsakiau: „Nereikia, bet, vaikai, nepadariau jums gėdos!“ Ligoninėje praleidau visą mėnesį“, – pasakoja ji.
Po kurio laiko Antanina sužinojo, kad pagalbą iškvietę žmonės dirbo šalies sostinėje Reikjavike. Jie jau ruošėsi grįžti į gimtąją Vokietiją ir Islandijoje leido paskutines dienas, todėl dar kartą apžiūrinėjo apylinkes. Pamatę stovintį automobilį ir jame paliktą šunį, keliautojai nusprendė sekti pėdsakus sniege ir surasti šeimininką.
„Išvydę mane, pagalbos telefonu pranešė, kad mato žmogų vandenyje. Tačiau jie nežinojo tikslaus vietos adreso, todėl gelbėtojai paprašė atsiųsti nuotrauką. Vos išsiuntus žinutę jų telefonas išsikrovė – vadinasi, jeigu būtų delsę bent sekunde ilgiau, pagalba nebūtų atvykusi“, – sako Islandijos lietuvė.
Ligoninėje Antaniną aplankė ir tie patys vokiečiai. „Iki šiol esu be galo dėkinga, kad žmonės mane pamatė ir išgelbėjo“, – prisipažįsta moteris ir priduria, kad su jais bendrauja iki šiol.
Pasveikusi po patirtų traumų Antanina džiaugiasi gyvenimu. „Kartais net nežinau, kam už tai turėčiau būti dėkinga. Gal tėveliai, jau išėję anapilin, mane saugo. Kartais juokauju, kad esu kaip katinas, turintis ne vieną gyvenimą. Esu patyrusi daugybę nelaimių, atrodo, mane vis traukia vanduo. Net vaikams esu sakiusi, kad savo mirtimi turbūt nemirsiu“, – šypsosi ji.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ne visiems įkandama šalis
Pasakodama apie Islandiją Antanina atvira: šalis – nuostabi, tačiau ne visiems įkandama. „Džiaugiuosi kiekviena čia praleista diena. Kalnai, miškai – visa tai primena Lietuvą, yra vietų, kur gali tiesiog sustoti, pakvėpuoti, pasidžiaugti ramybe. Man Islandija – tarsi rojaus kampelis, tačiau kitiems ji atrodo labai brangi. Pavyzdžiui, mano pusseserė per dešimt dienų išleido apie penkis tūkstančius eurų: nuomojosi automobilį, pylėsi degalų, valgė kavinėse, bet tikrai ne prabangiuose restoranuose“, – teigia moteris.
Nors atlyginimai Islandijoje gerokai didesni nei Lietuvoje, Antanina prisipažįsta patyrusi šoką, kai po kelerių metų grįžusi į gimtąją šalį pamatė šoktelėjusias kainas. „Pokyčiai per kelerius metus buvo išties dideli“, – sako ji.
Amžina tamsa ir šviesa
Viena įdomiausių šalies ypatybių – šviesos ir tamsos ciklai. Žiemą Islandijoje saulė pakyla tik kelioms valandoms, o didžiąją dienos dalį tvyro prieblanda. Vasarą, ypač birželį ir liepą, beveik visai nesutemsta: saulė nusileidžia trumpam, todėl naktys būna šviesios tarsi dieną.
„Nesu namisėda, ir pirmasis įspūdis Islandijoje buvo išties įdomus. Žiemos metu, kai būdavo vien tamsa, daug skaitydavau, žiūrėdavau filmus, ir taip laikas nepastebimai prabėgdavo.
Vasara čia visai kitokia – nuo birželio vidurio prasideda amžina šviesa, naktų beveik nebūna. Būdavo, sužinome apie kokį nors gražų krioklį ir net vidurnaktį sėdame į mašiną, važiuojame 150 kilometrų, nes šviesu“, – pasakoja Antanina.
Lietuvė pastebi, kad žmonės tokias kontrastingas ir kartais atšiaurias gamtos sąlygas išgyvena skirtingai. „Kelios mano draugės žiemą, kai tamsu ir lyja, jaučia depresiją. O man – nieko. Matyt, esu toks žmogus, kuriam patinka viskas – ir tamsa, ir lietus. Apsirengi striukę ir išeini – tiek tos bėdos. Vakarais stebiu saulėlydžius prie pat vandenyno, kur gyvenu, ir vis laukiu, kol saulė ims raudonuoti“, – savo kasdienybe dalijasi moteris.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ir vėl rakina duris
Islandija laikoma viena saugiausių pasaulyje šalių, tačiau Antanina tikina, kad padėtis čia greitai keičiasi ir, deja, ne į gera. „Padaugėjo imigrantų, benamių, nesaugumo. Anksčiau net durų nerakindavome, o dabar nežinai, ar kas neįeis į namus ir ko nors nepavogs. Visai neseniai išplėšė bankomatą, pernai per miesto šventę buvo padurta mergaitė, dar anksčiau buvo seksualinės prievartos atvejis“, – nusikaltimus vardija ji.
Opia problema Islandijoje tampa ir alkoholio bei narkotikų vartojimas, vedantis prie depresijos. „Islandai piktnaudžiauja alkoholiu. Dirbau su dviem vyrais – jie padirbo tris mėnesius, o paskui prasidėjo depresija, narkotikai, alkoholis... Tų vyrų darbe nemačiau pusę metų.
Depresija čia užklumpa ir negeriančius. Nežinau, kas tai lemia – gal saulės trūkumas, gal gyvenimo ritmas. Kovido laikotarpis dar labiau viską paaštrino: žmonės užsidarė namuose, atitolo vienas nuo kito. Daugelis ėmė vartoti stiprius vaistus nuo nerimo ar nemigos, o šie dar labiau paveikia psichiką, kerta per galvą“, – apgailestauja Antanina.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė su artimaisiais. Asmeninio archyvo nuotrauka
Pasiilgsta gamtos, bet lietuviai – per pikti
„Anksčiau labai pasiilgdavau Lietuvos, tačiau vaikai juokiasi, kad kaskart iš ten grįžusi tampu viskuo nepatenkinta žiežula. Gal todėl, kad Islandijoje žmonės šiltesni, o Lietuvoje dažnai pasigendu šypsenų, visi vaikšto susiraukę, pikti. Ypač miesteliuose, atrodo, žmonės nebemoka džiaugtis gyvenimu“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Moteris teigia labiausiai pasiilgstanti lietuviškos gamtos: miškų, grybavimo ir uogavimo. „Kai šią vasarą grįžau į Lietuvą, su drauge išėjome į mišką grybauti – radome tikrą voveraičių kilimą! Juokiausi, kad nei manęs uodai kanda, nei erkės prie manęs limpa – turbūt kraujo neturiu. O draugė tik rėkia, kad daugiau su manimi į gamtą nevažiuos“, – juokiasi ji.
Taip pat Antanina pasiilgsta lietuviško maisto, ypač rūkytos mėsos, medaus, šviežių daržovių. „Giminaitis laiko bites, tai nuvažiavusi mėgaujuosi jo medumi ir agurkais iš šiltnamio – tokio skonio niekur kitur nėra“, – pagiria Antanina.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Lietuviai renkasi ne muzikos paklausyti
Tie, kurie gyvendami tūkstančius kilometrų nuo namų pasiilgsta tautiečių ir lietuviškos kultūros, gali įsitraukti į Islandijos lietuvių bendruomenės veiklą. „Kartais čia rengiami koncertai – buvo atvažiavę Mino, Žvaguliai, turėtų pasirodyti du Donatai su Nijole Pareigyte“, – vardija Antanina.
Deja, moteris atskleidžia ir tamsiąją tautiečių Islandijoje pusę – susibūrę lietuviai piktnaudžiauja alkoholiu. „Prieš keletą metų buvo atvykusi Džordana Butkutė. Džiaugiuosi, kad negalėjau dalyvauti, nes vyko muštynės, tyško kraujai“, – liūdnomis realijomis dalijasi pašnekovė.
Antaninai glosto širdį, kad dalelė namų atsirado šalia, kai į Islandiją atsikraustė jos buvusi klasės draugė. Dabar moterys kartu keliauja, bendrauja ir leidžia laiką. „Dažnai bičiulei ruošiu vakarienę, kviečiu į svečius, o ji juokiasi: „Tu mus nori nutukinti, mes juk po šešių nevalgome!“ – prisimindama bendrystės akimirkas kvatojasi Antanina.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
