Kas iš konklavos išeis kaip popiežius? Kardinolas Pierbattista Pizzaballa OFM

[intro_text content="Vis daugiau kardinolų iš viso pasaulio atvyksta į Vatikaną ruoštis konklavai. Šiandien jau surengta septintoji generalinė kardinolų kongregacija – jose svarstomi svarbiausi dalykai apie Bažnyčios realybę šiandien: kokie iššūkiai, kokia ji turėtų būti viduje ir santykyje su visu pasauliu, kitomis religijomis, kas galėtų vesti Bažnyčią, tęsiančią Kristaus misiją."] Kardinolai į kongregacijas kviečia autoritetingus dvasininkus, kad jie išmintingu tėvišku žodžiu padėtų jiems ištirti savo širdis ir protus, kad diskusijos būtų vedamos Šventosios Dvasios. Pirmosios meditacijos į šeštąją generalinę kongregaciją balandžio 29 d. buvo pakviestas Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikos abatas benediktinas Donato Ogliari OSB. Meditacijoje jis išreiškė lūkestį, kad konklava nebus užrakinta vieta (kaip byloja pats terminas), kad tai bus visam pasauliui plačiai atvira Paskutinė vakarienė, kurioje vyraus atjauninanti, apvalanti, kurianti Dvasios laisvė, jog Dvasia bus pagrindinė pokalbiuose, dinamiškuose žmonių sambūriuose, kad uždegtų protus ir apšviestų akis dėl Bažnyčios ir viso pasaulio gerovės. [caption id="attachment_1257647" align="alignleft" width="2560"] Kardinolai dalyvauja ketvirtosiose novenos Mišiose popiežiaus Pranciškaus atminimui Šv. Petro bazilikoje Vatikane 2025 m. balandžio 29 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption]   Bažnyčios centre – Kristus Abatas D. Ogliari OSB pabrėžė, kad tokiu reikšmingu Bažnyčiai momentu, koks yra popiežiaus rinkimai, būtina sutelkti dvasią, protą ir širdį aplink Jėzaus asmenį: būtent Jį Bažnyčia pašaukta skelbti ir liudyti pasauliui. Jei misijos centre nebūtų Kristaus, tuomet Bažnyčia būtų tik šalta ir nevaisinga institucija. Todėl benediktinas ragino kasdien iš naujo atrasti šį tikrumą, nes tik taip bus galima išvengti pasaulio vilionių ir lengvų pabėgimo kelių. „Kristus tebūnie Kardinolų kolegijos kvėpavimas, kompasas ir Šiaurinė žvaigždė“, – pabrėžė benediktinų abatas. Būti atviriems, drąsiems ir pranašiškiems Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikos abatas priminė, kaip svarbu mokytis iš Jėzaus romumo ir nuolankumo, gailestingos ir užjaučiančios meilės – šitaip įsišaknijusi Bažnyčia yra atvira, drąsi, pranašiška, smerkianti smurtinius žodžius bei gestus ir tampa balsu tų, kurie balso neturi. Bažnyčia, įsišaknijusi Kristuje, yra brolybės mokytoja, kuri remiasi pagarba, dialogu, susitikimo kultūra ir stato tiltus, o ne sienas – tai visad ragino daryti popiežius Pranciškus. [caption id="attachment_1257652" align="alignleft" width="320"] Šv. Pauliaus už miesto sienų benediktinų abatijos abatas Donato Ogliari OSB. Abatijos nuotrauka[/caption] Toliau žvelgti į paskutiniuosius žemėje Motina, o ne pamotė, tolima nuo susireikšminimo, pasirengusi pasiekti tuos žmogiškumo brolius ir seseris, kurie nėra jos dalis. Bažnyčia, įsišaknijusi Kristuje, pirmiausia yra ta, kurios dėmesio centre yra atstumtieji, vargšai, nuskriaustieji, paskutinieji. Šiuo klausimu abatas D. Ogliari OSB apsistojo prie teologinės kategorijos, kurią įvedė popiežius Pranciškus: pagal ją, skurdas, dar prieš tapdamas sociologine ir etine problema, yra klausimas, susijęs su doktrina. Todėl benediktinas išreiškė įsitikinimą, kad Bažnyčia nesiliauja žvelgti plačiai atmerktomis akimis ir širdimi į paskutiniuosius žemėje, svajodama netgi apie tai, kas atrodo neįmanoma. Sinodinis kelias: dalyvavimas ir atsinaujinimas Ragindamas susirinkusiuosius leistis Dvasios peržiūrai, apvalyti širdis nuo visko, kas neatitinka Kristaus minties, abatas D. Ogliari OSB pabrėžė Bažnyčios vienybės ir bendrystės svarbą, suprantamą kaip daugialypė vienybė ir įvairialypė bendrystė, kai kitoniškumas matomas kaip pagarbaus dialogo, bendra kūrybinių kelių paieškos galimybė. Iš čia kilo apmąstymas apie sinodinį kelią, kuris, pasak abato D. Ogliari, be kai kurių abejonių ar sąstingio, vis dėlto paskatino dalyvavimą ir atsinaujinimą kiekviename pasaulio kampelyje. Šioje perspektyvoje benediktinų abatas ragino vaisingai susilieti Bažnyčiai kaip hierarchinei institucijai ir Bažnyčiai kaip tikintiems pasauliečiams, kurios abi yra esminės kuriant Bažnyčią kaip bendrystę. Bažnyčios iššūkiai pasaulyje Didelę savo meditacijos dalį abatas D. Ogliari OSB skyrė Bažnyčios iššūkiams pasaulyje, paminėdamas antropologinius pokyčius, brolžudiškus karus, autokratijas ir nacionalizmą, pokomunistinį liberalizmą, pagrįstą vien pelnu, kūrinijos niokojimą, pavojus, susijusius su naujomis technologijomis ir mokslais, migraciją ir politikų negebėjimą rasti sprendimus, kuriais būtų gerbiamas šventas priėmimo, solidarumo ir įtraukties principas, besiskverbiančią sekuliarizaciją, ypač Vakarų visuomenėse. Visa tai, pabrėžė abatas, yra kryžkelės, kuriose Bažnyčia pašaukta be baimės siekti dialogo – jį pabrėžė popiežius Pranciškus, – nes tai yra esminis bažnytinės misijos elementas.

Bažnyčios sunkumai – prievarta, kunigystės ir vienuolinio gyvenimo pašaukimų retėjimas, naujų kalbų paieška šių dienų žmogui, moters vaidmuo, klerikalizmo ir kunigystės tarnystės biurokratizavimo pavojus – tai yra kaip pūliuojanti žaizda.

Vidiniai Bažnyčios iššūkiai Abatas D. Ogliari OSB nepamiršo paminėti ir vidinių Bažnyčios sunkumų – prievartos, kunigystės ir vienuolinio gyvenimo pašaukimų mažėjimą, naujos kalbos šių dienų žmogui paiešką, moterų vaidmenį, klerikalizmo ir kunigystės tarnystės biurokratizmo pavojų – tai yra kaip pūliuojanti žaizda. Anot jo, visa tai prisiminti yra ne bevaisė savigaila, bet paskata niekada nepamiršti ir neišmatuojamo gėrio, kurį Bažnyčia atlieka visose platumose, net ten, kur krikščioniškojo tikėjimo išpažinimas reiškia atstūmimą ar mirtį. Iš čia – kvietimas tarp daugybės žaizdų įžvelgti gyvą Prisikėlusiojo buvimą, kuris lydi savo Bažnyčią ir sunkumuose. Kantrybė ir viltis Benediktinas pasitelkė dar vieną įvaizdį Bažnyčiai pavaizduoti – puodžiaus, tai yra Viešpaties, dirbtuvę. Jis formuoja molį, kad sukurtų ką nors gražaus ir prasmingo, ir kantriu savo darbu moko ištvermės, neprarasti drąsos, nepasiduoti patiriant nesėkmes. Galiausiai, kaip mokė popiežius Pranciškus, kantrybė turi daug bendro su viltimi – ji yra jos duktė ir atrama. Bažnyčia, kuri moka būti kantri, yra Bažnyčia, kuri viliasi, aistringai atsidavusi ateičiai, iš kurios Dievas ateina pasitikti žmonijos. Šventosios Kotrynos Sienietės pavyzdys Galiausiai, minint Šv. Kotrynos Sienietės liturginę šventę Italijoje ir Europoje, Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikos abatas pakvietė kardinolus žvelgti į tą, kuri „pamišusi iš meilės Kristui“ nenuilstamai darbavosi dėl Bažnyčios reformos ir vienybės, dėl taikos ir dėl popiežiaus. Kas taps kitu popiežiumi – kol kas nežinia. Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia straipsnių ciklą, skirtą supažindinti su ryškiausiais Kardinolų kolegijos veidais, kurie šiandien minimi tarp galimų Pranciškaus įpėdinių. Šiandien pristatome Jeruzalės lotynų patriarchą kardinolą PIERBATTISTĄ PIZZABALLĄ OFM. [caption id="attachment_1257657" align="alignleft" width="2560"] Kardinolas Pierbattista Pizzaballa OFM dalyvauja Vakarinėje maldoje ir pagerbia popiežiaus Pranciškaus kapą Popiežiškojoje Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikoje Romoje, Italijoje, 2025 m. balandžio 29 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Tarnauti, ne viešpatauti Jeruzalės lotynų patriarchas kardinolas P. Pizzaballa OFM, vos išgirdęs žinią apie popiežiaus Pranciškaus mirtį, nedelsdamas atšaukė sutartus susitikimus ir susikrovė lagaminus vykti į Romą. Pranciškonas kardinolas P. Pizzaballa OFM turi daug panašumų su popiežiumi Pranciškumi. Jis kritiškai vertina dvasininkų pasikėlimą, įsivaizdavimą esant aukščiau pasauliečių ir rūpinasi migrantais bei religijų dialogu. Vis dėlto kai kuo jie skiriasi. Kaip ir Pranciškus, kardinolas P. Pizzaballa OFM nori, kad Bažnyčia būtų atvira kiekvienam, bet, jo požiūriu, tai nereiškia, jog ji priklauso visiems. Jis pabrėžia, kad teisės, pareigos ir socialinis teisingumas yra svarbūs. Kardinolas tvirtai tiki, kad Bažnyčios pokyčių nereikia bijoti, nes Bažnyčią kuria ne žmogus – jai vadovauja Kristus. Kardinolas patriarchas žino apie dabartines Bažnyčios problemas ir pripažįsta, kad šiuo istorijos laikotarpiu yra daug dezorientacijos ir sumaišties. Tačiau į praeitį grįžti nereikia. Kardinolai nebėra laikomi Bažnyčios kunigaikščiais, sakė jis, atkartodamas Pranciškaus mintį, o veikiau jos ir Dievo tautos tarnais. [caption id="attachment_1257661" align="alignleft" width="2560"] Lotynų Bažnyčios Šventojoje Žemėje patriarchas kardinolas Pierbattista Pizzaballa OFM Vakarų Kranto Betliejaus miesto aikštėje, kurioje vyksta Kalėdų išvakarių procesija, 2024 m. gruodžio 24 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Kad suprastume kardinolo asmenybę, turime pažvelgti į jo gimtąjį Lombardijos regioną Italijoje. Jis mėgavosi paprasta kaimiška ir laiminga vaikyste. „Lankydavausi arklidėse, džiūgaudavau važiuodamas arklių traukiamu vežimu, šienaudavau ir žaisdavau kaimo žaidimus – tai buvo paprastas, tikras pasaulis, nuosaikus ir laimingas gyvenimas. Laikui bėgant supratau, kaip jis mane paveikė, suteikdamas stilių, saikingumo ir nuoširdumo siekį, kuris išsipildė pranciškoniškame gyvenime“, – apie vaikystę yra pasakojęs kardinolas P. Pizzaballa OFM. Vienas iš kardinolo įkvėpėjų buvo žmonių mylimas vietinis kunigas Donas Pèrsecas, kuris iš kaimo atvažiuodavo dviračiu. „Kaip parapijiečiai jo laukė ir kaip jį mylėjo! Ir jis labai mylėjo tuos žmones, – pasakojo kardinolas P. Pizzaballa OFM. – Iš namų į seminariją išvykau visai jaunas, bet tie metai man buvo įsimintini ir svarbūs, nes jie suteikė veidą mano pirmajam pašaukimui. Norėjau būti kaip kunigas Pèrsecas.“ Jeruzalės dvasinė dykuma Būdamas 25 metų, kardinolas P. Pizzaballa OFM pirmą kartą atvyko į Jeruzalę. Tuomet mokėjo tik italų kalbą. Prisimindamas pirmąsias dienas Šventojoje Žemėje, jis pasakojo: „Tai vis dar buvo pirmoji intifada (palestiniečių sukilimas prieš Izraelio valdžią). Kai atvykau, kitą dieną toje vietoje, kur buvau, įvyko Izraelio kariuomenės ir palestiniečių susidūrimas, žuvo dvidešimt du žmonės. Savo dienas Izraelyje pradėjau ypatingai.“ [caption id="attachment_1257673" align="alignleft" width="2560"] Jeruzalės lotynų patriarchas kardinolas Pierbattista Pizzaballa OFM procesijoje į Jeruzalės senamiestyje esančią Šventojo Kapo baziliką, kur vadovaus Mišioms mirusiam popiežiui Pranciškui atminti, 2025 m. balandžio 23 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Kardinolas pirmąsias dienas Jeruzalėje apibūdino kaip kultūrinį šoką ir dvasinę dykumą: „Buvo sunku suprasti, kodėl ten atsidūriau – nemokėjau kalbų, nesupratau to smurto, jis man buvo svetimas. Tuo metu buvo Persijos įlankos karo išvakarės, todėl visur galiojo komendanto valanda. Šis laikas nebuvo paprastas, bet buvo išganingas, nes privertė mane atrasti tikras savo pašaukimo ir paklusnumo priežastis.“ Studijuodamas Jeruzalės hebrajų universitete kardinolas susidraugavo su kursiokais žydais: „Jie pradėjo klausinėti apie mano tikėjimą ir pašaukimą. Po truputį ėmėme kalbėtis apie Naująjį Testamentą (judaizmas pripažįsta tik Senąjį Testamentą) ir skaitydavome jį kartu. Tai buvo graži patirtis – tikras tarpreliginis dialogas. Šie žydai nežinojo apie Jėzų, ir jų klausimai buvo natūralūs. Esu kilęs iš ten, kur tampi krikščionimi dar prieš gimdamas, todėl viską žinai apie Jėzų. O jų klausimai, pavyzdžiui, apie Prisikėlimą, niekada nebuvo man užduoti tokiu būdu. Tai buvo labai gražu.“ [caption id="attachment_1257674" align="alignleft" width="2560"] Jeruzalės lotynų patriarchas kardinolas Pierbattista Pizzaballa OFM meldžiasi prie Patepimo akmens, vadovaudamas specialiai liturgijai už mirusį popiežių Pranciškų Šventojo Kapo bazilikoje Jeruzalės senamiestyje, 2025 m. balandžio 23 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] 2004 m. 39-erių kardinolas P. Pizzaballa OFM buvo paskirtas Šventosios Žemės kustodu. Tai reiškia, kad Šventojoje Žemėje jis tapo Pranciškonų ordino vadovu, atsakingu už katalikų šventovių (Kristaus kapo, Betliejaus) priežiūrą, piligrimų priėmimą, pastoraciją ir diplomatinius santykius. Šias pareigas jis ėjo dvylika metų. Einančiam šias pareigas kardinolui buvo svarbi sąveika su žydais, nes, anot jo, tradiciškai kustodija visada buvo artima arabų pasauliui. Šventosios Žemės kustodija istoriškai buvo labiausiai įsitraukusi į arabų aplinkos gyvenimą, nes katalikai šiame regione, ypač Palestinoje, daugiausia kalba arabiškai. Šis išmintingas požiūris padėjo jam įsitvirtinti kaip patikimam tarpininkui tarp dviejų keblioje padėtyje atsidūrusių tautų. 2008 m. kardinolas buvo paskirtas konsultantu Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos komisijoje, skirtoje santykiams su judaizmu palaikyti. Po dvejų metų jis dalyvavo Vyskupų sinode Artimųjų Rytų klausimais. O 2014-aisiais atliko svarbų vaidmenį organizuojant popiežiaus Pranciškaus, Izraelio prezidento Shimono Pereso, Palestinos lyderio Mahmudo Abbaso ir Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I susitikimą Vatikano soduose. [caption id="attachment_1257676" align="alignleft" width="2560"] Jeruzalės lotynų patriarchas arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa OFM, Abraomo Joshua Heschelio dukra, Dartmuto koledžo judaizmo profesorė Susannah Heschel ir buvęs Lenkijos žydų religinių bendruomenių sąjungos religinės tarybos pirmininkas, rabinas Symcha Kelleris per renginį Abraomo J. Heschelio katalikų ir žydų santykių centro Liublino katalikiškajame universitete Lenkijoje 2022 m. spalio 17 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Iš kunigo – iškart į arkivyskupus Popiežius Pranciškus kardinolą P. Pizzaballą OFM paskyrė Jeruzalės lotynų patriarchato apaštališkuoju administratoriumi (laikinuoju vadovu). Kadangi patriarcho rangas yra labai aukštas, o jis tuomet buvo kunigas, bet ne vyskupas, popiežius jam suteikė arkivyskupo rangą. Pradėjęs eiti pareigas, tais pačiais metais Bergamo katedroje jis buvo įšventintas į vyskupus. Popiežiaus Pranciškaus sprendimu kardinolą P. Pizzaballą OFM paskirti į tokias pareigas siekta gerinti patriarchato krizių laikotarpį. Šio dvasininko administracija buvo sėkminga, ir vėliau jis buvo paskirtas Jeruzalės lotynų patriarchu. Tuo pačiu metu jis tapo ir Šventosios Žemės katalikų ordinarų asamblėjos prezidentu – šios pareigos pagal kanonų teisę priklauso regiono lotynų patriarchui. Po trejų metų, 2023-iaisiais, popiežius Pranciškus įtraukė arkivyskupo P. Pizzaballos OFM vardą tarp naujųjų kardinolų. Jis tapo pirmuoju Jeruzalės lotynų patriarchu, tapusiu kardinolu, ir pirmuoju kardinolu, rezidavusiu Izraelio valstybėje. [caption id="attachment_1257678" align="alignleft" width="2560"] Jeruzalės lotynų patriarchas kardinolas Pierbattista Pizzaballa OFM kalba per spaudos konferenciją Lotynų katalikų patriarchate 2025 m. balandžio 22 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Praėjus vos savaitei po šio įvykio, kilo konfliktas tarp Izraelio ir „Hamas“. Patriarchas paragino surengti Maldos ir pasninko dieną už taiką, bet prieš tai pareiškė esąs pasirengęs pasiduoti kaip įkaitas mainais už vaikų, patekusių į „Hamas“ teroristų rankas, išlaisvinimą. Patriarchas paskelbė raginimą nutraukti šį karą ir beprasmį smurtą, pareikšdamas, kad tai, kas įvyko Pietų Izraelyje, nepateisinama. Po ilgų derybų su valdžia jis galėjo asmeniškai atvykti į Gazos Ruožą, aukoti Mišias Šventosios Šeimos katalikų parapijoje ir aplankyti ortodoksų parapiją. Patriarchatas vykdo bendrą humanitarinę misiją su Maltos ordinu, kad Gazos gyventojus aprūpintų maistu, teiktų medicininę pagalbą. Tai parodo, kad patriarchas nuoširdžiai rūpinasi žmonėmis, ypač ryškiai tai buvo matyti „Hamas“ ir Izraelio karo metu. Turėdamas ilgametę patirtį Šventojoje Žemėje kardinolas P. Pizzaballa OFM gali bendrauti su abiem pusėmis šiame, regis, neįveikiamame konflikte. Nebijodamas prabilti, jis stengėsi su arabais ir izraeliečiais elgtis ramiai, tačiau, ko gero, labiau užjautė palestiniečių žmones, kuriuos laiko vis dar laukiančiais savo teisių, orumo ir pripažinimo. Turintis didelę patirtį ir ryšius Šventojoje Žemėje bei derinantis juos su pranciškonišku dvasingumu ir asmeninėmis paprasto, iš kaimo kilusio žmogaus savybėmis, kardinolas yra labai svarbus Bažnyčiai ir pasaulio taikai. [caption id="attachment_1257670" align="alignleft" width="2560"] Kardinolas Pierbattista Pizzaballa OFM išeina iš Vatikano, pasibaigus šeštajam Kardinolų kongregacijos posėdžiui 2025 m. balandžio 29 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama