Baltarusijoje tarnavęs liuteronų kunigas R. Dokšas: tai priminė sovietmetį, kai eidamas į bažnyčią turėjau slapstytis

[intro_text content="Katalikai su liuteronais šventąsias Velykas visada švenčia kartu, bet verta pasidomėti, kaip broliškos Bažnyčios tikintieji švenčia Kristaus Prisikėlimo šventę, kokias tradicijas puoselėja."]

Viskas prasideda nuo paprastų dalykų – kokios yra liuteronų bendruomenės, ar per Velykas ir Atvelykį ant šventinio stalo puikuojasi įvairiaspalviai margučiai, kaip ir pas mus?

Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ evangelikų liuteronų kunigas RIČARDAS DOKŠAS pasakoja apie Velykų šventės tradicijas, prisimena savo tarnystę Baltarusijoje ir gurinamus margučius.

Kunige, pažvelgę į jūsų biografiją galime pamatyti bent jau šiomis dienomis įdomų dalyką – jūs anksčiau aptarnavote Baltarusijoje esančią Polocko parapiją, tačiau to nebedarote nuo 2019-ųjų. Papasakokite šią istoriją.

Dėkoju Dievui ir žemai lenkiuosi Jam už suteiktą išbandymą, tarnystės Baltarusijoje galimybę. Tai buvo be galo stipri gyvenimo patirtis, nes aštuonerius metus tarnavau Polocko parapijoje, bet per šį laiką teko patarnauti ir kitoms parapijoms visoje Baltarusijoje. Dėkoju Dievui, kad Jis mus veda į išbandymus, per kuriuos ne tik aplankome gražias bažnyčias, tokias kaip Lietuvoje, bet ir pamatome lūšnelę, kurioje renkasi žmonės, taip pat norintys išgirsti Evangeliją, priimti Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują.

Be abejo, ta vieta man labai priminė sovietmetį. Tuo metu su mama eidami į bažnyčią vengdavome žmonių, kad jie nematytų, jog einame melstis, nes dėl to galėdavo kilti nemalonumų mokykloje. Taip iš dalies yra Baltarusijoje. Žmonės neina į bažnyčią, tačiau galbūt ne todėl, kad draudžia pasaulietinė valdžia, bet dėl sudėtingos padėties su kitomis bendruomenėmis, Bažnyčiomis.

Pavyzdžiui, Polocke liuteronų bažnyčios pastatas statytas XVIII amžiuje. Kiek man žinoma, jis ir šiandien nėra grąžintas tikintiesiems. Ne todėl, kad to nenorėjo padaryti pasaulietinė valdžia – to turbūt nenorėjo kitos bendruomenės, kurios nebuvo nutraukusios veiklos. Be galo gaila. Lietuvoje mes nuostabiai gyvename bendrystėje, keliaujame šioje šviesoje.

[caption id="attachment_1206848" align="alignleft" width="1200"] Akimirka iš ekumeninių pamaldų Vilniuje. Telšių vyskupijos kurijos nuotrauka[/caption]

Labai džiaugiausi tarnaudamas ir būdamas Polocke, nes savo akimis mačiau augančią parapiją. Tikrai nemažai žmonių buvo pakrikštyta, nes Baltarusijoje daug nepriėmusiųjų Krikšto: šie skaičiai – milžiniški, tokių Lietuvoje nėra. Džiaugiausi galėdamas tarnauti, bet atėjo metas, panašiai kaip sovietiniais laikais, kai valdžia uždraudė skelbti Evangeliją – paprasčiausiai neišdavė leidimo vykti į Polocką, nes prie mūsų bažnyčios vardo pridėta, kad tai yra liuteronų bažnyčia.

Įžvelgiate tam tikrą nusistatymą prieš liuteronus?

Būkime atviri – Baltarusijoje egzistuoja viena konfesija. Manau, šioje šalyje nukenčia ir Romos Katalikų, ir Liuteronų, ir Reformatų Bažnyčios. Baltarusijoje yra nemažai įvairių bendruomenių, ir, kiek man teko bendrauti, nukenčia visos. Tokia realybė. Tačiau ten, kur sunkumai, kartu širdyse atsiranda ir daugiau vilties bei pasiryžimo tarnauti.

Galbūt jums žinoma, kaip atrodo baltarusių liuteronų sielovada šiandien?

Jeigu neklystu, šiandien dar yra gyvi trys kunigai, kurie aptarnauja dvylika parapijų. Be abejo, jos sumažėjusios, nes kai kunigo nėra šalia, kai jo negali pasiekti bet kada, parapija dažniausiai išsisklaido. Liuteronams, kaip ir visai krikščionijai, reikia bendruomenės.

Kiaušinio kaip simbolio nereikėtų per daug sureikšminti. O mes jį dažnai sureikšminame ir paverčiame komerciniu aspektu – to nereikėtų daryti. Juk net ne visi gali kiaušinį nusipirkti. Svarbiausia, kad širdyje, kalboje ir visame gyvenime būtų prisikėlęs Kristus.

Valstybės saugumo departamentas ragina mus nevykti į Baltarusiją dėl galimų grėsmių. Ar anksčiau, kai turėjote leidimą keliauti į šią šalį, esate pajutęs ar susidūręs su potencialiu pavojumi?

Tokioje politinėje santvarkoje visada reikia būti išmintingam ir saugotis. Pasauliečiams nesiūlyčiau dabar važiuoti į Baltarusiją, nesaugu buvo ir kai turėjau leidimą ten vykti.

Tačiau Baltarusijoje taip pat gyvena žmonės, ir mes, kunigai, turime skelbti Evangeliją ten, kur esame pašaukti. Aš gavau šį pašaukimą ir, būdamas ištikimas Dievui, davęs priesaiką Dievo akivaizdoje, keliavau, tarnavau ten iki 2019 metų. Dvasininkija turi atvira širdimi keliauti ten, kur pašaukiama. Tai yra stiprybė, Evangelijos šviesa. Esame pašaukti ten, kur esame reikalingi. Atliekame tai, ko reikia Dievui, o ne sau patiems.

Kalbant apie Velykas ir Atvelykį, daugelis pasauliečių šių švenčių neįsivaizduoja be margučių. Margutis, virtas kiaušinis, dažytas įvairiomis spalvomis, puoštas raštais, – kaip jis susijęs su Kristaus Prisikėlimu?

Turbūt kiekvienas apie margučius galėtume papasakoti, ką prisimename iš vaikystės. Liuteronų bažnyčioje ir mūsų šeimoje jie niekada nebuvo svarbiausi. Aš esu užaugęs ekumeninėje šeimoje – tėtis yra Romos katalikas, o mama – liuteronė. Augdamas ekumeninėje dvasioje, be abejo, turėjau ir margučių. Pamenu, buvau gana smalsus vaikas ir mamos paklausiau, ką jie reiškia. Juk mes beveik kasdien pusryčiams valgome kiaušinius. Ji atsakė, kad margutis – gražus atgimimo simbolis. Tardamas žodį „atgimimas“, omenyje turiu tą gyvybę, kuri ateina per Velykas. Be abejonės, kiaušinio kaip simbolio nereikėtų per daug sureikšminti. O mes jį dažnai sureikšminame ir paverčiame komerciniu aspektu – to nereikėtų daryti. Juk net ne visi gali kiaušinį nusipirkti. Svarbiausia, kad širdyje, kalboje ir visame gyvenime būtų prisikėlęs Kristus. Tai svarbiausia. [caption id="attachment_353655" align="alignleft" width="900"] Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]

Turbūt daugelis stebime žiniasklaidą, matome, kokie neramumai vyksta pasaulyje. Ką Velykų viltis teikia šiomis dienomis?

Tikrai gyvename išbandymų metu. Dažnai žiniasklaidoje matome komercinį Velykų aspektą. Džiaugiamės pavasariu, margučiais, bet blogiausia – kad užmiršome priimti dovaną, kurią kiekvienas gauname. Iš Dievo esame pelnę didžiausią dovaną – tikėjimą. Žvelgdamas į pasaulį sakau, kad netikinčių žmonių nėra. Yra priimantieji Dievo dovaną, tikėjimą arba jos nepriimantieji.

Žmonėms sakau, kad priimtų šią dovaną į savo širdį ir galėtume kartu su visa krikščionija džiaugtis šiuo neišpasakytu džiaugsmu, kaip Prisikėlimo rytą džiaugėsi moterys prie kapo. Tai turbūt svarbiausia mums visiems – nebijoti priimti šią dovaną. Kai kurie žmonės sako neturintys tikėjimo – vaikeli, vadinasi, tu nepriėmei dovanos. Dievas duoda, bet tu jos neimi.

Išganymą mes gauname ne dėl savo nuopelnų. Tikėjimo dovaną gauname todėl, kad Kristus atidavė save už mus – nuodėmingus, klumpančius žmones. Tačiau, jeigu visuomet lūpomis ir širdimi išpažįstame Kristų, Jis paėmęs už rankos pakelia mus ir sako: „Žmogau, pakelk galvą, turėk vilties. Aš gyvenu, ir jūs gyvensite.“ Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama