Popiežiaus vertinimai

[intro_text content="Regis, visi turi nuomonę apie pirmadienį mirusį popiežių Pranciškų. Lietuvos viešojoje erdvėje popiežiaus mirtį lydi gana ryškios diskusijos apie buvusį pontifikatą."]

Įsibėgėjus Pranciškaus valdymui, buvo kalbama apie tariamą popiežiaus liberalumą, kai labiau tradicionalistinės pozicijos besilaikantys katalikai (ir tikrai nebūtinai vien katalikai) kėlė klausimus apie popiežiaus atneštus pokyčius Vatikane. Buvo ir tokių, kurie popiežių sugebėjo vadinti marksistu arba kaltinti, kad Pranciškus nepakankamai konservatyvus. Tokių anachronizmų vertinant ir vartojant sąvokas buvo ir daugiau.

Dabar Lietuvoje kalbama iš dviejų pusių – kritikuojama, kad popiežius nesuprato Rusijos nešamo siaubo, naiviai žiūrėjo į Rusijos istoriją ar net siūlė Ukrainai iškelti baltą vėliavą (?). Arba tarsi teisinama ir aiškinama, kad popiežius į šį karą žiūrėjo būtent kaip globalios Katalikų Bažnyčios galva – neutraliai, pirmiausia akcentuodamas humanitarinę karo būklę.

Banalu sakyti, kad šie vertinimai dažnai buvo ir yra supaprastinti arba net karikatūriški. Pavyzdžiui, popiežių vertinant kaip griežtai politinę figūrą arba nekreipiant dėmesio į originalias kalbų ar interviu citatas, kurių turinys neretai pasirodydavo kitoks nei skambių antraščių. Aistringų reakcijų fone niuansai dažnai būdavo praleidžiami.

2018 m. rugsėjį lankydamasis Vilniuje Pranciškus pasakė ne vieną gražią, jautrią kalbą. Įsiminė šis pasažas, kurį išsisaugojau užrašuose – pasakytas popiežiaus susitikime su jaunimu prie Vilniaus arkikatedros: „Eikime prieš srovę, nepasiduodami tam individualizmui, kuris izoliuoja mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Susirūpinusius savo įvaizdžiu, tuo, kaip aš atrodau. Apgailėtina gyventi priešais veidrodį, apgailėtina. Gyvenimas gražus su kitais – mūsų šeimose, su draugais, dalyvaujant savo tautos kovose... Toks gyvenimas yra gražus!“

[caption id="attachment_1256656" align="alignleft" width="2560"] Popiežius Pranciškus per susitikimą su jaunimu aikštėje priešais Vilniaus arkikatedrą 2018 m. rugsėjo 22 d. Alessandro Di Meo / EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Būtent tautos motyvas popiežiaus kalboje buvo ypač ryškus – tautos, akcentuojant pasitikėjimą savo tapatybe, pabrėžiant istorijos ir kultūros pažinimą bei išmanymą. Ir, aišku – atmetant bet kokią aroganciją kitų tautų atžvilgiu, bet pripažįstant esamus skirtumus ir skaidrų gyvenimą juose. Kitose per vizitą Lietuvoje pasakytose kalbose popiežius kalbėjo panašiai.

Niekaip negalima būtų sakyti, kad popiežius brėžė vien globalios Katalikų Bažnyčios misijos svarbą. Per daug kitų vizitų Pranciškus taip pat nuolat kalbėdavo apie tai, kaip svarbu asmeniui būti ir jaustis tos kultūros, kurioje jis gimė ir subrendo, dalimi.

Kas kita buvo ir yra objektyvi katalikybės situacija pasaulyje. Iš dalies katalikybė jau yra posteuropinė ir postvakarietiška. Ar dėl objektyvių visuomenės pokyčių, t. y. dėl XX a. antrojoje pusėje įvykusios Vakarų visuomenių socialinės transformacijos (kiti sakytų – kultūrinės revoliucijos), ar dėl įvykusių politinių sprendimų, kai dalis, pavyzdžiui, Europos politinio elito eksplicitiškai atsisakė įvardinti krikščioniškas Europos šaknis Lisabonos konstitucinės sutarties projekte.

Didžioji dalis katalikų šiandien gyvena vadinamuosiuose globaliuosiuose Pietuose, ir Pranciškaus pontifikatas siekė tai atliepti. Dėmesys Lotynų Amerikai, Afrikai ir Pietryčių Azijai buvo labai ryškus – ne tik popiežiaus vizituose šiuose regionuose, bet ir Pranciškaus įvykdytuose paskyrimuose Vatikane. Didžioji dalis medžiagos, su kuria popiežiui reikėjo dirbti, o reikės dirbti ir naujam pontifikui, gyvena ne Europoje.

Popiežiaus vertinimuose, ko gero, reikėtų kuklumo – ir tiems, kurie sako, kad Pranciškus nieko nesuprato apie Rusiją, Ukrainą ar Vakarus, ir tiems, kurie mato keturgubus prasminius dugnus tuomet, kai Pranciškus kalbėjo apie „didžiąją rusų kultūrą“ ar viena iš Rusijos karo prieš Ukrainą priežasčių įvardijo „NATO lojimą prie Rusijos sienų“.

Popiežiaus vertinimuose, ko gero, reikėtų kuklumo – ir tiems, kurie sako, kad Pranciškus nieko nesuprato apie Rusiją, Ukrainą ar Vakarus, ir tiems, kurie mato keturgubus prasminius dugnus tuomet, kai Pranciškus kalbėjo apie „didžiąją rusų kultūrą“ ar viena iš Rusijos karo prieš Ukrainą priežasčių įvardijo „NATO lojimą prie Rusijos sienų“. Tokių Pranciškaus ištarų pasitaikė ne kartą, jos buvo koreguotos ir pildytos Valstybės sekretoriato. Tačiau popiežius taip tiesiog nuoširdžiai manė, nes pats intelektualiai ir dvasiškai brendo tokioje aplinkoje – XX a. antrosios pusės Argentinoje.

Kaip minėta, Pranciškui akivaizdžiai nuoširdžiai rūpėjo vieta, iš kurios jis kilęs – jis buvo įsipareigojęs tai aplinkai, kuri jį formavo. Todėl, kalbant itin suprimityvintai, tokios politiškai antivakarietiškos nuostatos neturėtų stebinti.

Lietuvos katalikai, kurie aiškiai mato Rusijos nešamą terorą nekaltiems Ukrainos žmonėms, turi visą teisę būti pasipiktinę – pasipiktinę Pranciškaus įvestomis dviprasmybėmis ten, kur jų nėra. Nėra kaip pateisinti to, kas pasakyta.

[caption id="attachment_1256658" align="alignleft" width="2560"] Popiežius Pranciškus atvyksta švęsti šv. Mišių Santakoje Kaune 2018 m. rugsėjo 23 d. Tomo Kalnino / EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Ir vėlgi – dar kartą apversdami monetą, galime pamatyti, kaip seniau rašyti tekstai dažnai geriau atskleidžia tai, kur randamės šiandien. Nemažas paradoksas, kad tai, ką išsyk po Jono Pauliaus II mirties 2005 m. apie jį rašė Gintaras Beresnevičius, šiandien būtų galima priskirti ir Pranciškui: „Ir Fidelis Castro, ir JAV prezidentai buvo jam tokie patys. Tiesiog žmonės. Žmonės su savo klaidomis, savais prisirišimais. Kaip ir milijardas katalikų. Ir milijardas musulmonų. Ir judėjų, ir budistų. Ir kitų tikėjimų žmonių. Vienas iš popiežiaus titulų dar nuo Romos prosenovės laikų – Pantifex Maximus, Didysis Tiltų Statytojas. Jo nutiesti tiltai peršoko kontinentų, religijų, konfesijų ribas. Pirmą kartą Romos vyskupas tapo žemės rutulio masto figūra. Visi jį žinojo.“

Paradoksas būtent dėl to, nes Jonas Paulius II dažnai priešpriešinamas Pranciškui. Bet ši G. Beresnevičiaus ištara kalba (galėtų kalbėti) ir apie Joną Paulių II, ir apie Pranciškų.

Šiandien tiek Pranciškaus fanams, tiek jo kritikams reikėtų tiesiog nurimti, užversti puslapį ir tikėtis, kad konklava į Petro sostą atves tokį popiežių, kokio reikia mūsų laikams.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama