Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesuo B. Mališkaitė SJE: jaučiuosi tarsi netekusi Tėvo
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Popiežius Pranciškus labai mylėjo žmones ir Bažnyčią – tai matėme jo pontifikato metu ir girdime labai daug liudijimų, kai jis, nuėjęs savo tarnystės Kryžiaus kelią, suteikęs velykinį palaiminimą Romos miestui ir pasauliui, mirė savo namuose, kaip jis ir norėjo."] Pranciškus švelnia meile mylėjo vienuolius ir vienuoles, nuolat prašė melstis, kad Viešpats kviestų į pašvęstąjį gyvenimą jaunus žmones, troško matyti besimeldžiančią ir tarnaujančią Bažnyčią. Daug užfiksuotų momentų, kaip Pranciškus trykšta džiaugsmu bendraudamas su seserimis vienuolėmis. Jis žvelgė į moterų tarnystę Bažnyčioje labai rimtai, pastaruoju metu patikėjo joms atsakingus postus Romos kurijos institucijose. Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos seserimi BERNADETA MALIŠKAITE SJE apie tai, kaip jos gyvenimą ir pašaukimo kelionę palietė popiežius Pranciškus. [youtube embed=TUF3oYqfkhQ] Sese, kas Jums buvo popiežius Pranciškus? Kaip Jūs sutikote žinią apie jo mirtį? Popiežius mums visiems – tai ir Tėvas, ir mokytojas, Romos vyskupas, Katalikų Bažnyčios ir Vatikano valstybės vadovas, Kristaus vietininkas, šv. Petro įpėdinis. O kiekvienas išrinktasis juo būti šiai tarnystei suteikia dar ir daug savo spalvų. Tuoj po popiežiaus išrinkimo sužinojau, kad Argentinos kardinolas Jorge Mario Bergoglio – jėzuitas. Gerbiu visus vienuolinius ordinus, bet tada man tai reiškė, kad išrinktasis – labiau savas, nes kongregacijos, kuriai priklausau, įkūrėjas, taip pat jėzuitas. Jaudinamai prisimenu popiežiaus apsilankymą Kauno Santakoje: ilgas, permainingas savo oru laukimas aikštėje, daugumos per naktį budėjusiųjų ir laukusiųjų ištverminga bendra malda... Ir staiga minią perskrodžia iškilminga sveikinimo giesmė! Mane pagavo pasikartojantys jos žodžiai – „Tu esi Petras!.. Uola.“ Atrodė, kad laikas nelyginant jūra akimirksniu persiskyrė iki pirmųjų amžių ir mūsų jau buvo nesuskaitomi milijonai... [caption id="attachment_1242662" align="alignleft" width="2560"]
Akimirka iš popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje 2018 m. rugsėjo 22–23 d. Roberto Dačkaus / Popieziausvizitas.lt nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1256277" align="alignleft" width="2560"]
Popiežius Pranciškus atvyksta į Santakos parką Kaune vadovauti šv. Mišioms 2018 m. rugsėjo 23 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Ta patirtis gyva iki šiol! Tai buvo taip tikra; nesuprantama tik, kokiu būdu Nemuno ir Neries Santaka mus visus sutalpino. Pamenu, užliejo momento didybė ir nenusakoma bendrystė. Dabar tai aiškinuosi kaip dvasinę Bažnyčios patirties dovaną, kuri ir šiandien gelbsti sunkesniais momentais. Apskritai iš popiežiaus vizito ryškiausiai prisimenu pasikartojančią mintį. Nepasakysiu tikslių žodžių, bet turinys maždaug toks – „Nepamirškite savo šaknų, savo tautos, Bažnyčios istorijos; iš jos semkitės stiprybės ateičiai; o išmintis ir jėga ne kažkas nauja, bet perimamumas... Kai susijungia senolių patirtis ir jaunystės veržlumas.“ Taip jau Bažnyčioje yra, kad iš vienos pusės Šventasis Tėvas yra tas, kurio nesutinki savo kasdienybėje, bet kartu po išrinkimo jis gana greitai tampa ir tavo asmeninio gyvenimo dalimi. Todėl jam iškeliavus amžinybėn, ne vienas jaučiamės kaip netekę Tėvo. Asmeniškai aš dar įvardinčiau, kad netekau ir tam tikro saugumo. Žinoma, protu viską suprantu, bet tikrasis pirmasis jausmas, kuris ištiko, buvo būtent toks. Todėl esu be galo dėkinga ir labai branginu, kad per Velykas popiežius Pranciškus palaimino miestą ir pasaulį. Spėju, nors aiškiai matėsi, kad, pasilikdamas aikštėje, jis moka skaudžią kainą... Mano pačios ribotu supratimu ir jausena, popiežiui Pranciškui išpuolė tokie laikai, kai jam dažnai tekdavo mokėti kainą. Pirmiausia, kaip švedų kardinolas rašė, popiežius Pranciškus buvo pirmasis popiežius ne europietis, o ir pats nesutiko matyti visuotinės Bažnyčios tik pro Europos akinius. Manau, kad ir dėl to kai kurie jo pasisakymai nebūdavo lengvai priimami, kildavo diskusijų, įvairių nuomonių, vertinimų... Bet turbūt kur kas baisiau ir pavojingiau, kai žmogus, nesvarbu, jis vadovas ar ne, veikia neabejodamas, užtikrintai žinąs, kas teisu, o kas ne; kaip reikia elgtis, visus ir viską vertinti, o kaip – šiukštu ne. [caption id="attachment_1242651" align="alignleft" width="2500"]
Popiežius susitinka su dvasininkais, seminaristais ir pašvęstaisiais. Akimirka iš popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje 2018 m. rugsėjo 22–23 d. Juozo Kamensko / Popieziausvizitas.lt nuotrauka[/caption] Tokiais atvejais drįsčiau kelti klausimą: kada Šventajai Dvasiai lengviau pro mūsų žmogišką supratimą prasiskverbti, mus prakalbinti ir vesti? Leiskite prisiminti šv. Ignaco aiškinimą apie dvasių skyrimą – darydami sprendimą, neturėtume tikėtis, kad visada bus aiški visų žingsnių seka. Kai kada aiškus tik vienas žingsnis, kurį privalome padaryti, ir toliau pasitikėti Viešpačiu, kad Jis ves... Grįžkime prie Šventojo Tėvo Pranciškaus. Niekas nepaneigs, kad laikmečiu, kai esame tokie sutrikę, įsipainioję tarp ideologijų, susiskaldę, nutolę nuo Dievo, vienas nuo kito ir net patys nuo savęs, popiežius Pranciškus, prisiminimuose vadinamas Meilės ir Vilties apaštalu, buvo tas Ganytojas, kuriam visada rūpėjo žmogus, dažnai labai konkretus, turintis vardą.
Pranciškui pavyko savo pontifikato metu paliudyti, kad žmogaus neapibūdina nei jo tautybė, nei turtinė padėtis, lytis ar orientacija, kalėjimai, įvairiausi paklydimai ir nuklydimai. Nes jis visada daugiau už savo bėdas ir suklupimus.
Jam pavyko savo pontifikato metu paliudyti, kad žmogaus neapibūdina nei jo tautybė, nei turtinė padėtis, lytis ar orientacija, kalėjimai, įvairiausi paklydimai ir nuklydimai. Nes jis visada daugiau už savo bėdas ir suklupimus. Šventajam Tėvui Pranciškui jaučiu didelį dėkingumą, kad į skaudžias žmonių situacijas žvelgė kaip sielovadininkas. Esu jam dėkinga už daugybę pamokų: istorijai liks, kaip paprastai ir žmogiškai popiežius priėmė į Vatikaną iš Argentinos atvykusią aukštą postą užėmusią politikę, kuri anksčiau jį laikė savo priešu... Esu tikra, kad konkretūs poelgiai apie žmogų pasako daug daugiau nei jo žodžiai. Pranciškus lankė kalėjimus – net ir šį Didįjį ketvirtadienį, kai kojų kaliniams plauti dėl sveikatos jau negalėjo, nebijojo savęs vadinti nusidėjėliu, kuriam reikia atleidimo; mokė, kad reikia ne tiek nurodinėti, kiek tartis, ieškoti būdų susikalbėti. Kaip žmogus išsaugojo savo spontaniškumą, net jei dėl to kartais reikėdavo pasiaiškinti. Iš Gailestingumo metų atmintin įstrigę jo žodžiai, skirti kunigams: „Ieškokime žmoguje mažiausio plyšio, pro kurį jis galėtų priimti Dievo atleidimą ir patirti džiaugsmą.“ [caption id="attachment_1256280" align="alignleft" width="2560"]
Popiežius Pranciškus iš tuščios Šv. Petro aikštės Vatikane teikia nepaprastą palaiminimą „Urbi et orbi“, kuris teikiamas tik per Kalėdas ir Velykas, reaguodamas į pasaulinę COVID-19 pandemiją, 2020 m. kovo 27 d. d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Dar noriu pasidalinti draugo, šiuo metu studijuojančio Romoje, žodžiais: „Manau ir noriu tikėti, kad popiežiui Pranciškui pavyko Bažnyčioje sulaužyti ar bent įlaužti keletą klerikalizmo šonkaulių.“ Turbūt turėčiau, o ir noriu paaiškinti, kad klerikalizmą matau daug kur, ne tik Bažnyčioje, bet ir visur, kai veikiame iš galios pozicijos, ypač kur toji galia nėra konkrečiai mums deleguota, ir tikrai galima apsieiti be jos. Atminty saugau ir branginu vaizdą iš tų dienų, kai pasaulį buvo sukausčiusi kovido pandemija – Roma, tuščia Šv. Petro aikštė, vakaras, tamsu, lyja, atstu keletas besikeičiančių maldininkų ir vidury aikštės sėdintis maldoje paniręs popiežius Pranciškus. Sau keliu klausimą – kaip išmokti būti Tikėjimo ir Vilties žmogumi, kai dažnai ištinka daug nevilties momentų, ypač šių dienų pasaulyje? Kartu labai tikiu šventųjų bendravimą! 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Vytautas Markevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
