Kunigas M. Mitkevičius: privalu žengti Pranciškaus rodyta kryptimi, kitaip Bažnyčia sustabarės

[intro_text content="Antrąją popiežiaus Pranciškaus šarvojimo dieną atsisveikinti su pontifiku į Šv. Petro baziliką plūsta minios žmonių."]

Šiandien norintieji atsisveikinti su popiežiumi tai galės padaryti iki vidurnakčio, rytoj – iki 19 valandos Lietuvos laiku, vėliau bus ruošiamasi šeštadienį vyksiančioms popiežiaus Pranciškaus laidotuvėms.

Dienraščio „Bernardinai.lt“ laidoje „Aktualijų kompasas“ ilgą laiką Italijoje studijavęs kunigas MOZĖ MITKEVIČIUS atvirauja, kad jam labiausiai patiko popiežiaus gebėjimas bendrauti ir kalbėti visiems žmonėms suprantama kalba.

Kunigas sako nenorintis svarstyti apie naująjį Bažnyčios vadovą, bet yra tikras dėl vieno – privalu toliau žengti Pranciškaus rodyta kryptimi, priešingu atveju Bažnyčios laukia sąstingis.

Kodėl Pranciškus vadintas žmonių popiežiumi?

Manau, labiausiai apibūdinti jį kaip žmonių popiežių galėtų tokie vertinimai kaip „vienas iš mūsų“. Tikrai ne tik argentiniečiai, bet ir europiečiai matė Pranciškų ne tiek kaip ganytoją, kurį mes suvokiame kaip kiekvieną popiežių, kaip Romos Bažnyčios galvą, juo labiau ne kaip administratorių, bet kaip žmogų – vieną iš mūsų, o tai reiškia – turintį visas savybes, kurios mums būdingos.

Mes į popiežių dažnai kreipiamės „Šventasis Tėve“, o jis net pajuokaudavo į tokį kreipinį atsakydamas „Šventasis vaike!“. Taip visiškai nuleisdamas tą atskirties kartelę iki lygmens, kuriame susitinka žmonių ir jo akys. Tokiu bendravimo būdu jis ir pabrėždavo esantis kaip vienas iš mūsų, o kartu tai reiškia ir nuodėmingumą, bet ir šventumo siekį. Kelią iki šventumo Pranciškus rodė kaip patrauklų ir pasiekiamą.

Sakyčiau, tai buvo esminė jo savybė – jis buvo su žmonėmis ir tarp žmonių. Tai buvo ne kokia nors socialinė programa, bet jo būdas, charakteris – jam labai paprastai tai sekėsi pamojuojant, ką nors apkabinant, palaiminant. Ir netgi juokaudavo įvairiomis temomis. Pranciškus ypač mėgdavo kalbėti apie sportą ir dalykus, kurie šiandieniniam žmogui yra aktualūs. Būti vienam iš mūsų reiškia ir kalbėtis mūsų kalba. Šiam popiežiui buvo būdingas susikalbėjimas, ypač galvojant apie bažnytinę, katekizminę kalbą, kuri galbūt galėtų būti suprantama tik hierarchams.

Šis popiežius kalbėjo suprantama kiekvienam žmogui kalba.

Dažnai buvo akcentuojama ir tai, kad popiežius yra ne iš Europos, bet iš Pietų Amerikos. Kiek tai jam padėjo arba trukdė? Jam buvo šiek tiek priekaištaujama, esą dėl to, kad yra iš kito žemyno, jis negali puikiai atliepti Ukrainos reikalų, tinkamai atstovauti šios šalies pozicijai ir įvardinti agresoriaus.

Manau, visame pasaulyje mes jaučiame visiems bendrą dalyką – ką reiškia būti žmogumi. Ir nepriklausomai nuo kultūros ar temperamento žmogiškumas visur yra tas pats. Todėl nebūgštaučiau, kad popiežius, būdamas Lotynų Amerikos žmogus, negalėjo suprasti europiečių. Jis yra žmogus, ir jau vien to pakanka. Šalia to, man atrodo, be galo svarbus yra jėzuitiškas ugdymas, formacija, kuri yra europietiška. Taigi Pranciškus tikrai nebuvo kokiu nors būdu atitolęs nuo Europos.

[caption id="attachment_1255439" align="alignleft" width="2560"] Popiežius Pranciškus mojuoja tikintiesiems per savaitinę bendrąją audienciją Šv. Petro aikštėje Vatikane 2024 m. lapkričio 20 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Kitas dalykas – būdamas labai žmogiškas jis puikiai jautė, kur slypi žmonių skausmas, kur yra sopuliai. Žmonių skausmas tapdavo ir jo skausmu. Nesvarbu, ar žmonės kenčia Pietų Afrikoje, ar kur nors Šiaurėje, – esmė ta, kad jie kenčia. Ir kas yra kančia? Popiežius Pranciškus tą puikiai suprato, nes pirmiausia jis buvo žmogus.

Ar galėtumėte išskirti kurią nors popiežiaus savybę, kuri jums asmeniškai labiausiai įstrigo arba kurios neturėjo ankstesni pontifikai?

Man labiausiai patiko popiežiaus Pranciškaus gebėjimas bendrauti. Paprastas gebėjimas, kartais turbūt net nesilaikant protokolo, kai viešai kalbėdavo. Mes esame pripratę prie oficialių pareiškimų. Nebūtinai Lietuvos politikoje, bet ir kitose pasaulio šalyse girdimos klišės, protokolinės kalbos. Žinoma, Pranciškaus kalbas turbūt irgi reikėdavo parengti, bet jis leisdavo sau tiesiog čia ir dabar reaguoti į žmones, ir dėl to jo pasisakymai būdavo labai gyvi. Apskritai popiežius buvo labai gyvas žmogus. Ši savybė atrodo be galo paprasta, kita vertus, ji yra didžiulė Dievo dovana. Jeigu jos neturi, man atrodo, to neišmoksi jokiose mokyklose ir su jokiais pedagogais.

Kitas man be galo gražus popiežiaus gebėjimas – kalbėti metaforomis – tai smarkiai priartino viso pasaulio žmones prie Bažnyčios. Kalbėti jiems suprantama kalba. Žinoma, kai kurios metaforos galbūt greitai pasigautos, nuvalkiotos, bet buvo ir kitokių, tokių kaip „ganytojas turi kvepėti savo avimis“ arba, atsimenu, kaip apie vieną vienuolę yra sakęs – vienuolės neturėtų būti kaip tarantulai, arba kad Viduržemio jūra neturi tapti kapinėmis. Tokiomis stipriomis, paprastomis metaforomis paskelbiama be galo svarbi žinia ir įspėjimas ne tik tikintiesiems, bet ir apskritai viso pasaulio žmonėms, kuriems bent kiek rūpi žmogiškumas.

Galbūt sunku ir ne visada patogu lyginti ankstesnį pontifiką su dabartiniu, bet kokie buvo Benedikto XVI ir popiežiaus Pranciškaus išskirtinumai?

Čia gal yra pavojus pradėti apie tai kalbėti: vienas – geresnis, kitas – blogesnis. Reikia matyti, kad jie abu be galo vertingi, unikalūs ir kiekvienas turėjo savo dovanų. Nežinau, kada pasaulis sulauks tokio lygmens teologo kaip Benediktas XVI. Tačiau taip pat nežinia, kada mes vėl turėsime tokį žmogišką popiežių kaip Pranciškus. Būtų sunku jį kaip nors mėgdžioti, kartoti, bet gal to ir nereikia.

Turbūt tiek Benedikto XVI, tiek Pranciškaus atveju svarbu, kad jie abu buvo savimi. Ir tokie būdami visa jėga atsidavė tarnystei Bažnyčioje ir pasaulyje. Pirmiausia dėl to jie ir yra asmenybės.

Turbūt tiek Benedikto XVI, tiek Pranciškaus atveju svarbu, kad jie abu buvo savimi. Ir tokie būdami visa jėga atsidavė tarnystei Bažnyčioje ir pasaulyje. Pirmiausia dėl to jie ir yra asmenybės.

Popiežiui Pranciškui net ir kitų konfesijų žmonės negailėjo gerų žodžių. Neseniai Evangelical Focus portale vienas teologas ir pastorius teigė, kad tai, ko gero, evangelikams kol kas artimiausias popiežius per visą istoriją. Kaip galėtumėte pakomentuoti Pranciškaus vaidmenį ekumenizmo tema?

Reikėtų pradėti nuo to, kad popiežius Pranciškus buvo dialogo žmogus. Ne tik krikščionių ekumenizme, bet ir tarp religijų. Jis ne kartą buvo užsiminęs apie savo bičiulį rabiną Abrahamą Skorką, man atrodo, nevengė bendrauti ne tik su kitų tikėjimų žmonėmis, bet ir su ateistais, žmonėmis, kurie galbūt neigia Dievo buvimą arba savęs aiškiai nepriskiria kokiai nors religijai.

Jis savo žmogiškumu, paprastumu gebėjo patraukti daugybę pokalbiams apie bendrąjį gėrį, kaip labiau būti žmonėmis, kurti šeimą ir ja rūpintis. Apie tai yra ir Pranciškaus enciklikos Laudato si' bei Fratelli tutti.

Kita vertus, pažvelgus šiek tiek kritiškiau, ar nėra tas dialogas tiek prasiplėtęs, kad nebeaišku, kas tarp krikščionių yra brolis ir sesuo? Lygiai taip pat ir nekrikščionis jau tampa broliu? Kaip keitėsi brolystės sąvoka prie šio popiežiaus?

Žmogiškumo prasme visi esame broliai ir seserys, nes esame žmonės. Nepriklausomai nuo mūsų įsitikinimų, tam tikros nuomonės, svarbiausia yra prigimtis – suvokti save kaip Dievo vaikus. Tai Pranciškui buvo svarbu. Man atrodo, yra popiežiaus terminas „kultūros laboratorija“. Jis teologams duoda tokią gairę – nuolat bendrauti tarpdisciplininiu aspektu, vis daugiau atrandant, kas mus vienija, o ne kas skiria.

Pakalbėkime apie Pranciškaus sprendimą būti palaidotam Romos Švenčiausiosios Mergelės Marijos bazilikoje, paprastoje požeminėje kapavietėje. Žiniasklaidoje tai pristatoma kaip tam tikras kuklumo ženklas.

Palyginti su kitais popiežiais, tai yra ne toks ir standartinis sprendimas. Aš tai suprantu kaip paprastumo padarinį ir tęstinumą. Būdamas gyvas, Pranciškus nebuvo veidmainiškas ir visada šį paprastumą skelbė. Pradedant tuo, kad kurijoje supaprastino daugybę dalykų, taip pat jo laidotuvės nebus tokios iškilmingos ir pompastiškos. Pirmiausia Pranciškus norėjo būti palaidotas kaip žmogus.

[caption id="attachment_1255232" align="alignleft" width="2560"] Vatikanas antradienį paskelbė nuotrauką ir vaizdo įrašą, kuriuose popiežius Pranciškus užfiksuotas gulintis atvirame karste. EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Kalbant apie atsisveikinimo su popiežiumi Pranciškumi ceremoniją, kiek jus nustebino testamente įrašyta kardinolo Rolando Makricko pavardė ir parodytas toks išskirtinumas?

Turbūt Rolandui Makrickui išskirtinumas parodytas jau vien tuo, kad jis paskirtas Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu, bet testamente jo pavardės aš taip nesureikšminčiau. To nesiečiau konkrečiai su jo asmeniu. Manau, tai susiję daugiau su tuo, kuo jis rūpinasi. Jam pavesta Švč. Mergelės Marijos Didžioji – viena iš popiežiškųjų – bazilikų, ir jis kaip jos vadovas turi pasirūpinti ten laidojamu popiežiumi. Tad šiuo atveju paminėjimą daugiau matyčiau kaip pavedimą, kas konkrečiai būtų atsakingas už visas procedūras, apeigas.

Viešojoje erdvėje kalbama ir apie kardinolo Rolando Makricko kaip tam tikro įpėdinio vaidmenį. Kiek pačiam kardinolui tai yra spaudimas?

Čia reikėtų klausti jo paties. Manau, mes pamirštame akcentuoti, kad pagrindinis vaidmuo konklavoje tenka Šventajai Dvasiai. Tos pavardės gali būti minimos, tačiau net ir pats popiežius Pranciškus nebuvo tarp favoritų tapti pontifiku.

Naujasis vadovas turbūt turės savo viziją ir Bažnyčią kreips atitinkama linkme. Vis dėlto manau, kad popiežiaus Pranciškaus įdėtas indėlis yra be galo reikšmingas, nes jo dėka Bažnyčia tapo prieinama daugybei žmonių. Bažnyčia tapo patraukli pirmiausia savo gyvumu, ir šia linkme neišvengiamai reikės eiti, nes jeigu vairas bus pasuktas atgal, Bažnyčios lauks, sakyčiau, užsidarymas ir sustabarėjimas.

Tačiau manau, kad tokie dalykai negresia. Didesnė dilema – kur bus labiau dedami akcentai ir kokiomis priemonėmis šis gyvumas toliau reikšis, bet kad Bažnyčia bus atvira visuomenei ir pasauliui – tai neišvengiama.

O kas yra tas vairas ir judėjimas į priekį? Tai asocijuojasi su liberaliomis idėjomis. Ar Bažnyčia turi būti liberalesnė? Tokia mintis čia slypi?

Ne. Pavyzdžiui, Pranciškus nebuvo nei liberalas, nei konservatorius. Jis buvo Evangelijos žmogus, ir, man atrodo, jo pontifikate tai ir buvo pirmiausia užduotis – skelbti Kristų su vilties žinia vilties piligrimams. Tam skirti ir Jubiliejiniai metai.

[caption id="attachment_1215117" align="alignleft" width="1222"] Kunigas Mozė Mitkevičius. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption]

Daug svarbesnis klausimas – kokiu būdu ir kur šiandien reikia užčiuopti Kristų, be to, aiškiai matyti ir kur jo nėra. Iš to turbūt irgi kyla atsiprašymai dėl Bažnyčios skandalų, nes pirmiausia ji turi būti prisikėlusio Kristaus liudytoja, bet ne visur yra Kristus, ir ne visais poelgiais Jį liudijame. Nebijoti parodyti Bažnyčią be filtro – tai yra popiežiaus Pranciškaus nuopelnas. Visa tai gimė tik dėl to, kad jis pats buvo žmogus be filtro.

Žvelgdamas į šiandieninį pasaulį, pasaulį karo aplinkybėmis, Pranciškus nebijojo klysti. Galbūt toks kartais buvo jo kaip Bažnyčios galvos chaotiškas būdas, bet jis visuomet ieškojo taikos ir buvo taikos žmogus. Karas jam buvo visiškai svetimas. Jis įvairiais būdais ieškojo, kaip puoselėti taiką, buvo dialogo žmogus. Man atrodo, visi buvo to išsiilgę ir iškart tai užčiuopė. Artimiausiu metu bus šaukiama konklava. Kai popiežiumi tapo Benediktas XVI, buvo akcentuojama, kad tai turbūt vienas stipriausių teologų Katalikų Bažnyčioje. Kai popiežiumi tapo Pranciškus, kalbėta, kad jis – atviras popiežius. Viešojoje erdvėje matome pirmąsias pavardes kardinolų, kurių galimybės realiausios tapti popiežiumi. Kokias savybes jūs čia pirmiausia matote? Nežinau, tai priklausys nuo išrinktojo popiežiaus, bet neturėtume galvoti apie popiežius, kurie tarpusavyje kaip nors konkuruotų, galvotų apie asmeninius susireikšminimus. Juk mąstoma apie visuotinę Bažnyčią, kuri jau du tūkstančius metų lydima Šventosios Dvasios auga, bręsta ir vis naujai atranda Dievo veikimą žmonių istorijoje.

Ar teologiniu būdu, ar labiau per žmogiškumą viskas vis tiek krypsta ta pačia linkme – į Jėzaus Kristaus išganytų žmonių gyvenimą ir sugyvenimą. Antra, kardinolų konklava visada skelbia, kad tai nėra vieno žmogaus darbas – tai daugybės kitų besimeldžiančiųjų, mylinčiųjų Dievą mąstymas.

Ar teologiniu būdu, ar labiau per žmogiškumą viskas vis tiek krypsta ta pačia linkme – į Jėzaus Kristaus išganytų žmonių gyvenimą ir sugyvenimą. Antra, kardinolų konklava visada skelbia, kad tai nėra vieno žmogaus darbas – tai daugybės kitų besimeldžiančiųjų, mylinčiųjų Dievą mąstymas. Ką paliko popiežius Pranciškus? Ar tai reikės tęsti galimam įpėdiniui? Pranciškus tikrai paliko suvokimą, kad Bažnyčia ir pasaulis nėra atskiros stovyklos. Bažnyčia ir pasaulis yra šeima, ir šioje šeimoje turėtų rūpėti kiekvienas. Ateityje negali būti tokių pareiškimų, kad „tai ne mano ar ne mūsų reikalas“. Visi esame pernelyg susieti su pasaulio politiniais ar gamtiniais įvykiais. Jeigu globaliai negalvosime apie pasaulį kaip šeimą, mūsų laukia katastrofa. O jeigu šeimoje atsiranda narys, kuriam įžengus kiti jaučia įtampą, tokia šeima nėra darni. Man atrodo, ateities popiežiai noriai tęs šią šeimos tendenciją. Žinoma, jeigu tėvas bus toks, kuriam iš baimės reikia priklaupus bučiuoti ranką, tokio tėvo niekas nepriims ir norės kuo greičiau dingti iš tokios šeimos. Manau, natūraliai einama to, kad mes tampame šeima, link. Ir popiežius Pranciškus prie to labai prisidėjo. [youtube embed=iSRgfYQTw0Y] Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama