Pokalbiai su Tėvu. Žmogus kaip galimybė

[intro_text content="Tėvą VYTAUTĄ LANDSBERGĮ kalbina sūnus VYTAUTAS V. LANDSBERGIS. Kalbėta Verbų sekmadienį, Sumuose krentant rusiškoms bomboms."]

Viename mūsų pokalbyje gražiai pasakei apie nevilties muziką priešsąjūdiniame Lietuvos laikotarpyje. Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“, Felikso Bajoro folkloro improvizacijos – ir toji neviltis sukėlė pilietinio (kartu ir ekologinio) pasipriešinimo bangą, atvedusią į Sąjūdį ir nepriklausomybę. Teigei, kad neviltis kartais yra geras postūmis atsirasti kismui, psichinei ir pilietinei mobilizacijai. Dabar dažniau bandoma nutylėti neviltį ir kurti įspūdį, kad ne viskas taip blogai. Jei pasakytų kas nors, kad gali būti net ir labai blogai – ar tai sustiprintų žmones, ar jie visiškai išdurnėtų apimti panikos?

Pasakymas nieko nereiškia. Gali sakyt kiek nori, nieks tuo netikės. Tai tuščias dalykas, kai sakai į sieną arba žvaigždėms... Be abejo, žvaigždėms galima daug dalykų papasakoti. Bet pasakymas, kurį tu pats išgirsti, pirmiausia pasakydamas pats sau – štai čia yra tikras pasakymas. Ar mes jo sulauksim, nežinau. Ar tas Lietuvos žmogus pasakys pats sau – arba, arba, bet... pabandom dar paskutinį kartą.

Manai, kad mums duota dar viena galimybė pabandyti?

Manau, kad visada yra galimybė, kad ir utopinė. Kad ir nereali, atrodytų, neįgyvendinama. Kol žmogus gyvas, tol jis ir egzistuoja kaip galimybė.

Režisierė Agnieszka Holland „Literatūroje ir mene“ samprotauja – kad pasaulis, regis, eina velniop. Ir jai labai norėtųsi, kad jos nuojauta klystų. Tad ir klausiu Tavęs – kuo paremtas pasaulio noras eiti velniop? Kodėl Donaldas Trumpas stengiasi, kad net ir jo Amerikoje būtų blogiau? Putinas Rusijoje daro tą patį, nors lyg ir galėjo gyvent, klestėt, nepradėjęs karo. Kokia velniopėjimo logika?

Logika turbūt tokia: dabar verta blogint situaciją, kad paskui ilgą laiką ar net amžinai būtų gerai. Klestėjimas per amžius, milijoną metų. Visada tas pats – ateis tūkstantmetis reichas ar ateis komunizmas visiems pasaulyje ir bus gerai. O dabar reikia aukotis. Dėl tokio tikslo galima ir pusę pasaulio paaukot. Net ir save galima paaukot.

Nejaugi tokia okupantų logika – „aukojies“ ir eini kariaut su kaimynais, kad jiems ir kitiems, kurie ateis jų ginti, ateity būtų dar blogiau negu tau? Tokia šachmatų partija skaičiuojama keliais ėjimais į priekį?

Panašiai galvojama – „Aš aukojuosi, nes reikia paskandint viską. Pasaulį seną išardysim! Kad paskui mes arba mūsų palikuonys išplauktų.“

Tad pasaulio pabaiga – neišvengiamas scenarijus?

Su šitais bepročiais beveik taip.

Ir Europa neturi kokio mygtuko slapto, stebuklingo, kuris įsijungtų prieš pasaulio pabaigą, bent jau iš baimės, kad taip gerai gyvenosi, o baigiasi?

Stebuklingas mygtukas galėtų būti likutis proto, bet ar jo dar yra – aš nežinau. Gal ir nebėra. Arba jis per silpnas, nedaro įspūdžio.

[caption id="attachment_1237837" align="alignleft" width="2560"] Profesorius Vytautas Landsbergis. Jono Balčiūno / ELTA nuotrauka[/caption]

O jei pafantazuojant... Kaip tas likutis proto galėtų pasireikšti tiesiogiai?

Reiktų trinktelt kumščiu – „Vyrai mūrai, susėdam, susitariam ir veikiam.“ Ir veikti ne iš baimės, o iš paskutiniosios vilties – „Gal dar galim, dar spėsim, gal dar vienąkart pabandom?“

Ir ką pabandom, kaip?

Pabandom gyventi.

Kaip gyventi, kai bepročiai aplinkui? Kai kurie iš jų, regis, nori, kad ir Europa būtų negyvenama.

Tada taip ir pasakyt – „Ponai bepročiai, susitariam, kad tada visas pasaulis bus negyvenamas. Jūs taip norėjot, ką gi – jūsų valia. O mes truputį ginsimės – mes tie, kurie esam gyventojai ir manom, kad gyventi verta. Mes dar kurį laiką priešinsimės. Bet jums tikriausiai pavyks viską sunaikinti, įskaitant ir pačius save.“ Galų gale žvaigždės nulems ir parodys – kieno pusėj buvo tiesa. Ar tiesa yra gyvenimas, ar tiesa yra mirtis.

Įvardinai, kad pasauly atsiranda naujas žmonijos porūšis – būtybės, vardu trumputinai. Įdomu, kokios Tau regisi šios žmonijos rūšies perspektyvos? Tapti dominuojančia rūšim, pavergti kitus?

Užbaigti ciklą, kuris vadinasi gyvybė planetoje.

Jų pirmeiviai buvo komunaciai, bet tiems kažkodėl nepasisekė pasiekti panašaus gyvybės užbaigtuvių rezultato.

Komunaciai tebuvo pirminis, bandomasis variantas.

Sakai – ten tebuvo generalinė repeticija, o dabar jau tikro spektaklio laikas? O iš kokių generalinės repeticijos klaidų jie pasimokė, kad šįkart spektaklis pasisektų geriau?

Neskubėti įsigalėti vienam blogio variantui. Turi eiti abu kartu – kiek įmanoma ilgesnį laiką, pergalingai. Kuo ilgiau nesusipykti. Nes kai jau susipyks trumputinai, toliau jau nieko nebus. 

Komunaciai nesusipykę ištempė metus; žiūrėsim, kaip seksis trumputinams.

Pamatysim. Dabar kaip tik ir vyksta išmėginimo procesas. Trumputinų potencijos ir prošvaisčių ilgesniam tarpusavio draugiškumui.

Jei trumputiną bandytume charakterizuoti kaip asmenį, individą ar kaip psichologinį tipažą, kokios ryškiausios trumputino savybės?

Neapykanta viskam, išskyrus save. Ir nepakantumas, naikinimas pagal galimybę visko, kas nėra „aš“. Bet kadangi trumputinai yra sulipdyti iš dviejų elementų, tai – kaip pliusas su minusu – galiausiai jie įskelia kibirkštį ir viską užtrumpina.

Net Trumpas gali užsitrumpint?

Manau, gali truputį netrumpam užsitrumpint.

O ar negali atsirast trečias, irgi stiprus ir turintis kitokią nuomonę – kad neverta dar kartą užsitrumpint?

Kol kas nesimato nė vieno stipraus geranorio, išskyrus Ukrainą, kuris siektų, kad brudas sustotų ir pradėtų eiti geryn.

Larso von Triero filme „Melancholija“ kalbama apie tai, kaip elgiasi žmonės, kai sužino, kad artėja planeta, su kuria Žemė neišvengiamai susidurs. Ir ta planeta kasdien vis didesnė, ir laiko vis mažiau. Man įdomu – kalbant apie utopinį formatą – jei Tavęs paklausčiau: tarkim, pasauliui liko pusė metų ar metai, ką Tų darytum? Kaip tą laiką praleistum?

Siūlyčiau telktis į simfoninius orkestrus ir griežti Mozartą.

Kokį nors konkrečiai kūrinį ar visus?

Nebūtinas konkretus kūrinys, gali būti ir „Don Džovanis“, gali būti ir „Figaro vedybos“.

Galėtų gražus filmas būti – staiga visur Lietuvos miestuose ir miesteliuose randasi orkestrai ir visi griežia Mozartą.

Ir pasaulis gražiai eina mirti. Neįtikėtina, kad pasaulis gebėtų tai padaryti gražiai.

Turbūt viskas atrodytų kiek kitaip.

Būtų klaikios skerdynės pamišusių iš baimės žiurkių. Bet Mozarto alternatyva geresnė negu žiurkės. Kaip „Titaniko“ finalas.

Bet... Gal visgi... Būtų kokie nors būdai, kurie padėtų nutolint Mozarto koncertus, padėtų jiems nenutikti?

Kas čia gali ką prognozuoti arba pranašauti? Arba iš anksto nuspręsti? Bet visada galima mėginti kuo ilgiau išlikti žmogum.

Ką tas duotų?

Gražesnę pabaigą. Pabaigos tu negali išvengti, gali puoselėti viltį ir daryti mažytę pastangą, kad ta pabaiga, kol tu esi žmogus, būtų žmoniškesnė. Nežiurkiška.

O gal bandymas būti žmogiškam iki paskutiniųjų ir yra stebuklo (prisikėlimo) zona, kuri apskritai gali viską išgelbėti?

Aš nežinau, kur ta stebuklo zona. Stebuklo zona yra esamoje arba nebesamoje sąmonėje.

Apie stebuklo zoną kalbėjau turėdamas mintyse matulaitišką postulatą – „nugalėti blogį gerumu“.

Nei blogis yra daiktas, kuris kabo erdvėj, nei gerumas yra daiktas, kuris kabo erdvėj. Ne taip yra, kad tu pasitelki tą prieš aną ir tada tie abu dabar murkdosi erdvėj, kuris nugalės. Nėra blogio. Ar yra gerumas – aš nežinau. Viskas žmoguje. Jeigu žmoguje nėra gerumo, tai kas ten – tuštuma ir blogis? Jeigu nori, kad būtų kitaip, tai turi rūpintis, kad žmoguje būtų dar gerumo. Bent šiek tiek. Ir kad jam patiktų gerumas, o ne blogumas.

Dabar masei žmonių patinka blogumas. Jie yra patys savo priešai. Kai žmogus pats eina prieš save, nėra kaip gintis. Kaip tu gali gintis nuo savęs?

[caption id="attachment_1202279" align="alignleft" width="2560"] Vytautas Landsbergis ir Vytautas V. Landsbergis. Antano Sutkaus nuotrauka[/caption]

Manai, kad esam jau pavėlavę į gerumo ir pasaulio išsigelbėjimo traukinį?

Vilties prarasti tikrai nesiūlau, bet gali būti, kad geriausias laikas veikti greitai ir sėkmingai yra šiek tiek praloštas. Sakė juk ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai tik Putinas užpuolė – reikėjo iš karto sumalti juos į dulkes, bent jau okupuotose teritorijose, tada Putino Rusija būtų neatsilaikiusi.

Nes dar nebuvo užvesta karo mašina?

Taip, dar nebuvo užvesta karo pramonė. Jie dar svaigo su savo durnystėm, kad viskas čia truks dvi dienas, dvi savaites... O paskui persiorientavo, kad gali būti ir metų metai. Ir visa epocha. Ir tą epochą putinistai bando laimėti – pratempti kaip nors, o paskui jau pasaulį užvaldysim. Tai jau visiškai kita „kačestva“.

O jei Vakarai nutartų, kad galima dar kažką keist ir maksimaliai apginkluotų Ukrainą? Ar jau irgi pavėluota?

Kas tą darys?

Anglija, tarkim, Prancūzija.

Ar jos to nori?

Žodžiais sako, kad norėtų.

Kokiu tikslu? Išsaugot Ukrainą ar kad neliktų Rusijos?

Kad iki jų Putinas neateitų.

Vis tiek ateis. Čia vaikų kalbos. Jeigu Rusija liks, tai ji ateis. Rusija yra karas, karas yra Rusija. Jei tu nori, kad nebūtų karo, reikia, kad Rusija būtų panaikinta. Tokia, kokia dabar yra. Deja, tai vienintelis kelias.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]

[newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama