M. Adomėnas: „Popiežius Pranciškus buvo pokyčių žiburys“

[intro_text content="„Pranciškus buvo savotiškas reformatorius – popiežius, kuris į savo meto viduramžių Bažnyčią atėjo su revoliucinga dvasia, bet ne tam, kad ją nugriautų, o kad atstatytų“, – sako filologas, filosofas, politikas MANTAS ADOMĖNAS."]

Duodamas interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ M. Adomėnas prisiminė susitikimus su popiežiumi Pranciškumi, pasidalijo mintimis apie netektį ir revoliucingą pontifiko dvasią bei šilumą.

Kaip pasitikote žinią apie popiežiaus Pranciškaus mirtį?

Visų, kad ir menkai pažįstamų, žmonių mirtys skaudžiai paliečia. Tačiau popiežiaus atvejis – ypatingas. Seniai žinojome, kad jo mirtis iš tiesų buvo tik laiko klausimas. Jis iškeliavo iškart po Prisikėlimo iškilmės – taip simboliškai baigėsi krikščionių lyderio žemės kelionė. Ši žinia sukėlė gedulą, tačiau jame – šviesaus išsipildymo ženklas.

Popiežius iš tiesų siekė iš naujo įprasminti sau tekusią didžiulę naštą, iš naujo surasti krikščionišką tikrovės, realijų prasmę.

Kokie jūsų prisiminimai apie popiežių? Koks buvo asmeninis santykis su juo?

Dabar dar trūksta laiko perspektyvos apibendrinti savo matymą, įžvalgas. Lengviau yra prisiminti. Kad ir trumpus, bet asmeninius sąlyčius su popiežiumi, kai keletą metų nuo pat jo išrinkimo kone kasmet dalyvaudavau asmeninėse audiencijose ir būdavo proga su juo pakalbėti.

Popiežius iš tiesų siekė iš naujo įprasminti sau tekusią didžiulę naštą, iš naujo surasti krikščionišką tikrovės, realijų prasmę, nes krikščioniška tradicija turi seniai nusistovėjusius atsakymus, vengia į tai atsakyti. Čia galime kalbėti apie visas pasaulio aktualijas, karus, krizes. Popiežiui Pranciškui visada buvo būdingas autentiškas, savas balsas. Jis dažnai net nesilaikė tradicijų, suvokė, kad tradicija gali įkalinti mąstymo klišėse ieškant atsakymo.

Nesakau, kad tai yra vien pozityvus dalykas, nes tradicijos šiais laikais dažnai neįvertinamos. Tačiau noriu perteikti Pranciškaus asmenybės tvirtumo įspūdį. Jis neleido, kad iš išorės ateinantys įsipareigojimai jį kaustytų, valdytų. Tai buvo matyti nuo pat pirmųjų dienų, kai jis nepersikėlė iš Šventosios Mortos namų gyventi į popiežiaus apartamentus, kai nusprendė nedėvėti visų pagal etiketą reikalaujamų pontifiko aprangos atributų.

[caption id="attachment_1255120" align="alignleft" width="2560"] Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotrauka[/caption]

Būdamas Seimo narys, kaip minėjau, turėjau galimybę dalyvauti metiniuose katalikų parlamentarų tinklo susibūrimuose prie Kastel Gandolfo. Po visų diskusijų, rekolekcijų viskas baigdavosi privačia audiencija pas popiežių. 2018 metais nuvykau į susitikimą vienas, nors dažniausiai būdavau su žmona. Popiežius prisiminė, kad žmona visad būdavo šalia, ir paklausė: „Kur toji graži mergina – tavo žmona?“ Taip jis parodė, kad tarp matomų tūkstančių veidų nėra žmogaus, kuris čia turėtų būti. Taip pat tokiu būdu pajuokavo, išsklaidė iškilmingumą ir užmezgė asmeninį santykį. Tai buvo ir pripažinimas, kad ir jam nesvetimas grožio vertinimas.

Šis prisiminimas – simboliška išraiška, kokia asmenybė buvo popiežius Pranciškus. Tokį jį ir prisiminsiu.

Esu su juo buvęs gal šešiose privačiose audiencijose, kur visą laiką yra galimybė trumpai pakalbėti. Mane be galo žavėjo popiežiaus gebėjimas sutelkti visą dėmesį į žmogų, sutiktą minutei. Pranciškus visada skleidė šilumą, gerą nuotaiką, humorą.

O viską, dėl ko tikrai bus ginčijamasi ir laužomos ietys, pavyzdžiui, kokia buvo jo pozicija Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje, įvertins istorija ir laikas. Šiandien lieka autentiško, ieškančio, kvestionuojančio, bandančio nutiesti savo kelią žmogaus prisiminimas.

Pranciškus buvo savotiškas reformatorius – popiežius, kuris į savo meto viduramžių Bažnyčią atėjo su revoliucinga dvasia, bet ne tam, kad ją nugriautų, o kad atstatytų.

Kuo, jūsų manymu, popiežius Pranciškus išsiskyrė iš kitų?

Turbūt galėčiau palyginti trijų popiežių tarnystę – Jono Pauliaus II, Benedikto XVI ir Pranciškaus. Žinoma, visi jie buvo skirtingi. Benediktas XVI buvo Jono Pauliaus II linijos tęsėjas, jis aiškiai suvokė ir siekė įprasminti tradicijos vertę, o Pranciškus atvirkščiai – bandė išsilaisvinti iš tradicijos, suprasdamas, kad ji gali įkalinti mąstymo ar elgsenos stereotipuose. Pranciškus buvo savotiškas reformatorius – popiežius, kuris į savo meto viduramžių Bažnyčią atėjo su revoliucinga dvasia, bet ne tam, kad ją nugriautų, o kad atstatytų.

Visi jį sutikusieji buvo paliesti jo asmenybės šilumos, įkvėpti malonės bandyti permąstyti savo misiją ir Dievo paskirtą kelią, kaip veikti šiame pasaulyje. Popiežius Pranciškus buvo pokyčių žiburys.

[caption id="attachment_1214916" align="alignleft" width="2560"] Popiežius Pranciškus atidaro Šv. Petro bazilikos Vatikane Šventąsias duris. EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Ar planuojate apsilankyti Vatikane per popiežiaus laidotuves?

Nežinau, ar darbo reikalai man leis per laidotuves būti Vatikane, bet kaip tik dabar esu pakeliui į Romą ir tikiuosi atiduoti pagarbą Šventajam Tėvui Pranciškui.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama