Vilniaus burbulo mokestis

Tiek Lukos, tiek Arūno darbovietės neturi biurų – optimizacija – ir sutuoktiniai visą laiką dirba nuotoliu, t. y. namie. Nepaisant to, kiekvienas Lukos – o kartais ir Arūno – rytas prasideda vienodai: higienos procedūros ankštoje dušo kabinoje, skubrūs pusryčiai keturių kv. m ploto valgomajame, vaikų aprengimas, o tada ilgas žygis su pastaraisiais per nesibaigiančias betono džiungles – už puskilometrio pastatyto šeimos automobilio (suprantama, elektrinio) link.

Po to – dar smagiau: pusvalandinis paslankiojimas kamščiais – pristatant planšetėse paskendusius mažuosius neklaužadas į darželį, kuris, žinoma, Santariškėse – arčiau nebuvo. Tada riedėjimas atgalios. Tada darbas. Po pietų – pasiimt vaikų ir į parduotuvę. Ir taip penkis sykius per savaitę. Savaitgalį, žinoma, visi į centrą ar kokį renginį. Triskart per metus – į gimtąsias provincijas. Dukart – į pietus. Lukos ir Arūno šeima gyvena harmoningai ir tvariai, jų kasdienybę lydi džiaugsmas ir santarvė.

Žinoma, kad tokios šeimos nėra – sugalvojau. Nepaisant to, tikiu, kad vaizdelis – ar bent paskiri jo fragmentai – daug kam pažįstami. Kokia čia slypi problema? Nereflektuotas asmenų, neturinčių būtinybės gyventi sostinėje, kėlimasis į Vilnių. Bėda ilgametė ir iki galo nesuprasta: neseniai viešai džiaugtasi, kad Vilnius jau pralenkė Rygą. Geriau pagalvojus – nieko džiaugsmingo.

Ar tikrai tai bėda? Dabar juk laisva Lietuva – kur nori žmonės, tegul ten ir gyvena. Žinoma. Tik Vilnius – ne guminis. Chaotiškų naujų mikrorajonų – pavyzdžiui, Perkūnkiemio – augimas, taip pat bendra infrastruktūros stoka, pasireiškianti automobilio vietų stygiumi ir piko valandomis nusidriekiančiomis kilometrinėmis gyvatėmis: viena geltona, kita raudona. Čia – tik porą argumentų, o ir tai ne stipriausių. 

Toliau būtų galima apie darželius, mokyklas, poliklinikas ar net kapines – stumdosi vilnietis keliasdešimt metų kamščiuose, gyvena betoninėj degtukų dėžutėj, loftu vadinamoj, galop yra supilamas urnon ir paslepiamas kur nors prie Karveliškių. Tas nuostabus gyvenimas.

Manau, kad didelė dalis šiuo metu faktiškai Vilniuje gyvenančių asmenų neturi jokio racionalaus pagrindo gyventi sostinėje. Ir čia kalbama ne apie senjorus ar kažkokias itin jautrias socialines grupes. Tūkstančiai Vilniaus šeimų sėkmingai funkcionuoja nuotoliu. Nedisponuoju statistika, bet tikiu, kad nors vieną tokį namų ūkį tarp savo pažįstamų galėtume rasti kiekvienas: tokių burbulinių vilniečių – lukų ir arūnų – ištisos šeimos.

Tūkstančiai – gal net dešimtys tūkstančių – Vilnių užpildančių gyventojų (beje, ne faktas, kad Vilniuje registruotų!), kurie sostinėje tarpsta nesusimąstydami, kodėl. Gal jaučia slėpiningą aistrą rytmetį ieškodami kaimyno, kuris pravažiavimą užstatė, o gal tiki, kad kvėpavimas išmetamosiomis dujomis gerai sveikatai ir atmosferai. Gali ir meškų sugrįžusių bijot – dėl to slepiasi po Vilniaus stogais. Ne žaliaisiais. Bituminiais.

Nenoriu paskęsti samprotavimuose, kaip susiformavo tas neįsisąmonintas masių noras glaustis Vilniuje. Čia – nearta vaga psichologiniams ir sociologiniams tyrimams. Tai – paradoksalus noras. Jame telpa ir siekis gyventi tvariai (dėl to perkami bent jau hibridai ir vazonais apstatomos palangės), ir nesuvoktas – gal trauminis – buvimas masinės urbanizacinės psichozės – į Vilnių, į Vilnių, į pasakų miestą – dalele.

Savo esme Vilniaus burbulo mokestis būtų regioninės politikos užuomazga. Neleisti Lietuvai tapti vieno didmiesčio – o dargi prie pat nedraugiškos sienos – valstybe. 

Skaitytojas, žinoma, mielai paleistų į mane vazoną. Galimai su pelargonija. Koks tavo reikalas? Gyvena žmonės ir gyvena. Nebūtų gerai – negyventų. Žinoma. Tik darsyk – Vilnius ne guminis. Jei taip toliau, po kelių dešimtmečių Lietuva tikrai taps vieno miesto valstybe. Miestas tas bus išsidriekęs nuo Šalčininkų iki Širvintų. Dar jis bus sostinė ir pasieny – ne pačios draugiškiausios valstybės – su visomis galimomis to pasekmėmis, pavyzdžiui, avarija Astravo AE. 

Mintis, ką būtų galima su šia problematika daryti – teksto pavadinime. Gyvenate Vilniuje, nors dirbate nuotoliu? O kam jums Vilnius? Juk galite gyventi Maldyvuose arba Mažeikiuose. Arba kur nors Rokiškio rajone, pageidautina, prie ežero. Nesutinkate? Visgi norite gyventi Vilniuje? Puiku – tik tada teks susimokėti Vilniaus burbulo mokestį: rinkliavą iš namų ūkių, kuriems nėra būtinybės gyventi sostinėje. Kur tą rinkliavą panaudoti, šiais laikais sugalvoti nesunku. Slėptuves padorias įrengti, pavyzdžiui.

Savo esme Vilniaus burbulo mokestis būtų regioninės politikos užuomazga. Neleisti Lietuvai tapti vieno didmiesčio – o dargi prie pat nedraugiškos sienos – valstybe. Tuo pat sykiu – Vilniaus infrastruktūrinių problemų sprendimas: arba mažės apkrova, arba atsiras papildomų pinigų sklandžiai plėtrai – abi išdavos priimtinos.

Suprantama, kad toks mokestis būtų sutiktas labai priešiškai. Kas nors jį pavadintų net diskriminaciniu. Žinoma. Tik jei taip, būkite nuoseklūs – nevažiuokite vasarą į kurortus: ten tamstas diskriminuoja per kurortų rinkliavą. Kuo Vilnius blogesnis? Sostinė gi – ypatingo statuso miestas. Už prabangą – be būtinybės – jame galima ir susimokėti. 

O gal visgi Vilnius – tik didžiausias miestas, kuriame gali gyventi bet kas ir bet kaip, o svarbiausia – nė nesusimąstydamas, kodėl?

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama