Pirmąsias Velykas Alytuje švenčiantis kunigas M. Talutis: neturiu nieko brangiau už savo parapijiečius

[intro_text content="„Jie tikrai turi gerą humorą, gerus šposus, yra svetingi, drąsūs, pilietiški ir moka viską nuspalvinti sodriomis spalvomis, tokie pasakoriai, suprantat? Jau kai pradeda pasakoti...“ – tokiais žodžiais apie dzūkus atsiliepia kunigas MARIUS TALUTIS, nuo vidurvasario tarnaujantis Dzūkijos sostinėje – Alytaus šv. Liudviko parapijoje."]

Prieš tai kunigas trejus metus kartu su piliakalnių sargu katinu Ryžiku plušo Kernavės parapijoje, o šias Velykas žada švęsti su savo parapijiečiais, kurių balsus, kaip sakė klebonas, jau girdi net savo galvoje.

Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ kunigas M. Talutis prisimena išvykimą iš Kernavės, pasakoja apie gyvenimą Alytuje ir atskleidžia, kodėl ir kaip laimingus padarė pusę savo parapijiečių.

Kunige, šios Velykos jums bus pirmos Alytuje – jas švęsite jau nebe penkių piliakalnių apsuptyje glostydamas katiną Ryžiką, bet šalia tekančio upių karaliaus Nemuno. Kaip jaučiatės?

Šią akimirką jaučiuosi labai gerai. Tegul Nemunas ir toliau teka. Jis man netrukdo ir net padeda.

Prisiminkime vasarą, kai buvo pranešta apie jūsų perkėlimą į Alytų. Tada internete sukosi peticija su prašymu, kad jūs liktumėte tarnauti Kernavėje. Alytiškiai turbūt galėjo suprasti, kad pas juos atkeliaus daugelio žmonių itin mylimas kunigas?

Visi kunigai mylimi. Negalėčiau sau tokio titulo nei duoti, nei atimti. Pastebėjau, kad žmonės myli savo kunigus ir jų perkėlimas dažnai sujudina vandenis parapijose. Vieni nori, kiti – nenori, bet čia turbūt ko nors ir negali labai pasirinkti, nes šiandien nėra pakankamai kunigų, galinčių užpildyti kiekvieną parapiją ir tik ten gyventi.

Jūsų buvo atsiklausta? Galbūt pats nė nenorėjote likti, o žmonės prašė?

Vyskupas elgiasi tikrai išmintingai ir tėviškai. Reikia turėti svarių argumentų. Aš negaliu, pavyzdžiui, sakyti, kad neišvažiuosiu, nes štai lieka katinas. Arba negaliu išvažiuoti iš parapijos, nes man patinka piliakalniai. Tai ne argumentai. Tačiau jeigu yra svarūs motyvai, tarkime, pradėti kokie nors konkretūs darbai, kuriuos reikia baigti, tada jau yra argumentas, dėl ko gali palikti tarnauti toje pačioje vietoje.

[caption id="attachment_1254490" align="alignleft" width="2048"] Kunigas Marius Talutis. Alytaus šv. Liudviko parapijos feisbuko nuotrauka[/caption]

Iš kitos pusės, tapdami kunigais mes duodame paklusnumo įžadus, ir kunigystė įdomi tuo, kad tai yra tam tikra misija, kelionė. Pabūni vienoje vietoje, vėliau – kitoje. Šie pokyčiai ir naudingi tai vietai, ir pačiam žmogui įdomu persikelti. Ne visada būna lengva.

Žinau istoriją, kai žmogus buvo labai suaugęs su vieta ir tiesiog tapęs jos simboliu. Visi žinojo Alovę ir monsinjorą Stanislovą Stankevičių, kuris šioje vietoje klebonavo nuo 1976-ųjų iki beveik savo mirties. Jis buvo kaip to kraštovaizdžio dalis, labai mylimas, gerbiamas ir brangus tėvelis. O man teko džiaugsmas pakeliauti, ir tuo džiaugiuosi. Vienas iš įdomesnių momentų kunigystėje yra išsikraustymas.

Kaip kunigams sekasi išgyventi tuos persikraustymus? Juk pasikeičia ne tik vieta, keičiasi vos ne visas gyvenimo būdas, žmonės.

Taip, bet daug kas lieka ir nepakitę. Bažnyčia – ta pati, Dievas – tas pats, Kristus – tas pats, Mišios – tos pačios, Lietuva, tėvynė – ta pati. Pasikeičia etnografija, žmonių charakteriai. Kiekviena parapija turi savo tradicijas, tam tikrą veidą ir specifiką. Paskui labai įdomu palyginti. Į perkėlimus kiekvienas reaguoja skirtingai.

Pamenu neseniai mirusį jėzuitą kunigą Joną Zubrų. Jis Lietuvoje turbūt buvo persikėlimų rekordininkas. Kaišiadorių vyskupijoje yra tarnavęs beveik visose parapijose ir visada atvykdavo su ta pačia spinta, kurią kiekvieną kartą reikėdavo sukalti vinimis. Toje spintoje jau nebuvo vietos viniai įkalti – viskas buvo išmalta.

Yra buvę, kad kunigą iškėlė iš parapijos ir po kelių mėnesių jis mirė iš ilgesio, širdgėlos. Kunigai – irgi žmonės, ir jiems būdingi atitinkami charakterio sunkumai ir privalumai.

Apie tą katinėlį galiu kalbėti ir dieną, ir naktį. Kartais kai kur nors nuvažiuoju ir bendrauju su žmonėmis, jie ištraukia šitą kortą ir pasiteirauja, kaip katinas gyvena. Iš tikrųjų pamačiau, kokia didelė yra žiniasklaidos jėga, kokia ji paveiki.

Beveik metus negyvenate Kernavėje, bet žurnalistai, tikiu, kad ir praeiviai, dažnai teiraujasi apie katiną Ryžiką. Pasakykite atvirai – dar neįkyrėjo atsakinėti į tokius klausimus?

Ne, man malonu šnekėti. Čia tokie klausimai, į kuriuos atsakyti specialaus išsilavinimo nereikia. Apie tą katinėlį galiu kalbėti ir dieną, ir naktį. Kartais kai kur nors nuvažiuoju ir bendrauju su žmonėmis, jie ištraukia šitą kortą ir pasiteirauja, kaip katinas gyvena. Iš tikrųjų pamačiau, kokia didelė yra žiniasklaidos jėga, kokia ji paveiki. [caption id="attachment_1254643" align="alignleft" width="1080"] Kernavės katinas Naglis, pravarde Ryžikas. Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės feisbuko nuotrauka[/caption] Pamenu, pyliausi degalų ir neturėjau nuolaidų kortelės. Kasininkė pasakė, kad ir be kortelės pritaikys nuolaidą, o mano katinui perdavė linkėjimus. Supranti, kaip lengvai žiniasklaida pasiekia žmones, tačiau jai tenka ir didelė atsakomybė. Juk tokią didelę jėgą, potencialą galima panaudoti ir blogais tikslais. Melas apie žmogų gali pasklisti taip pat, kaip ir geroji žinia apie katinėlį, kuris jūsų svetingai laukia Kernavėje. Kalbant apie Ryžiką, iš tikrųjų pabrėžiamas ir svetingumo momentas. Mums bažnyčioje jis labai svarbus. Reikia padaryti taip, kad į bet kurią parapiją besikreipiantis žmogus būtų priimtas svetingai. Tik atvykęs į Alytų sakėte esantis priblokštas, kad dzūkai yra tokie karšti, greiti ir tiesmukiški. Spėjote prie to priprasti? Spėjau. Dzūkus jau pažinojau iš Punsko laikų – man patinka jų būdas. Jie tikrai turi gerą humorą, gerus šposus, yra svetingi, drąsūs, pilietiški ir moka viską nuspalvinti sodriomis spalvomis, tokie pasakoriai, suprantat? Jau kai pradeda pasakoti... Tikrai geri ir malonūs žmonės. Girdžiu, kad ir jūs tarmę šiek tiek esate perėmęs. Per tam tikrą laiką jau girdžiu ausyse, kaip tie žmonės šneka. Girdžiu parapijiečių balsus. Jau persismelkė viskas. Košmarų apie juos dar nesapnuojate? Oi ne ne. Tik šventus sapnus sapnuoju – dažniausiai popiežių ir vyskupus.

Žmonės sakė, kad šiemet jūsų kalėdojimas – procesas, kai kunigas eina per žmonių namus ir juos laimina, – truko itin ilgai.

Neseniai klausiau radijo laidos, kurioje buvo kalbama apie laimingiausias pasaulio visuomenes. Buvo pripažinta, kad skandinavai – laimingiausi pasaulyje žmonės pagal tam tikrus rodiklius. Vienas iš jų – kad laimingi jaučiasi tie, kurie aukoja ir gali paaukoti. Kadangi kalėdojimas yra aukų rinkimas, pamaniau, kad turbūt laimingą padariau ne vieną žmogų. Mano dėka laimingi pasijuto pusė pirmojo Alytaus žmonių.

[caption id="attachment_1254491" align="alignleft" width="2560"] Alytaus Šv. Liudviko bažnyčia. Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]

Įprastai prieš kalėdojimą kunigas paklausia, ar yra norinčiųjų...

Ne ne, aš kalėdoju kitaip. Einu į kiekvienus namus ir ką randu, tą randu, ko nerandu, to nerandu. Ir neklausiu, ar nori, ar nenori, kad ateičiau.

Norite pasakyti, kad tiesiog ėjote gatve ir beldėtės į kiekvienas duris?

Nes iš anksto buvau paskelbęs, kad eisiu tam tikrą dieną į Ateities gatvę. Viskas – paskelbiau ir tai dienai atėjus ėjau Ateities gatve.

Kalėdojimas yra ir aukų rinkimas. Du tūkstančius metų Bažnyčia gyvena tik iš aukų. Eurai kojų neturi – patys į bažnyčią neateina. O aš galiu eiti ir surinkti aukų. Iš jų galima išlaikyti pastatus, žmones, galvoti apie kitus darbus.

Gerai, jeigu ateinate pas tikintį žmogų ir jis pasitinka maloniai, bet žinome, kad yra ir tokių, kurie nemėgsta nei religijos, nei kunigų. Tad jūs savo gyvybe rizikuojate, galite ir per galvą gauti.

Gal ir galėčiau, bet to dar nenutiko. Gal šiek tiek ir gaila, nes tada jau būtų proga pradėti mano šventumo bylą (juokiasi). Pas visus einu todėl, kad esu pirmą kartą čia atvykęs. Yra ir netikinčių žmonių, bet jie kultūringi, malonūs, mandagūs ir mane priima. Tikrai nė vienam neįsakysiu dabar pat tikėti Dievą.

Kalėdojimas yra ir aukų rinkimas. Du tūkstančius metų Bažnyčia gyvena tik iš aukų. Eurai kojų neturi – patys į bažnyčią neateina. O aš galiu eiti ir surinkti aukų. Iš jų galima išlaikyti pastatus, žmones, galvoti apie kitus darbus.

Jūs pats prašote ar žmonės duoda?

Ne, neprašau. Jie patys pasiūlo. Žmonės dar sakė, kad jūs kalėdodamas pamatėte, jog čia gyvena labai daug senolių, kurie negali ateiti į bažnyčią. Dabar kas mėnesį juos lankote ir atnešate Komuniją, tiesa?

Katalikų Bažnyčioje įprasta praktika, kad pirmaisiais mėnesio penktadieniais senoliams, kuriems sunkiau ateiti į bažnyčią dėl sveikatos, kunigas atveža Švenčiausiąjį Sakramentą į namus. Man didelis džiaugsmas kiekvieno mėnesio penktadienį juos aplankyti.

Kaip reaguoja žmonės, kai kunigas parodo tokį didelį rūpinimąsi jais?

Labai džiaugiasi. Tikrai – labai. Net žodžių trūksta papasakoti, kai matai, kad ko nors labai laukęs žmogus sulaukia ir džiaugiasi. Panašiai kaip mažas vaikas laukia grįžtančių tėvelių arba kaip šunelis, kuris visą dieną laukia savo šeimininko ir paskui linksmai šokinėja aplink jį. Tai va tokios nenuslėptos emocijos. Žmonės patiria daug džiaugsmo, kad atėjai pasimelsti ir atnešei Komuniją. Esu nedaug matęs tokių, kuriems iki visiškos laimės užtenka, kad tu už juos pasimelstum ir įteiktum Komuniją. Tokie dalykai man kaip kunigui teikia daug jėgų, stiprybės.

[caption id="attachment_1014421" align="alignleft" width="953"] Kunigas Marius Talutis. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Tai, kad jūs aplankote ne vieną ir ne du senolius, atima daug asmeninio laiko, kurį galėtumėte ir kitaip išnaudoti.

Kad neturėčiau daugiau ką ir veikti. Vis tiek visas kunigo gyvenimas yra skirtas parapijai – kunigas, be jos, daugiau nieko kito ir neturi. Tai ką tokio asmeninio aš galėčiau nuveikti? Visas mano dėmesio, rūpesčių laukas yra aplink žmones. Šiame pasaulyje neturiu nieko kito brangiau nei savo žmones, kurie man yra duoti, patikėti.

Kunigams prieš Velykas tenka daug vargo. Ar laukiate jų?

Velykų laukiu, nes pirmiau nei kunigas esu tikintis žmogus. Per kiekvienas Velykas paskui galiu save egzaminuoti, klausti, ar tikrai viską padariau, ar tikrai negalėjau padaryti daugiau. Užeina toks noras padaryti žmonėms dar didesnę šventę. Juk nuo manęs nemažai priklauso, kokia bus Velykų šventė. Priklauso ir nuo daugelio žmonių, nes yra parapija – organizuotas bendras darbas. Vieni žmonės gėlėmis puošia bažnyčią, kiti rengia procesiją, treti gieda, ketvirti skaito skaitinius. Liturgija gali būti labai puošni, įtraukianti. Daugelį žmonių grožis veikia. Tarkim, aš panaudočiau dešimt rožių papuošti, o juk galėčiau altorių išpuošti penkiais šimtais rožių, ar ne?

Tada būtų kaip Rojuje...

Taip, jau būtų kaip Rojuje. Tai va, tada ir galvoju, ar tikrai viską padariau, ką galėjau, kad žmonės atėję į bažnyčią maksimaliai pajaustų jaukumą, švarą, dėmesį, grožį, harmoniją ir sakralumą.

Kunige, ar čia, Alytuje, turėsite su kuo švęsti Velykas?

Su parapijiečiais ir švęsiu. Visi dalyvausime Mišiose, o paskui būsiu labai laimingas galėdamas pabūti vienas ir pailsėti, nes turėsiu Velykas švęsti per tris vietas, o jos prasideda nuo ketvirtadienio iki tęsiasi iki pirmadienio. Tai tikrai pavargsti, išdaliji daug energijos, o dar ir organizaciniai rūpesčiai prisideda. Kartais atrodo, kad pati didžiausia šventė – pagaliau būti vienam.

[caption id="attachment_1254644" align="alignleft" width="2048"] Tikintieji Alytaus Šv. Liudviko bažnyčioje. Alytaus šv. Liudviko parapijos feisbuko nuotrauka[/caption]

Šias Velykas, deja, bet vis dar švenčiame karo kontekste. Kaip mūsų broliams ukrainiečiams patikėti Kristaus Prisikėlimu, jeigu jie patys žūsta kiekvieną dieną?

Iš tikrųjų labai sunku kalbėti apie Ukrainą, nes tai yra didžiulė krikščionybės žaizda. Šiandien kariauja krikščionys su krikščionimis – stačiatikiai su stačiatikiais. Ir viena, ir kita pusė eina kariauti su ikonomis. Noriu tikėti, kad vis dėlto laimės žmogiškumas, brolybė, laimės krikščionybė ir šis aptemimo laikas praeis. Tai yra didžiulis aptemimas, užtraukiantis didelę gėdą.

Mūsų broliams ukrainiečiams noriu palinkėti šviesos ir vilties, kad baisumai jiems kada nors pasibaigtų ir šios kariaujančios tautos rastų taikos sprendimą. Mums reikės žaizdas išsilaižyti ir eiti išgijimo keliu, nors šiuo metu to kelio nematyti.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama