Ukrainos karo kapelionas: „Karas yra skausmas, siaubas, mirtis, o dvasininkas kenčiantiems nuo karo žmonėms suteikia viltį ir žmogiškumą“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="SERHIJUS DMITRIJEVAS yra Ukrainos karo kapelionas, nuo 2014-ųjų teikiantis dvasinę, psichologinę ir visokeriopą kitokią pagalbą nuo Rusijos invazijos Ukrainą ginantiems kariams ir jų šeimoms."]
„Dvasininkas kariuomenėje yra ir dvasinis lyderis, ir brolis, ir tiltas tarp civilinio ir karinio gyvenimo. Su juo galima pasikalbėti apie labai rimtus dalykus, paklausti patarimo, pajuokauti. Dvasininko darbas kariuomenėje yra ypač sunkus, nes jis irgi patiria traumų“, – sako tėvas Serhijus.
Dienraščiui „Bernardinai.lt“ jis pasakoja, ką reiškia būti kapelionu karo metu, apie krikščionio nuostatą priešų atžvilgiu, Rusijos stačiatikių cerkvės poziciją ir apie atleidimą.
Tėve Serhijau, ką reiškia būti kapelionu Ukrainoje karo metu?
Karo kapelionas yra kariškis, tarnaujantis kariuomenėje, kaip ir kiti kariai. Karas, vykstantis Ukrainoje, yra visiškai kitoks nei tas, kuriame dalyvauja NATO kariai misijose. Ukrainoje vyksta didžiausias karas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, jame naudojami visi žudymo ginklai: raketos, sraigtasparniai, lėktuvai, dronai, taip pat šiuolaikinės technologijos. Ukraina priešinasi branduolinei valstybei, turinčiai vieną didžiausių kariuomenių pasaulyje.
Plataus masto karo pradžioje daugelis Vakarų politikų manė, kad Ukraina neatlaikys nė kelių dienų ar savaičių. O aš esu karo kapelionas jau vienuolika metų, nes tiek laiko trunka karas. Dirbu ne tik su kariais, bet ir jų šeimomis, taip pat su žuvusių karių šeimomis. Karas yra skausmas, siaubas, mirtis, o dvasininkas kenčiantiems nuo karo žmonėms suteikia viltį ir žmogiškumą, kad šiame siaube, baimėje žmogus nenusiviltų, neprarastų ryšio su Dievu ir išliktų žmogus.
[caption id="attachment_1253327" align="alignleft" width="960"]
Ukrainos karo kapelionas tėvas Serhijus Dmitrijevas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Dvasininkas kariuomenėje yra ir dvasinis lyderis, ir brolis, ir tiltas tarp civilinio ir karinio gyvenimo. Su juo galima pasikalbėti apie labai rimtus dalykus, paklausti patarimo, pajuokauti. Dvasininko darbas kariuomenėje yra ypač sunkus, nes jis irgi patiria traumų. Jis nekovoja su ginklu, bet kuria santykį su kariais. Kai jie žūsta ar nukenčia nuo sužeidimų, kapelionas patiria traumą. Yra toks išgyvenusiojo sindromas, nuo kurio kenčia dvasininkas, laidojantis karius ir dažnai rizikuojantis savo gyvybe.
Dažnai vykstate į frontą. Išgirstate klausimą: ar yra Dievas apkasuose?
Tokį klausimą pateikia žurnalistai, bet ne kariai. Ukrainos kariai puikiai supranta, kad jie gina savo žemę, savo šeimas ir artimuosius, tad jie žino atsakymą į šį klausimą.
Pranašas Izaijas sako: „Aš išgirdau savo tautos šauksmą, pamačiau, kaip blogai su jais buvo elgiamasi.“ Dievas klausia, kas eis vietoj Jo, o pranašas atsako: „Viešpatie, aš eisiu“ (Iz 6, 8). Dievas Ukrainos kario asmenyje šiandien stovi su ginklu ir gina savo žmones. Dievas matomas lietuvio savanorio, padedančio Ukrainai, chirurgo, gydančio sužeistuosius ligoninėje, asmenyje, vaiko, besimeldžiančio už tėtį, veide. Dievas matomas žmonos, taip pat netekusios vyro našlės asmenyje. Jis matomas visuose žmonėse, kuriančiuose gėrį.
Ukrainos karo kapelionas tėvas Serhijus Dmitrijevas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Ši istorija nėra nauja Rusijos Federacijai. Žinome, kad, kai Europa jau buvo laisva, carinėje Rusijoje dar egzistavo baudžiava, kurią pateisino cerkvė. Stačiatikių cerkvė buvo visiškai pavaldi valstybei, ji teisino caro režimą, įvairių kraštų – tarp jų ir Lietuvos – okupaciją. Ji visada pateisino grobuonišką politiką, todėl 1917-ųjų revoliucijos metu, kai valstybė buvo laikoma klestinčio stačiatikių tikėjimo šalimi, buvo šaudomi dvasininkai ir griaunamos cerkvės. Tą darė žmonės, kurie iki tol buvo laikomi tikinčiais. Vadinasi, jie nekentė cerkvės, caro režimo tarnaitės.
Ukrainoje ir kitose šalyse, esančiose arčiau Europos, žmonės negriovė savo šventovių, kai ten atėjo sovietų valdžia. Atvirkščiai, jie jas gynė. O dabar Rusijos cerkvė kartoja savo klaidą netgi dvigubai didesniu mastu. Kai šis totalitarinis režimas žlugs – jis būtinai žlugs, – žlugs ir Rusijos cerkvė.
O kada jis žlugs?
Režimas žlugs tuomet, kai kiekvienas laisvos šalies žmogus gins žmogiškąsias vertybes. Karas – tai Dievo įsakymų pažeidimas. Politikai daugybę kartų siūlė tartis taikiu būdu, tačiau Rusija nesustoja, o liaudis visiškai neturi valios. Gintis galima tik jėga. Manau, tai liečia ne tik Ukrainą. Karas vyksta ir kitose žemės vietose, o politikai, prezidentai ne visada reaguoja į tuos konfliktus.
Neseniai vieno žurnalisto paklausiau: „Ką darytumėte, jei matytumėte, kad jūsų namo laiptų aikštelėje žudomas žmogus?“ Jis atsakė: „Pasistengčiau išeiti ir iškviesčiau policiją.“ Paklausiau: „O jei tai vyktų kieme?“ Jis atsakė, kad nusileistų į kiemą ir taip pat iškviestų policiją. „Na, o jei žinotumėte, kad už kilometro žudo žmogų?“ Jis pasakė, kad iškviestų policiją, bet ten neitų, nes toli. Tai yra abejingumo kilometrai.
Vadinasi, tarptautinė visuomenė nelaiko mūsų vieno kiemo vaikais, broliais ir seserimis, nors esame europiečių šeima. Kai kuriems šis karas nerūpi, nes jis ne jų šalyje ar namuose, tokių yra ir Ukrainoje. Manau, tikintieji turi stabdyti agresorių ne tik malda, bet ir veiksmu, nes krikščionys yra veiksmo žmonės. Galime melstis laikydami plakatus „Stabdykite karą!“ prie Rusijos ambasados, galime versti Rusijos stačiatikių cerkvei priklausančius dvasininkus – kad ir Lietuvoje, – garsiai smerkti Putino ir Kirilo karą, nes jie to nedaro. Reikia paskatinti protestuoti žmones ne tik taikiose šalyse, bet ir pačioje Rusijoje, kreipiantis į juos, kad neleistų savo vaikų į karą.
Ukrainos karo kapelionas tėvas Serhijus Dmitrijevas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Ko mums visiems palinkėtumėte šv. Velykų proga?
Ar galime laikyti Jėzų Kristų herojumi? Norėčiau, kad Kristaus gyvenimą šioje žemėje vertintume ne kaip kankinystę, o kaip herojaus gyvenimą. Velykos parodo Jį, žmogų ir Dievą, kaip nugalėtoją. Kaip tą, kuris įveikė blogį. Velykos mums suteikia viltį visada laimėti nugalint blogį. Kiekvienas turi pasirinkti savo vietą šioje istorijoje: ar būti su Kristumi jo suėmimo metu, ar kai Jis kabėjo ant kryžiaus, ar kai prisikėlė. Gal būsime Jį nukryžiavę kareiviai, imperijos tarnai, o gal tik stebėtojai?
Prisikėlimas vyksta nuolat, ši istorija kartojasi. Kai, rodos, jau nebėra vilties, mes liekame tiesos pusėje. Norėčiau, kad visi prisimintų Prisikėlimo istoriją.
P. S. Neseniai pasidariau DNR testą, nes rūpėjo sužinoti šeimos istoriją. Mano senelis mirė Stalino lageriuose, ir nežinome, kas buvo mūsų prosenelis. Žinojau, kad šeima iš tėvo pusės kilusi iš Lietuvos. Mano testo rezultatai tokie: turiu 48 procentus baltų kraujo, 5 procentus vokiečių, 10 procentų Balkanų gyventojų, o likę – Rytų Europos: Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos. Lietuvoje turiu kelis šimtus tolimos eilės pusbrolių ir pusseserių. Labai mėgstu keliauti į Lietuvą, matyt, ir tie genai mane ten traukia. Visi esame broliai ir seserys.
Tėvo Serhijaus malda
Stiprus Dieve!
Šiomis dienomis mums reikia Tavo stiprybės tikėti pergale, palaikyti savo brolius ir seseris, kovoti už savo žemę, kalbą ir mūsų vaikų bei motinų ramybę. Prašau Tavęs suteikti mums jėgų atsikelti po to, kai nukritome, nušluostyti ašaras sukąstais dantimis, pamiršti skausmą ir judėti pirmyn – kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę ginti savo namus, savo Ukrainą. Mūsų laukus, giraites, sodus, miestus ir kaimus.
Labiausiai prašau Tavęs, gerasis Dieve, stiprybės, reikalingos apsaugoti mūsų sūnums ir dukroms, kurie slepiasi bombų slėptuvėse, dreba nuo rusiškų sprogimų, verkia iš siaubo. Suteik mums jėgų apsaugoti juos nuo užpuolikų, sugrąžinti į jų gyvenimą taiką ir džiaugsmą.
Viešpatie, žinau, kad Tu esi teisingas Dievas. Prašau Tavo teisingumo Ukrainai, teisingos bausmės priešui, atėjusiam į mūsų žemę. Tu matai, kaip Tavo žmonės kenčia nuo piktojo sūnų. Apsaugok mus, apgink mus, suteik mums ramybę, pasodink mūsų širdyse tikėjimą pergale, ukrainiečių meilę vienų kitiems ir viltį, kad mūsų šalyje netrukus įsiviešpataus taika.
Viešpatie, tikime Tavimi, pasitikime Tavimi. Tegul mūsų rankos būna tvirtos, mūsų širdys ramios, mūsų protai blaivūs, mūsų tikėjimas pergale nepalaužiamas. Mums nėra kur trauktis, nėra kur bėgti – esame savo žemėje, savo namuose.
Dėkojame Tau už šią dieną. Su Tavimi mes galime viską, o su Tavo jėga ir palaiminimu esame pakeliui į pergalę.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Ukrainos karo kapelionas tėvas Serhijus Dmitrijevas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Dvasininkas kariuomenėje yra ir dvasinis lyderis, ir brolis, ir tiltas tarp civilinio ir karinio gyvenimo. Su juo galima pasikalbėti apie labai rimtus dalykus, paklausti patarimo, pajuokauti. Dvasininko darbas kariuomenėje yra ypač sunkus, nes jis irgi patiria traumų. Jis nekovoja su ginklu, bet kuria santykį su kariais. Kai jie žūsta ar nukenčia nuo sužeidimų, kapelionas patiria traumą. Yra toks išgyvenusiojo sindromas, nuo kurio kenčia dvasininkas, laidojantis karius ir dažnai rizikuojantis savo gyvybe.
Dažnai vykstate į frontą. Išgirstate klausimą: ar yra Dievas apkasuose?
Tokį klausimą pateikia žurnalistai, bet ne kariai. Ukrainos kariai puikiai supranta, kad jie gina savo žemę, savo šeimas ir artimuosius, tad jie žino atsakymą į šį klausimą.
Pranašas Izaijas sako: „Aš išgirdau savo tautos šauksmą, pamačiau, kaip blogai su jais buvo elgiamasi.“ Dievas klausia, kas eis vietoj Jo, o pranašas atsako: „Viešpatie, aš eisiu“ (Iz 6, 8). Dievas Ukrainos kario asmenyje šiandien stovi su ginklu ir gina savo žmones. Dievas matomas lietuvio savanorio, padedančio Ukrainai, chirurgo, gydančio sužeistuosius ligoninėje, asmenyje, vaiko, besimeldžiančio už tėtį, veide. Dievas matomas žmonos, taip pat netekusios vyro našlės asmenyje. Jis matomas visuose žmonėse, kuriančiuose gėrį.
Egzistuoja įvairūs pasipriešinimo būdai, o Ukraina priešinasi žudantiems ir tikrąja to žodžio prasme prievartaujantiems ketverių metų vaikus. Ukraina priešinasi ginklu, nes yra pasakyta: „Kas griebiasi kalavijo, nuo jo ir žus“ (Mt 26, 52–54).Ką Jums reiškia Kristaus žodžiai: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“? Žinote, galima surasti daug manipuliatyvių citatų, bet žodis „nežudyk“ nereiškia „neapgink“. Yra ir kiti Kristaus žodžiai apie kalavijus. Kai Romos sargybiniai atėjo Jėzaus suimti, vienas iš apaštalų čiupo kardą ir nukirto vyriausiojo kunigo tarnui ausį. Kristus taip pat piktinosi kaip žmogus, tad nereikia Jo vaizduoti kaip pacifisto. Egzistuoja įvairūs pasipriešinimo būdai, o Ukraina priešinasi žudantiems ir tikrąja to žodžio prasme prievartaujantiems ketverių metų vaikus. Ukraina priešinasi ginklu, nes yra pasakyta: „Kas griebiasi kalavijo, nuo jo ir žus“ (Mt 26, 52–54). Nenoriu nieko įžeisti, bet patogu sėdėti už 800 kilometrų, paskui eiti į Mišias ar operą. O čia toliau žudomi žmonės. Manau, kiekviena motina ar tėvas, matydami žudomus vaikus, atsakytų į jūsų klausimą. Per Velykas melsis ir agresoriai, ir aukos. Nobelio premijos laureatas, laikraščio „Novaja gazeta“ redaktorius Dmitrijus Muratovas kartą prieš Kalėdas pasakė: „Ir vėl Kirilas su Putinu eis prie kryžiaus melstis, o norėtųsi paklausti: „Ar Kristus jums netrukdo?“ Komunistai buvo bedieviai, tačiau dabartinis kraugeriškas Rusijos režimas demonstruoja savo krikščionišką laikyseną. Kaip tai vertinate? Manau, kad Rusijos Federacijai reikia naujos evangelizacijos, nes apsivilkęs sutaną ir pasikabinęs kryžių dar netampi krikščioniu. Gražus kostiumas ir kaklaraištis nedaro tavęs padoriu žmogumi. Evangelija sako: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 15–20). Manau, Rusijos cerkvės pozicija dar nuo 2014-ųjų, kai prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą, turėjo būti evangelinė – reikėjo išeiti į aikštę ir pasakyti, kad karas privalo būti sustabdytas. Tačiau šiuo metu Rusijos cerkvė yra tokia „Hezbollah“ tipo marionetė totalitarinio režimo rankose. Ji pasirengusi ginti visus nusikaltimus, kad galėtų klestėti žmonių, sunešančių paskutinius grašius, sąskaita. O hierarchai švaistys tuos pinigus kartu su valdžios atstovais. [caption id="attachment_1253323" align="alignleft" width="1089"]
Ukrainos karo kapelionas tėvas Serhijus Dmitrijevas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Ši istorija nėra nauja Rusijos Federacijai. Žinome, kad, kai Europa jau buvo laisva, carinėje Rusijoje dar egzistavo baudžiava, kurią pateisino cerkvė. Stačiatikių cerkvė buvo visiškai pavaldi valstybei, ji teisino caro režimą, įvairių kraštų – tarp jų ir Lietuvos – okupaciją. Ji visada pateisino grobuonišką politiką, todėl 1917-ųjų revoliucijos metu, kai valstybė buvo laikoma klestinčio stačiatikių tikėjimo šalimi, buvo šaudomi dvasininkai ir griaunamos cerkvės. Tą darė žmonės, kurie iki tol buvo laikomi tikinčiais. Vadinasi, jie nekentė cerkvės, caro režimo tarnaitės.
Ukrainoje ir kitose šalyse, esančiose arčiau Europos, žmonės negriovė savo šventovių, kai ten atėjo sovietų valdžia. Atvirkščiai, jie jas gynė. O dabar Rusijos cerkvė kartoja savo klaidą netgi dvigubai didesniu mastu. Kai šis totalitarinis režimas žlugs – jis būtinai žlugs, – žlugs ir Rusijos cerkvė.
O kada jis žlugs?
Režimas žlugs tuomet, kai kiekvienas laisvos šalies žmogus gins žmogiškąsias vertybes. Karas – tai Dievo įsakymų pažeidimas. Politikai daugybę kartų siūlė tartis taikiu būdu, tačiau Rusija nesustoja, o liaudis visiškai neturi valios. Gintis galima tik jėga. Manau, tai liečia ne tik Ukrainą. Karas vyksta ir kitose žemės vietose, o politikai, prezidentai ne visada reaguoja į tuos konfliktus.
Neseniai vieno žurnalisto paklausiau: „Ką darytumėte, jei matytumėte, kad jūsų namo laiptų aikštelėje žudomas žmogus?“ Jis atsakė: „Pasistengčiau išeiti ir iškviesčiau policiją.“ Paklausiau: „O jei tai vyktų kieme?“ Jis atsakė, kad nusileistų į kiemą ir taip pat iškviestų policiją. „Na, o jei žinotumėte, kad už kilometro žudo žmogų?“ Jis pasakė, kad iškviestų policiją, bet ten neitų, nes toli. Tai yra abejingumo kilometrai.
Vadinasi, tarptautinė visuomenė nelaiko mūsų vieno kiemo vaikais, broliais ir seserimis, nors esame europiečių šeima. Kai kuriems šis karas nerūpi, nes jis ne jų šalyje ar namuose, tokių yra ir Ukrainoje. Manau, tikintieji turi stabdyti agresorių ne tik malda, bet ir veiksmu, nes krikščionys yra veiksmo žmonės. Galime melstis laikydami plakatus „Stabdykite karą!“ prie Rusijos ambasados, galime versti Rusijos stačiatikių cerkvei priklausančius dvasininkus – kad ir Lietuvoje, – garsiai smerkti Putino ir Kirilo karą, nes jie to nedaro. Reikia paskatinti protestuoti žmones ne tik taikiose šalyse, bet ir pačioje Rusijoje, kreipiantis į juos, kad neleistų savo vaikų į karą.
Minėjote, kad patriarchas Kirilas eina švęsti Kalėdų, tačiau man įdomu, o kiek Europos prezidentų eina ramiai jų švęsti šio karo Ukrainoje metu? Ar europietiškoji visuomenė pakankamai spaudžia savo politikus siekdama pagelbėti Ukrainai?Minėjote, kad patriarchas Kirilas eina švęsti Kalėdų, tačiau man įdomu, o kiek Europos prezidentų eina ramiai jų švęsti šio karo Ukrainoje metu? Ar europietiškoji visuomenė pakankamai spaudžia savo politikus siekdama pagelbėti Ukrainai? Manau, nepakankamai. Jei Ukraina pralaimės, o Putinas liks nenubaustas, bus akivaizdu, kad totalitariniams tironams niekas negresia ir jie gali veržtis į kitas šalis. Lietuva nesėdi rankų sudėjusi. Lietuva yra viena mums labiausiai padedančių šalių. Ukrainoje buvo atlikta gyventojų apklausa: „Kaip manote, kokia šalis labiausiai remia Ukrainą?“, ir žmonės atsakė, kad Lietuva, jei kalbėsime apie skiriamą paramą nuo bendrojo vidaus produkto. Kasdien girdime apie bombardavimus, raketų atakas – nei dienos, nei nakties be sirenų kauksmo. Kaip žmonės tai ištveria? Kada, Jūsų nuomone, ukrainiečiai pajėgs atleisti Rusijos žmonėms už šį baisų karą? Mes prarandame žodžių prasmę. Žodis „atleidimas“ ukrainiečių kalba skamba пробачити – tai reiškia pažvelgti į situaciją kitomis akimis, tokia šio žodžio etimologija. O rusų kalba žodis „atleidimas“ yra прощение – jis kilęs iš seno ukrainietiško žodžio проще, kuris reiškia kelią, kurį reikia nueiti, kad gautum atleidimą. Tai yra atgailos kelias. Atleisti galime tik tam, kuris gailisi ir prašo atleidimo. Ukrainiečiai niekuomet nepamirš šio karo – jo negalima pamiršti. Nežinau, ar jie atleis. Bet aš keliu kitą klausimą – ar rusai atras savyje drąsos to atleidimo prašyti? Hitlerinė Vokietija padarė daug žingsnių siekdama atleidimo, ir šiandien nejaučiame neapykantos vokiečiams. Atleisdami nenubaustam ir atgailos neatlikusiam žmogžudžiui tik toliau skatinsime jį daryti nusikaltimus. Ukrainiečių visuomenė buvo traumuojama jau daugiau nei šimtą metų, nuolat patyrėme karą, terorą, netektis ir skausmą – mes neturime nė vienos kartos, neprisimenančios karo. [caption id="attachment_1253326" align="alignleft" width="1065"]
Ukrainos karo kapelionas tėvas Serhijus Dmitrijevas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Ko mums visiems palinkėtumėte šv. Velykų proga?
Ar galime laikyti Jėzų Kristų herojumi? Norėčiau, kad Kristaus gyvenimą šioje žemėje vertintume ne kaip kankinystę, o kaip herojaus gyvenimą. Velykos parodo Jį, žmogų ir Dievą, kaip nugalėtoją. Kaip tą, kuris įveikė blogį. Velykos mums suteikia viltį visada laimėti nugalint blogį. Kiekvienas turi pasirinkti savo vietą šioje istorijoje: ar būti su Kristumi jo suėmimo metu, ar kai Jis kabėjo ant kryžiaus, ar kai prisikėlė. Gal būsime Jį nukryžiavę kareiviai, imperijos tarnai, o gal tik stebėtojai?
Prisikėlimas vyksta nuolat, ši istorija kartojasi. Kai, rodos, jau nebėra vilties, mes liekame tiesos pusėje. Norėčiau, kad visi prisimintų Prisikėlimo istoriją.
P. S. Neseniai pasidariau DNR testą, nes rūpėjo sužinoti šeimos istoriją. Mano senelis mirė Stalino lageriuose, ir nežinome, kas buvo mūsų prosenelis. Žinojau, kad šeima iš tėvo pusės kilusi iš Lietuvos. Mano testo rezultatai tokie: turiu 48 procentus baltų kraujo, 5 procentus vokiečių, 10 procentų Balkanų gyventojų, o likę – Rytų Europos: Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos. Lietuvoje turiu kelis šimtus tolimos eilės pusbrolių ir pusseserių. Labai mėgstu keliauti į Lietuvą, matyt, ir tie genai mane ten traukia. Visi esame broliai ir seserys.
Tėvo Serhijaus malda
Stiprus Dieve!
Šiomis dienomis mums reikia Tavo stiprybės tikėti pergale, palaikyti savo brolius ir seseris, kovoti už savo žemę, kalbą ir mūsų vaikų bei motinų ramybę. Prašau Tavęs suteikti mums jėgų atsikelti po to, kai nukritome, nušluostyti ašaras sukąstais dantimis, pamiršti skausmą ir judėti pirmyn – kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę ginti savo namus, savo Ukrainą. Mūsų laukus, giraites, sodus, miestus ir kaimus.
Labiausiai prašau Tavęs, gerasis Dieve, stiprybės, reikalingos apsaugoti mūsų sūnums ir dukroms, kurie slepiasi bombų slėptuvėse, dreba nuo rusiškų sprogimų, verkia iš siaubo. Suteik mums jėgų apsaugoti juos nuo užpuolikų, sugrąžinti į jų gyvenimą taiką ir džiaugsmą.
Viešpatie, žinau, kad Tu esi teisingas Dievas. Prašau Tavo teisingumo Ukrainai, teisingos bausmės priešui, atėjusiam į mūsų žemę. Tu matai, kaip Tavo žmonės kenčia nuo piktojo sūnų. Apsaugok mus, apgink mus, suteik mums ramybę, pasodink mūsų širdyse tikėjimą pergale, ukrainiečių meilę vienų kitiems ir viltį, kad mūsų šalyje netrukus įsiviešpataus taika.
Viešpatie, tikime Tavimi, pasitikime Tavimi. Tegul mūsų rankos būna tvirtos, mūsų širdys ramios, mūsų protai blaivūs, mūsų tikėjimas pergale nepalaužiamas. Mums nėra kur trauktis, nėra kur bėgti – esame savo žemėje, savo namuose.
Dėkojame Tau už šią dieną. Su Tavimi mes galime viską, o su Tavo jėga ir palaiminimu esame pakeliui į pergalę.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Rasa
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
