K. Girnius apie Laisvosios Europos radiją: mūsų misija baigiasi ten, kur prasideda laisva spauda

[intro_text content="JAV sprendimas nutraukti finansavimą „Amerikos balsui“ ir Laisvosios Europos radijui sukėlė nerimą dėl Vakarų įsipareigojimo skleisti laisvą informaciją šalyse, kuriose žiniasklaida vis dar suvaržyta. Nors „Amerikos balsas“ faktiškai jau uždarytas, Laisvosios Europos radijas vis dar kovoja teismuose – finansavimas jam pratęstas dar metams, tačiau politinė parama silpsta."]

Apie šių radijų svarbą, vaidmenį ir likimą dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja žurnalistas, filosofas, istorikas, Laisvosios Europos radijo buvusios Lietuvos redakcijos direktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. KĘSTUTIS GIRNIUS.

Ką reiškia JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas nutraukti finansavimą „Amerikos balsui“ ir Laisvosios Europos radijui (tiesa, pastarajam jis buvo dar metams pratęstas)?

Daugumą šių sprendimų priėmė ne pats Trumpas. Jis dažnai nesigilina į tokius klausimus – tam turi komandą, kuri ir formuoja politiką. Radijas tapo patogiu taikiniu, nes dauguma jo darbuotojų dirba užsienyje, o nutraukus veiklą tikėtasi mažesnio visuomenės pasipriešinimo.

Šių dviejų radijų situacija kiek skirtinga. „Amerikos balsas“ iš esmės jau uždarytas – pradėta darbuotojus atleisti. O Laisvosios Europos radijo atveju buvo iškelta byla, nes pagal įstatymą tik JAV Kongresas gali priimti sprendimą jį uždaryti. Teismas šiam argumentui pritarė. Nors Laisvosios Europos radijo prezidentas viešai skundėsi, kad negali uždaryti radijo be Kongreso leidimo, šiam vis tiek nebebuvo skirtas finansavimas. Radijas šiuo metu toliau bylinėjasi.

Kaip jūs vertinate Laisvosios Europos radijo uždarymą?

Tai priklauso nuo požiūrio. Vienas klasikinis pavyzdys – 1993 metai, kai į radiją atvyko tuometinis Vengrijos premjeras Józsefas Antallas. Mūsų radijo prezidentas jo paklausė, ar Vengrijos tarnyba vis dar reikalinga. Jis atsakė – ne. Ir tarnyba buvo uždaryta per tris mėnesius – greitai ir griežtai. Tuometinis radijo direktorius tvirtino, kad jo radijo tikslas yra veikti tol, kol egzistuoja informacijos vakuumas dėl cenzūros. Kai žiniasklaida šalyje pradeda veikti laisvai, ta misija baigiasi.

Čia yra tiesos. Nors prieš septynerius ar aštuonerius metus vengrų tarnyba buvo vėl atkurta, man sunku įsivaizduoti, kiek ji gali būti naudinga, kai vietinė žiniasklaida arba bent atskiri leidiniai veikia laisvai.

Kai šalis turi prieigą prie informacijos – tiek vietinės, tiek tarptautinės, – tokio radijo poreikis mažėja. Tas pats galioja Balkanų šalims – jos apsuptos demokratinių valstybių, gyventojai gali laisvai keliauti ir gauti įvairiapusę informaciją. Bet kai kalbame apie valstybes, kur cenzūra griežta, žurnalistai persekiojami, ten toks radijas vis dar būtinas.

[caption id="attachment_1252146" align="alignleft" width="2048"] Žurnalistas, filosofas, istorikas, Laisvosios Europos radijo buvusios Lietuvos redakcijos direktorius Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo / ELTA nuotrauka[/caption]

Koks buvo šių radijų vaidmuo?

Šie radijai buvo vieninteliai, per kuriuos Sovietų Sąjungos žmonės galėjo gauti tarptautinių žinių. Nebuvo interneto, todėl jie atliko gyvybiškai svarbią funkciją – pateikdavo pagrindinę informaciją apie pasaulio įvykius, kurie sovietinėje žiniasklaidoje buvo nutylimi arba iškraipomi. Nors sovietai trukdė transliacijoms, žmonės vis tiek stengdavosi jų klausytis. Tai buvo plačiajai auditorijai skirta informacija.

„Amerikos balsas“ daugiausia transliavo apie JAV aktualijas. Tik nedidelė dalis programos buvo skirta tam regionui, į kurį transliuojama, taigi Lietuvai. Mūsų Laisvosios Europos radijo lietuviškoji programa truko valandą – pirmoji jos pusė buvo skirta tarptautinėms naujienoms, antroji – Lietuvos reikalams. Aš rašiau apie partizanų kovas, istoriją. Kęstutis Jokubynas, 17 metų praleidęs lageriuose, rašė apie disidentus Lietuvoje ir kitur, Aušra Marija Jurašienė – kultūros klausimais.

Kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdžio judėjimas, pirmasis pusvalandis jau buvo skirtas konkrečiai Lietuvos įvykiams ir jų atspindžiui Vakaruose – tai žmonėms labiausiai rūpėjo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus kurtis laisvai žiniasklaidai, mūsų radijo funkcija tapo nebe tokia aktuali. Tiesą sakant, stebuklas, kad Laisvosios Europos radijas Lietuvoje išsilaikė iki 2004 metų – net 13 metų atkūrus nepriklausomybę.

Kodėl sakote, kad tai stebuklas?

Todėl, kad Lietuvos žiniasklaida gana greitai sugebėjo informuoti visuomenę apie šalies ir pasaulio įvykius. Žinoma, buvo visko – skandalų, neobjektyvumo, vieni laikraščiai buvo rimtesni, kiti – mažiau. Pradžioje buvo mažiau supratimo apie pasaulio politiką, bet laikui bėgant tai pasikeitė. Pamenu, tekdavo politikams ir kitiems aiškinti, kad, pavyzdžiui, JAV Kongreso rezoliucija dėl Lietuvos dar nereiškia, jog keisis JAV politika, – tai simbolinis žingsnis. Bet žiniasklaida veikė ir tobulėjo.

Radiją uždaryti svarstyta ne kartą. Vis dėlto mes priešinomės, kreipdavomės į įtakingus Lietuvos politikus, ir jie mus palaikė, viešai pareikšdavo, kad radijas – būtinas. Tokiu būdu mums pavyko išsilaikyti ilgiau.

Koks dabartinis Europos Sąjungos šalių požiūris į Laisvosios Europos radiją?

Nežinau, kiek joms tai rūpi. Didžiosios Europos šalys turi savo transliuotojus: britai – BBC, vokiečiai – „Deutsche Welle“, prancūzai – „Radio France Internationale“. Visos didžiosios valstybės turi savo tarnybas, kurios transliuoja įvairiomis kalbomis. Tikėtina, kad jos netransliuoja, tarkime, uzbekų ar kirgizų kalbomis, bet vis tiek atlieka informavimo funkciją ir pasiekia žmones. Be to, visos tarnybos turi internetinius puslapius, tad šių radijų laidos prieinamos visame pasaulyje. „Deutsche Welle“, pavyzdžiui, transliuoja anglų bei vokiečių kalbomis ir turi plačią auditoriją.

Šalys gali kalbėti apie finansavimo būtinybę, bet ilgainiui turėtų priimti sprendimą – ar plėsti savo programas, ar finansuoti tokį radiją kaip Laisvosios Europos. Manau, jos mieliau investuotų į savo transliacijas.

Kyla klausimas – kam išlaikyti Laisvosios Europos radiją, jei, pavyzdžiui, BBC galėtų įkurti papildomą padalinį ar naują tarnybą, kurie atliktų tą pačią funkciją?

Ar, pavyzdžiui, BBC galėtų būti atsvara Laisvosios Europos radijui, jeigu nutiktų diena X?

Daugelis žmonių klauso BBC. Kadangi visas politinis ir intelektualinis elitas šiandien jau kalba angliškai, nekiltų sunkumų gauti informaciją apie esminius įvykius. Tačiau yra vienas niuansas – nacionaliniai transliuotojai paprastai nesidomi mažųjų ar nutolusių šalių vidaus reikalais. Tai ir buvo Laisvosios Europos radijo unikalumas – jis pranešdavo, ko niekas kitas nepranešdavo. Jei esi, tarkime, uzbekas, nemoki anglų kalbos, bet turi prieigą prie interneto ir domiesi politika, gali rasti radijo svetainę ir sau aktualių naujienų. Tokia funkcija vis dar labai reikalinga. Manau, kad vengrų ar Balkanų tarnybos šiandien nebe tokios būtinos, bet Vidurinės Azijos šalių – taip.

[caption id="attachment_278505" align="alignleft" width="1092"] Žurnalistas, filosofas, istorikas, Laisvosios Europos radijo buvusios Lietuvos redakcijos direktorius Kęstutis Girnius Vokietijos ateitininkų suvažiavime Memingene apie 1983 m. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Idėja, kad ES šalys galėtų išsaugoti Laisvosios Europos radiją, buvo, bet jūs sakote, kad turbūt toms šalims neapsimoka, tiesa?

Taip, ir čia kyla klausimas – kam išlaikyti Laisvosios Europos radiją, jei, pavyzdžiui, BBC galėtų įkurti papildomą padalinį ar naują tarnybą, kurie atliktų tą pačią funkciją? Jei Europos Sąjunga būtų vieningesnė, didesnės šalys galėtų pasidalinti pasaulio regionais, ir kiekviena rengtų turinį konkrečiam regionui. Toks darbo pasidalijimas galėtų būti veiksmingas būdas tęsti svarbią Laisvosios Europos radijo funkciją.

Buvome tarpininkai tarp Europos ir Lietuvos.

Kokia buvo jūsų patirtis Laisvosios Europos radijuje?

Manau, kad turėjome svarbų vaidmenį. Klasikinis pavyzdys – vykdavau susitikti su Sąjūdžio veikėjais, kai jie lankydavosi užsienyje. Pirmą kartą, kai Vytautas Landsbergis vyko į Daniją su pusiau oficialiu kvietimu, aš buvau jo vertėjas.

Kitas atvejis – prieš pat Kovo 11-ąją Landsbergis pradėjo abejoti, ar tikrai reikia nedelsiant skelbti nepriklausomybę. Tada Kazimieras Motieka paskambino man ir paprašė, kad įkalbėčiau Stasį Lozoraitį paskambinti Landsbergiui ir įtikinti jį, jog tai reikia daryti dabar. Taip ir turėjo būti. Sausio 13-ąją Landsbergio apsaugos viršininkas Artūras Skučas užtikrino, jog turėtume nuolatinį ryšį, kad galėčiau nedelsdamas pranešti apie bet kokius pokyčius. Tą vakarą, kai padėtis šiek tiek aprimo, pats Landsbergis skambino, klausė, ką rašo ir galvoja Europa. Tai parodo, kad mumis pasitikėta – buvome vienas iš svarbiausių kanalų sužinoti ir skleisti informaciją. Buvome tarpininkai tarp Europos ir Lietuvos.

Ar buvo tokių įvykių, kurie įsirėžė atmintyje kaip įrodymas, kad prisidėjote prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo?

Manau, lietuviai patys tiesė kelią į laisvę, o mes tik komentavome, kas vyksta. Baltijos kelio metu Maskvoje nuskambėjo grėsmingas pareiškimas, esą nacionalizmas kelia galvą. Tai išgirdęs iškart paskambinau Landsbergiui, kad jis žinotų ir galėtų reaguoti. Mes buvome stebėtojai ir sergėtojai, o ne tie, kurie vykdo veiksmus.

[caption id="attachment_354561" align="alignleft" width="900"] Žurnalistas, filosofas, istorikas, Laisvosios Europos radijo buvusios Lietuvos redakcijos direktorius Kęstutis Girnius. VU TSPMI nuotrauka[/caption]

Ar reikėtų Laisvosios Europos radiją palikti kaip kadaise labai reikšmingos ir svarbios institucijos atminimą?

Galbūt. Bet klausimas – kokiu formatu? Galima pastatyti paminklą. Kai radijo darbuotojai persikėlė į Prahą, mums buvo atiduoti jau neegzistuojančios Čekoslovakijos parlamento rūmai, po kuriais ėjo net dvi metro linijos. Buvo nuogąstaujama, kad pastato susprogdinimo atveju gali būti pažeista ir metro sistema. Todėl ilgainiui pasistatėme naują pastatą jau beveik užmiestyje.

Pastatas gal ir liks, bet tai juk nebebus radijas. Galima sukurti mini radiją, kuris transliuotų į... Marsą? Neįsivaizduoju. Daug kas buvo svarbu, radijas atliko savo vaidmenį, o žmonės, kuriems tai rūpi, prisimins. Istorikai prie to sugrįš. Jei plačioji visuomenė pamirš – taip jau bus. Svarbiausia, kad tai, kas daryta, buvo reikšminga ir reikalinga.

Tačiau nereikia radijo paversti šventenybe. Kol jis veikia – puiku. O kai neveiks, vadinasi, jo nebereikia. Nenorėčiau, kad radijo kokybė suprastėtų ar kad jis egzistuotų vien formaliai, niekieno neklausomas. Geriau jau natūrali staigi pabaiga nei merdėjimas.

Tikimės, kad mūsų palikimas liks – susiformavusi tradicija ir kultūra, kurios gali gyvuoti toliau.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]

[newsletter]

[related]

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama