„Mėgsti „Lego“ ir programuoji – esi autistiškas“: Vilniaus rotušėje vyko renginys „Autizmas: pažink mane“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Balandis pasaulyje minimas kaip autizmo supratimo didinimo mėnuo. Jungiantis prie iniciatyvos, Vilniaus rotušėje pirmadienio popietę įvyko renginys „Autizmas: pažink mane“. Jo metu diskutuota apie įtrauktį švietime ir darbo rinkoje, dalintasi asmeninėmis istorijomis ir atidaryta autizmo spektro sutrikimą turinčios menininkės LAUROS NAUDŽIŪNAITĖS tapybos darbų paroda."]
„Sveikinu jus šią saulėtą, bet kraupiai šaltą dieną Vilniaus rotušėje“, – su susirinkusiais popietės svečiais sveikinosi reklamos specialistė, socialinė aktyvistė ir renginio moderatorė DOVILĖ FILMANAVIČIŪTĖ.
2008 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja balandžio 2-ąją paskelbė Pasauline autizmo supratimo diena. Šia diena siekiama pabrėžti būtinybę gerinti autistiškų žmonių gyvenimo kokybę ir galimybę jiems dalyvauti visuomenės gyvenime.
„Ne tik balandžio 2-oji, bet ir visas mėnuo skirtas atkreipti dėmesį, tapti atviresniems ir imtis darbų, kad autizmo spektro iššūkius patiriantys žmonės bei jų artimieji geriau jaustųsi mieste, darbe ir bet kuriose bendruomenėse, kur jie turi galimybę dalyvauti“, – kalbėjo D. Filmanavičiūtė.
Anot Vilniaus miesto vicemerės SIMONOS BILIŪNĖS, nors autizmo spektro sutrikimą dažnai slepia nematomos negalios pavadinimas, norint visuomenėje didesnės tolerancijos ir aiškumo, reikia kalbėti garsiai.
„Sutinku žmonių, kurie nori žinoti daugiau, nes vis daro klaidų teikdami paslaugas ar bendraudami su autizmo spektro sutrikimą turinčiais žmonėmis – ne dėl to, kad norėtų įžeisti, bet iš paprasčiausio nesupratimo“, – renginyje kalbėjo vicemerė.
„Dalinimasis asmeninėmis patirtimis padeda geriau suprasti vieniems kitus. Linkiu, kad ne tik šiandien, bet ir kitais kartais matytume vieni kitus“, – pridėjo ji.
[caption id="attachment_1251688" align="alignleft" width="2500"]
Renginys „Autizmas: pažink mane“ Vilniaus rotušėje. Sauliaus Žiūros nuotrauka[/caption]
„Kad pasaulis mane priimtų, turiu priimti jį“
TOMAS EICHER-LORKA autizmo diagnozę išgirdo būdamas 12 metų. Išmokęs įveikti kasdienos smulkius, tačiau daug kainuojančius iššūkius ir priėmęs savąją neuroįvairovę, šiandieną vaikinas atvirai dalijasi patirtimi ir šviečia visuomenę.
„Pradžioje buvau įsitikinęs, kad pasaulis yra neteisus. Vėliau – kad aš neteisus ir turiu viską keisti. Galiausiai nusprendžiau: norėdamas, kad pasaulis mane priimtų, turiu priimti jį. Įvyko savęs priėmimas. Negaliu sakyti: priimkite mane su visomis ydomis, jeigu nenoriu keistis ir prisitaikyti prie visuomenės“, – susirinkusiesiems renginyje kalbėjo T. Eicher-Lorka.
Vaikinas teigė visą laiką supratęs savo kitoniškumą, todėl patvirtinus jam diagnozę tik buvo suteiktas pavadinimas jaučiamiems sunkumams: „Simptomai buvo socialiniai – negalėjau žiūrėti į akis, sensoriniai – klausa, regėjimas, lytėjimas, taip pat beveik nebuvo uoslės ir skonio.“
Renginio moderatorė D. Filmanavičiūtė pastebėjo kardinaliai pakitusį buvusį negebėjimą žiūrėti į akis, nes pašnekovas per visą pokalbį išlaikė stiprų nenutrūkstamą akių kontaktą.
„Tai pasiekta daugelį metų treniruojantis“, – atsakė T. Eicher-Lorka.
„Įsivaizduokite kalbėjimą telefonu – lengva, tą daryti gali net ir eidamas per perėją. O dabar kalbate telefonu ir važiuojate dviračiu – darosi sunkiau. Pridėkime trečią veiksmą – dauginimą mintyse. Jau susidaro nelinksma situacija. Aš taip pat turiu kontroliuoti kūno kalbą, balsą, emociją, žiūrėjimą į akis. Maži darbeliai, kurie pavieniui nėra sunkūs ar kuriems nereikia daug jėgų, susidėję kartu labai vargina ir daro mane nelaimingą“, – kasdienybės iššūkiais atvirai dalijosi pašnekovas.
Vaikinas atkreipė dėmesį į vis dar visuomenėje paplitusį klaidingą įsitikinimą apie autizmą ir vyraujančius stereotipus.
„Apie autizmą kalbu jau dešimt metų, tačiau iki šiol pasitaiko stereotipinių frazių, kurios išmuša iš vėžių. Pavyzdžiui: ar visi autistiški žmonės bijo šunų? Ar autistiški žmonės nemėgsta bučiuotis? Arba: jeigu mėgsti „Lego“ ir programuoji – esi autistiškas“, – stereotipiniais pavyzdžiais dalijosi jis.
Vis dėlto T. Eicher-Lorka ragina nenuleisti galvos, priimti save ir pasitikėti savimi: „Žmonės linkę save nuvertinti, o galvodami apie autizmą mano, kad jiems kažkas ne taip, tarsi tai būtų defektas. Bet jie tokie yra, todėl reikia priimti stipriąsias savo savybes ir suprasti, kad esi niekuo ne prastesnis už kitus.“
[caption id="attachment_1251682" align="alignleft" width="2500"]
Reklamos specialistė, socialinė aktyvistė ir renginio moderatorė Dovilė Filmanavičiūtė ir autizmo spektro sutrikimą turintis Tomas Eicher-Lorka. Sauliaus Žiūros nuotrauka[/caption]
Ne gailesčio forma, o pridėtinė vertė
„Jeigu lygintumės su pažangiomis valstybėmis, tokiomis kaip Skandinavija, ten visuomenė ne tik pasirūpina žmonėmis, turinčiais negalią, teikia jiems pagalbą, bet ir padeda jaustis reikalingiems“, – kalbėjo „Rimi“ viešųjų ryšių ir korporatyvinės atsakomybės vadovė EGLĖ KRASAUSKIENĖ ir dalinosi sėkmingais negalios žmonių įtraukimo į darbo rinką pavyzdžiais.
Moteris tikino pastebinti ryškius skirtumus tarp šiandienos ir laikotarpio prieš dvidešimt metų – tada vyravo mažesnis tolerantiškumas, negebėjimas priimti žmonių, turinčių specialiųjų poreikių: „Atėjome iš gūdaus sovietmečio, tada apie tokius atvejus nebuvo kalbama, jie buvo nutylimi arba tiesiog slepiami. Tai padarė mūsų visuomenei didelę žalą, nes augome turėdami stereotipų.“
Specialistė pasidžiaugė – laikai keičiasi, sėkmės istorijų daugėja. „Iššūkių kyla ir dabar, bet pagrindinė mūsų misija – kad žmonės darbe galėtų prisitaikyti. Nesvarbu, ar turi klausos, judėjimo negalią, ar yra autistiški ir todėl veikiami šviesos, garsų, besikeičiančio personalo. Pas mus atėję darbuotojai yra ne gailesčio forma, o teikiantys naudą įmonei, visaverčiai darbuotojai, atliekantys tam tikrą funkciją“, – pasakojo ji.
Ryškios šviesos, garsūs skambučiai ir varginamos pertraukos
Pristatydama pranešimą apie autistiškų vaikų įtrauktį švietimo sistemoje, Lietuvos įtraukties švietime centro Autizmo spektro sutrikimų grupės vadovė GINTARĖ ŠATĖ iškėlė klausimą: kiek daug sprendžiame už vaiką, o ne su vaiku?
„Noriu pakviesti įsiklausyti į pačių mokinių balsą. Kai kurie iš mūsų mokyklą prisimena kaip erdvę, kurioje galėjome jaustis savimi, juoktis, mokytis, klysti.
Tačiau pabandykite save įsivaizduoti kaip devynerių, vienuolikos, penkiolikos metų mokinį, kasdien kovojantį su šviesų mirgėjimu klasėse, netikėtais garsais, laisvomis pertraukomis – chaotišku ir siaubingai nestruktūruotu laiku. Dar tikimasi, kad visa tai išgyvendami elgsimės kaip visi“, – kalbėjo pranešėja G. Šatė.
Autizmo spektro sutrikimų grupės vadovė išskyrė esmines ugdymo įstaigų pritaikymo problemas. „Šviesos visada per ryškios, skambučiai – per ilgi, klasės – per didelės mokinių skaičiumi ir per šiltos, o pertraukos yra triukšmingiausias dienos laikas. Tai ne išimtis, o daugelio autistiškų mokinių realybė“, – pabrėžė ji.
[caption id="attachment_1251687" align="alignleft" width="2500"]
Lietuvos įtraukties švietime centro Autizmo spektro sutrikimų grupės vadovė Gintarė Šatė. Sauliaus Žiūros nuotrauka[/caption]
Drobėje įamžinti emociniai lūžiai
Renginio pabaigoje oficialiai atidaryta L. Naudžiūnaitės tapybos darbų paroda. Joje pristatyti didelio formato darbai, atspindintys vidinį emocinį autorės pasaulį.
„Labai jautru apie tai šnekėti, nes idėjos dažniausiai gimsta, kai įvyksta emocinis lūžis ir reikia ieškoti būdo jausmus suvaldyti. Vienu iš jų tapo menas, bandymas emocijas fiksuoti popieriuje, paskui perėjau prie drobės“, – scenoje kalbėjo parodos autorė.
L. Naudžiūnaitė atviravo – kūrybos įkvėpimas kilo sunkiais emociniais momentais stebint savo veido išraiškas veidrodyje.
„Turėjau polinkį savo darbus sunaikinti, nes po lūžio momento ateina gėdos jausmas, kad esi suaugęs žmogus ir nemoki suvaldyti savo emocijų. Po kurio laiko darbus pradėjau palikti. Gražu, kai iš savidestrukcijos ateina kūrinys, o aš tą momentą sugebu išbūti. Tai yra įrodymas, kad man pavyko, todėl neturėčiau į paveikslus žiūrėti šlykštėdamasi“, – kalbėjo menininkė.
Moderatorė D. Filmanavičiūtė atkreipė dėmesį – šalia menininkės darbų nėra parodose būdingų paveikslų aprašymų ir pavadinimų. Autorė šyptelėjo: „Autizmo spektro sutrikimą turintys asmenys susiduria su problema, kad nesupranta savo arba kitų emocijų. Norėjau, kad žiūrovas taip pat patirtų tą spėliojimą ir pats nuspręstų, kokią emociją jie jaučia.“
[caption id="attachment_1251685" align="alignleft" width="2500"]
Menininkė Laura Naudžiūnaitė. Sauliaus Žiūros nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1251686" align="alignleft" width="2500"]
Menininkės Lauros Naudžiūnaitės tapybos darbų paroda. Sauliaus Žiūros nuotrauka[/caption]
L. Naudžiūnaitės tapybos darbų paroda veiks iki balandžio 21-osios.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Renginys „Autizmas: pažink mane“ Vilniaus rotušėje. Sauliaus Žiūros nuotrauka[/caption]
„Kad pasaulis mane priimtų, turiu priimti jį“
TOMAS EICHER-LORKA autizmo diagnozę išgirdo būdamas 12 metų. Išmokęs įveikti kasdienos smulkius, tačiau daug kainuojančius iššūkius ir priėmęs savąją neuroįvairovę, šiandieną vaikinas atvirai dalijasi patirtimi ir šviečia visuomenę.
„Pradžioje buvau įsitikinęs, kad pasaulis yra neteisus. Vėliau – kad aš neteisus ir turiu viską keisti. Galiausiai nusprendžiau: norėdamas, kad pasaulis mane priimtų, turiu priimti jį. Įvyko savęs priėmimas. Negaliu sakyti: priimkite mane su visomis ydomis, jeigu nenoriu keistis ir prisitaikyti prie visuomenės“, – susirinkusiesiems renginyje kalbėjo T. Eicher-Lorka.
Vaikinas teigė visą laiką supratęs savo kitoniškumą, todėl patvirtinus jam diagnozę tik buvo suteiktas pavadinimas jaučiamiems sunkumams: „Simptomai buvo socialiniai – negalėjau žiūrėti į akis, sensoriniai – klausa, regėjimas, lytėjimas, taip pat beveik nebuvo uoslės ir skonio.“
Renginio moderatorė D. Filmanavičiūtė pastebėjo kardinaliai pakitusį buvusį negebėjimą žiūrėti į akis, nes pašnekovas per visą pokalbį išlaikė stiprų nenutrūkstamą akių kontaktą.
„Tai pasiekta daugelį metų treniruojantis“, – atsakė T. Eicher-Lorka.
„Įsivaizduokite kalbėjimą telefonu – lengva, tą daryti gali net ir eidamas per perėją. O dabar kalbate telefonu ir važiuojate dviračiu – darosi sunkiau. Pridėkime trečią veiksmą – dauginimą mintyse. Jau susidaro nelinksma situacija. Aš taip pat turiu kontroliuoti kūno kalbą, balsą, emociją, žiūrėjimą į akis. Maži darbeliai, kurie pavieniui nėra sunkūs ar kuriems nereikia daug jėgų, susidėję kartu labai vargina ir daro mane nelaimingą“, – kasdienybės iššūkiais atvirai dalijosi pašnekovas.
Vaikinas atkreipė dėmesį į vis dar visuomenėje paplitusį klaidingą įsitikinimą apie autizmą ir vyraujančius stereotipus.
„Apie autizmą kalbu jau dešimt metų, tačiau iki šiol pasitaiko stereotipinių frazių, kurios išmuša iš vėžių. Pavyzdžiui: ar visi autistiški žmonės bijo šunų? Ar autistiški žmonės nemėgsta bučiuotis? Arba: jeigu mėgsti „Lego“ ir programuoji – esi autistiškas“, – stereotipiniais pavyzdžiais dalijosi jis.
Vis dėlto T. Eicher-Lorka ragina nenuleisti galvos, priimti save ir pasitikėti savimi: „Žmonės linkę save nuvertinti, o galvodami apie autizmą mano, kad jiems kažkas ne taip, tarsi tai būtų defektas. Bet jie tokie yra, todėl reikia priimti stipriąsias savo savybes ir suprasti, kad esi niekuo ne prastesnis už kitus.“
[caption id="attachment_1251682" align="alignleft" width="2500"] Reklamos specialistė, socialinė aktyvistė ir renginio moderatorė Dovilė Filmanavičiūtė ir autizmo spektro sutrikimą turintis Tomas Eicher-Lorka. Sauliaus Žiūros nuotrauka[/caption]
Ne gailesčio forma, o pridėtinė vertė
„Jeigu lygintumės su pažangiomis valstybėmis, tokiomis kaip Skandinavija, ten visuomenė ne tik pasirūpina žmonėmis, turinčiais negalią, teikia jiems pagalbą, bet ir padeda jaustis reikalingiems“, – kalbėjo „Rimi“ viešųjų ryšių ir korporatyvinės atsakomybės vadovė EGLĖ KRASAUSKIENĖ ir dalinosi sėkmingais negalios žmonių įtraukimo į darbo rinką pavyzdžiais.
Moteris tikino pastebinti ryškius skirtumus tarp šiandienos ir laikotarpio prieš dvidešimt metų – tada vyravo mažesnis tolerantiškumas, negebėjimas priimti žmonių, turinčių specialiųjų poreikių: „Atėjome iš gūdaus sovietmečio, tada apie tokius atvejus nebuvo kalbama, jie buvo nutylimi arba tiesiog slepiami. Tai padarė mūsų visuomenei didelę žalą, nes augome turėdami stereotipų.“
Specialistė pasidžiaugė – laikai keičiasi, sėkmės istorijų daugėja. „Iššūkių kyla ir dabar, bet pagrindinė mūsų misija – kad žmonės darbe galėtų prisitaikyti. Nesvarbu, ar turi klausos, judėjimo negalią, ar yra autistiški ir todėl veikiami šviesos, garsų, besikeičiančio personalo. Pas mus atėję darbuotojai yra ne gailesčio forma, o teikiantys naudą įmonei, visaverčiai darbuotojai, atliekantys tam tikrą funkciją“, – pasakojo ji.
Ryškios šviesos, garsūs skambučiai ir varginamos pertraukos
Pristatydama pranešimą apie autistiškų vaikų įtrauktį švietimo sistemoje, Lietuvos įtraukties švietime centro Autizmo spektro sutrikimų grupės vadovė GINTARĖ ŠATĖ iškėlė klausimą: kiek daug sprendžiame už vaiką, o ne su vaiku?
„Noriu pakviesti įsiklausyti į pačių mokinių balsą. Kai kurie iš mūsų mokyklą prisimena kaip erdvę, kurioje galėjome jaustis savimi, juoktis, mokytis, klysti.
Tačiau pabandykite save įsivaizduoti kaip devynerių, vienuolikos, penkiolikos metų mokinį, kasdien kovojantį su šviesų mirgėjimu klasėse, netikėtais garsais, laisvomis pertraukomis – chaotišku ir siaubingai nestruktūruotu laiku. Dar tikimasi, kad visa tai išgyvendami elgsimės kaip visi“, – kalbėjo pranešėja G. Šatė.
Autizmo spektro sutrikimų grupės vadovė išskyrė esmines ugdymo įstaigų pritaikymo problemas. „Šviesos visada per ryškios, skambučiai – per ilgi, klasės – per didelės mokinių skaičiumi ir per šiltos, o pertraukos yra triukšmingiausias dienos laikas. Tai ne išimtis, o daugelio autistiškų mokinių realybė“, – pabrėžė ji.
[caption id="attachment_1251687" align="alignleft" width="2500"] Lietuvos įtraukties švietime centro Autizmo spektro sutrikimų grupės vadovė Gintarė Šatė. Sauliaus Žiūros nuotrauka[/caption]
Drobėje įamžinti emociniai lūžiai
Renginio pabaigoje oficialiai atidaryta L. Naudžiūnaitės tapybos darbų paroda. Joje pristatyti didelio formato darbai, atspindintys vidinį emocinį autorės pasaulį.
„Labai jautru apie tai šnekėti, nes idėjos dažniausiai gimsta, kai įvyksta emocinis lūžis ir reikia ieškoti būdo jausmus suvaldyti. Vienu iš jų tapo menas, bandymas emocijas fiksuoti popieriuje, paskui perėjau prie drobės“, – scenoje kalbėjo parodos autorė.
L. Naudžiūnaitė atviravo – kūrybos įkvėpimas kilo sunkiais emociniais momentais stebint savo veido išraiškas veidrodyje.
„Turėjau polinkį savo darbus sunaikinti, nes po lūžio momento ateina gėdos jausmas, kad esi suaugęs žmogus ir nemoki suvaldyti savo emocijų. Po kurio laiko darbus pradėjau palikti. Gražu, kai iš savidestrukcijos ateina kūrinys, o aš tą momentą sugebu išbūti. Tai yra įrodymas, kad man pavyko, todėl neturėčiau į paveikslus žiūrėti šlykštėdamasi“, – kalbėjo menininkė.
Moderatorė D. Filmanavičiūtė atkreipė dėmesį – šalia menininkės darbų nėra parodose būdingų paveikslų aprašymų ir pavadinimų. Autorė šyptelėjo: „Autizmo spektro sutrikimą turintys asmenys susiduria su problema, kad nesupranta savo arba kitų emocijų. Norėjau, kad žiūrovas taip pat patirtų tą spėliojimą ir pats nuspręstų, kokią emociją jie jaučia.“
[caption id="attachment_1251685" align="alignleft" width="2500"] Menininkė Laura Naudžiūnaitė. Sauliaus Žiūros nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1251686" align="alignleft" width="2500"] Menininkės Lauros Naudžiūnaitės tapybos darbų paroda. Sauliaus Žiūros nuotrauka[/caption]
L. Naudžiūnaitės tapybos darbų paroda veiks iki balandžio 21-osios.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
