Tolerancijos žmogus Z. Vitkus: tam tikriems dalykams turime būti netolerantiški, kitaip nusikasime iki pasaulinių karų
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="„Tam, kad galėtume gyventi tolerantiškoje aplinkoje, kurioje klesti įvairovė ir kur gera gyventi visiems geros valios žmonėms, turime būti visiškai netolerantiški tam tikriems dalykams – tiems, kurie ardo jautrų visuomenės audinį“, – sako metų Tolerancijos žmogus, istorikas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas dr. ZIGMAS VITKUS."]
Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ jis prisipažįsta nustebęs, kad būtent jį Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdyba pasirinko Tolerancijos žmogumi. Juo tampa asmuo, savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobiją ir antisemitizmą.
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) atsiimdamas apdovanojimą Z. Vitkus teigė norintis kalbėti apie netoleranciją kvailystei, chamizmui, oportunizmui Lietuvos politikoje. Istorikas sako, kad apie tai jam svarbu kalbėti, nes piktina. „Man nepatinka, kai rinkėjai apgaudinėjami, kai į Seimą atėjęs bachūras kalba bet ką ir taip žemina politiko vardą ir Lietuvos politikos lygį, o jo atsivesta kompanija puikiai tiktų ir kitos šalies parlamente“, – tvirtina jis.
[caption id="attachment_1249649" align="alignleft" width="1080"]
2024 metų Tolerancijos žmogus – istorikas Zigmas Vitkus. Kaunas, 2025 m. kovo 9 d. Aurimo Barkausko nuotrauka[/caption]
Kokia buvo pirmoji mintis sužinojus, kad tapote Tolerancijos žmogumi? Priimate tai kaip įvertinimą ar įsipareigojimą?
Labai nustebau. Paskui savęs paklausiau, kodėl buvau pasirinktas. Tada ėmiau galvoti, galbūt už šį, galbūt už tą, gal už nuoseklumą ar kalbėjimo toną, galų gale lioviausi svarstęs ir nutariau pasitikėti fondo sprendimu. Šį vardą priimu kaip savo kuklios veiklos įvertinimą ir paskatinimą išlaikyti kryptį. Apie toleranciją apskritai gyvenime galvoju nedaug ir šios sąvokos beveik nevartoju, netgi turėjau pasižiūrėti jos etimologiją... Taip, tai apie kantrybę ir gebėjimą priimti pasaulio įvairovę.
Ką reiškia būti Tolerancijos žmogumi ir dar istoriku, kai netoliese vyksta karo žiaurumai, kurie turėtų būti aprašyti istorijos vadovėliuose, o ne vykti XXI amžiaus realybėje?
Tai, kas vyksta dabar, tikrai atsidurs vadovėliuose. Istorija nesibaigė. Per ceremoniją VDU kalbėjau ne apie toleranciją, bet apie netoleranciją: netoleranciją galios iškėlimui virš teisės, netoleranciją kitų žmonių ir valstybių instrumentalizavimui, žeminimui, kvailybę politikoje ir panašiai.
Aušvico koncentracijos stovykla. Wikipedia.org nuotrauka[/caption]
Tapęs Tolerancijos žmogumi teigėte, kad norite kalbėti apie netoleranciją kvailystei, chamizmui, oportunizmui Lietuvos politikoje. Drąsiai šnekate apie šių dienų realybę ir politiką. Kodėl Jums tai svarbu?
Nes tai mane piktina. Man nepatinka, kai rinkėjai apgaudinėjami, kai į Seimą atėjęs bachūras kalba bet ką ir taip žemina politiko vardą ir Lietuvos politikos lygį, o jo atsivesta kompanija puikiai tiktų ir kitos šalies parlamente. Tiesą pasakius, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalba bet ką – iš tikrųjų kalba įžūliai antivalstybiškai.
Antras pagal rangą Lietuvos politikas sako, kad „nereikia nusibrėžti raudonų linijų ir nereikės jų peržengti“. Tai lankstumas ar oportunizmas? Turint galvoje itin sudėtingą geopolitinę padėtį, tokia valdžia man (ir ne tik man) kelia didelį nerimą. Kaip ji reaguotų atėjus valandai X ar Y? Kita vertus, kalbame ne tik apie Lietuvos politiką, mūsų šalyje klimatas jūsų cituotoms ydoms visgi nėra palankus, o štai Užatlantėje visos trys ydos tiesiog tarpsta, ir tai bandoma pateikti kaip cool požiūrį į pasaulį. Laimė, demokratijoje yra rinkimų ciklai.
Istorikas Zigmas Vitkus. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
Kiek kartų istorijoje buvo šansas santykinai mažomis sąnaudomis išsaugoti šimtus tūkstančių gyvybių, bet to nebuvo padaryta. Vis grįžtu prie įsimintinų Roméo Dallaire'o, kanadiečių pulkininko generolo ir JT karinės misijos Ruandoje 1994-aisiais vadovo, atsiminimų. Jis prašė, tiesiog maldavo JT galingųjų atsiųsti bent vieną veiksmingą batalioną su šarvuočiais ir būtų išgelbėjęs tūkstančius gyvybių nuo genocido, bet susidūrė su sukrečiančiu išsisukinėjimu, nes iš tikrųjų niekam tie ruandiečiai nerūpėjo.
Toje pačioje knygoje Dallaire'as svarsto, ko reikėtų, kad tokie nusikaltimai kaip genocidas Ruandoje, bosnių genocidas Jugoslavijoje ir panašiai nevyktų. Ir atsako: „Deramai apraudoti mirusiuosius, gerbti gyvuosius ir persekioti kaltuosius.“
Gyvename socialinių tinklų amžiuje – susiskaldymas, pyktis, anonimiškumas... Kaip žvelgiate į šią viešosios erdvės dalį?
Na, mes nuo socialinių tinklų priklausomi, o priklausomybė yra blogai. Tai vienas iš pavyzdžių, kai žmogus sukuria technologiją, o tada ji jį užvaldo. Jei galėčiau, mielai atsisakyčiau feisbuko (turiu tik jį), bet kol kas lieku, nes seku ten kelis žmones, kuriais pasitikiu, ir pats kartais šiuo bei tuo pasidalinu. Vis dėlto ši erdvė daro daugiau žalos, nei duoda naudos. Švaistome laiką, trumpiname savo dienas, aliname smegenis, perkraudami jas neaprėpiamu kiekiu informacijos, kurios jos negeba apdoroti, nebent informacija tampa paviršutiniška.
2024 metų Tolerancijos žmogus – istorikas Zigmas Vitkus. Jį sveikina pedagogas Miša Jakobas. Kaunas, 2025 m. kovo 9 d. Aurimo Barkausko nuotrauka[/caption]
Koks Bažnyčios vaidmuo šiandienėje realybėje? Ar ji gali suteikti taip reikalingos vilties?
Vilties gali suteikti Jėzaus Kristaus žodžiai ir pagal juos gyvenantys žmonės, kurie ir yra Bažnyčia. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą...“, „Mylėk artimą kaip save patį“, „Elkis su kitais taip, kaip norėtum...“ – tai pagrindas, kurio turėtų užtekti išlaikyti kursą. Tiesa, pridėčiau dar išmintingą Michailo Epšteino pataisą, kurią perskaičiau jo „Tėvystėje“: „Mylėk artimą kaip vaiką savo“, nes su savimi santykis gali būti ir nemeilingas, o vaikus mes visi, kad ir kokie būtume, mylime.
O jeigu ir šis neįtikina, sakykime, vaikų neturi ir jų nemėgsti, gali prisiminti dar vieną dalyką, perfrazuosiu Epšteiną: „Atmink, visi mes esame turėję momenėlį.“ Šis žinojimas padeda meilingiau pažvelgti netgi į tuos, kurių nemėgsti.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
2024 metų Tolerancijos žmogus – istorikas Zigmas Vitkus. Kaunas, 2025 m. kovo 9 d. Aurimo Barkausko nuotrauka[/caption]
Kokia buvo pirmoji mintis sužinojus, kad tapote Tolerancijos žmogumi? Priimate tai kaip įvertinimą ar įsipareigojimą?
Labai nustebau. Paskui savęs paklausiau, kodėl buvau pasirinktas. Tada ėmiau galvoti, galbūt už šį, galbūt už tą, gal už nuoseklumą ar kalbėjimo toną, galų gale lioviausi svarstęs ir nutariau pasitikėti fondo sprendimu. Šį vardą priimu kaip savo kuklios veiklos įvertinimą ir paskatinimą išlaikyti kryptį. Apie toleranciją apskritai gyvenime galvoju nedaug ir šios sąvokos beveik nevartoju, netgi turėjau pasižiūrėti jos etimologiją... Taip, tai apie kantrybę ir gebėjimą priimti pasaulio įvairovę.
Ką reiškia būti Tolerancijos žmogumi ir dar istoriku, kai netoliese vyksta karo žiaurumai, kurie turėtų būti aprašyti istorijos vadovėliuose, o ne vykti XXI amžiaus realybėje?
Tai, kas vyksta dabar, tikrai atsidurs vadovėliuose. Istorija nesibaigė. Per ceremoniją VDU kalbėjau ne apie toleranciją, bet apie netoleranciją: netoleranciją galios iškėlimui virš teisės, netoleranciją kitų žmonių ir valstybių instrumentalizavimui, žeminimui, kvailybę politikoje ir panašiai.
Turime būti visiškai netolerantiški tam tikriems dalykams – tiems, kurie ardo jautrų visuomenės audinį. Kiekvienas pagal galimybes ir savo sritį. Kitaip nusikasime iki tokių baisybių kaip pasauliniai karai ir dažni jų palydovai – genocidai.Tam, kad galėtume gyventi tolerantiškoje aplinkoje, kurioje klesti įvairovė ir kur gera gyventi visiems geros valios žmonėms, turime būti visiškai netolerantiški tam tikriems dalykams – tiems, kurie ardo jautrų visuomenės audinį. Kiekvienas pagal galimybes ir savo sritį. Kitaip nusikasime iki tokių baisybių kaip pasauliniai karai ir dažni jų palydovai – genocidai. Kas Jus atvedė prie istorijos mokslo? Kada supratote, kad istorija yra ne tik knygos ir tai, kas buvo, bet ir atmintis, kuri gyvųjų puoselėjama ir kuriama? Mano šeimoje praeitis ir jos reliktai buvo visad labai gerbiami. Knygos, nuotraukos, protėvių atminimas buvo šventas dalykas. Be to, tėvas mokėjo pasakoti apie praeitį ir turėjo ką papasakoti. Iš nieko kito nesu girdėjęs tokių įdomių atsiminimų apie septintojo–aštuntojo dešimtmečių Kauną. Jis taip pat rengė interviu su vyresnio amžiaus giminėmis bei artimaisiais ir sukaupė nemažą archyvą, sudarė sudėtingą šeimos genealoginį medį, kurio šaknys driekiasi iki XVII amžiaus. Labai daug fotografavo ir tai darė gerai... Taigi aplinka, kurioje augau, buvo labai palanki istorinei sąmonei rastis ir vystytis. Tyrinėjate Antrojo pasaulinio karo atminimą. Kaip ši tema pateko į Jūsų akiratį? Kaip šiandien ji keičiasi – ar dabartinėmis aplinkybėmis Holokausto istoriją reikia vis labiau ginti? Šia tema susidomėjau nejučia. Susipažindamas su naujausių laikų istorija vienaip ar kitaip atsiremsi į šį laikotarpį. Tai įvyko universitete. Tuo metu ten veikė gyvybingas Kultūrinių bendrijų studijų centras, jame dirbo puikūs dėstytojai. Susipažinęs su Lietuvos žydų istorija, ėmiau pastebėti ir su ja susijusias vietas, taip pat Holokausto. Ilgainiui domesys šiuo laikotarpiu tapo natūralus, kaip ir rūpestis išsaugoti aukų atminimą. Knygos „Babyn Jaras“, „Atminties miškas“ yra dėl to, „Akimirka apsispręsti“ – taip pat dėl to. Ar reikia šią istoriją ginti? Sakyčiau, reikia ją įtaigiai priminti, nes tai pavyzdys, kas gali atsitikti, kai politikoje įsivyrauja, tiksliau, leidžiama įsivyrauti egocentriškiems, agresyviems, godiems narcizams ir jų aplinkai. Paprastai kalbama apie tam tikro tipo vyrus. [caption id="attachment_1113138" align="alignleft" width="1280"]
Aušvico koncentracijos stovykla. Wikipedia.org nuotrauka[/caption]
Tapęs Tolerancijos žmogumi teigėte, kad norite kalbėti apie netoleranciją kvailystei, chamizmui, oportunizmui Lietuvos politikoje. Drąsiai šnekate apie šių dienų realybę ir politiką. Kodėl Jums tai svarbu?
Nes tai mane piktina. Man nepatinka, kai rinkėjai apgaudinėjami, kai į Seimą atėjęs bachūras kalba bet ką ir taip žemina politiko vardą ir Lietuvos politikos lygį, o jo atsivesta kompanija puikiai tiktų ir kitos šalies parlamente. Tiesą pasakius, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalba bet ką – iš tikrųjų kalba įžūliai antivalstybiškai.
Antras pagal rangą Lietuvos politikas sako, kad „nereikia nusibrėžti raudonų linijų ir nereikės jų peržengti“. Tai lankstumas ar oportunizmas? Turint galvoje itin sudėtingą geopolitinę padėtį, tokia valdžia man (ir ne tik man) kelia didelį nerimą. Kaip ji reaguotų atėjus valandai X ar Y? Kita vertus, kalbame ne tik apie Lietuvos politiką, mūsų šalyje klimatas jūsų cituotoms ydoms visgi nėra palankus, o štai Užatlantėje visos trys ydos tiesiog tarpsta, ir tai bandoma pateikti kaip cool požiūrį į pasaulį. Laimė, demokratijoje yra rinkimų ciklai.
Metaforiškai kalbant, 1934–1935 metų proga jau prarasta. Kodėl miniu šį laikotarpį? 1934–1935 metais buvo galima santykinai nesudėtingai įveikti Adolfą Hitlerį. Mes dažnai užmirštame, kokį pavyzdį tada parodė Lietuva.Pasikeitus Jungtinių Amerikos Valstijų politinei krypčiai, kaip ir pats esate sakęs, ardoma tvarka, sukurta po Antrojo pasaulinio karo. Paklausčiau, ar verta nerimauti, bet tai akivaizdu. Tačiau ar Europa šiandien gali būti lyderė ir pati tvarką saugoti? Atrodo, kad stengiamasi, ir tai teikia vilties. Bet, metaforiškai kalbant, 1934–1935 metų proga jau prarasta. Kodėl miniu šį laikotarpį? 1934–1935 metais buvo galima santykinai nesudėtingai įveikti Adolfą Hitlerį. Mes dažnai užmirštame, kokį pavyzdį tada parodė Lietuva. Turiu galvoje Klaipėdos krašto nacistų teismą Kaune (Neumanno-Saaso procesas) – tikrą politinio principingumo pavyzdį. Deja, tuomet Europa pasirinko nuolaidžiauti – iš baimės ir savanaudiškumo. Tokių tendencijų justi ir šiandien. Tarkime, dalis ES diplomatų yra nepatenkinti ES diplomatijos vadovės Kajos Kallas elgesiu atstovaujant ES užsienio ir saugumo politikai, esą pernelyg aktyvi, savarankiška ir agresyvi Rusijos atžvilgiu. Suprantu, norėtųsi, kad viskas būtų kaip anksčiau, kad tik neperspaustume, kad tik neužrūstintume... Tai kaip su tomis Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto pamokomis, kurios tarsi buvo išmoktos?.. Arba štai prieš kelis mėnesius sužinojau, kad Didžioji Britanija, turinti savo karių Estijoje, nutarė sumažinti jų kontingentą dėl esą finansinių sunkumų. Kaip paaiškinti tokią politinę išmintį ir strategiją? Juolab kad buvo žadėta jų skaičių kaip tik padidinti! Minus 600 karių gal ir neskamba įspūdingai, vis dėlto parodo šios valstybės požiūrį į situaciją. Jei jiems 600 karių ir jų išlaikymas kelia sunkumų, kaip būtų atėjus dienai X ar Y, jei reikėtų mobilizuoti keliolika kartų daugiau žmonių ir kautis? Atrodytų, šiame etape juk reikia ne tiek ir daug. Propagandiniais tikslais kaip tik padidinti karių skaičių. Sakant: „Manome, kad rytinio NATO sparno saugumas labai svarbus, todėl dislokuosime papildomą batalioną ar pulką.“ Taip būtų pasiųsta aiški žinia priešui. Taip, su santykinai mažomis išlaidomis galima pasiekti didelius rezultatus ir tam tikru atveju prisidėti prie šimtų ir tūkstančių žmonių gyvybių išsaugojimo. Bet ne – kalbama viena, o daroma kita. [caption id="attachment_1204971" align="alignleft" width="1024"]
Istorikas Zigmas Vitkus. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
Kiek kartų istorijoje buvo šansas santykinai mažomis sąnaudomis išsaugoti šimtus tūkstančių gyvybių, bet to nebuvo padaryta. Vis grįžtu prie įsimintinų Roméo Dallaire'o, kanadiečių pulkininko generolo ir JT karinės misijos Ruandoje 1994-aisiais vadovo, atsiminimų. Jis prašė, tiesiog maldavo JT galingųjų atsiųsti bent vieną veiksmingą batalioną su šarvuočiais ir būtų išgelbėjęs tūkstančius gyvybių nuo genocido, bet susidūrė su sukrečiančiu išsisukinėjimu, nes iš tikrųjų niekam tie ruandiečiai nerūpėjo.
Toje pačioje knygoje Dallaire'as svarsto, ko reikėtų, kad tokie nusikaltimai kaip genocidas Ruandoje, bosnių genocidas Jugoslavijoje ir panašiai nevyktų. Ir atsako: „Deramai apraudoti mirusiuosius, gerbti gyvuosius ir persekioti kaltuosius.“
Gyvename socialinių tinklų amžiuje – susiskaldymas, pyktis, anonimiškumas... Kaip žvelgiate į šią viešosios erdvės dalį?
Na, mes nuo socialinių tinklų priklausomi, o priklausomybė yra blogai. Tai vienas iš pavyzdžių, kai žmogus sukuria technologiją, o tada ji jį užvaldo. Jei galėčiau, mielai atsisakyčiau feisbuko (turiu tik jį), bet kol kas lieku, nes seku ten kelis žmones, kuriais pasitikiu, ir pats kartais šiuo bei tuo pasidalinu. Vis dėlto ši erdvė daro daugiau žalos, nei duoda naudos. Švaistome laiką, trumpiname savo dienas, aliname smegenis, perkraudami jas neaprėpiamu kiekiu informacijos, kurios jos negeba apdoroti, nebent informacija tampa paviršutiniška.
Reikia labai daug valios, kad išsaugotum savo dienos tolydumą nuo plūstančios informacijos srauto – netgi jei ši informacija pozityvi. Globaliu mastu šie tinklai tapo priemone trupinti demokratiją. Kita vertus, ir ginti... Painu.Reikia labai daug valios, kad išsaugotum savo dienos tolydumą nuo plūstančios informacijos srauto – netgi jei ši informacija pozityvi. Globaliu mastu šie tinklai tapo priemone trupinti demokratiją. Kita vertus, ir ginti... Painu. Problema, kad šios erdvės yra beveik nekontroliuojamos, ribojimai taikomi selektyviai. Atrodo beprotiška ir tai, kad užvalgęs ir išsidrėbęs ant sofos kokios nors šalies prezidentas ar jo patarnautojas gali parašyti frazę ir po akimirkos pasaulis jau diskutuoja... Prisimenu, kai pirmą kartą susidūriau su feisbuku. Tai buvo Šveicarijoje, gal 2008 metais. Įeinu į kompiuterių klasę, atsisėdu jos gale ir matau, kad kelios dešimtys žmonių mėlynuoja – nesupratau, kas čia vyksta. Man buvo paaiškinta, kad tai feisbukas – tokia bendravimo programa. Visa tai man pasirodė įtartina ir visai neįdomu, todėl vengiau šios priemonės iki 2014 metų, tačiau teko susikurti profilį dėl darbo. Ir likau. Kol kas. [caption id="attachment_1249572" align="alignleft" width="1080"]
2024 metų Tolerancijos žmogus – istorikas Zigmas Vitkus. Jį sveikina pedagogas Miša Jakobas. Kaunas, 2025 m. kovo 9 d. Aurimo Barkausko nuotrauka[/caption]
Koks Bažnyčios vaidmuo šiandienėje realybėje? Ar ji gali suteikti taip reikalingos vilties?
Vilties gali suteikti Jėzaus Kristaus žodžiai ir pagal juos gyvenantys žmonės, kurie ir yra Bažnyčia. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą...“, „Mylėk artimą kaip save patį“, „Elkis su kitais taip, kaip norėtum...“ – tai pagrindas, kurio turėtų užtekti išlaikyti kursą. Tiesa, pridėčiau dar išmintingą Michailo Epšteino pataisą, kurią perskaičiau jo „Tėvystėje“: „Mylėk artimą kaip vaiką savo“, nes su savimi santykis gali būti ir nemeilingas, o vaikus mes visi, kad ir kokie būtume, mylime.
O jeigu ir šis neįtikina, sakykime, vaikų neturi ir jų nemėgsti, gali prisiminti dar vieną dalyką, perfrazuosiu Epšteiną: „Atmink, visi mes esame turėję momenėlį.“ Šis žinojimas padeda meilingiau pažvelgti netgi į tuos, kurių nemėgsti.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
