Skubėti
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Net užuomazga – ir ta kartais skubėjimas. O vėliau – privalomai: tik skubėjimas. Skuba labai jaunos mamos įsitikinti nesančios mamomis, skuba nelabai jaunos mamos įsitikinti priešingai. Po to skuba informuoti tėčius. Šie, sužinoję apie vystyklų ar alimentų naštas, skuba prisigerti. Mamos gal irgi norėtų – bet nebelabai gali."] Objektas, užsimezgęs motinos įsčiose, tučtuojau pradedamas skubinti. Beskubinamas jis greitai tampa subjektu. Skubama sužinoti – sysios jis stačias ar sėdom, skubama įsitikinti, kad auga ir spardosi. Periodui artėjant į pabaigą, skubina jau visa aplinka: močiutės ir seneliai skuba teikti dovanas tėveliams, šie skuba sugalvoti kokį šmaikštų vardą, pavyzdžiui, Nojus ar Alegorija. Skubina draugai ir draugės – na, parodykit to mažojo pirmąją nuotrauką – nebyliai skubina net darbdaviai: kalendoriuose regėdami tašką, kai tėveliai grįš į postus. Mažas ar nemažas, skubėti reikia. Kol kas skubina artimieji: kada jau galvą nulaikys, kada ropom, kada stačiom, o va – jau gugu – tuoj bus ir žodžiai pirmieji, dainos ir tostai. Na, tostų, tiesa, dar reiks palaukti. Kažkam vėluojant skubinimas išsyk įgauna lyginamąją prasmę: o Justės Kostukas tai jau tokiu laiku tapetus pats klijavo. Kad ir kaip ten būtų, dar darželin nenušliaužęs pyplys jau visokeriopai supažindinamas su gyvenimiškąja logika – skubėti. [caption id="attachment_1249443" align="alignleft" width="2560"]
Unsplash.com nuotrauka[/caption] Įdomus dalykas skubėjimas. Galima būtų per visus brandos etapus šuoliais prasibėgt, bet o kam? Visur skubama. Į darželį, į mokyklą, įgyt profesiją, rast darbą, kurt santykius, pirkt būstą, toliau vaikdara, toliau vaikauga ir svarbiausia – sklandus estafetės perdavimas – skubėti. Net perdavus šią žinią, skubėjimas nesibaigia: skubama susigadinti sveikatą ir ją taisyti, skubama į pensiją ir demenciją. Būna – ir numirti skuba: išsyk sau antkapį atštampuoja, vardą įkala ir datą – sako, būna ir dešimtmečio tikslumu. Esu regėjęs – į kapines net skuba: žmogus jau vėl objektas, o jo svita susėdus vežimuosna rieda per miestą, mirksi avarinėm ir skuba – gal į kapines, o gal dar tik degint. Svarbu skubėti. Skubėjimas – dominuojanti gyvenimo srovė, iš jos išklysti nevalia. Tik prašauni kažkurį skubos etapą – ir jau blogas. Tai išsilavinęs menkai (nesvarbu, ar protingas), tai karjeroj ne kažką (nesvarbu, ar laimingas), tai vaikų vis nėra (nesvarbu, ar jų reikia). Net geri dalykai skubos kontekste įgauna neigiamą prasmę, jei neatitinka bendrų tendencijų. Įsivaizduokim, visiškai sveikas senolis, o bendraamžiai ligoti – kažkas čia ne taip, gal reptiloidas koks.
Ir mes skubam. Nesusimąstydami apie savojo kelio prasmę – skubam. Maršo žingsniu švaistydami nedidelį kiekį – statistiškai dviženklį – mums skirtų metų – skubam.
Ir mes skubam. Nesusimąstydami apie savojo kelio prasmę – skubam. Maršo žingsniu švaistydami nedidelį kiekį – statistiškai dviženklį – mums skirtų metų – skubam. Nes reikia, nes visi taip daro, o ką aš blogesnis, nereikia atsiskirt nuo kolektyvo, kitaip daro tik keistuoliai ir nevykėliai, reikia žmogum būt, reikia istorinę atmintį palikt, vaikų, namą, pinigų, kapą, antkapį, testamentą, užmarštį ir abejingumą – reikia, reikia. Ir tam reikia – reikia skubėti. Šioje skubėjimo pramonėje tarsi nematomi tampa tie, kurie iš srovės iškrenta. Jei gyvi jie – tampa keistuoliais ir atstumtaisiais. Nevykėlis, senmergė, bevaikiai, vidutinybės – kokių tik epitetų nesumintyta neskubantiems. Liūdniau, jei skubumo srovės neatlaikę susiveja tautinį kaklaryšį – tą, kur į viršų. Apie šituos tyla. Na, gal ne visiška: jaunimo linijos ir visokių kitokių linijų numeriai – skubėkit paskambinti, kol nenusižudėt. Skaitytojas paklaustų: o ką daryt? Kaip čia neskubėsi, gyvenimas gi toks trumpas? Taip. Ir jūs visom išgalėm skubat jį dar labiau sutrumpinti. Skubat siekdami tikslų ir vertybių, kurias jums primetė kažkas kitas. Skubat siekdami gerovės, kurios jums nė velnio nereikia. Perdegat, sudegat, save nudaigojat – ligom, taure ar virve – siekdami įrodyti tai, ko niekas tamstų įrodinėti neprašė. Mūsų gyvenimas irgi vienatinis – tik per skubėjimą mes šitą pamiršom. [caption id="attachment_331135" align="alignleft" width="980"]
Unsplash.com nuotrauka[/caption] Šis tekstas nėra žvilgsnis iš aukšto. Pats esu lygiai tokia pati žiurkė besisukančiame rate: skubėti, skubėti, skubėti. Kažkur, kažkodėl, dėl kažko. Siekti, kurti, kažką palikti, kažką įrodyti. O kam ir ką? Tam, kad beprasmiškai paaukojus savo gyvenimą galima perduoti skubėjimo estafetę ateities kartoms? O gal kaip tik – žmogus tas, kuris geba plaukti prieš srovę? Šiuo atveju tai turėtų būti žmogus, nepaveikus aplinkos spaudimui, ir žmogus, siekiąs laimės bei džiaugsmo. Moralus naujųjų laikų hedonistas. Ir nesvarbu, kad laimė ta gal neatitiks visuotinai priimtinų standartų. Ir nesvarbu, kad variklio kubatūra ir buto kvadratūra nerodys atitikties doram skubėtojui. Mums visiems šiame netikrumo ir baimės persmelktame pasaulyje dera atsigręžti į save ir siekti laimės – ne tos, kurią mums nuo kūdikystės primeta tėvai, artimieji, draugai ar kolegos. Tos, kurią jaučiam ir suprantam tik mes patys – harmonijos, kurios pažinimas visiškai individualus, niekam kitam nepavaldus jausmas. Jausmas, priešingas skubėjimui ir pasidavimui masių instinktams. Jausmas tas, kuris nepadarys mūsų gyvenimo prasmingesnio: nes mes tik beprasmės menkos dulkės begaliniame kosmose. Jausmas tas, kuris pavers mus – tas beprasmes menkas dulkes begaliniame kosmose – prieš bendrą logiką judančiais keistais, juokingais ir iš vidaus laimingais objektais: tais, kurie nuskubės ten, kur ir visi kiti – į kapo duobę – bet padarys tai savaip: su gyvenimo džiaugsmu ir plačia ironiška šypsena. 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Darius Indrišionis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
