Gerovė karo metu

[intro_text content="Kalbama, kad agresyvi Donaldo Trumpo diplomatija Ukrainos ir Europos atžvilgiu sukėlė mąstymo pokytį Europos sostinėse. Vis dėlto galų gale suprasta, kad amerikiečiai nepatikimi ir reikės patiems pasirūpinti savimi. Tokio pobūdžio apibendrinimai šiandien yra kiek drąsoki, nes pozicijos, situacijos, konjunktūra keičiasi akimirksniais."]

Bet kokiu atveju iš ten, kur stovi Lietuva, Prancūzijos retorinis ryžtas, o ir Vokietijos investicijų į gynybą ambicijos gali ir turi būti tik sveikintini. Didžiausias pavojus – kad nuo šių pareiškimų ir įsipareigojimų bus atsitraukta susidūrus su politine realybe: populiarumo reitingais viduje bei nepatogiomis koalicijų dinamikomis. Grėsmė – kad tai bus tik vieno politinio ciklo ambicijos.

Mažiau (ypač Lietuvoje) šioje Europos „gynybinės revoliucijos“ diskusijoje kalbama apie būtinybę peržiūrėti didžiąsias Europos valstybių išlaidų schemas. Tai, kas visiems žinoma gerovės valstybės vardu. Angela Merkel teisingai ir neteisingai kritikuojama dėl daugelio dalykų. Tačiau ji prieš keliolika metų ištarė reikšmingus žodžius. Tuometinė kanclerė sakė, kad Europa sudaro 7 procentus pasaulio gyventojų, ketvirtadalį pasaulinės ekonominės galios ir 50 procentų (!) socialinių išlaidų pasauliniu mastu.

Skaičiai šiandien turėtų būti tikslinami, bet principas išlieka – Europa yra nežmoniškai turtinga, didžiąją dalį šio sukaupto turto išleidžianti socialinėms išlaidoms: išmokoms, subsidijoms ir visai kitai socialinei gerovei. 2022 m. duomenimis, Prancūzijoje socialinės apsaugos išlaidos sudarė 33 proc. BVP, gynyba – 1,9 proc.; Vokietijoje – atitinkamai 27 proc. socialinei rūpybai ir 1,4 proc. gynybai.

[caption id="attachment_1249305" align="alignleft" width="2560"] Anthony Anexo / EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Didžioji dalis politikų Europoje ir Lietuvoje kalba, kad nereikia priešinti gerovės ir gynybos išlaidų. Sakoma, kad valstybė suras pinigų viskam. Tiesiogiai priešinti šių sričių tikrai nereikia – taip mėgsta manipuliuoti populistai, triūbijantys ir neretai paperkantys, kad sviestas svarbiau nei kulkos. Objektyviai suvokiant šiuolaikinių Europos visuomenių sudėtį, reikia sąžiningai pasakyti, kad neįmanoma išlyginti prarają tarp šių skaičių. Tačiau rimti politikai turėtų pripažinti, kad ilgiau tokiais bėgiais nepavažiuosime. Reikia kažką keisti.

Rimta politinė lyderystė turėtų pripažinti, kad geriausi Europos laikai – finansinės gerovės prasme – jau yra praeityje. Kosmetinės reformos vargiai padės atrasti stebuklingą algoritmą, kai Europos šalys gali leisti išlaikyti milžiniškus gerovės aparatus ir rasti reikiamus šimtus milijardų gynybos pajėgumams atkurti.

Skolinimasis – tai, kas Europoje vyksta dabar, – yra laikinas sprendimas. Skolintis reikia, nes ginklų taip pat reikia čia ir dabar. Rusiją gali tekti atremti jau labai greitai. Bet kartu ekonomikos dėsniai nenustoja egzistavę: skola kainuoja, pinigų kiekio didėjimas rinkoje paprastai sąlygoja infliaciją, taigi tie patys pinigai praranda vertę.

Rimta politika turėtų kalbėti apie reikiamą valstybės išlaidų paradigmos pokytį. Kalbėti apie esminio socioekonominio pokyčio reikalingumą, pripažįstant šiandienos dramatiškumą – prie vartų esantį Hanibalą.

Tolesnis mokesčių kėlimas, ypač senojoje Europoje, kur jie ir taip riebūs, susijęs su daug rizikų ir mažai atsakymų. Svarbiausia rizika – Europos ekonominiam konkurencingumui. Rimta politika turėtų kalbėti apie reikiamą valstybės išlaidų paradigmos pokytį. Kalbėti apie esminio socioekonominio pokyčio reikalingumą, pripažįstant šiandienos dramatiškumą – prie vartų esantį Hanibalą.

Iššūkį dar gerokai didina faktas apie tolydžio senstančią Europos, o ir viso Vakarų pasaulio visuomenę. Ant popieriaus dėl visuomenės senėjimo valstybės išlaidos turėtų tik augti. Reikia kelti klausimus apie tai, ką kaip visuomenės turime paaukoti dėl to, kad pačia plačiausia prasme sustiprintume savo sienas.

Lietuvoje garsiau tariamas atsparumo valstybės terminas – visų valstybės instrumentų, mechanizmų centralizavimas gynybos labui; kartu kalbama apie radikalią taupymo programą, lėšas skiriant Lietuvos apginamumo reikmėms. Tikrai neblogai, kad Lietuvoje vis mažiau kalbama apie gerovės valstybę – tai, kas kažkada buvo politinė ambicija, ilgainiui tapo tik retorine konstrukcija, arba tiesiog – karikatūra. Lietuvoje šiandien gerovės valstybės mantra turėtų būti pagarbiai palikta poilsiui – ir labai gali būti, kad amžinam.

Didelis klausimas, kaip ir kokiomis priemonėmis įmanoma Europos visuomenėms sugrąžinti tikėjimą, kad gynyba ir saugumas kainuoja. Ir dar daugiau: sugrąžinti suvokimą, kad dalį gerovės dėl saugumo reikės paaukoti. Atsakymai į šiuos klausimus gali būti didžiausias artimiausių dešimtmečių iššūkis. Kaip žinome, sprendimai neretai atsiranda tik dar didesnio sukrėtimo atveju.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Teodoras Jonas Žukas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama